Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 8 000,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – kamerose buvo pažeistas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui; kamerose buvo didelė drėgmė, tamsu ir šalta; nebuvo spintelių laikyti maistui; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti (nehigieniški), nebuvo išduotos visos higienos priemonės, o išduotas čiužinys ir pagalvė buvo nedezinfekuoti ir susidėvėję ir t. t. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus.

6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

7. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą ir ginčo laikotarpį laikys nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 122 paras. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mursič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 122 paras. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas nebuvo pažeistas visą ginčo laikotarpį (pareiškėjui tekdavo nuo 3,66 kv. m iki 4,1 kv. m ploto). Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba (ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo nuo 3,38 kv. m iki 3,69 kv. m). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, o kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose ir todėl pareiškėjui trūko erdvės atmestini kaip nepagrįsti.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Kaip nurodė atsakovės atstovas, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Pažymėtina, Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nė vienoje iš šių kamerų nebuvo kalinamas. Atsakovės atstovo teigimu, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar vienu asmeniu šiais laikotarpiais, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., 2017 m. spalio 3 d., nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 5 d., 2017 m. lapkričio 9 d. (pusė paros), nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d., nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. sausio 21 d., nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (iš viso: 117,5 paros). Byloje yra duomenų, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto užuolaida, taigi tokias sąlygas teismas vertina kaip pakankamas privatumui suteikti, pažymėdamas, kad LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taigi tokiu atveju, kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis (užuolaidomis), teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis sanitariniu mazgu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Esant tokiai situacijai, buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, taigi pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte nurodo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys.

Atsiliepime atsakovės atstovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl dušų įrengimo, teigia, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, kalinimo įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (b. l. 148–150). Tuo pačiu pateikė duomenis, kad dušo pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismo vertinimu, toks kalinimo įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad kalinimo įstaigoje dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų yra atmestini kaip neįrodyti.

11.1. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu tiek naudojantis sanitariniu mazgu, tiek dušu, pabrėžia, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis sanitariniu mazgu ar dušu. Pastebėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

12. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kamerose buvo didelė drėgmė, tamsu ir šalta. Iš pateikto teismui skundo matyti, kad pareiškėjas nesukonkretina, kokiose iš jo nurodytų kamerų šios sąlygos egzistavo. Pažymėtina, kad skunde jokių su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių skunde nepateikta (kokiose konkrečiai kamerose buvo drėgmė ir pan.). Nepaisant to, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokioje byloje yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Byloje nėra pateikta duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – NVSC) ginčo ar jam artimu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikęs visuomenės sveikatos kontrolę ir nustatęs Higienos normų reikalavimų pažeidimus (b. l. 41–54, 89–104, 109–117, 121–140). Priešingai, iš prie bylos pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad atlikus patikrinimus kameros atitiko Higienos normos keliamus reikalavimus ir pažeidimų nebuvo nustatyta. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas, kaip teigia pareiškėjas, padarė pareiškėjo minėtus pažeidimus dėl netinkamos kamerų būklės (drėgmės, tamsos ir temperatūros).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Atsakovės atstovas atsiliepime teigia, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Tuo pačiu paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui visada barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis. Taip pat patvirtino, kad dalis nuteistųjų padeda tvarkyti įstaigos teritoriją (taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius). Pareiškėjas teigia, kad dėl esančios netvarkos pasivaikščiojimo kiemeliuose jis nuolat jausdavo perštėjimą akyse, taip pat čiaudėdavo ir kosėdavo. Iš teismui pateiktos pareiškėjo medicininės kortelės išrašų (b. l. 62–80) matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl sveikatos (dėl akių perštėjimo, skausmo akyse, dėl nosies užgulimo, rankų bei kojų pėdų tirpimo ir t. t.), tačiau pareiškėjui nebuvo nustatyti rimti sveikatos sutrikimai. Taigi pareiškėjo teigimas, kad dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančios netvarkos (nehigieniškumo) kilo sveikatos problemos atmestinas kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktą pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Tokiu atveju atsakovės atstovas negali būti atsakingas už kitų asmenų (nuteistųjų ar suimtųjų) netinkamą elgesį.

14. Pareiškėjas taip pat skundžia, jog dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių ir be apsauginio bortelio, taip pat, kad nebuvo spintelių maistui susidėti, o išduotas čiužinys ir pagalvė buvo susidėvėję ir netinkami naudojimui, nedezinfekuoti, jam nebuvo išduota šakutė ir peilis. Pareiškėjo skundžiamos aplinkybės yra abstrakčios (nekonkretizuotos), jis jų nesieja su jo paties patirtais konkrečiais nepatogumais, nepagrįstos jokiais įrodymais, kad šios aplinkybės iš tikrųjų egzistuoja. Atsakovės atstovas pateikė paaiškinimus, kad kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Nurodė, kad esant būtinumui išduodamos pagalvės ir čiužiniai yra pakeičiami, jeigu tie netinkamai naudojimui. Be to, pasisakė, kad pareiškėjui buvo išduotas valgymui skirtas indų rinkinys. Taigi teismas anksčiau nurodytas pareiškėjo aplinkybes vertina kritiškai ir daro išvadą, kad pareiškėjo šios išvardintos skundžiamos aplinkybės neįrodytos.

16. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.