Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-168-954/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-02
Bylos Nr.: 1A-168-954/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25709-2021-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
Nuteistasis: E. P.
Kaltinamasis: A. V.
Advokatai: Neringa Grubliauskienė, Arvydas Montrimas

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-954/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25709-2021-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Ingai Balkūnei,nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui,išteisintojo A. V. gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, tai yra nuo 2021 m. gruodžio 7 d. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo/suėmimo) laikas nuo 2021 m. liepos 29 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d. Kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

A. V., kaltintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. P. nuteistas už tai, kad 2021 m. liepos 28 d. apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (ne subjektu), siekiant pagrobti svetimą turtą, prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), pareikalavo iš nukentėjusiojo N. S. pinigų, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir grasinimą išreikšdamas žodžiais „jei neduosi pinigų, nepareisi namo“, o nukentėjusiam nesutikus ir nuėjus iki garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), vartų, kartu su asmeniu (ne subjektu) užstojo nukentėjusiajam kelią, ne daugiau kaip tris kartus kumščiu sudavė N. S. į galvą, pasivijo pabėgusį nukentėjusįjį prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės, kur kartu su asmeniu (ne subjektu) pargriovė N. S. ant žemės, sudavė jam rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, bei iš kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 250 eurų, taip panaudojant fizinį smurtą ir atimant galimybę priešintis, dėl nubrozdinimo nosyje, nubrozdinimo dešinio smilkinio srityje, kraujosruvos kakle, kraujosruvos ir nubrozdinimo nugaros kairėje, kraujosruvos kairiame žaste, nubrozdinimo dešiniame dilbyje – N. S. nežymiai sutrikdant sveikatą, pagrobė svetimą - nukentėjusiojo N. S. turtą - 250 eurų.

2. A. V. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su E. P. kaip bendrininkų grupė, bei kartu su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrais tyčiniais veiksmais, tikslu pagrobti svetimą turtą, užpuolė N. S., tai yra 2021 m. liepos 28 d., apie 22.00 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), E. P. reikalavo iš N. S. pinigų, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, grasinimą išreikšdamas žodžiais „jei neduosi pinigų, nepareisi namo“, nukentėjusiam nesutikus ir nuėjus iki garažų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), vartų, jis - A. V., kartu su E. P. ir kitu asmeniu (nesubjektu) užstojo nukentėjusiajam kelią, ir E. P. ne mažiau kaip 3 kartus kumščiu sudavė N. S. į galvą, nukentėjusiajam pradėjus bėgti, pasivijo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1-os laiptinės, ir jis kartu su E. P. ir kitu asmeniu (nesubjektu) pargriovė N. S. ant žemės, sudavė jam rankomis ir kojomis nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, bei iš kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 250 eurų, taip panaudojant fizinį smurtą ir atimant galimybę priešintis, padarė nukentėjusiajam N. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pagrobė svetimą, N. S. priklausantį 250,-Eur vertės, turtą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Kauno apylinkės teismas išteisindamas A. V. nurodė, kad jam inkriminuotas kaltinimas dėl plėšimo, nepagrįstas iš esmės jokiais objektyviais duomenimis ir yra įrodinėjamas tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurių liudijimų esminėse aplinkybėse fiksuojami ir prieštaravimai, ir prielaidos, kuriomis pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktą - grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, todėl išanalizavęs duomenų visumą ir nesusiformavus vidiniam įsitikinimui, kad nusikaltimą padarė ir kaltinamasis A. V., visas abejones vertinant kaltinamojo naudai, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos taisykle, kad „geriau išteisinti dešimt kaltų, nei nuteisti vieną nekaltą“, teismas padarė išvadą, jog nesurinkus pakankamai neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad kaltinamasis A. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, todėl jį išteisino. Apylinkės teismas skirdamas E. P. bausmę nurodė, kad E. P. skirtina griežčiausia bausmė - laisvės atėmimas (BK 50 straipsnis), bausmės dydį, vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad sunkių pasekmių nukentėjusiajam sukelta nebuvo, į tai, kad kaltinamasis kaltu prisipažino ir gailėjosi, į valstybėje formuojamą bausmių skyrimo politiką, nustatant mažesnį, nei galimos skirti bausmės vidurkis.

Šalies argumentai

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį dėl A. V. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirti atlikti pataisos įstaigoje. Kardomąsias priemones - dokumento paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Taip pat Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl E. P. pakeisti: E. P. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skirti bausmę - laisvės atėmimą 3 (trims) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos įstaigoje. Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu pripažinti E. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe - nusikaltimą padarė bendrininkų grupė. Panaikinti E. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4.1. Skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendžio dalis dėl A. V. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Nukentėjusysis N. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš pradžių jis romų tautybės vaikinukui padavė 20 Eur., kad šis nupirktų alkoholio, tačiau tas nenupirko. Tuomet priėjo E. (E. P.) su dviem ar trimis asmenimis. Teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, kad E. priėjo su dviem draugais ir E. reikalavo pinigų, pagrasino, kad „jei neduosi pinigų, nepareisi namo“. Nusikaltimo vykdymas jau prasidėjęs: išreikštas svetimo turto reikalavimas ir grasinimas susidoroti ir to užtenka, kad kaltinamųjų veiksmai būtų traktuojami kaip plėšimas - šiuo momentu, kaip nebaigtas plėšimas. Nukentėjusysis nurodė, kad jis visą situaciją suvokė kaip nesaugią, bauginančią, galvojo, kaip pabėgti. O E. P. iš pradžių iš vis neigė, kad buvo priėjęs ir, kad grasino, po to aiškino, kad buvo vienas, tačiau tai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms: kai romų tautybės asmenys pasiūlė pasidaryti „lengvų pinigų“, jis kartu su A. V. išėjo iš namo ir kartu su A. V. bei romų tautybės vaikinu ir moterimi ėjo link nukentėjusiojo, po to seka grasinimai ir pinigų reikalavimas, o nukentėjusiajam bandant pasišalinti link garažų, trys vyrai jį pasivijo, užstojo jam kelią. Nukentėjęs nurodė, kad kelią jam užstojo E. ir 2-3 vyrai, tačiau tiksliai įvardinti, kiek buvo asmenų jis negali. Teisme nukentėjęs suabejojo ir nurodė mažiau asmenų, tačiau tai yra normalu, kadangi nuo nusikaltimo padarymo praėjo keletas mėnesių. Nukentėjęs nurodė, kad prie garažų vėl buvo reikalaujama pinigų ir E. P. smūgiavo jam į galvą. Taigi - nusikalstama veika tęsiama - trys asmenys: E. P., A. V., D. B. veikia bendrai, daromas spaudimas nukentėjusiajam, toliau reikalaujama pinigų ir jau panaudojamas fizinis smurtas. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamieji ir ne subjektas veikė bendrais tyčiniais veiksmais, turėdami vieną tikslą, sudarė aiškia jėgų persvarą ir sukėlė bauginančią aplinką nukentėjusiajam. Kad fizinis smurtas buvo naudojamas nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtina ir specialisto išvada.

4.2. Apeliantė nurodo, kad teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus nepatikimais, rėmėsi ir policijos pareigūno 2021 m. liepos 28 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusiojo nebuvo galimybės apklausti, nes jis buvo girtas (nustatytas 2,60 promilių girtumas) ir painiojosi parodymuose, minėjo keturis romų tautybės 14 metų amžiaus asmenis. Tačiau nėra teisinga remtis šiuo tarnybiniu pranešimu, kadangi girtas žmogus gali netinkamai suformuluoti sakinį, kurį kitas asmuo gali neteisingai suprasti ir interpretuoti. Teismas liudytojos R. A. ir D. B. parodymus atmetė kaip nepatikimus, kadangi R. A. ir D. B. sieja giminystės ryšys ir jie abu yra suinteresuoti duoti parodymus, kurie padėtų išvengti atsakomybės R. A., ir dėl to turi motyvą apkalbėti kaltinamuosius, tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nei vienas kaltinamųjų nenurodė, jog R. A. būtų buvusi prie nukentėjusiojo įvykio vietoje, atlikusi kokius nors nusikalstamus veiksmus, todėl ir tokio motyvo (išvengti atsakomybės) buvimas nelogiškas, o tikslo apkalbėti kitus asmenis nėra.

4.3. Apeliantė pažymi, kad liudytoja R. A. matė kaip E. (P.) ir jai nepažįstamas asmuo (kaip nustatyta-A. V.), nuėjo link garažų, o ji D. (D. B.) pasakė eiti namo ir šis pasuko link daugiabučių, kurie stovi toje pačioje nuo gatvės pusėje, kur (duomenys neskelbtini) namas. Ji girdėjo kažkokius riksmus nuo garažų pusės, tačiau nieko nematė. Netrukus atėjo D., o po to ir E. su tuo pačiu draugu. Ji pati vaikštinėjo palei gatvę, kur yra autobusų sustojimas, kuriame nieko nebuvo (A. V. nurodė, kad jis buvo sustojime ir su E. P. nėjo). Liudytojas D. B. nurodė, kad 2021 m. liepos 28 d. matė, kaip E. P. prie garažų sudavė į nosį nepažįstamam vyrui (N. S.). Vyras pradėjo bėgti, o E. su draugu, kurio vardas iš A raidės (nustatyta- A. V.), nusivijo, parvertė ant žemės ir abu vyrai dar mušė. Jis norėjo išskirti vyrus, kad nesimuštų, buvo apie 3 metrų atstumu ir matė, kaip E. ir šio draugas iš vyro kišenės ištraukė piniginę, raktus. Netoliese buvo pažįstama romė R. A., vardo nežino, tačiau ši prie vyrų nebuvo, ji vaikščiojo palei gatvę.

