- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-08
- Bylos Nr.
- P-74-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01397-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- D. S., G. S.
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. S. ir G. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-116-621/2013 pagal viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovams D. S. ir G. S. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovų D. S. ir G. S. 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad VšĮ ŠRATC yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuri yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Nuo 2007 m. sausio 1 d. Šiaulių mieste pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui nebenaudinga slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir rinkliava), kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, jog rinkliavą mokėtų jie visi. Rinkliava turi būti mokama ne vėliau kaip iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o rinkliavos lėšomis tvarkomos komunalinės atliekos, kur ir kiek jų bebūtų. Rinkliavos dydis apskaičiuojamas, remiantis savivaldybės nustatytu rinkliavos dydžiu vienam gyventojui, dauginamu iš rinkliavos mokėtojui nuosavybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teise priklausančio būsto gyventojų skaičiaus. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punktas – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344) (toliau – ir Nuostatai). Rinkliava atsakovams skaičiuojama Nuostatų 4.1 ir 9.1 punktų nustatyta tvarka pagal atsakovų turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 30 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 straipsnį rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).
Atsiliepimas
Atsakovai D. S. ir G. S. su prašymu nesutiko. Pateiktame atsiliepime ir jo papildyme bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. vasario 8 d. VšĮ ŠRATC išsiuntė registruotą laišką tikėdamiesi pasikalbėti dėl susidariusios neaiškios padėties – atsakovai nesinaudoja paslaugomis, nes komunalines atliekas rūšiuoja, bei deda į kompostą, kūrena krosnį, bet vis tiek yra verčiami mokėti rinkliavą. Atsakymo į šį laišką negavo. 2012 m. gruodžio 30 d. gavo laišką iš VšĮ ŠRATC Rinkliavos skyriaus, kuris, atsakovų nuomone, pateiktas kaip atsakymas į 2012 m. vasario 6 d. jų rašytą laišką. Iš atsiųsto laiško paaiškėjo, kad jų laiškas nebuvo užregistruotas, todėl mano, jog jis nebuvo nagrinėtas. 2013 m. sausio 2 d. išsiuntė pakartotiną laišką VšĮ ŠRATC direktoriui, tačiau atsakymo iki teismo posėdžio dienos negavo. Nurodė, kad pareiškėjas savo prašyme teismui rašo, jog mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto ir preziumuoja, jog visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl, apmokestinant juos rinkliava, šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų visi. Būtent tai ir atrodo pareiškėjams neteisėta ir neteisinga. Pareiškėjo manymu, kiekvienas privalėtų mokėti tik už savo šiukšles ir teršalus. 2012 vasario 6 d. laiške VšĮ ŠRATC rašė, kad įmonė komunalinių atliekų iš pareiškėjų nerinko, taigi ir nerūšiavo, atsakovai konteinerio panaudos sutarties su pareiškėju nesudarė, taigi ir paslaugos neužsakė bei ja nesinaudoja. Rinkliava – tai ekonominis mokestis už įstaigų patarnavimus, paslaugas. Rinkliava gali būti privaloma, bet ji vis tiek turi būti pagrįsta patarnavimais ir paslaugomis. Rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, bet vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu – tai yra prieštaravimas. Atsakovų nuomone, atliekų turėtojas yra tas, kuris nerūšiuoja, nepaiso ekologijos ir atliekų tvarkymą bei rūšiavimą patiki VšĮ ŠRATC. Atsakovų nuomone, atliekų surinkimo ir sutvarkymo sektoriuje valstybės politika turi keistis – lygiavos ir privalomos rinkliavos negali būti nė vienoje srityje. Sutarties nesudarymas ir konteinerio neturėjimas neatleidžia nuo rinkliavos.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovų D. S. ir G. S. viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 16 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010. Teismas konstatavo, kad rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344). Atsakovai D. S. ir G. S. gyvena Šiaulių miesto savivaldybės aptarnaujamoje teritorijoje ir pagal Nuostatų 4.1 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtojai. Iš pažymos matyti, kad atsakovų įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 608 Lt. Atsakovai nurodo, kad byloje yra dvi pažymos, kurios viena kitai prieštarauja, t. y. vienoje pažymoje įsiskolinimas nurodytas nuo 2008 m., o kitoje nuo 2007 m. Teismas atmetė tokius atsakovų teiginius, kadangi iš pažymų matyti, kad abejose pažymose įsiskolinimo laikotarpio pradžia nurodyta ta pati – 2007 m. sausio 1 d., tačiau 2013 m. sausio 3 d. pažymoje Nr. 13-R-59 nurodytas ilgesnis įsiskolinimo terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi ir pati pažyma surašyta vėliau. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo bei suformuotos teismų praktikos, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Todėl atitinkamos sutarties nebuvimas bei atsakovų argumentai, kad jie atliekas rūšiuoja, buitines atliekas kompostuoja, kai kurias sukūrena, likusias priduoda į supirkimo vietą, kur jiems dar ir sumoka, ir todėl pareiškėjai jokių atliekų nepriduoda, pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui įtakos neturi ir atsakovų teiginiai, jog dėl paminėtų priežasčių jie neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, yra nepagrįsti. Atsakovams vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 59 str.). Atsakovai nevykdė savo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jų priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui (CK 6.38 str.).
III.
Atsakovai D. S. ir G. S. 2015 m. kovo 23 d. teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-116-621/2013. Atsakovai prašo atsižvelgti į Seimo kontrolierių išvadas ir atnaujinti bylos procesą Šiaulių apygardos administraciniame teisme.
Atsakovai prašo atnaujinti procesą užbaigtoje administracinėje byloje dėl naujai atsiradusių aplinkybių. Atsakovai nurodo, kad, nesutikdami su teismo sprendimu, kreipėsi į Seimo kontrolierius, kurių tyrimas įrodė, jog rinkliava už komunalines atliekas neatitinka įstatymo, nes nenumato apmokėjimo pagal atliekų kiekį. Apie tai Šiaulių savivaldybės taryba ir VšĮ ŠRATC žinojo dar prieš teisminį procesą, kadangi Seimo kontrolieriai ne kartą viešai yra konstatavę šį neatitikimą. Atsakovų nuomone, šis teismo sprendimas diskriminuoja rūšiuojančius savo atliekas gyventojus – toks požiūris ne skatina, o stabdo komunalinių atliekų rūšiavimą. Teismo sprendimas neteisėtas, nes, visų pirma, nebuvo sureaguota ir atsakyta į jų laišką (VšĮ ŠRATC, 2012 m. vasario 6 d.), kuriame aiškiai nurodė savo poziciją. Vadinasi, nebuvo bendradarbiavimo ir situacija VšĮ ŠRATC nebuvo įdomi. Atsakovai jokios skolos neturi – VšĮ ŠRATC paslaugomis niekada nesinaudojo. Rinkliava negali būti vienoda ir rūšiuojantiems, ir nerūšiuojantiems. Taigi kreipėsi į Seimo kontrolierius, kurie patvirtino, kad rinkliava neatsižvelgia į kiekybinį komunalinių atliekų surinkimą, nors įstatymas tai ir numato. Neįvertinta tai, kad gyventojas gali sąmoningai ir savanoriškai rūšiuoti ir tvarkyti savo komunalines atliekas, net jei įstatymas neverčia to daryti, būtent – neverčia. Su teismo sprendimu nesutinka, nes buvo nubausti už tai, ko nei Šiaulių miesto taryba, nei VšĮ ŠRATC nebuvo numatę, t. y. nenumatę rinkliavos pagal surenkamą atliekų kiekį. Naująją rinkliavos paskaičiavimo metodiką numatoma sukurti ir pradėti taikyti tik 2016 m., vadinasi, iki to momento bausti dėl rinkliavos nemokėjimo kaip ir nėra pagrindo, ypatingai, jei gyventojas rūšiuoja ir nesinaudoja VšĮ ŠRATC paslaugomis. Iš susirašinėjimo su Seimo kontrolieriais suprato, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba apmokėjimo pagal surenkamą kiekį įstatyminę bazę numato sukurti iki 2016 m. liepos 1 d. Taigi bylos sprendimą laiko neteisėtu, neturinčiu pagrindo. Teismo sprendimas, kaip patvirtino ir Seimo kontrolierių atliktas tyrimas, neatitinka komunalinių atliekų kiekybinio surinkimo įstatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovai D. S. ir G. S. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-116-621/2013, kurioje iš jų buvo priteista 608 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas (žr. EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). EŽTT praktikoje (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04) taip pat pažymima, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta.
Atsakovai prašo atnaujinti procesą dėl naujai atsiradusių aplinkybių, teigdami, kad, nesutikdami su teismo sprendimu, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, kurių tyrimas įrodė, jog rinkliava už komunalines atliekas neatitinka įstatymo, nes nenumato apmokėjimo pagal atliekų kiekį.
Nors atsakovai prašyme dėl proceso atnaujinimo neįvardija konkretaus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto proceso atnaujinimo pagrindo (nenurodė šios dalies tam tikro punkto (-ų)), galima teigti, jog atsakovų pateikta argumentacija – prašyme nurodytos aplinkybės, atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo išsiųstas 2015 m. kovo 23 d. Kada tiksliai atsakovai sužinojo apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, prašyme nenurodoma, todėl teisėjų kolegija laiko, kad apie jas atsakovai turėjo žinoti 2014 m. gegužės 16 d., kada buvo priimta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 16 d. pažyma (atsakovai su Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių atliktu tyrimu sieja naujai paaiškėjusią aplinkybę, darydami nuorodą į https://yadi.sk/d/EpqJ6iK3fSzEv). Taigi konstatuotina, kad atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Atsakovų byloje pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 16 d. pažyma bei kiti dokumentai patvirtina, kad į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių buvo kreiptasi jau po bylos išnagrinėjimo. Be to, nei atsakovų prašyme atnaujinti procesą, nei prie jo pridėtuose dokumentuose nėra nurodyta jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių. Juose iš esmės yra pateikiami tik tam tikri vertinimai, teisiniai paaiškinimai dėl atsakovų keliamo klausimo, o tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų prasme, nėra reikšminga. Kaip paminėta, proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, todėl ji negali būti naudojama kaip priemonė pratęsti bylinėjimąsi. Taigi prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra nepagrįstas.
Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų prašymas atnaujinti procesą paduotas nesilaikant ABTĮ IV skyriuje nustatytų sąlygų ir tvarkos, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-116-621/2013 pagal viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovams D. S. ir G. S. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Nutartis neskundžiama.