Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-03 · Administracinė byla Nr. I-5642-281/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-03
Bylos Nr.
I-5642-281/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00290-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5642-281/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00290-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui D. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas D. V. 2016-01-21 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2016-02-05, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 100 000 € neturtinės žalos atlyginimą už nežmoniškas (kankinamas) sąlygas (b. l. 1–5, 39–43).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš gydymo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad gydėsi LAVL laikotarpiais nuo 2010-12-17 iki 2014-11-01. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nėra atviro priėjimo prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis langas uždengtas, yra šiukšlių, nuo kurių sklinda blogas kvapas. Kadangi langas uždengtas tinklu, nėra galimybės lango nuvalyti, o dėl šios priežasties kameroje nepakanka natūralios šviesos. Nuolatinis dirbtinės šviesos naudojimas gali pakenkti pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo privatumas pažeidžiamas, nes sanitarinis mazgas įrengtas prie kameros durų, pro kuriose esantį langelį pareigūnai gali stebėti kalinamą asmenį, be to, sanitarinis mazgas pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies. Kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas.

Kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų – spintelės higienos reikmėms ir maistui susidėti sulūžusios, kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos. Pareiškėjui gydymo laikotarpiu nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – pareiškėjui nesuteikta indų ploviklio, dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis. Kamerų sienos, lubos, grindys yra avarinės būklės. Nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose nuolat jaučiama drėgmė, šaltis.

Pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas. Pareiškėjui suteikiama patalynė yra sintetinės medžiagos, nuo šios medžiagos pareiškėjui atsiranda alerginė reakcija. Čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodamos pareiškėjui prieš tai nedezinfekuotos, minkštuose audiniuose veisiasi parazitai. Kamerose ribojama elektros energija. Nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė nepakankama. Pareiškėjui nepagrįstai draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su savo žmona. LAVL pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjui neužtikrinamas tinkamas gydymas, sanitaro darbus dirba ŽIV infekuoti asmenys. Dėl kankinamų sąlygų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 100 000 Eur.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 49–54).

Šalies argumentai

Pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžia, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Paaiškino, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Ligoninės manymu, minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Esant nuteistųjų/ suimtųjų prašymui yra išduodamas valymo inventorius. Kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui (atidarant ir uždarant langą) ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, jų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašomas neturtinės žalos dydis nepagrįstas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą LAVL jo gydymo laikotarpiais nuo 2010-12-17 iki 2014-10-02 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2010-12-17 iki 2014-10-02. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-01-21. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2016-01-21. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų gydymo sąlygų nuo 2010-12-17 iki 2012-02-07, tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2014-02-05 iki 2014-10-02 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.

CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu gyveno toliau nurodytose palatose: laikotarpiu nuo 2014-02-05 iki 2014-04-17 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas yra 24,92 kv. m, įrengtos 7 lovos; laikotarpiu nuo 2014-05-22 iki 2014-06-05 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas yra 28,49 kv. m., įrengtos 6 lovos; laikotarpiu nuo 2014-09-18 iki 2014-10-02 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas yra 24,92 kv. m., įrengtos 7 lovos.

Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek palatoje buvo laikoma asmenų atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad LAVL nefiksuoja tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai. Todėl vienam asmeniui tenkantis plotas šiuo atveju apskaičiuojamas pagal maksimalų palatoje esančių miegamųjų vietų skaičių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturi galimybės prieiti prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis uždengtas langas yra šiukšlių, nuo jų sklinda blogas kvapas. Kadangi kameros langas uždengtas tinklu, nėra galimybės jo nuvalyti, o kameroje nepakanka natūralios šviesos. Nuolatinis dirbtinės šviesos naudojimas gali pakenkti pareiškėjo sveikatai.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.5 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi, atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl šiukšlių jaučiamas blogas kvapas ar dėl purvino lango į patalpą patenka mažiau šviesos atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas turėjo galimybę pats išmesti palatoje esančias šiukšles, ar nusivalyti purviną langą. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo. Taigi priteisti neturtinės žalos atlyginimą šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo, nes atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nuolatinio dirbtinės šviesos naudojimo taip pat laikomi nepagrįstais, nes dirbtinės šviesos naudojimo dažnis priklauso nuo paties LAVL laikomo asmens pasirinkimo, o atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad laikymo LAVL metu buvo pažeistas jo privatumas, nes sanitarinis mazgas pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nurodoma, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Teisės aktai nenumato reikalavimo uždengti unitazą ar klozetą. Ligoninėje įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko, aukščio ar konkrečios jo įrengimo vietos, kuriame jis turi būti, teisės aktai nereglamentuoja. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo gydymo LAVL laikotarpiu.

Pareiškėjas teigia, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų – spintelės higienos reikmėms ir maistui susidėti sulūžusios, kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos; kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas, spintelė higienos reikmėms susidėti buvo sulūžusi. Kamerų sienos, lubos, grindys yra avarinės būklės, kameroje ribojama elektros energija.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.7. p. įtvirtinta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Lietuvos higienos normos 76:2010 21 p. nustato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-09-18 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2090 patvirtina, kad patikrinimo metu LAVL Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 2 buvo tinkami naudoti nesulūžę baldai (spintelės, lovos, spinta), palatoje buvo spinta pacientų drabužiams (b. l. 82-83). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinamas reikiamas baldų kiekis kameroje. Nors pareiškėjas teigia, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad kameroje buvo tiekiamas vien šaltas vanduo, teisės aktai atsakovui nenumato pareigos kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą, todėl šiuo klausimu, atsakovas prieštaraujančių teisės aktams veiksmų neatliko. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad LAVL kameros remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visuomenės sveikatos centro 2015-11-17 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2589 patvirtina, kad Chirurgijos skyriaus kameroje Nr. 3 patikrinimo metu nustatyti nubyrėję sienų dažai, grįžtamosios kontrolės metu šie pažeidimai pašalinti (b. l. 78–79). Nors nurodytame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-11-17 patikrinimo akte buvo nustatyta, kad kameros Nr. 3 paviršiai neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 nustatytų reikalavimų, pareiškėjas patikrinimo metu jau nebebuvo laikomas LAVL, todėl nustatytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Byloje esanti medžiaga patvirtina (b. l. 87–90, 97–99), kad atsakovas kameras dezinfekuoja periodiškai, todėl pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad kameros nėra dezinfekuojamos. Pareiškėjo teiginiai dėl elektros energijos ribojimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokiais būdais elektros energija pareiškėjui yra ribojama, byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs nusiskundimus dėl nepakankamo elektros energijos kiekio kameroje, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas.

HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-08-04 patikrinimo aktas 08(24.1)-PA-1290 patvirtina, kad kameroje Nr. 3 užtikrinamas vėdinimas per langus, o tokia vėdinimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 72–74). Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad LAVL nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kamerose buvo šalta, drėgna.

Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-08-04 patikrinimo aktas Nr. 08 (24.1)-PA-1290 patvirtina, kad kameroje Nr. 3 (kurioje pareiškėjas kalėjo) išmatuota oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 reglamentuojamas vertes (b. l. 72–74). Kita kamera, kurioje pareiškėjas buvo laikomas šiuo aspektu tikrinta nebuvo. Teismas pažymi, kad byloje pateiktas Visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 patvirtina, kad LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl kamerų drėgmės bei šalčio nevertinami kaip objektyvūs.

Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjui išduodami čiužiniai, antklodės, pagalvės nėra dezinfekuojami. Pareiškėjui suteikiama patalynė yra sintetinės medžiagos, nuo šios medžiagos pareiškėjui atsiranda alerginė reakcija. Pareiškėjui gydymo laikotarpiu nebuvo suteikta pakankamai higienos priemonių – pareiškėjui nesuteikta indų ploviklio, dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis.

HN 76:2010 63 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 76:2010 66–67 p.). Pažymėtina, kad LAVL atsiliepime nurodė, jog ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Netikėti valstybės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo. Be to, kaip matyti iš dezinfekavimo žurnalų, LAVL dezinfekuodavo minkštąjį inventorių (b. l. 119-141).

Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. LAVL direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių 20 punkte nustatyta, kad kiekvieną kartą į gydomąjį skyrių atvykusiam pacientui skiriama lova bei išduodamas patalynės komplektas. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors gydymo LAVL laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės tinkamumo naudoti.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl to, jog jam neužtenka išduodamo higienos priemonių kiekio. Taigi, pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (29 str. 3 d.). Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam per dieną buvo suteikiama viena valanda pasivaikščioti, tačiau nurodo, kad šis pasivaikščiojimui skitas laikas yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę pasivaikščioti vieną valandą per dieną, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl atsakomybė atsakovui šiuo atžvilgiu nekyla.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas pareiškėjo sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1. p., nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad LAVL nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė gydymo metu buvo nepakankama.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-01 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, 1 punkte nustatyta, kad jos nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Nurodytų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes), maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas; valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas; koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius; ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad skiriama įprasta dienos maisto norma jam nėra tinkama ar nepakankama. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL administraciją dėl didesnę energetinę vertę turinčio maisto suteikimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog jam skiriamas maitinimas yra nepakankamas, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjui skiriamu maisto daviniu nenustatyta.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nepagrįstai draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su savo žmona.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 85 p., ilgalaikiai pasimatymai Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinyje neorganizuojami. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl jam nesuteikto ilgalaikio pasimatymo su žmona atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjui neužtikrinamas tinkamas gydymas, sanitarinius darbus atlieka ŽIV infekuoti asmenys. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl pavojingų gydymo sąlygų yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs, duomenų apie nustatytus pažeidimus ar skundus dėl netinkamų gydymo sąlygų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių nenustatyta.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvę laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo sveikatos sutrikimais, nuovargiu, skausmu, pažeminu, kankinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL poveikio jų psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo atsakovo veiksmai, nenustatyta (b. l. 55–64). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui LAVL kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 102 dienos, į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 700 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d., 5 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė