Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei A. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo

A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir nubaustas 10 MGL bauda, į kurią, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas ir nustatyta, kad galutinė bausmė yra 6 MGL (225 Eur) bauda.

Iš A. V. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo E. V..

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, tai yra 2014 m. gegužės 5 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kartu su E. B. pasipriešino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Mobilaus būrio vyriausiajam patruliui E. V. ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Mobilaus būrio patruliui D. K., atliekantiems tarnybines pareigas, tai yra vengdamas sulaikymo dėl galimai įvykdyto administracinės teisės pažeidimo, E. B. panaudojus fizinį smurtą – ranka pastūmus vieną kartą E. V. į krūtinė sritį, tuo sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajam E. V., A. V., laikydamas sugniaužtus kumščius, agresyviai artinosi prie E. V. ir D. K., tai yra, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, (duomenys neskelbtini) jis tampė E. V. už uniformos, tarnybiniame automobilyje vieną kartą spyrė į pilvo sritį, tačiau nepataikė, nes E. V. pasitraukė į šalį, taip išvengdamas smūgio, stumdė, vieną kartą spyrė į dešinę blauzdą, tuo E. V. padarė kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendį ir pagal BK 286 straipsnį jį išteisinti, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų E. V. ir D. K., liudytojų E. M., S. K., A. A., V. R. paaiškinimais ir kita bylos medžiaga, kad netikėti minėtų asmenų parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie anksčiau nebuvo konfliktavę ir apeliantą apkalbėti neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad šie teismo motyvai yra nepagrįsti, nes byloje esanti medžiaga (apelianto ir liudytojo S. K. parodymai) patvirtina aplinkybę, kad jis ir S. K. yra buvę klasiokai, apeliantas teisme nurodė, kad jie nesutaria nuo mokyklos laikų, nes buvo susipykę dėl klasiokės I., todėl S. K. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir turi tikslą apkalbėti A. V., o jo kolegos – policijos pareigūnai E. V. ir D. K. bei apsaugos darbuotojas E. M., padeda jam tai padaryti. Tai, kad policijos pareigūnai yra suinteresuoti padėti savo kolegai S. K., patvirtina ir melagingi teismo posėdžio metu duoti policijos pareigūno S. K. parodymai, o būtent S. K. 2014-09-19 teismo posėdžio pradžioje (t. 2, b. l. 39) teigė, kad jis sėdėjo prie automobilio vairo ir matė, kaip A. V. įspyrė E. V. į koją, uždarant duris, tačiau, kaip matyti iš vaizdo įrašo, tuo metu, kai neva A. V. spyrė E. V. į koją, tarnybinio automobilio vairuotojo vieta buvo tuščia, todėl vėliau paprašius S. K. pašalinti šiuos prieštaravimus, jis (t. 2, b. l. 40 ) nurodė, kad gal aplinkybę, kai buvo įspirta, matė stovėdamas arba gal iš viso nematė, o jam pasakojo kiti. Be to, nukentėjęs D. K. nors ir teigė, kad matė kaip nuteistasis spyrė E. V. į koją, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad A. V. spyrė į kairę koją (t. 2, b. l. 19), vėliau teigė, kad jau negali pasakyti, į kurią koją buvo spirta. Kiti liudytojai D. Ž., D. D., E. M., A. A., V. R. nurodo, kad A. V. jokio smurto policijos pareigūnų atžvilgiu nenaudojo arba jie to nematė (t. 2, b. l. 16, 39). Kad buvo spirta nepatvirtina ir kita bylos medžiaga, vaizdo įraše šios aplinkybės taip pat nematyti. Taigi apie spyrimą teigia tik nukentėjusieji E. V. ir D. K., kurie yra S. K. bendradarbiai ir draugai, tai yra suinteresuoti palaikyti savo kolegą ir apkalbėti nuteistąjį. Šią išvadą patvirtina ir nenuoseklūs bei tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga (kitų liudytojų parodymams ir vaizdo įrašui) prieštaringi jų parodymai. Iš jų nėra aišku, kurioje konkrečiai vietoje A. V. tampė E. V. už uniformos, ar vedant E. B., ar įsodinus E. B. į automobilį, ar prie (duomenys neskelbtini), sulaikant A. V., ar iš viso tampė. Be to, atsižvelgus į E. V. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodytas aplinkybes, kad A. V. jis pasivijo ir sulaikė prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ir kad šioje vietoje nei elektros šokas, nei dujos nebuvo naudojamos, nes A. V. nesipriešino (t. 2, b. l. 17), galima teigti, jog aplinkybė, kad nuteistasis tampė E. V. už uniformos, yra nepagrįsta.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, jog jis neigia grasinęs pareigūnams tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Nukentėjusiųjų E. V. ir D. K. parodymai dėl grasinimų taip pat yra nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems ir kitai bylos medžiagai (liudytojų D. D., D. Ž. parodymams). Liudytojai D. D., D. Ž., A. A. ir V. R. nurodo, kad A. V. negrasino pareigūnams arba nematė, kad būtų grasinęs. Vaizdo įraše taip pat nesimato, kad A. V. būtų sugniaužęs kumščius ir grasintų pareigūnams. Be to, ir liudytojo E. M. parodymais negalima tikėti, nes jie nenuoseklūs, kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. V., vedamas į policijos automobilį, priešinosi, naudojo fizinę jėga, stumdė policijos pareigūnus (t. l, b. l. 30,33), kai teisme nurodė, kad jis pats gavo dujų ir nieko nematė. Be to, nėra paneigta ir kito nuteistojo E. B. nurodyta aplinkybė, kad A. V. už parankių įkėlus į tarnybinį automobilį, A. V. kojos buvo išlindę per duris ir policininkas jo kojas paspardė, kad užsidarytų durys (t. 2, b. l. 24). Taigi neatmetama aplinkybė, kad sužalojimas, kuris konstatuotas E. V., galėjo būti padarytas ir paties E. V. veiksmais, tai yra paspardžius kojas.

Nuteistasis skunde pažymi, kad jo paties parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nurodė, kad gavęs dujų, nieko nematė ir nežino, kas vyko automobilyje (t. 2, b. l. 24). Kad sulaikant nuteistąjį buvo du kartus panaudotos pipirinės dujos (debesies formos), kurios purškia plačiai, patvirtino D. K. (t. l, b. l. 24, 26, t. 2, b. l. 18,24) ir apsaugos darbuotojas E. M. (t. 2, b. l. 16). Iš byloje esančio pipirinių dujų poveikio akims matyti, kad pipirinis purškalas sukelia deginimo pojūtį visuose audiniuose, ant kurių patenka, papurškus šių dujų, sukeliamas ašarojimas, akių skausmas ir net galimas laikinas apakimas. Laikinas apakimas gali trukti keliolika minučių, kiti simptomai juntami iki 45 min., o padariniai dar kelias valandas. Taigi, nors byloje ir buvo nustatyta, kad nuteistojo atžvilgiu buvo kelis kartus naudojamas pipirinės dujos, kad jis nematė ir nežino, kas vyko automobilyje dėl jo atžvilgiu panaudotų specialųjų priemonių, teismas vis tiek šių aplinkybių visiškai nevertino ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo atveju teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, nuosprendžio praktiškai nemotyvavo, apsiribodamas tik nurodymu, kad asmenys tikrai nebuvo ramūs, nes apsaugos darbuotojas iškvietė policiją, o ši – pastiprinimą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, dėl ko nepagrįstai A. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš A. V. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti pakankami įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismas nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, taip pat kokie bylos duomenys paneigia nuteistojo iškeltą versiją ir patvirtina jo kaltę padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Apygardos teismas sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, kuriais kritikuojama apkaltinamojo nuosprendžio argumentacija, o su teismo išvada, jog tai, kad A. V. betarpiškai realizavo visus jo ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties požymius, yra visiškai įrodyta nukentėjusiųjų E. V. ir D. K. parodymais, kurie sutampa tarpusavyje ir yra iš dalies patvirtinti liudytojų E. M., S. K., A. A. ir V. R. parodymais bei kita bylos medžiaga (specialisto išvada ir filmuoto vaizdo įrašo duomenimis), esminių prieštaravimų tarp šių parodymų nėra, todėl jais netikėti apygardos teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusieji, apklausiami pirmosios instancijos teisme, nuosekliai išdėstė vienodas aplinkybes dėl visos įvykių eigos, kai A. V. pribėgo prie tarnybinio automobilio ir sulaikomo E. B., reikalavo paleisti E. B., rankomis sugriebęs tampė E. V. už uniforminės striukės, liemenės pečių srityje, po to prie krūtinės laikydamas sugniaužtus kumščius pasakė: „Ateikit ir paimkit mane“ ir pradėjo artintis prie nukentėjusiųjų, smūgių suduoti nespėjo, buvo papurkštos ašarinės dujos ir A. V. pradėjo bėgti, jį pavijus prie (duomenys neskelbtini), jis priešinosi, neleido uždėti antrankių, sodinant į tarnybinį automobilį spyrė E. V. į koją. Liudytojas S. K. nagrinėjimo teisme metu patvirtino nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes dėl visų A. V. sulaikymo aplinkybių ir jo pasipriešinimo veiksmų (tampymo E. V. už striukės, priešinimosi sulaikant ir spyrio į koją). Liudytojai E. M., V. R. ir A. A., apklausiami pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad įvykio prie tarnybinio automobilio nematė, tačiau patvirtino nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes dėl A. V. sulaikymo prie (duomenys neskelbtini). Byloje esanti filmuota vaizdo medžiaga taip pat patvirtina nukentėjusiųjų ir dalies liudytojų dėstomą įvykių eigą, tai yra kad vyksta susistumdymas prie tarnybinio policijos pareigūnų automobilio, tuomet vienas asmuo (A. V.) pradeda bėgti link (duomenys neskelbtini) ir iš ekrano dingsta, vaizdo įraše matosi (duomenys neskelbtini) aikštėje bėgantys du policijos pareigūnai, aikštėje stovintis policijos tarnybinis automobilis ir ant laiptų sėdintis A. V., priėjus policijos pareigūnui, A. V. pradeda bėgti (duomenys neskelbtini), perbėgęs (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje esančią pėsčiųjų perėją, peršokęs metalinę tvorelę, nugriūva ant žemės ir prie jo pribėga du pareigūnai, ekrane taip pat matosi du policijos tarnybiniai automobiliai, tuomet A. V. dviejų policijos pareigūnų yra vedamas į tarnybinį automobilį. Nukentėjusiųjų parodymus dėl to, kad A. V. įspyrė E. V. į koją, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje E. V. konstatuota kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje, kuris galėjo būti padaryti įvykio metu ir kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde A. V., keldamas šių įrodymų, kuriais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumo klausimą, nurodo versiją, kad liudytojas S. K. dėl asmeninių nesutarimų (mokykloje susipyko dėl kitos merginos) yra suinteresuotas jį apkalbėti, o jo kolegos E. V., D. K. ir E. M. padeda jam tai daryti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nukentėjusiuoju pripažintas ne S. K., o E. V. ir D. K., todėl S. K. jokio asmeninio suinteresuotumo šioje byloje neturi. Liudytojas S. K. paaiškino, kad nepastebėjo, ar buvo atlikti veiksmai prieš kitą pareigūną, nurodė, kad prieš jį patį jokių veiksmų nebuvo, E. V. nuteistasis spyrė turbūt į dešinę koją, tiksliai nežino. Peržiūrėjus vaizdo įrašą liudytojas S. K. nurodė, kad jam sunku tiksliai prisiminti, gal stovėdamas matė, kaip buvo spirta, o gal išlipęs iš automobilio, tai buvo sekundžių reikalas. Tokie S. K. parodymai kaip tik patvirtina jo nešališkumą, nes liudytojas paaiškino, kad visko tiksliai neatsimena. Jeigu liudytojas būtų šališkas, jis pasiruoštų apklausai teisme, suderindamas savo parodymus su nukentėjusiaisiais. Aplinkybė, kad S. K. neprisimena, kurioje vietoje būdamas jis pamatė, kaip nuteistasis spyrė E. V. į koją, esminės reikšmės tiesos nustatymui šioje byloje neturi ir juo labiau nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų objektyvumu. Tas pats pasisakytina ir dėl apeliaciniame skunde kritikuojamų nukentėjusiojo D. K. parodymų. Tai, kad šis liudytojas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, negalėjo tiksliai įvardinti, į kurią koją nuteistasis spyrė E. V., nereiškia, kad jis buvo šališkas, nes tokį jo parodymų netikslumą gali lemti apsirikimas ar aplinkybių neprisiminimas. Tuo tarpu faktinę aplinkybę, kad nuteistasis A. V. spyrė E. V. būtent į dešinę koją, be nukentėjusiojo patvirtina ir liudytojas S. K. bei specialisto išvados duomenys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad E. V. galėjo susižaloti pats, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o minėtų asmenų parodymai tai paneigia.

Apeliantas skunde ginčija ir tai, kad jis tampė E. V. už uniformos. Nuteistasis nurodo, kad iš E. V. teisme nurodytų aplinkybių, kad jis nuteistąjį pasivijo ir sulaikė prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ir kad šioje vietoje nei elektros šokas, nei dujos nebuvo naudojamos, nes A. V. nesipriešino, galima daryti išvadą, jog minėta aplinkybė dėl policijos pareigūno uniformos tampymo yra nepagrįsta. Tačiau apygardos teismas su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad nuosprendyje nusikalstamos veikos aprašyme yra netiksliai nurodyta minėtų veiksmų atlikimo vieta ((duomenys neskelbtini) gatvių sankryža), kadangi policijos pareigūnų E. V., S. K. ir D. K. nuosekliais parodymais nustatyta, kad A. V. tampė E. V. už uniformos Marijampolėje, J. Basanavičiaus a. 1, tuomet, kai E. B. buvo sodinamas į tarnybinį automobilį ir atbėgęs A. V. reikalavo E. B. paleisti.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria ašarinių dujų panaudojimui jo atžvilgiu, dėl kurių poveikio jis negalėjo matyti, kas vyko automobilyje, į ką teismo nebuvo atsižvelgta. Tačiau policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad ašarinės dujos buvo papurkštos vieną kartą dar iki A. V. sulaikymo (prieš jam pabėgant nuo policijos pareigūnų). Tai, kad iš karto po šių specialiųjų priemonių panaudojimo nuteistasis bėgo nuo policijos pareigūnų, sulaikomas aktyviais veiksmais priešinosi, sulaikytas pats ėjo į tarnybinį automobilį, tik patvirtina policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes dėl to, kad apeliantui į akis galėjo patekti tik mažas kiekis dujų, nuo ko jis nenukentėjo ir galėjo judėti savarankiškai, ir tuo pačiu paneigia apelianto keliamą versiją.

Kaip nepagrįsti atmestini ir skundo argumentai, kad teismas neįvertino liudytojų D. Ž. ir D. D. parodymų, kurie, nuteistojo teigimu, patvirtina aplinkybę, kad jis neatliko jokių pasipriešinimo veiksmų policijos pareigūnų atžvilgiu. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius duomenis, ir pagrįstai šių liudytojų parodymais nesivadovavo dėl galimo jų suinteresuotumo padėti savo pažįstamiems asmenims (nuteistiesiems) išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apygardos teismas pažymi, kad liudytojas D. Ž. nagrinėjimo teisme metu nurodė įvykio aplinkybes, kurios prieštarauja patikimai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Šis liudytojas paaiškino, kad sulaikant E. B., A. V. buvo šalia ir ramino susidariusią konfliktinę situaciją, kai byloje nustatyta, kad A. V. prie tarnybinio automobilio pribėgo tuomet, kai E. B. jau buvo sulaikytas ir sėdėjo tarnybiniame automobilyje, ir priešingai liudytojo parodymams, su policijos pareigūnais elgėsi agresyviai ir įžūliai. Šis liudytojas teisme taip pat nurodė, kad iš karto po to A. V. kažkur dingo ir jis jo daugiau nematė, policijos tarnybinis automobilis išvažiavo tik su sulaikytu E. B., kas taip pat nesutampa nei su policijos pareigūnų, nei su pačių nuteistųjų nurodytomis aplinkybėmis. Dėl kito liudytojo D. D. parodymų pažymėtina, kad jis matė įvykį tik iki E. B. sulaikymo ir jokių aplinkybių dėl kaltinime nurodytų A. V. neteisėtų veiksmų negalėjo nurodyti.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.