- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-644-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00267-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- D. P.
- Trečiasis asmuo
- M. L.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Oliverus“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Bankroto administravimo kontoros, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3175-656/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oliverus“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. L. (M. L.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Oliverus“ (toliau ir – bendrovė), atstovaujama bankroto administratorės UAB Bankroto administravimo kontoros (toliau ir – bankroto administratorė) pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo D. P. 70 000 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartimi iškelta UAB „Oliverus“ bankroto byla, bendrovės valdymo organams nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau valdymo organai neįvykdė nutarties įpareigojimo – jokio turto ir dokumentų neperdavė. Juridinių asmenų registro duomenimis bendrovė nuo jos įregistravimo 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė, todėl nėra galimybės įvertinti bendrovės turto dydžio. VĮ „REGITRA“ duomenimis bendrovei nuosavybės teise priklauso 4 automobiliai, kurių bendra vidutinė rinkos kaina 70 000 Eur (19 000 Eur; 27 000 Eur; 13 000 Eur; 11 000 Eur), taigi, pardavus šiuos automobilius, būtų galima patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus. Juridinių asmenų registro duomenimis bendrovės vadovu 2014 m. balandžio 25 d. – 2017 m. lapkričio 7 d. buvo trečiasis asmuo M. L., 2013 m. birželio 6 d. – 2014 m. balandžio 25 d. – atsakovas D. P.. Nors bankroto administratorė 2018 m. sausio 22 d., 2018 m. vasario 5 d. pateikė atsakovui pretenzijas, tačiau atsakovas neperdavė bendrovės turto ir / ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos.
3. Nesant duomenų, kad atsakovas D. P., kaip buvęs bendrovės vadovas, inventorizavo bendrovės turtą ir jį perdavė naujajam vadovui trečiajam asmeniui M. L. bei pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, darytina išvada, jog atsakovas neįvykdė pareigos rūpintis tinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, buhalterinių dokumentų išsaugojimu, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnyje, pažeidė bendrą pareigą tvarkant įmonės reikalus elgtis sąžiningai ir protingai, neveikė išimtinai juridinio asmens interesais, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje. Atsakovas savo neveikimu (pareigos atlikti inventorizaciją ir perduoti dokumentus bei turtą nevykdymu) atliko neteisėtus veiksmus. Nustačius neteisėtus veiksmus, atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovui neperdavus bendrovei priklausančių automobilių arba jų vidutinę rinkos vertę atitinkančios 70 000 Eur sumos, laikytina, kad šios sumos dydžio žalą privalo atlyginti atsakovas. Atsakovui perdavus bendrovės turtą, ieškovė nebūtų patyrusi žalos, todėl egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – tiesioginis priežastinis ryšys.
4. Pagal teismų praktikos išaiškinimus keičiantis bendrovės vadovams, paliekantis pareigas bendrovės vadovas privalo inventorizuoti bendrovės turtą ir pagal gautus duomenis perduoti jį naujajam bendrovės vadovui; jeigu ši prievolė neįvykdyta, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kurio iš vadovų vadovavimo periodu bendrovės turtas buvo prarastas, pasisavintas ar iššvaistytas, įmonei padarytą žalą turi atlyginti abu atsakovai solidariai. Nesant galimybės tiksliai nustatyti, kurio iš vadovų vadovavimo periodu bendrovės turtas buvo prarastas, pasisavintas ar iššvaistytas, ieškovė, turėdama teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų turi įvykdyti prievolę, žalos atlyginimo reikalauja tik iš vieno solidariojo skolininko – atsakovo D. P. (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis).
Šalies argumentai
5. Atsakovas D. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Oliverus“ įsiteisėjimo dieną (2017 m. spalio 27 d.) bendrovės vadovu buvo ne atsakovas, o trečiasis asmuo M. L., kuris ir privalėjo bankroto administratorei perduoti bendrovės turtą ir dokumentus. Atsakovas iš BUAB „Oliverus“ direktoriaus pareigų buvo atleistas 2014 m. balandžio 25 d. ir šią dieną perdavė naujajam bendrovės direktoriui M. L. visus bendrovės dokumentus bei turtą, kartu ir 4 bendrovės vardu registruotas transporto priemones. Tai patvirtina 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktas, kurį pasirašė atsakovas D. P. ir trečiasis asmuo M. L..
6. Trečiajam asmeniui M. L., nepavykus įteikti teismo pranešimo, apie bylos nagrinėjimą paskelbta viešo paskelbimo būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinio netenkino.
8. Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad trečiasis asmuo M. L. nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d. buvo UAB „Oliverus“ vadovu, o nuo 2014 m. birželio 9 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. UAB Oliverus“ vienintelio akcininko sprendimu 2014 m. balandžio 25 d. iš bendrovės direktoriaus pareigų atleistas atsakovas D. P.. Pagal atsakovo pateiktą 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktą, kurį pasirašė iš direktoriaus pareigų atleistas D. P. ir naujai paskirtas direktorius M. L., perduoti UAB „Oliverus“ įstatai, steigimo aktas, buhalterinės apskaitos dokumentai už 2013 metus, buhalterinės apskaitos dokumentai už 2014 metus, registrai, likučiai pagal didžiąją knygą 2014 m. balandžio 25 d., kasos likutis 2014 m. balandžio 25 d. ir keturi bendrovės vardu registruoti automobiliai. Nustatęs, kad teismo nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dieną (2017 m. spalio 27 d.) bendrovės vadovu buvo trečiasis asmuo M. L., teismas sprendė, kad būtent trečiasis asmuo M. L. ir turėjo perduoti bendrovės turtą ir dokumentus bankroto administratorei. Ieškovei nepaneigus aplinkybės, kad atsakovas D. P. trečiajam asmeniui M. L. perdavė dokumentus ir turtą pagal 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktą, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinį.
9. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra imperatyvaus teisinio reguliavimo, nustatančio turto ir dokumentų perdavimo akto formą, jo turinio reikalavimus, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktas neįrodo dokumentų perdavimo fakto, nes nėra pakankamai detalizuotas – neišvardyti konkretūs perduodami dokumentai. Taip pat teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo argumentą, kad 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktas gali būti pasirašytas ne trečiojo asmens M. L., o kito asmens.
10. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas, neatlikęs inventorizacijos 2014 m. balandžio 25 d., pažeidė norminius teisės aktus. Teisės aktai, pvz., Inventorizacijos tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. Nr. 719 nutarimu „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Inventorizacijos tvarka), expressis verbis (tiesiogiai) nenustato reikalavimo keičiantis bendrovės vadovui inventorizuoti perduodamos įmonės turtą. Šios tvarkos 5 punkte nustatyta, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam atsakingam asmeniui (pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę).
11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K3-14/2013, kuria remiasi ieškovė, nėra suformuota teisės aiškinimo taisyklė dėl žalos atlyginimo iš buvusių bendrovės vadovų, kai keičiantis vadovams nebuvo inventorizuotas bendrovės turtas, o, iškėlus bendrovei bankroto bylą, turtas neperduotas bankroto administratoriui.
12. Be to, teismo vertinimu, nėra objektyvių galimybių nustatyti žalos, kurios dydį ieškovė grindžia neperduotų automobilių verte, nes automobilių pardavimo portaluose nurodytų automobilių kainos negali būti vertinamos kaip realios rinkos kainos. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neveikimo ir bendrovės buvusio vadovo M. L. bendrovės turto neperdavimo fakto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismo išvada, kad atsakovas D. P., neatlikdamas inventorizacijos, nepažeidė norminių teisė aktų, nepagrįsta. Priešingai nei nustatė teismas, Inventorizacijos tvarkos redakcija, galiojusi atsakovo D. P. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, įtvirtino reikalavimą inventorizuoti įmonės turtą keičiantis bendrovės vadovams. Tai, kad materialiai atsakingais asmenimis gali būti įmonės vadovai, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2008).
13.2. Teismas nevertino ieškovės paaiškinimų apie 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo akto pateikimo aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl jo tikrumo. Nors bankroto administratorė du kartus pateikė atsakovui pretenzijas dėl turto ir dokumentų perdavimo, atsakovas D. P. tik pareiškus ieškinį, t. y. 2018 m. gegužės 18 d. vykusio teismo posėdžio metu pateikė bankroto administratorei minėtą aktą. Teismo posėdžio metu atsakovas pats nurodė, kad akto neturėjo ir jį iš paskutinio bei vienintelio akcininko gavo tik prasidėjus bylinėjimuisi, todėl aktas ir nebuvo pateiktas bankroto administratorei anksčiau (atsakovo teigimu, jis paprašė, jog aktą atsiųstų paskutinis akcininkas A. M.). Be to, vizualiai palyginus Juridinių asmenų registre esančio bendrovės 2014 m. balandžio 25 d. vienintelio akcininko sprendime ir akte to paties asmens – trečiojo asmens M. L. parašą, matyti, jog parašų skirtumas akivaizdus.
13.3. Teismas, pasisakydamas dėl ieškiniu reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, kildinamo iš 4 bankroto administratorei neperduotų automobilių, neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo akte buvo nurodyti 4 automobiliai, kitas bendrovės turtas nebuvo detalizuotas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Sutiktina su teismo išvada, kad Inventorizacijos tvarkoje nėra tiesiogiai nustatytas reikalavimas keičiantis bendrovės vadovui inventorizuoti perduodamą bendrovės turtą. Net ir jei būtų toks reikalavimas, ieškovė nepagrindė priežastinio ryšio tarp pareigos atlikti inventorizaciją neįvykdymo ir žalos atsiradimo bendrovei. Atsakovas pateikė įrodymus, kad po jo atleidimo iš direktoriaus pareigų, perdavė naujajam vadovui M. L. bendrovės turtą, t. y. ir 4 automobilius, kurių vertės pagrindu ieškovė reikalauja žalos atlyginimo.
14.2. Ieškovo argumentai, susiję su 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo akto perdavimu bankroto administratorei, nepagrįsti. Pirminėje atsakovui pateiktoje 2018 m. sausio 22 d. pretenzijoje bankroto administratorė neprašė pateikti įrodymų apie dokumentų ir turto perdavimą pasikeitus bendrovės vadovams, iš pretenzijos turinio buvo galima aiškiai suprasti, jog ji skirta bankroto bylos iškėlimo metu buvusiam vadovui, pretenzijoje klaidingai nurodyta, kad atsakovas buvo vienintelis bendrovės vadovas, o į pakartotinę pretenziją atsakovas nespėjo atsakyti, nes ieškovė pareiškė ieškinį.
Šalies argumentai
14.3. Ieškovė, teigdama, kad 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktą pasirašė ne trečiasis asmuo M. L., remiasi tik prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktuose nėra nustatyta pareiga keičiantis įmonės vadovams atlikti įmonės turto inventorizaciją, atmetė apeliantės argumentą dėl atsakovo teisės aktų pažeidimo neatlikus inventorizacijos. Taip pat teismas, nustatęs, jog nėra paneigta, kad pagal šalių pasirašytą 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktą atsakovas perdavė naujajam bendrovės vadovui trečiajam asmeniui M. L. bendrovės dokumentus ir turtą, kartu ir 4 automobilius, padarė išvadą, kad reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstas, neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų.
17. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia tuo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, neatlikęs bendrovės turto inventorizacijos, keičiantis vadovams, pažeidė teisės aktų, t. y. Inventorizacijos tvarkos nuostatas. Apeliantės teigimu, teismas, atmesdamas apeliantės argumentą dėl 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo akto abejotino tikrumo, neįvertino šio akto pateikimo aplinkybių (atsakovas pateikė jį tik apeliantei pareiškus ieškinį), trečiojo asmens parašo, keliančio abejonių dėl jo tikrumo.
18. Viena iš imperatyvių nemokios įmonės vadovo pareigų, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 1 punktas). Šios pareigos nevykdymas laikytinas neteisėtais veiksmais, už kuriuos buvusiam vadovui gali būti skiriama bauda iki 2 896 Eur ir (arba) civilinė atsakomybė, jei dėl to kilo žala.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau tais atvejais, kai paskutiniam vadovui turtas ir dokumentai nebuvo tinkamai perduoti ankstesnių vadovų, ankstesniems bendrovės vadovams gali kilti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą naujam vadovui bendrais pagrindais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei speciali dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą. Ši pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo ir BAĮ nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
20. Taip pat kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Nagrinėjamu atveju bankrutavusi bendrovė prašė priteisti žalos atlyginimą ne iš paskutinio buvusio vadovo (trečiojo asmens M. L.), o iš ankstesnio vadovo – atsakovo D. P.. Bylos duomenimis bendrovės vadovu 2013 m. birželio 6 d. – 2014 m. balandžio 25 d. buvo atsakovas D. P., o 2014 m. balandžio 25 d. – 2017 m. lapkričio 7 d. trečiasis asmuo M. L.. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad nuo bendrovės įsteigimo 2013 m. jos finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami, paskutiniam bendrovės vadovui trečiajam asmeniui M. L. po bendrovės bankroto bylos iškėlimo neperdavus administratorei jokių dokumentų ir turto, bankroto administratorė neturėjo galimybių tiksliai įvertinti bendrovės turto apimties, tačiau VĮ „REGITRA“ duomenimis administratorė nustatė, jog bendrovei priklauso 4 automobiliai, pagal kurių vidutinę rinkos vertę apskaičiavo priteistinos žalos dydį.
22. Nors pagal aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus civilinė atsakomybė gali būti taikoma ne tik paskutiniam įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovui, bet ir ankstesniems vadovams, tačiau žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jei nustatomi savarankiški civilinės atsakomybės pagrindai – esminių imperatyviose teisės normose įtvirtintų juridinio asmens vadovo pareigų nevykdymas / netinkamas vykdymas, kuris nulėmė žalos atsiradimą įmonei. Šiuo atveju apeliantė atsakovo civilinę atsakomybę grindė jo neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė dviem aspektais – bendrovės turto inventorizacijos, keičiantis vadovams, neatlikimu bei bendrovės dokumentų ir turto neperdavimu naujajam vadovui (trečiajam asmeniui M. L.).
23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. BAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Taigi, atsakovas, kaip už bendrovę ir jos veiklą savo vadovavimo metu atsakingas asmuo, keičiantis vadovui turėjo pareigą tinkamai pasirengti ir perduoti dokumentus bei turtą naujam vadovui. Todėl iš dalies sutiktina su apeliante, kad atsakovas, kaip buvęs vadovas, savo vadovavimo laikotarpiu, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, be kita ko, turėjo pasirūpinti ir tinkamu bendrovės turto inventorizavimu. Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Inventorizacijos tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) nuostatose tiesiogiai neįtvirtina įmonės vadovo pareiga inventorizuoti turtą – pagal tvarkos 5 punktą turtas inventorizuojamas keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, kuriuo gali būti įmonės darbuotojas (nebūtinai vadovas), tačiau pareigas paliekantis vadovas privalo perduoti visą bendrovei priklausantį turtą naujajam vadovui. Net ir tuo atveju, jei vadovas turėjo, tačiau neatliko turto inventorizacijos, bet įmonės turtas, keičiantis vadovams, buvo perduotas naujajam vadovui, inventorizacijos neatlikimas savaime materialios žalos nesukelia.
25. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atsakovui pateikus į bylą 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktą, pasirašytą tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens M. L., sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, nesant kitų paneigiančių duomenų, nėra pagrindo išvadai, jog perdavimo akte nurodytų dokumentų bei turto, kartu ir 4 automobilių, atsakovas neperdavė naujajam vadovui trečiajam asmeniui M. L.. Apeliantė, išreikšdama abejonę dėl minėto perdavimo akto tikrumo, iš esmės rėmėsi tik prielaidomis dėl šio akto perdavimo bankroto administratorei aplinkybių, abejone dėl paskutiniojo vadovo parašo tikrumo. Tačiau pagal CPK 184 straipsnio nuostatą įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai. Apeliantei nepateikus savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti dokumentų ir turto perdavimo akto tikrumu.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos įrodymų visumą, esant rašytiniam įrodymui, t. y. 2014 m. balandžio 25 d. dokumentų ir turto perdavimo aktui, paneigiančiam apeliantės poziciją, kad atsakovas neperdavė bendrovės dokumentų ir turto, kartu ir 4 automobilių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą atlyginti žalą, neįrodžius atsakovo civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų (CPK 178 straipsnis).
27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertino bylos duomenis, nepažeisdamas ginčui aktualių teisės normų, teismų praktikos išaiškinimų, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, priešingos šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Tačiau atsakovui nepateikus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.