- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-01
- Bylos Nr.
- I-116-621/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01397-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro
- Atsakovas
- D. S., G. S.
- Kategorijos
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro atstovei Almai Jankauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro patikslintą prašymą atsakovams D. S. ir G. S. dėl 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau tekste – ir pareiškėja, VĮ ŠRATC) su prašymu (b.l. 2-4), kurį vėliau patikslino (b.l. 29-31) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš atsakovų D. S. ir G. S. 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėja teismui pateiktame patikslintame prašyme nurodė, kad viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas.
Šiaulių mieste iki 2006-12-31 mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą ir buvo mokamas po paslaugos suteikimo, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nemaža dalis šių atliekų turėtojų, piktnaudžiaudami šia sistema, nesudarė sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėjo už jų tvarkymą, o šias atliekas dėjo į kolektyvinio naudojimo konteinerius arba išmesdavo jas draudžiamose vietose. Nuo 2007-01-01 Šiaulių mieste pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga slėpti savo atliekų, t.y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau tekste – ir rinkliava), kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų jie visi. Rinkliava turi būti mokama ne vėliau kaip iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o rinkliavos lėšomis tvarkomos komunalinės atliekos, kur ir kiek jų bebūtų. Rinkliavos dydis apskaičiuojamas, remiantis savivaldybės nustatytu rinkliavos dydžiu vienam gyventojui, dauginamu iš rinkliavos mokėtojui nuosavybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teise priklausančio būsto gyventojų skaičiaus.
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d. nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 str. l d. 8 p. – kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3 str. – kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas jiems nustatytas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. „teršėjas moka“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 79 p. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009-11 -30 nutartis, esanti administracinėje byloje Nr. 1-78-355/2010, išnagrinėtoje Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2010-03-20).
Remdamasi tuo, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006-01-26 sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006-06-29 sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006-12-21 sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 p. nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 p. – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006-06-29 sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008-06-26 sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009-09-24 sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010-11-25 sprendimu Nr. T-344) (toliau tekste – ir Nuostatai). Šie sprendimai yra viešai paskelbti www.siauliai.lt ir, kaip nustatyta Specialiosios teisėjų kolegijos 2010-04-14 nutartimi, esančia administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010, taryba priėmė šiuos sprendimus „įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje“ bei, kad rinkliava „vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu; rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas“.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 1 p. ir 10 p. rinkliavos lėšos iš pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, kaip rinkliavos administratoriaus, sąskaitos pervedamos į savivaldybės biudžetą.
Nuostatų 10 p. nustato, kad pareiškėja Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras administruoja šią vietinę rinkliavą bei, be kitų, vykdo šias vietinės rinkliavos administravimo procedūras: apskaičiuoja vietinę rinkliavą ir siunčia pranešimą mokėtojui, kontroliuoja jos mokėjimą. Pagal Nuostatų 11 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 31 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d., 4 d., 18 d., 19 d., 20 d., 4 str. 6 d., 5 str. 1 p., 4 p. pareiškėjos veiksmai, vykdant šias funkcijas, yra „laikytini viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto veiksmais viešojo administravimo srityje“ (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010-04-14 nutartis, esanti administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010).
Rinkliava atsakovams skaičiuojama Nuostatų 4.1. p. ir 9.1. p. nustatyta tvarka pagal atsakovų turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 30 p. nustato, kad nesumokėtą rinkliavą Administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – ir LR CK) 6.1. str. rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (LR CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (LR CK 6.59 str.).
Atsakovai D. S. ir G. S. yra skolingi viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjos atstovė Alma Jankauskienė teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko patikslintame prašyme išdėstytus reikalavimus.
Atsakovai D. S. ir G. S. su prašymu nesutinka. Pateiktame atsiliepime (b.l. 72-75) ir jo papildyme (b.l. 82-83) nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. vasario 8 d. VšĮ ŠRATC išsiuntė registruotą laišką (RN335350708LT) tikėdamiesi pasikalbėti dėl susidariusios neaiškios padėties – pareiškėjai nesinaudoja paslaugomis, nes komunalines atliekas rūšiuoja, bei deda į kompostą, kūrena krosnį, bet vis tiek yra verčiami mokėti rinkliavą. Atsakymo į šį laišką negavo. 2012 m. gruodžio 30 d. gavo laišką iš VšĮ ŠRATC Rinkliavos skyriaus, kuris pareiškėjų nuomone, pateiktas kaip atsakymas į 2012-02-06 jų rašytą laišką. Iš atsiųsto laiško paaiškėjo, kad jų laiškas nebuvo užregistruotas, todėl mano, kad jis nebuvo nagrinėtas. 2013 m. sausio 2 d. išsiuntė pakartotiną laišką VšĮ ŠRATC direktoriui, tačiau atsakymo iki teismo posėdžio dienos negavo.
Nurodo, kad pareiškėja savo prašyme teismui rašo, jog mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto ir preziumuoja, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava, šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų visi. Būtent tai ir atrodo pareiškėjams neteisėta ir neteisinga. Mano, kad kiekvienas privalėtų mokėti tik už savo šiukšles ir teršalus.
2012 vasario 6 d. laiške VšĮ ŠRATC rašė, kad įmonė komunalinių atliekų iš pareiškėjų nerinko, taigi ir nerūšiavo, pareiškėjai konteinerio panaudos sutarties su atsakovu nesudarė, taigi ir paslaugos neužsakė bei ja nesinaudoja. Mano, kad rinkliava - tai ekonominis mokestis už įstaigų patarnavimus, paslaugas. Rinkliava gali būti privaloma, bet ji vis tiek turi būti pagrįsta patarnavimais ir paslaugomis.
Savo prašyme VšĮ ŠRATC remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. l d., kur kalba apie neigiamą atliekų poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai. Atsakovai atliekas rūšiuoja, todėl rūšiuojant atliekas ir paverčiant jas antrinėmis žaliavomis jie neigiamo poveikio nedaro.
Taip pat VšĮ ŠRATC remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniu, kuriame sakoma - „teršėjas moka" – atsakovų nuomone, atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas: pirkdamas prekę žmogus sumoka už jos naikinimą.
Rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, bet vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu – tai yra prieštaravimas. Atsakovų nuomone, atliekų turėtojas yra tas, kuris nerūšiuoja, nepaiso ekologijos ir atliekų tvarkymą bei rūšiavimą patiki VšĮ ŠRATC. Suprasdami atliekų neigiamą įtaką, niekieno neraginami ir negaudami atlygio atsakovai patys sutvarko, t.y. išrūšiuoja savo atliekas į antrines žaliavas. Jų nuomone tokie žmonės turėtų būti ne baudžiami, o skatinami. VšĮ ŠRATC tinklapyje daug kalbama apie ekologiją ir sąmoningumą. Deja, veiksmai rodo visai priešingą veiklos kryptį.
Neaišku, kodėl antram teismo posėdžiui pareiškėja pateikė didesnę skolos sumą – 608,00 Lt (pirmame prašyme 580,02). Taip pat pažymos pateiktos skirtingos, viena nuo 2007 m., o kita nuo 2008 m. Kuri iš jų yra teisinga? Mano, kad teisminio proceso metu tokie pakeitimai negalimi. Atsakovų nuomone suma turėtų būti pateikta pagal įvardintą antstolio T.Ubarto - 496,00Lt. (2012-01-24). Juk būtent nuo tada „prasidėjo" pareiškėjos ir atsakovų bendravimas ir tada VšĮ ŠRATC nurodymu į pareiškėjus kreipėsi antstolis T. Ubartas.
2012-12-28 atsiųstas VšĮ ŠRATC Rinkliavos skyriaus laiškas kalba apie atliekų turėtojus, o ne apie gyventojus: Minėti aktai nenumato, kad Rinkliavos mokėtojai būtų atleidžiami nuo rinkliavos dėl atliekų rūšiavimo arba dėl individualaus atliekų surinkimo konteinerio panaudos sutarties nesudarymo.
Atsakovų nuomone, atliekų surinkimo ir sutvarkymo sektoriuje valstybės politika turi keistis - lygiavos ir privalomos rinkliavos negali būti nė vienoje srityje. Sutarties nesudarymas ir konteinerio neturėjimas neatleidžia nuo rinkliavos. Pareiškėjų nuomone, turėtų būti alternatyva - vietoj konteinerio žmogus VšĮ ŠRATC galėtų nusipirkti spec. maišą. Mokėdamas už maišą jis iškarto sumokėtų už atliekų išvežimą, tai ir būtų jo rinkliavos mokestis, kuris atitiktų jo turimas atliekas. Maišą žmogus gali prikrauti per savaitę, o gali ir per mėnesį, ar metus. Ne visi asmenys vienodai turi atliekų. Visi Lietuvos Respublikos įstatymai kalba apie atliekų turėtojus ir teršėjus, ir tik savivaldybės nutarime šis terminas virsta gyventojais. Atsakovų nuomone, atliekų turėtojai turėtų būti sietini su vartotojais, tai atitiks realybę. Nors iš atsakovų reikalaujama rinkliava, kaip iš gyventojų, tačiau pareiškėjos prašyme, to parašyta nerado.
Atsakovai gyvena privačiame name ir išvadas padarė pagal savo gyvenimą. Gyventojai neturi pasirinkimo, jie yra prekybininkų ir gamintojų įkaitai. Atliekų tvarkymas neturėtų būti perkeltas ant gyventojų pečių, tai vartotojiškos visuomenės problema, todėl įstatymai ir juos papildantys nutarimai turėtų teisingai sutvarkyti atliekų surinkimą pagal vartojimą, o ne pagal gyventojų skaičių. Pagal principą - perku ir apmoku utilizavimą. Negali būti vienodas rinkliavos mokestis rūšiuojantiems ir nerūšiuojantiems, nes prarandama paskata rūšiuoti.
Rinkliavą vertina kaip prievartą prieš atliekų rūšiavimą. Atsakovų nuomone, savivaldybės nutarimas nusikalstamas, nes verčia neatsakingai žiūrėti į Lietuvos ekologiją, prieštarauja Lietuvos ekologijos politikai. Rinkliavos mokestis prieštarauja žmogaus prigimtinei teisei - pasiūlytas tik vienas variantas mokėti, jis prievartinis. O gal atsakovai patys nori rūšiuoti ir patys utilizuoti? Šiukšlių turi labai mažai ir tai nesudarytų jokio vargo. Rinkliavos mokestis ir konteineriai tiesiog verčia turėti daug šiukšlių - skatina vartojimą, nes juk nesinori mokėti už tuščią konteinerį.
Atsakovų nuomone, VšĮ ŠRATC kreipimasis į teismą yra neteisėtas. Juk pirmiausia įstaiga turėjo surasti galimybę su atsakovais pabendrauti, išaiškinti politiką ir svarbą jų vykdomos veiklos .
Užmezgę kontaktą, būtų turėję galimybę atsakovus įtikinti, o jei jie vis tiek nesutinka, būtų išgirdę jų nuomonę ir pabandę kartu ieškoti kompromiso. Jie visus tuos metus laukė žmogiško kontakto, bet susidūrė su absoliučia biurokratija ir įstatymų vykdymu, neįsigilinant į esmę - vienintelis bendravimo būdas bausti ir gąsdinti.
Ne kartą atsakovams teko bendrauti su įvairiomis įstaigomis, kurios su atsakovais suderindavo susitikimo laiką, tačiau pareiškėja nesugebėjo per septynerius metus jų rasti namie. Mano, kad Atliekų tvarkymo centras negali būti išlaikomas iš gyventojų, iš rinkliavos. Nes esant problemai gyventojai aukoja savo asmeninį laiką, turi atsiprašyti iš darbo, tai jiems labai nuostolinga.
Todėl mano, kad, rinkliavos neturi būti jokios, gyventoją reikia išauklėti rūšiuoti, tai ir bus jo rinkliavos mokestis - surūšiuotos šiukšlės, virtusios antrinėmis žaliavomis. Visą atliekų rūšiavimą ir utilizavimą turi apmokėti „nupirkta prekė" - tai tikslus gyventojo perkamosios galios atitikmuo.
VšĮ ŠRATC Rinkliavos skyriaus viršininkės atsiųsti laiškai jau nieko nebekeičia, nes jie atsiųsti teisminio proceso metu, todėl jau niekaip nebegali įtakoti atsakovų apsisprendimo. Jei jie būtų buvę parašyti iškart, kaip atsakymas į jų laišką, iki teismo tikrai nebūtų prieita.
Prašo pareiškėjos prašymo netenkinti.
Pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Ji yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą praktiką administracinėse bylose, konstatavo, kad iš Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateikiamo sąrašo, matyti, kad vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Tai savo ruožtu leidžia teigti, jog vietine rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).
Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).
2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 Šiaulių miesto savivaldybės taryba nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjai rinkliavos administravimą ir 2006 gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 p. nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 p. – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010-11-25 sprendimu Nr. T-344).
Atsakovai D. S. ir G. S. gyvena Šiaulių miesto savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje (b.l. 7-8, 32-33) ir pagal nuostatų 4.1. p. yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Iš pažymos (b.l. 32-33) matyti, kad atsakovų įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 608 Lt. Atsakovai nurodo, kad byloje yra dvi pažymos, kurios viena kitai prieštarauja, t.y. vienoje pažymoje įsiskolinimas nurodytas nuo 2008 m., o kitoje nuo 2007 m. Teismas atmeta tokius atsakovų teiginius, kadangi iš pažymų (b.l. 5 ir 32-33) matyti, kad abejose pažymose įsiskolinimo laikotarpio pradžia nurodyta ta pati – 2007 m. sausio 1 d., tačiau 2013 m. sausio 3 d. pažymoje Nr. 13-R-59 nurodytas ilgesnis įsiskolinimo terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi ir pati pažyma surašyta vėliau. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo bei suformuotos teismų praktikos, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Todėl atitinkamos sutarties nebuvimas bei atsakovų argumentai, kad jie atliekas rūšiuoja, buitines atliekas kompostuoja, kai kurias sukūrena, likusias priduoda į supirkimo vietą, kur jiems dar ir sumoka, ir todėl pareiškėjai jokių atliekų nepriduoda, pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui įtakos neturi ir atsakovų teiginiai jog dėl paminėtų priežasčių jie neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, yra nepagrįsti. Nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Šiaulių miesto savivaldybės aktai nenumato, kad atsakovų nurodytos tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą ar būtų galimybė mažinti rinkliavos dydį. Atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (LR CK 59 str.). Atsakovai nevykdė savo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jų priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjai (LR CK 6.38 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovų D. S. ir G. S. Viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 608 Lt (šešis šimtus aštuonis litus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.