4.4. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad daugiabučio namo kieme (kaltinime nurodyta vieta - prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmos laiptinės) gyventojai stato automobilius, todėl automobilių kieme buvo, ir tai matoma fotolentelėje, todėl D. B. nurodyta, jog nukentėjęs buvo mušamas prie automobilių neprieštarauja tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nesutiktina su teismo išvada, kad D. B. galimai apkalba kaltinamąjį A. V., nes tokie parodymai padėtų išvengti atsakomybės. D. B. žino, jog jis dėl amžiaus negali būti patrauktas atsakomybėn, o R. A. pagelbėti išvengti atsakomybės pakaktų nurodyti, jog pastaroji nedalyvavo nusikaltimo padaryme, tačiau jam nėra jokio tikslo, motyvo nurodyti, kad nusikaltime dalyvavo A. V., jei jis būtų nedalyvavęs. D. B. parodymus iš dalies patvirtina nukentėjęs ir liudytojas S. Ž., kuris nuosekliai pasakojo ką matė ir nurodė, kad prie gulinčio nukentėjusiojo buvo trys vyrai (tyrimo metu nustatyta, kad tai E. P., A. V. ir D. B.).

4.5. Apeliantė pažymi, kad kaltinamasis A. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalies nepagrįstai išteisintas, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išanalizuoti duomenys, nesuteikiant jokiems įrodymams išskirtinumo ir pirmenybės patvirtina, kad A. V. ir E. P., veikdami kaip bendrininkų grupė, bei veikdami kartu su D. B., kuris dėl amžiaus neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, priskiriamą nusikalstamų veikų nuosavybei kategorijai - plėšimą, nusikalstama veika pabaigta, kadangi kaltinamieji galėjo savarankiškai disponuoti ir disponavo pavogtais daiktais, pinigais. Nusikaltimą padarė bendrininku grupe, buvo susitarę vykdyti nusikaltimą (sutiko su kitų asmenų pasiūlymu pasidaryti „lengvų pinigų“, kartu ėjo link nukentėjusiojo, turėdami tikslą gauti pinigų alkoholiui), galbūt nekalbėjo kas kokius veiksmus atliks - elgėsi spontaniškai, tačiau vis dėl to jų veiksmai rodo bendrą sumanymą ir vertintina kaip veika padaryta bendrais tyčiniais veiksmais. A. V. ir E. P. kaltė įrodyta jų pačių, nukentėjusiojo N. S., liudytojo S. Ž., liudytojo D. B., R. A. parodymais, vaizdo medžiaga.

4.6. Apeliantė nurodo, kad teismas, skirdamas 1 metų laisvės atėmimo bausmę E. P., neįvertino kaltinamojo asmenybės, nusikalstamos veikos sunkumo, nusikalstamos veikos pobūdžio, kaltinamojo vaidmens grupėje, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties bei kitų aplinkybių ir skyrė aiškiai per švelnią bausmę. Kaltinamojo E. P. netinkamai pasirinktas gyvenimo būdas, netinkamas požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, į savo elgesį, įtakojo nusikaltimo įvykdymą. Šis asmuo yra linkęs nusikalsti, nėra kritiškas sau ir yra pagrindas manyti, jog pasitaikius progai, galimybei, jis ir vėl darys naujas nusikalstamas veikas. Kadangi nuteistasis E. P. anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumas nėra išnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, remiantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostata, jis yra recidyvistas, todėl teismas teisingai parinko bausmės rūšį ir už nusikalstamą veiką jam pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau netinkamai parinko bausmės dydį, kuris paskirtas mažesnis negu straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytas tokios bausmės rūšies vidurkis.

Šalies argumentai

4.7. Apeliantė atkreipia dėmesį kad, teismas pasirinkdamas išteisinti E. P. bendrininką A. V., pripažino E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, o atsakomybę sunkinančias aplinkybes: nusikaltimą padarė recidyvistas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nesutiktina su tokia teismo nuomone ir manytina, kad E. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikaltimą padarė recidyvistas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupe. E. P. bausmė turėtų būti skiriama didesnė nei sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorės prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis E. P., jo gynėjas advokatas Arvydas Montrimas, išteisintojo A. V. gynėjas advokatė Neringa Grubliauskienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su apylinės teismo nuosprendžio dalimi, kuria A. V. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl E. P. paskirtos bausmės, pripažinti jo atsakomybė sunkinančia aplinkybe, jog jis veikė bendrininkų grupėje, bei panaikinti jo atsakomybė lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl A. V. išteisinimo

7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, tai yra nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad kaltinamasis galėjo dalyvauti padarati jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės patvirtina, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jame išdėstė A. V. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė prokurorės kaltinančius argumentus bei detaliai ir išsamiai pasisakė dėl esminių prokurorės apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prokurorė skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė, jų nėra ir baudžiamojoje byloje, o prielaidomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima, visos abejonės, kurių pašalinti nepavyksta, turi būti aiškinamos kaltinamųjų nauda. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nekyla abejonių, kad nukentėjusiojo N. S. atžvilgiu buvo įvykdytas plėšimas, tačiau priešingai nei nurodo prokurorė savo apeliaciniame skunde iš byloje surinktų duomenų negalima daryti nebejotinos išvados, jog plėšime dalyvavo ir A. V.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. V. kategoriškai nepripažino savo kaltės ir nurodė, jog 2021 m. liepos 28 d. apie 18 val., su pažįstamu E. P. nuėjo pas pastarojo pažįstamą V. į (duomenys neskelbtini), buto nežino, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Apie 22 val., jau buvo prietema, jis su E. rūkė balkone, kai priėjo nepažįstamas romų tautybės jaunuolis D. ir romė moteris. Jaunuolis pasakė, kad galima pasidaryti „lengvų“ pinigų, minėjo, kad vienas vyras turi apie 1000 eurų. Jis su E. išėjo iš to buto, pradėjo su jais eiti, ir, kai E. pasakė, kad tą žmogų pažįsta, kad reikės mušti, jis tada pasakė, kad į tokius dalykus nesivelia ir pasiliko prie socialinio centro, maždaug 250 m. iki garažo, sėdėjo prie sustojimo ant suoliuko. Moteris stovėjo prie garažų ant kampo, o D. ir E. prie garažų tą vyrą tampė - sudavė vyrui pora kartų į galvą, po ko vyras pargriuvo, tada atsistojo ir pradėjo bėgti link daugiabučių, o E. su D. bėgo iš paskos. Matė, kaip jie pasivijo tą vyrą, paėmė už sprando ir parvertė, tada D. sudavė du ar tris smūgius. Po to E. ir D. atėjo prie jo, D. išsitraukė iš kišenės piniginę, kurią numetė prie balkono. Prie jų priėjo ir ta moteris. E. paėmė pinigus, nuėjo išsikeisti, pinigus pasidalino. E. davė D. 20 eurų, po to davė 100 eurų. Kitus pinigus E. laikė prie savęs, jie dar tame pačiame name nusipirko alaus, po to dar buvo nuėję į barą. E. sakė, kad į šiukšlių konteinerį išmetė raktą. Viskas tuo ir baigėsi, o ryte atvyko policija ir juos suėmė. Anksčiau už plėšimą jis yra teistas gal prieš 12 metų, teistas buvo ir už chuliganizmą, už sukčiavimą, už smurtą artimoje aplinkoje. Visus nusikaltimus padarydavo būdamas neblaivus. Turi problemų su alkoholio vartojimu. Šio įvykio metu nebuvo daug išgėręs, bet buvo apsvaigęs. Aplinkybes pasakoja taip, kaip jas prisimena. Iš A. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis taip pat savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad jam ir E. P. apie 22 val. rūkant balkone, priėję romų tautybės moteris ir vaikinas pasiūlė užsidirbti lengvų pinigų, prašė išeiti į kiemą. Jiems išėjus į kiemą, visi ėjo link garažų. Einant romas pasakė, kad vyras jam davė 20 Eur, kad tą vyrą reikia „išjungti“, paimti iš jo pinigus, kad vyras kišenėje turi apie 1000 Eur. Tada jis pasakė, kad nesutinka to žmogaus mušti, atimti pinigus ir pasiliko stotelėje (3 t., b. l. 144–145). A. V. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tai, kad A. V. nedalyvavo plėšime patvirtino ir E. P. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nors 2021 m. liepos 30 d. įtariamojo apklausos metu E. P. nurodė, kad kartu ėjo ir A. V., tačiau apklausiamas vėliau nurodė, jog A. V. pasiliko sustojime.

10. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nukentėjusiojo N. S. parodymai. Iš nukentėjusiojo parodymų duotų skirtingose proceso stadijose, matyti, jog jis nei vienoje apklausoje nenurodė, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo ir A. V.. Apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad 2021 m. liepos 28 d. vakare ėjo namo pro parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, kur ant suoliuko pamatė sėdinčią romų tautybės moterį ir vaikinuką, kaip dabar supranta - D.. Jis buvo išgėręs, gėrė jau ne vieną dieną. Moteris jį užkalbino, siūlė alkoholio, o gal jis ir pats alkoholio prašė. Jis davė tai moteriai 20 eurų ir jie kažkaip išsiskirstė, lyg atnešti alkoholio, bet abu dingo. Jis laukė. Paskui atėjo E. ir dar keli, jie buvo gal trise, bet jų tarpe D. nebuvo. Negali pasakyti ar tarp jų buvo A. V.. Jie iš pradžių prašė pinigų, paskui jau pradėjo reikalauti, sakė, kad jis nepareis namo, ką jis suprato lyg grasinimą, nors jau ir taip 20 eurų buvo netekęs. Jis stengėsi net piniginės netraukti iš kišenės, nors E. vis norėjo prie jo prieiti, kėsinosi į kišenę, bet jis vis traukėsi nuo jo, paskui atsistojo, kad išvengti tos piniginės ištraukimo. Tada jis išėjo. Buvo jau tamsu, todėl ėjo keliu, nenorėjo eiti namo tarp daugiabučių, nes bijojo, kad ten gali jį apiplėšti. Eidamas vis atsigręždavo, lyg nieko nebuvo. Prie garažų jį pasivijo trise, pradėjo reikalauti pinigų, apstojo, jis bandė išvengti, lyg susismūgiavo. Mano, kad E. jam smūgiavo, nes jis buvo iniciatorius, visą pagrindinę veiklą atlikinėjo. Jam sudavė tikrai kelis kartus, gal du, tris. Pataikė į galvos sritį, į pakaušį, gal į nugarą teko, bet į nugarą lengvai. E. jam į galvos sritį sudavė du, tris kartus. Gal ir jis kažkam sudavė, prasibrovė pro juos ir bėgo per pievą, per mašinas, norėjo atkreipti dėmesį, šurmulį sukelti. Jie jį vijosi. Pribėgo prie namų, bet neturėjo rakto, tad jie jį pasivijo, pargriovė ir apiplėšė. Tik ten jau nežino nieko ir kaip. Nežino kiek asmenų jį pasivijo, nes nugriuvo veidu į žemę. Dviese tikrai atsivijo, gal ir daugiau, nes matė, kad vijosi keli, tikrai ne vienas, dviese tai tikrai, bet galėjo būti ir trise. Gulinčio jo nemušė. Jis pargriuvęs susiėmė už galvos, smūgių nejautė. Jie staigiai ištraukė iš kišenės piniginę ir staigiai dingo. Gal ten ir mosikavosi, gal ir sudavė jam nugriuvusiam, bet jis nelabai jautė smūgių, nes buvo šokas, buvo „užviręs kraujas“. Gal ir įspyrė, bet jis nejautė. Mano, kad galėjo jį gulintį mušti. Iš jo pagrobė piniginę, kurioje buvo gal 250 eurų, iki 300 eurų, dvi banko korteles ir raktus. Jautė kaip daiktus ištraukė iš kišenės. Prie jo gulinčio dviese tai tikrai buvo, gal ir daugiau, gal trise. Kraustant kišenes, jo niekas nelaikė, nejautė, kad laikytų, tiesiog įlindo į vieną kišenę, į kitą, ištraukė ir išsilakstė. Jis vilkėjo džinsus, o ką viršuje – nepamena. Kortelės jam buvo svarbiausias dalykas, todėl ir kreipėsi į policiją. Tiek iš šių nukentėjusiojo N. S. parodymų, tiek ir iš jo pardoymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyt, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti jį užpuolusių asmenų skaičiaus. Jo teigimu tarp tų asmenų tikrai buvo E. P., o kitų asmenų net tik negalėjo įvardinti, bet ir jo nurodytas skaičius svyruoja nuo dviejų iki keturių asmenų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą negalima neatsižvelgti ir į tai, kad įvykio metu jis buvo neblaivus (2,60 prom.). Kad pavartoto alkoholio kiekis turėjo įtakos nukentėjusiojo N. S. parodymų tikslumui, patvirtina ir 2021 m. liepos 29 d. tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 36), kuriame nurodyta, jog nukentėjusiojo apklausti nebuvo galimybės dėl jo neblaivumo, jam buvo nustatytas 2,60 promilių girtumas, kad nukentėjusysis pasakojo vis skirtingas istorijas, painiojosi parodymuose, sakė, jog nežino ar piniginę pametė ar ją ištraukė, pasakojo, kad jis sukonfliktavo su keturiais romų tautybės asmenimis apie 14 metų amžiaus, kuris iš jų jam sudavė nežino, asmenų nepažįsta.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde pateiktas liudytojų R. A. ir D. B. parodymų vertinimas. Iš šių asmenų parodymų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien jų nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo A. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šių liudytojų parodymus pagrįstai atsižvelgė į jų procesinė padėtį šioje byloje, giminystės ryšius bei nustatytus prieštaravimus jų parodymuose.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. A. ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji parodymus duoti atsisakė. Tik jos atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą, sutiko duoti parodymus kaip liudytoja, kur nurodė, kad su D. B. vaikščiojo gatve, kai juos pašaukė prie parduotuvės sėdėjęs vyras, kuris prašė degtinės, matėsi, kad jis yra išgėręs, išsitraukęs padavė 20 Eur D. B., kad šis nupirktų alkoholio. Ji liepė D. B. vyrui pinigus grąžinti, bet vyras numojo ranka ir pinigų atgal nepaėmė, nuėjo link garažų. Ji su D. B. ėjo link P. L. 2 namo, namo 2 aukšto balkone stovėjo E. ir nepažįstamu vyru, klausė ko tas vyras norėjo, o ji atsakė, kad alkoholio. Netrukus E. su tuo vyru išėjo į lauką ir nuėjo link garažų. Ji su D. B. vaikštinėdami taip pat ėjo link garažų. Kartu su E. ir tuo vyru jie nėjo. Ji liepė D. B. eiti namo ir jis nuėjo link daugiabučių, kurie yra toje pačioje gatvės pusėje, kaip ir P. L. g. 2 namas. D. grįžo už 5 min., ji buvo netoli autobusų stotelės, sakė jam, kad girdėjo riksmus nuo garažų pusės. Paėję link garažų nieko nepamatė, tada ėjo link namų, kai atėjo E. ir tas vyras. Kai jie visi atėjo prie P. L. g. 2 namo, ji paprašė E. cigaretės, tai jis jai padavė 5 Eur. D. jai pasakė, kad E. ir jam davė 20 Eur. Nematė, kas mušė nukentėjusįjį ir atėmė pinigus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja patvirtino, kad matė, kaip E. su kažkuo dviese išėjo iš tų daugiabučių, į kuriuos anksčiau buvo pasukęs D.. Iš E. P., su kuriuo ji nebendrauja, pinigų gavo pirmą kartą. Už ką 20 Eur gavo D. ji nežino. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog ši liudytoja vaikštinėdama prie gatvės nematė A. V. sėdinčio sustojime, tačiau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadą, jog plėšime dalyvavo ir A. V., nes liudytoja nematė kas ir kokius veiksmus atliko nukentėjusiojo atžvilgiu.

13. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir dėl liudytojo D. B. parodymų vertinimo. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. B. nurodė, kad nukentėjusįjį sutiko apie 21 val. einantį į parduotuvę, kuri buvo uždaryta. Jam davė 20 Eur ir jis nuėjo. Apie tai pasisakė R. A., kuri atėjusi prašė nukentėjusiojo pinigų ir iš jo gavo dar 5 Eur. Einant sutiko E. su draugu, kurio vardo nežino, jis prasideda raide A. K. išgerti, bet jis nesutiko, tada jis su R. A. nuėjo vienur, o jie nuėjo kitur, kur puolė nukentėjusįjį mušti. Mušė E. ir kitas vaikinas. E. reikalavo pinigų. Nukentėjusysis norėjo pabėgti, bet jį pagavo. Jis išlindęs iš krūmų norėjo išskirti. Matė kaip E. su draugu ištraukė piniginę. E. būdamas balkone matė kaip jam nukentėjusysis davė 20 Eur, todėl ir priėjo prie jo. Pirmas nukentėjusįjį mušė E., o po to kitas vyriškis, kuris sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas. Bandė nukentėjusysis pabėgti bet jį prisivijo. Nukentėjusiajam buvo suduota apie 15 smūgių. E. draugas ištraukė piniginę iš nukentėjusiojo. Matė kad buvo ištraukta apie 300 Eur gal 250 Eur, buvo kupiūros po 100 Eur ir smulkiais. Liudytojas apibūdindamas E. P. draugą nurodė, jog jis buvo išmuštais priekiniais dantimis. Iš aptartų liudytojo parodymų akivaizdu, jog vien jo parodymais negalima daryti išvados, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo ir A. V.. Nors liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu atpažino A. V. kaip asmenį kartu su E. P. mušusį nukentėjusįjį ir paėmus jo pinigus, tačiau D. B. apklausos metu nurodytas išskirtinis A. V. požymis – išmušti priekiniai dantys, nepasitvirtino ir yra neteisingas. Be to, vertinant D. B. parodymus akivaizdu, jog jis gali apkalbėti A. V., nes nustatytos aplinkybės patvirtina, jog jis pats dalyvavo nusikaltimo padaryme. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog liudytojo D. B. nurodytos aplinkybės dėl pinigų gavimo iš nukentėjusiojo, o ne iš E. P. prieštarauja liudytojos R. A. parodymams, kad tiek ji, tiek ir D. B. pinigus gavo iš E. P. jau po nusikaltimo padarymo. Taip pat liudytojo D. B. parodymų apie suduotą smūgių skaičių nepatvirtino nei pats nukentėjusysis N. S., nei byloje esanti specialisto išvada, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti penkių trauminių poveikių pasėkoje. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, priešingai nei nurodė liudytojas D. B., jis su R. A. nuėjo kartu su E. P. bei A. V., o ne į priešingą pusę. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančių duomenų visumą pagrįstai sprendė, jog pats D. B. buvo ir prie garažų, ir prie laiptinės, kaip tą nurodė A. V. ir E. P., kuris tvirtina, kad būtent D. B., o ne A. V. ir dalyvavo nusikaltimo padaryme. R. A. nors ir tvirtino, kad D. B. įvykio vietoje ji nematė, tačiau pagal buvimo vietą ji turėjo D. B. prie garažų matyti, nes stovėjo kitoje kelio pusėje ir jos matomumui tuo metu niekas netrukdė. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad D. B. dalyvavimą plėšime įrodo ir tai, kad jis ypač tiksliai nurodė kaip ir kiek pinigų buvo pagrobta iš nukentėjusiojo, kokiomis kupiūromis, kur ir kaip pinigai buvo dalinami.

14. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. Ž. nurodė, kad 2021 m. liepos 28 d. vakarą buvo namuose. Buvo gan tamsu, tačiau per virtuvės langą pamatė, kaip du ar trys žmonės (duomenys neskelbtini)namo pusės atsivijo vyriškį. Po klevu jį pargriovė ir mušė rankomis. Žmonės tą vyriškį buvo apstoję, bet mušė lyg visi. Mušė du ar trys asmenys. Moterį matė vėliau, jau nueinant. Kai jie nueidinėjo, matė per kitą buto langą, buvo gan tamsu, bet vienas ar du asmenys buvo romų tautybės. Nueinant matė keturis asmenis, tarp kurių buvo moteris. Nematė iš kur ta moteris prisijungė. Nueinantys trys vyrai su moterimi buvo tie patys, kurie vijosi ir buvo prie gulinčio vyriškio. Liudytojo teigimu, prie gulinčio žmogaus buvo trys žmonės, jie buvo jį apstoję, matė, kad jie atliko mušimo judesius ir mano, kad visi trys atliko tuos mušimo judesius. Kai mušė, tada dar neįžvelgė jų tautybės, tik nueinant matė, kad vienas ar du yra romų tautybės. Mano, kad romų tautybės buvo moteris ir vienas vyras. Kai jie užpuolė ir pagriovė tą žmogų, jis iškarto paskambino 112. Paskui buvo išėjęs į kiemą. Tas asmuo gulėjo ant žemės. Jis atpažino, kad tai - R. S. sūnus Nerijus. Nerijus pasakė, kad jį atsivijo nuo garažų, kad iš jo kišenės ištraukė piniginę su pinigais ir dviem banko kortelėmis bei raktus. Iš liudytojo S. Ž. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu matyti, jog liudytojas duodamas parodymus apie asmenų dalyvavusių plėšime skaičių bei išvaizdą nebuvo nuoseklus. Iš karto po įvykio, liudytojas S. Ž. nurodė, kad matė, kaip kieme keturi tamsaus gymio jaunuoliai apie 14 metų amžiaus mušė žmogų. Dėl tamsumo nematė, kuris sudavė smūgius, kiek įžiūrėjo tai buvo 3 vaikinai ir viena mergina, galimai romai, apsirengę tamsiais rūbais, apie 140 m ūgio. Po to visi 4 nuėjo link (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Apklausiamas vėliau, nurodė, jog gyvena 4 aukšte, turi atminties sutrikimų. Per langą matė, kaip keli asmenys vijosi vyrą – kiek jų vijosi – trys ar keturi – negali pasakyti. Kad minėti asmenys buvo keturi, iš kurių viena buvo moteris, suprato tada, kai per kitą langą pamatė juos nueinančius. Kai atsivijo – vyriškis pargriuvo šalia medžio, o asmenys jį mušė kumščiais. Kaip nukentėjusysis buvo pargriaustas nepastebėjo, dėl prietemos nematė ir kur jam sudavė. Namo kiemas nebuvo apšviestas. Mušė visi, bent jau taip jam pasirodė. Ar tuo metu tarp minėtų asmenų buvo moteris nežino, nes ją matė tik kartu su jais nueinančią. Matė, kad moteris ir vienas vaikinas buvo romų tautybės. Teisėjų kolegija nuomone, įvertinus šiuos liudytojo S. Ž. parodymus negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog A. V. dalyvavo plėšime. Liudytojas S. Ž. įvykį stebėjo esant prietemai iš ketvirto aukšto. Taip pat ir iš šio liudytojo parodymų negalima daryti kategoriškos išvados apie asmenų dalyvavusių plėšime skaičių, tuo labiau ir dėl A. V. dalyvavimo. A. V. dalyvavimo plėšime nepatvirtina ir liudytojo V. V. parodymai, nes jis įvykio nematė, girdėjo tik kalbas. Liudytoja R. V. nurodė, jog tik E. P. buvo pas ją atėjęs pirkti alkoholio ir ji girdėjo kalbant, kad E. dalyvavo muštynėse, tačiau kas buvo kartu su juo ir dėl ko vyko muštynės nežino.

15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek A. V. kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. V. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, pagrindo nėra.

Dėl nuteistajam E. P. paskirtos bausmės

16. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl E. P. skirtos bausmės. Jos nuomone nepagrįstai teismas nustatė E. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybę, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailis bei jos nuomoje turi būti nustatyta dar viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Visų pirma teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į tai, jog prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl A. V. pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, atmetama, nėra jokio pagrindo svarstyti dėl E. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pripažinimo.

17. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. P. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaip matyti iš bylos medžiagos E. P. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino nuo pirmosios jo apklausos. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai šiek tiek kito, tačiau tai neeliminuoja galimybės vertinti, kad jis prisipažino, padaręs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis E. P. pripažino esmines jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, pagrįsta. Taip pat E. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo N. S. ir nuoširdžiai gailėjosi. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi.

18. Už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas E. P. skyrė vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės rūšies E. P. parinkimo ir skirdamas jam sankcijoje numatytą vieną iš alternatyvių bausmių – terminuotą laisvės atėmimą, tinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumą bei pobūdį, nuteistojo asmenybę, išsamiai aptarė tokios bausmės rūšies parinkimą, todėl laikytina, jog bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė. E. P. padarė tyčinį, apysunkį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną E. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra tai, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir 13 punkte. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir prokurorės akcentuotus E. P. charakterizuojančius duomenis, t. y., kad jis anksčiau teistas 6 kartus, teismus neišnykę ir nepanaikintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. P. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, tinkamai ją individualizavo ir aukštesniojo teismo manymu, ji atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

19. Prokurorė, apeliaciniame skunde keldama klausimą ir dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, nurodė, kad nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, esant trims atsakomybę trims sunkinančioms aplinkybėms, nuteistajam E. P. turėjo būti skiriama bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra ne kartą nurodęs, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas atsižvelgti į sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį bei šio straipsnio 2 dalyje esantis reikalavimas atsižvelgti į laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklę yra tik kelios iš jų. Visos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat jų visumą. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje nurodytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-489/2019). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima skirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius duomenis, E. P. skirti griežtesnę bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo, nes paskirta bausmė atitinka bausmės tikslus, yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumui, todėl yra teisinga.

20. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad paskirta bausmė nėra per švelni ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 ir 54 straipsniai), todėl nėra jokio pagrindo ją griežtinti.

Dėl proceso išlaidų

21. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. vasario 2 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-944 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant išteisintąjį A. V. sudaro 71,68 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Pagal šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris atmetamas, todėl nėra pagrindo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisti iš išteisintojo A. V..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Iš išteisintojo A. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisJurga VasiliauskienėAušra Vingilė