- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-21
- Bylos Nr.
- I-766-643/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- L. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. R. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 10 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. Teigia, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjo kamerose būdavo 9–10 asmenų, o kameroje Nr. 254 vienu metu buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų. Taigi, anot pareiškėjo, jis buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Be to, kamerose nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, per didelė oro drėgmė, yra pelėsio, sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo likusio kameros ploto. Natūralus vėdinimas nepakankamas, tai rodo per didelė oro drėgmė ir nuolat atsinaujinantis pelėsis. Anot pareiškėjo, prieš kalinamus asmenis naudojamas psichologinis smurtas, kadangi iš jų reikalaujama laikytis dienotvarkės, o už jos pažeidimus nepagrįstai skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo laikotarpiu jį etapavo į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių. Prieš išvykstant iš Lukiškių TI-K jį laikė trumpalaikio kalinimo kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: kamerose buvo laikoma 8–10 asmenų; neįrengta ventiliacija; per didelė oro drėgmė; netinkama oro temperatūra; nebuvo langų; sienos dengtos nelygiu tinku, kurio neįmanoma tinkamai nuvalyti; nebuvo sanitarinio mazgo. Vėliau vyko asmens apžiūra (krata). Pareigūnai kratą atliko šaltoje, purvinoje patalpoje. Drabužiams susidėti skirtos dėžės taip pat buvo purvinos. Visa tai pareiškėjui sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingas fizines ir dvasines kančias.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, o pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo trumpą laikotarpį. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, kai kameros perpildytos, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas ir praustuvas. Atkreipia dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti kai kuriose gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl kamerų apšvietimo pažymi, kad tiek dieninis, tiek naktinis elektros apšvietimas atitinka dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 10 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m. laisvo grindų ploto, t. y. neįskaičiavus sanitarinio mazgo ir baldų, tačiau šis reikalavimas buvo pažeistas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 8, 15–16) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kamerose Nr. 124 ir Nr. 254. Pareiškėjas 2017-02-28 atvyko į Lukiškių TI-K į kamerą Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2017-03-01 perkeltas į kamerą Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m; 9 asmenys kameroje); 2017-03-02–2017-03-05 kameroje Nr. 254 buvo 9 asmenys. 2017-03-06–2017-03-07 kameroje Nr. 254 buvo 8 asmenys. 2017-03-08–2017-03-09 kameroje Nr. 254 buvo 9 asmenys. 2017-03-10 pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1-ąjį sektorių.
Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (vienam asmeniui kameroje tekdavo nuo 3,65 kv. m iki 4,34 kv. m). Pažymėtina, kad net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Anot pareiškėjo, sanitarinis mazgas nevisiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 1-ojo korpuso 8–11 postų kamerose Nr. 104–200 asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos (b. l. 12). Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-11-15 pranešime Nr. 24-7490 (b. l. 18) nurodyta, kad 2013 metais priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Šios aplinkybės patvirtina, kad visiškas privatumas nebuvo užtikrintas tik gyvenamojoje kameroje Nr. 124, kadangi, kaip nurodo EŽTT savo praktikoje, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 1 parą (2017-02-28 kameroje Nr. 124) nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Dėl higienos sąlygų (apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, pelėsio)
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma). HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-11-15 pranešime Nr. 24-7490 (b. l. 18) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx. Iš byloje esančio 2017-11-14 tarnybinio pranešimo Nr. 24-7460 (b. l. 17) nustatyta, kad pareiškėjas prašymų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl netinkamų laikymo sąlygų 2017 metais nepateikė. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas nenurodė, jog kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Nors Lukiškių TI-K kitų duomenų apie pareiškėjo kamerose buvusį apšvietimą nepateikė, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, sienos padengtos pelėsiu. Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 134:2015 16 punktas). Pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-11-15 pranešime (b. l. 18) nurodyta, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta HN 134:2015 17 punkte; visų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K kitų duomenų (patikrinimo aktų ir pan.) nepateikė, tačiau, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nesiskundė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo reikalauti, kad Lukiškių TI-K pateiktų duomenis, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais (neveikimu) pažeidė aptariamų teisės aktų reikalavimus.
Dėl kitų aplinkybių
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patiria psichologinį skurtą, kadangi Lukiškių TI-K jį verčia laikytis nustatytos dienotvarkės. Anot jo, dienotvarkėje įtvirtintos rekomendacinio pobūdžio nuostatos (valgymo laikas, miego laikas ir pan.), kurias pažeidus negali būti taikomos drausminės nuobaudos. Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 112 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pataisos įstaigų režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Kaip viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių BVK 113 straipsnyje nurodyta dienotvarkė. Nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką (BVK 117 straipsnio 1 dalis). Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-213 patvirtino Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (toliau – Dienotvarkė), kurioje nurodytas valgyti, miegoti ir kt. veiklai skirtas laikas. Nuteistieji ir suimtieji negali patys pasirinkti, vykdyti Dienotvarkėje įtvirtintus reikalavimus ar ne. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Atsisakius vykdyti šių teisės normų nuostatas, nuteistųjų veiksmai kvalifikuojami kaip bausmės atlikimo režimo pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijos reikalavimas, kad pareiškėjas laikytųsi Dienotvarkėje nustatytų reikalavimų, o jų nesilaikant paskyrus jam drausminę nuobaudą, negali būti laikomi kaip psichologinis smurtas, kadangi šie įstaigos administracijos veiksmai laikytini teisėtais, atitinkančiais teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K trumpalaikio kalinimo kamera neatitiko keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją buvo etapuotas 2017-03-10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nurodytą dieną laikino sulaikymo kameroje, teismui nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas buvo laikytas ilgiau, nei įtvirtinta minėtame teisės akte. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje galėjo būti maksimaliai 2 valandas. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie asmenų, buvusių trumpalaikio laikymo kameroje, skaičių, taip pat nepateikė duomenų apie kameros apšvietimą, oro temperatūrą, drėgmę, sanitarinį įrenginį ir galimybę ją išvėdinti. Teismas dar kartą pažymi, kad pareiškėjui nesiskundus dėl laikymo sąlygų, atsakovė neturi galimybės pateikti įrodymų apie laikymo sąlygas (šiuo atveju trumpalaikio laikymo kameroje), todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, nebūtų pagrindo padaryti išvadą, kad pareiškėją laikant tokį trumpą laiką (dvi valandas) teisės aktus pažeidžiančiomis sąlygomis, jam galėjo kilti labai stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai, iš esmės pabloginę jo kalinimo sąlygas.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad krata buvo atlikta šaltoje ir purvinoje patalpoje, o drabužiai turėjo būti sudedami į purvinas dėžes, teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kurioje patalpoje atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, todėl skunde nurodytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos atliktos pažeidžiant teisės aktose įtvirtintą tvarką.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.
Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 yra pažymėjęs ir tai, kad visiškai natūralu, jog kalinamas asmuo jaudinasi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimus (pvz., nemigą, širdies veiklos sutrikimus ir pan.) nėra galimybės. Atitinkamai, apžvelgiamoje byloje nuspręsta, kad konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip laisvės atėmimo vietos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo, t. y. neužtikrintinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas 1 parą), galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisi iš atsakovės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. R. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.