Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-04-25 · Civilinė byla Nr. 2A-916/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-25
Bylos Nr.
2A-916/2012
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00126-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Vytas Milius
Atsakovas
S. G.
Trečiasis asmuo
G. B.
Kategorijos
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-916/2012Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00126-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 45.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mažoji technika“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-764-124/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mažoji technika“ ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – G. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Mažoji technika“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. G. 50 000 Lt skolos. Nurodė, kad atsakovas 2008 m. lapkričio 20 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AMT-10000070 iš ieškovo už 50 000 Lt įsigijo lengvąjį automobilį BMW 730D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įrašas ieškovo pardavimų operacijų žurnale, ieškovo išduotas įgaliojimas atsakovui atlikti visus veiksmus, susijusius su šio automobilio perregistravimu, ir minėta PVM sąskaita faktūra patvirtina, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoris įvyko, tačiau ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra jokių mokėjimą už įsigytą automobilį patvirtinančių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, tačiau atsakovas pareiškė prieštaravimus, kurių esmė yra ta, kad atsakovas neprisimena, koks buvo pasirašytas dokumentas dėl pinigų sumokėjimo, tačiau 50 000 Lt grynais buvo perduoti ieškovo direktoriui G. B.. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. galutiniu sprendimu priimtą preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaita faktūra ir įgaliojimas patvirtina, jog ieškovas 2008 m. lapkričio 20 d. už 50 000 Lt pardavė atsakovui lengvąjį automobilį BMW 730D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas savo parašu PVM sąskaitoje faktūroje patvirtino, kad automobilį gavo. Atsakovo teigimu, už automobilį jis atsiskaitė su ieškovu tiesiogiai sumokėdamas 50 000 Lt ieškovo direktoriui G. B., kuris tuo metu atliko ir ieškovo kasininko pareigas. Trečiasis asmuo G. B. patvirtino, kad 50 000 Lt buvo sumokėti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, įsigijęs automobilį savo reikmėms, neprivalo rūpintis, ar ieškovo direktorius, kuris tuo metu vykdė ir kasininko pareigas, tinkamai apskaitė už automobilį iš atsakovo gautus pinigus. Nustatęs, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo prievolę ir apmokėjo už įsigytą automobilį, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Mažoji technika“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, įtvirtinančias įrodinėjimo institutą, netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Ieškovas pateikė visus rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareikštą reikalavimą: PVM sąskaitą faktūrą, patvirtinančią automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kurio šalimis buvo ieškovas (pardavėjas) ir atsakovas (pirkėjas); buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už automobilį; atsakovo 2011 m. vasario 12 d. atsakymą ieškovo bankroto administratoriui, kuriuo atsakovas patvirtino, kad automobilį įsigijo ir neatsiskaitė su ieškovu, nes pinigus perdavė trečiajam asmeniui G. B.. Be to, pats atsakovas pateikė trečiojo asmens G. B. 2011 m. kovo 9 d. raštą, kuriame pastarasis nurodė, kad iš atsakovo gavo 50 000 Lt už automobilį. Iš šio rašto turinio matyti, kad G. B. pinigus gavo kaip fizinis asmuo, nes rašte nenurodoma, jog šiuos pinigus G. B. paėmė kaip ieškovo atstovas. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jų paaiškinimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad už automobilį buvo sumokėti 50 000 Lt, t. y. nepateikė jokių mokėjimą patvirtinančių dokumentų, be to, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas tikrai turėjo tokią sumą automobilio įsigijimui. Trečiasis asmuo G. B. nepateikė jokių įrodymų, kad minėto sandorio sudarymo metu veikė kaip ieškovo atstovas ir kasininkas, neįrodė, kad iš atsakovo gautus pinigus panaudojo prekių Anglijoje įsigijimui. Teismas rėmėsi tik žodiniais atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti kitomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, visiškai eliminuodamas byloje esančius rašytinius įrodymus.

2. Teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo santykius ir šių santykių šalių teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju pirkimo-pardavimo sutarties šalimis buvo atsakovas ir ieškovas. Atsakovui buvo žinoma, kad ginčo automobilis priklausė ieškovui, t. y. įmonei. Nors atsakovas, sudarydamas automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, veikė kaip vartotojas, tačiau jis, elgdamasis kaip protingas ir sąžiningas asmuo, privalėjo įsitikinti, ar už automobilį atsiskaito su tinkamu asmeniu, t. y. ieškovui atstovaujančiu asmeniu, ir pasirūpinti mokėjimą patvirtinančiais dokumentais. Be to, sandorio suma, kaip fiziniam asmeniui, buvo pakankamai didelė, kas taip pat turėjo sąlygoti didesnį atsakovo atidumą atliekant mokėjimą. Dėl to atsakovo teiginiai, kad jis atsiskaitė su ieškovo direktoriumi G. B., neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės, t. y. nuo pareigos atsiskaityti su ieškovu už įsigytą automobilį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių 50 000 Lt sumokėjimą ieškovui už automobilį. Šie apelianto teiginiai yra paneigti ieškovo buvusio direktoriaus G. B. duotais išsamiais parodymais teisminio nagrinėjimo metu ir šie paaiškinimai atitinka faktines bylos aplinkybes. Atsakovas teismui buvo pateikęs privačių interesų deklaraciją, tačiau teismas jos neprijungė, nurodydamas, kad tai nebūtina. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pridedamas šis dokumentas. Be to, atsakovas teisme paaiškino, kad 50 000 Lt jam davė močiutė S. T..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pirkimo-pardavimo sutarties samprata pateikta CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjo viena iš pagrindinių pareigų yra įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo viena iš pagrindinių pareigų – priešpriešinis įsipareigojimas – sumokėti už parduodamą daiktą kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas tik dėl atsakovo (pirkėjo) pareigos sumokėti kainą už jam parduotą daiktą (prekę) tinkamo įvykdymo.

Byloje esanti 2008 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AMT-10000070 patvirtina, kad tarp ieškovo UAB „Mažoji technika“ ir atsakovo S. G. buvo sudarytas lengvojo automobilio BMW 730D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį atsakovas įsigijo iš ieškovo automobilį už 50 000 Lt (b. l. 8). Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla (b. l. 3-4). Bankroto administratoriaus, patikrinusio bankrutuojančios įmonės sandorius per 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo, teigimu, atsakovas neįvykdė savo pareigos sumokėti 50 000 Lt kainą už ieškovo parduotą automobilį, nes ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra jokių mokėjimą už atsakovo įsigytą automobilį patvirtinančių dokumentų. Atsakovui pateikus ieškovo buvusio direktoriaus G. B. pasirašytą raštą, kuriame nurodyta, kad G. B. 2008 m. lapkričio 20 d. už UAB „Mažoji technika“ priklausantį automobilį gavo iš S. G. 50 000 Lt, bankroto administratorius savo pozicijos dėl atsakovo pareigos sumokėti kainą už jam parduotą automobilį netinkamo įvykdymo nepakeitė ir nurodė, jog atsakovas pareigą įvykdė ne tam asmeniui, t. y. G. B., kaip fiziniam asmeniui, o ne ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, todėl privalo sumokėti ieškovui 50 000 Lt ir gali reikalauti iš G. B. grąžinti jam sumokėtus pinigus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, pažymi, kad buhalterinės apskaitos dokumento, patvirtinančio 50 000 Lt ieškovui sumokėjimą, byloje nėra, ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentuose taip pat nėra duomenų apie atsakovo sumokėtus 50 000 Lt. Atsakovo ir trečiojo asmens (ieškovo buvusio direktoriaus) teigimu, toks dokumentas buvo surašytas. Atsakovas šio dokumento neišsaugojo, nes nemanė, kad tai būtina, kadangi įsigytas automobilis sėkmingai buvo perregistruotas jo vardu. Trečiasis asmuo dėl šio dokumento neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą kaltina tuo metu dirbančią įmonės buhalterę. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju automobilio pirkėjas (atsakovas) yra fizinis asmuo, kuris pagal teisės aktų reikalavimus neturi pareigos saugoti visus su savo asmeniniams poreikiams įsigytais daiktais susijusius dokumentus, tarp jų ir dokumentus, patvirtinančius kainos sumokėjimą. Aplinkybę, kad atsakovas įvykdė savo pareigą sumokėti už automobilį sutartą kainą, patvirtino ieškovo buvęs direktorius G. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas neturi atsakyti už tai, kad pačiam įmonės direktoriui sumokėti pinigai nebuvo tinkamai apskaityti ieškovo buhalterinėje apskaitoje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė tik žodiniais atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti kitomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Viena iš priemonių, kuria nustatomi faktiniai duomenys byloje, yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 2 dalis). CPK nenumato, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus būtina pagrįsti papildomomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos privačių interesų deklaracijos (kadangi atsakovas yra statutinis pareigūnas, jis turi pareigą teikti privačių interesų deklaraciją), kuria atsakovas pateikė savo darbovietei 2008 m. gruodžio 3 d., matyti, kad atsakovas 2008 m. spalio mėn. iš S. T. priėmė 50 000 Lt dovaną (b. l. 74-75). Atsakovas šią deklaraciją ketino pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas vien dėl to teismo posėdžio neatidėjo ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą privačių interesų deklaraciją prijungia prie bylos. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu atsakovas tikrai disponavo automobilio įsigijimui reikalinga pinigų suma ir sustiprina teismo išvadą, kad atsakovas tinkamai įvykdė pareigą atsiskaityti su ieškovu už įsigytą automobilį.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto pozicija, kad atsakovas automobilio kainą sumokėjo netinkamam asmeniui, t. y. ne ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, o trečiajam asmeniui, kaip fiziniam asmeniui. Minėta, kad atsakovas 50 000 Lt už automobilį sumokėjo trečiajam asmeniui, kuris sandorio sudarymo metu buvo paskirtas ieškovo vadovu. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. Trečiajam asmeniui patvirtinus tiek paties pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo faktą, tiek pinigų gavimo faktą, nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas, sumokėdamas automobilio kainą bendrovės vadovui, neįvykdė prievolės ieškovui, kaip juridiniam asmeniui.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėVytas MiliusGintaras Pečiulis