- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- I-353-561/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01436-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-NT-1131-5223 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 29 d. prašymą ir priimti atitinkamą (patenkinamą) sprendimą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu; 3) priteisti 50 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 29 d. kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo atsakovei Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklai, tačiau jo prašymas buvo nepatenkintas. Pareiškėjo įsitikinimu, priimtas Sprendimas visiškai nepagrįstas ir priimtas išsigalvotais motyvais. Dėl įsiskolinimo atsakovei (1 360,64 Lt) pažymėjo, kad atsakovė neturi teisės reikalauti nurodytos skolos, nes pasibaigęs skolos išieškojimo terminas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės principais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, elgėsi biurokratiškai ir atėmė galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas skunde teismui detalizavo buvusių ginčų su atsakove ir advokatais detales, galimai minėtų asmenų nekompetenciją bei piktnaudžiavimą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad atsakovė savo veiksmais sukėlė pareiškėjui kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, todėl prašė priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti (skunde nurodė 100 Eur, tačiau reikalavimą suformulavo 1000 Eur). Dėl to, jog privalėjo rašyti skundus ir paklausimus, pareiškėjas patyrė ir turtinę žalą, kurią įvertino 50 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pareiškėjas įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 1 360,64 Lt (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011 minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pažymėjo, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjo 2016 m. kovo 29 d. prašymą, jį išnagrinėjo ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nusprendė, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, nes pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Tarnybos duomenimis, pareiškėjas iki šiol nėra apmokėjęs minėtų išlaidų, o kaip matyti iš jo skunde išdėstytų aplinkybių, pareiškėjas neginčija nesumokėjimo fakto.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Rėmėsi LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje konstatuota, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – Tarnybos neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtiną žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 29 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 41–45). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė ir metinę pajamų ir turto deklaraciją (b. l. 46–48), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus pažymą Nr. 3627 (b. l. 49), prašymą (ikiteisminis kreipimasis) Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklai (b. l. 50–51).
Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. kovo 29 d. prašymą, 2016 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.2-(NTP-2)-16-NT-1131-5223, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui antrinė teisinės pagalbos (b. l. 52). Sprendime Tarnyba rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba priėmė Sprendimą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Nagrinėjamam ginčui yra aktualus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 pateiktas šios nuostatos aiškinimas. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015). Taigi, vienas iš apribojimų yra nustatytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Pažymėtina, kad šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą Tarnyba atsisakė dėl to, kad jis nėra apmokėjęs dalies, t. y. 394,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistų teikiant jam antrinę teisinę pagalbą už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06. Taigi, pirma sąlyga, būtina Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktui taikyti, nustatyta. Vertintina, ar egzistavo ir antra sąlyga, t. y. ar iki nurodyto termino pareiškėjas neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs 394,07 Eur įmokos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (b. l. 39). Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats pareiškėjas skunde neneigia, jog minėtos sumos nėra sumokėjęs. Taigi, pareiškėjas nei prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą metu, nei Sprendimo priėmimo metu, nei iki bylos nagrinėjimo teisme nesumokėjo 394,07 Eur už kitoje byloje suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turi (turėjo) galimybę kreiptis į Tarnybą su prašymu, kad būtų sudaryta galimybė skolą mokėti dalimis. Teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 394,07 Eur įmoka nepadengta, todėl Tarnyba pagrįstai padarė išvadą, kad yra pagrindas neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Būtent Tarnybai suteikta teisė priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas prašė įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 29 d. prašymą ir priimti atitinkamą (patenkinamą) sprendimą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu. Kadangi teismas pripažino, kad atsakovės sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra teisėtas ir pagrįstas, tai pareiškėjo prašymas, kaip išvestinis iš pirminio reikalavimo, įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašė teismo priteisti 50 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (LR CK 6.271 straipsnio 1 dalis).
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. LVAT 2010 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-338/2010 išaiškino, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. LR CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. LR CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal LR CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133, 134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.