- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-16
- Bylos Nr.
- A-1914-520/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00837-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
Santrauka
Pareiškėjos skundas atmestas, išbraukimas iš mediatorių sąrašo pripažintas teisėtu.
Ginčas: Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo išbraukti pareiškėją iš mediatorių sąrašo teisėtumo.
Kodėl:
- Pareiškėja per nustatytą vienų metų pereinamąjį laikotarpį neišlaikė privalomo mediatoriaus kvalifikacinio egzamino.
- Pasibaigus terminui, įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys pagrįstai išbraukiami iš mediatorių sąrašo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2020 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. (3.20) M-233 „Dėl išbraukimo iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Įsakymu buvo išbraukta iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo (toliau – ir Mediatorių sąrašas, Sąrašas) dėl jai nežinomų priežasčių. Įsakymas yra nekonkretus ir neaiškus, nepagrįstas teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis, nemotyvuotas.
3. Pareiškėjos teigimu, Įsakymas pažeidė jos teisę būti mediatore ir vykdyti mediatoriaus profesinę veiklą. Be to, atsakovė, negavusi pareiškėjos paaiškinimo, be jokios priežasties ir faktinių aplinkybių nustatymo ir / ar paaiškinimo priėmė individualų administracinį aktą, kuriuo ji buvo pašalinta iš Sąrašo. Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, jame nenurodyta konkreti apskundimo tvarka, Įsakymas pateiktas elektroniniu paštu ir nepasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, iš jo turinio negalima suprasti, kokiu pagrindu jis priimtas, dėl to turi būti panaikintas.
4. Pareiškėja nurodė, kad Įsakyme nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas – reiškia viešojo administravimo subjekto teisę priimti atitinkamus sprendimus dėl asmenų išbraukimo iš Sąrašo, tačiau neatskleidžia išbraukimo iš Sąrašo teisinio pagrindo. Tarnyba pažeidė VAĮ įtvirtintus objektyvumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principus, todėl Įsakymas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
5. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovė nurodė, kad Mediacijos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Nauju teisiniu reglamentavimu buvo sukurta nauja mediacijos institucinė sistema ir įtvirtintos nuostatos, susijusios su griežtesniais reikalavimais, taikomais mediatoriams, siekiantiems būti įrašytais į Sąrašą ir teikti mediacijos paslaugas. Tarnybos teigimu, mediaciją gali vykdyti tik tas mediatorius, kuris atitinka Mediacijos įstatymo reikalavimus.
7. Atsakovė paaiškino, kad 2017 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčo taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 5 dalimi, Teisėjų tarybos 2018 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2), Tarnyba, 2019 m. sausio 18 d. gavusi iš Nacionalinės teismų administracijos duomenis apie pareiškėjos statusą (buvo įrašyta į Teismo mediatorių sąrašą), įtraukė ją į Sąrašą su galimybe per vienus metus užtikrinti savo atitiktį Mediacijos įstatyme nurodytiems reikalavimams. Pareiškėja nėra pateikusi Tarnybai duomenų apie mediatoriaus kvalifikacinio egzamino išlaikymą, dėl to 2019 m. gruodžio 31 d. (baigiantis metų terminui) raštu Nr. (8.3) NO-2-7287 informavo pareiškėją apie dokumentų, patvirtinančių atitiktį reikalavimams, pateikimą per nustatytą terminą. Pareiškėja prašomos informacijos nepateikė, dėl to Tarnyba 2020 m. vasario 3 d. priėmė Įsakymą išbraukti pareiškėją iš Sąrašo. Tarnyba prieš Įsakymo priėmimą įspėjo pareiškėją raštu Nr. (8.3) NO-2-7287, nurodydama, kokių duomenų trūksta tam, kad pareiškėja atitiktų Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja nėra išlaikiusi mediatoriaus kvalifikacinio egzamino.
8. Atsakovė nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jame nurodyta, kokiu pagrindu pareiškėja buvo išbraukta iš Sąrašo, nurodyta apskundimo tvarka. Tarnyba nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos įstaigoms pasirašyti dokumentus tik elektroniniu kvalifikuotu parašu, o įstaigos vadovo originalus parašas rašytiniuose dokumentuose turi tokią pačią juridinę galią kaip ir dokumentai, sukurti saugia parašo formavimo įranga ir patvirtinti galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu. Atsakovės teigimu, net ir pripažinus, kad Įsakyme yra procedūrinio pobūdžio neatitikimai, teisinis reglamentavimas nesuteikia teisės pareiškėjai toliau teikti mediacijos paslaugas ir būti įrašytai į Sąrašą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjos R. G. skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (8.3) NO-2-7287 „Dėl mediatoriaus veiklos trūkumų pašalinimo“ (toliau – ir Raštas), kuris pareiškėjai išsiųstas elektroniniu paštu ramune.geciene@gmail.com, informavo pareiškėją ir kitus adresatų sąraše nurodytus mediatorius, jog pagal Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Mediatorių sąrašą, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus (dėl galimybės teikti mediacijos paslaugas laikinai), pažymėjo, jog Mediacijos įstatymo 9 straipsnis reglamentuoja mediatorių išbraukimo iš Sąrašo atvejus. Vienas iš pagrindų išbraukti mediatorių iš Sąrašo yra paaiškėjimas aplinkybių, kad mediatorius neatitinka Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ar 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (Mediacijos įstatymo 9 str. 1 d. 4 p.). Kai yra pagrindas išbraukti mediatorių iš Sąrašo, mediatorius įspėjamas raštu ir nustatomas 10 darbo dienų terminas mediatoriaus veiklos trūkumams pašalinti. Mediatorius, kuris per šį terminą nepašalina nurodytų veiklos trūkumų ar Tarnybai nepateikia dokumentų, įrodančių, kad mediatoriaus veiklos trūkumai pašalinti, išbraukiamas iš Sąrašo.
11. Teismas nurodė, kad Tarnyba Rašte akcentavo, jog Sąraše yra įtraukti ir tie mediatoriai, kurie 2019 m. sausio 1 d. buvo įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą ir jiems iki 2019 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) buvo numatyta galimybė užtikrinti savo atitiktį Mediacijos įstatyme įtvirtintiems reikalavimams. Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, nustatė, jog pareiškėja ir kiti adresatų sąraše nurodyti mediatoriai nėra išlaikę mediatorių kvalifikacinio egzamino, nurodė, kad jeigu jie pageidauja toliau likti Sąraše, prašė nuo Rašto išsiuntimo dienos per 10 darbo dienų pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius jų atitiktį Mediacijos įstatyme nustatytiems reikalavimams, bei informavo, jog per nustatytą terminą negavus prašomos informacijos, Tarnyba priims sprendimą išbraukti juos iš Sąrašo.
12. Teismas taip pat nurodė, kad Tarnybos direktorius priėmė Įsakymą, kuriuo, vadovaudamasis Mediacijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148 (2018 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1R-285 redakcija) patvirtintų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17.5 punktu, išbraukė pareiškėją iš Sąrašo. Teismas šio Įsakymo, kuriuo užbaigta išbraukimo iš Sąrašo procedūra, teisėtumą ir pagrįstumą vertino kartu su išbraukimo iš Sąrašo inicijavimą patvirtinančiu Tarnybos Raštu.
13. Teismas aptarė Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nurodė, kad nėra ginčo, jog pareiškėjai netaikomos Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, taip pat, jog ji nėra išlaikiusi mediatoriaus kvalifikacinio egzamino. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja išreiškė valią po ginčijamo Įsakymo priėmimo laikyti egzaminą, nėra reikšminga sprendžiant dėl Įsakymo pagrįstumo, kadangi egzaminas turėjo būti išlaikytas iki Pakeitimo įstatyme nurodytos pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2020 m. sausio 1 d.
14. Teismas nurodė, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki jo įsigaliojimo dienos buvo įtraukti į Teismo mediatorių sąrašą ir kurių duomenys, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, buvo perkelti į Sąrašą. Šie asmenys buvo įtraukti į naująjį Sąrašą su nustatyta išlyga, kad jie mediacijos paslaugas gali teikti iki 2020 m. sausio 1 d., nors ir neatitiko įstatymo reikalavimų, tačiau per nustatytą terminą turi užtikrinti atitiktį įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Sąrašą.
15. Teismas, atsižvelgdamas į ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas bei į tai, kad pareiškėja per nustatytą terminą neužtikrino savo atitikties Mediacijos įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Sąrašą, nepateikė įrodymų Tarnybai, buvo tinkamai informuota, sprendė, kad atsakovė pagrįstai, vadovaudamasi Mediacijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išbraukė pareiškėją iš Sąrašo.
16. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjos teiginių, kad ji neprivalėjo laikyti egzamino ir jai neturėtų būti taikomas egzamino reikalavimas, ir pažymėjo, jog pareiškėja buvo įtraukta į Teismo mediatorių sąrašą pagal Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą, o nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo sukurtas Sąrašas, į kurį pareiškėja pateko iš ankstesnio Teismo mediatorių sąrašo su sąlyga, jog per nustatytą laikotarpį atitiks visus Lietuvos Respublikos mediatoriams keliamus reikalavimus.
17. Teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjos teiginių, susijusių su įstatymų pareiškėjai taikymą (galiojimą) atgal ir lūkesčiu teikti mediacijos paslaugas. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Šiuo atveju įstatymų leidėjas nustatė reikalavimus mediatoriams, atsižvelgęs į buvusią situaciją, bei nustatė pakankamai ilgos trukmės pereinamąjį laikotarpį anksčiau teikusiems mediatoriaus paslaugas asmenims prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reguliavimo tam, kad jie galėtų ir toliau teikti mediatoriaus paslaugas.
18. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, kad Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, teismas nurodė, jog pareiškėja apie ketinimą ją išbraukti iš Sąrašo buvo informuota tinkamai, be to, Įsakyme aiškiai nurodytas teisinis reguliavimas, kurio pagrindu pareiškėja išbraukiama iš Sąrašo. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nėra aiškiai nurodyta Įsakymo apskundimo tvarka, kadangi jame aiškiai nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, kuria pareiškėja ir pasinaudojo, pateikdama teismui skundą ir taip įgyvendindama savo teisę į gynybą.
19. Teismas sprendė, kad nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą ir dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog Įsakymas priimtas negavus pareiškėjos paaiškinimo, kadangi teikti paaiškinimą ar jo neteikti buvo pareiškėjos teisė, reaguojant į jai Tarnybos elektroniniu paštu siųstą Raštą. Tai, kad pareiškėja nepasinaudojo teise pateikti paaiškinimus, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės veiksmų neteisėtais ar panaikinti Įsakymą.
20. Teismas nurodė, kad VAĮ numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja gavo Tarnybos direktorės pasirašyto popierinio Įsakymo kopiją. Teisės aktai nenustato pareigos įstaigoms pasirašyti dokumentus tik elektroniniu kvalifikuotu parašu, o įstaigos vadovo originalus parašas rašytiniuose dokumentuose turi tokią pačią juridinę galią, kaip ir dokumentai, sukurti saugia parašo formavimo įranga ir patvirtinti galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu. Lietuvos Respublikos mediatorių sąraše turi būti nurodyta be kitų duomenų ir mediatoriaus elektroninio pašto adresas (Mediatorių įstatymo 5 str. 4 d.), kuriuo pareiškėja ir gavo nuskenuotą pasirašytą įsakymą. Aplinkybė, kad skenuota Įsakymo versija nebuvo kaip kopija patvirtinta elektroniniu parašu siunčiant jį elektroniniu paštu, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtai ir pagrįstai priimtą bei įgalinto pareigūno tinkamai pasirašytą Įsakymą.
III.
21. Pareiškėja R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
22. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde, ir akcentuoja, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas), kadangi šis įstatymas pareiškėjai buvo nepagrįstai taikomas atgal. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnis įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., todėl ši įstatymo nuostata galėjo būti taikoma tik asmenims, kurie buvo įrašyti į mediatorių sąrašą po 2019 m. sausio 1 d. Pareiškėja į Sąrašą buvo teisėtai įtraukta žymiai anksčiau nei 2019 m. sausio 1 d., ji atitiko tuo metu mediatoriui įstatymo keliamus reikalavimus, todėl nauji reikalavimai atgaline tvarka pareiškėjai negalėjo būti keliami.
23. Pareiškėja teigia, kad jos įrašymo į Sąrašą metu negaliojo Mediacijos įstatymo 6 ir 9 straipsniai, kadangi išbraukimo iš Sąrašo tvarka įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjai šios Mediacijos įstatymo nuostatos taip pat buvo pritaikytos atgaline tvarka, kadangi jos įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., tačiau pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka buvo įtraukta į Sąrašą pagal galiojantį Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą ir jos įrašymo į Sąrašą procedūra buvo užbaigta.
24. Pareiškėjos vertinimu, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kadangi šis įstatymas nustatė atitinkamas naujas sąlygas asmenims, kurie jau buvo anksčiau įtraukti į Mediatorių sąrašą, atgaline tvarka. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu įstatymų leidėjas nustatė asmenų atitinkamus atitikimus kitam – Mediacijos įstatymui, kuris įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d. Pareiškėja teigia, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas buvo nenuoseklus ir nepagrįstai nukreiptas į kito įstatymo įsigaliojimą ateityje, todėl jis prieštaravo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Šalies argumentai
25. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime netinkamai aiškino Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą dėl vienų metų pereinamojo laikotarpio, kadangi šio įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos asmenims, kurie į Sąrašą buvo įtraukti po šio įstatymo įsigaliojimo datos (2019 m. sausio 1 d.).
26. Pareiškėja teigia, kad iš Įsakymo turinio negalima suprasti, dėl kokių priežasčių atsakovė taikė Madiacijos įstatymo 9 straipsnio l dalies 4 punkto nuostatą ir išbraukė pareiškėją iš Sąrašo. Įsakyme nėra nurodytas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, tačiau šį įstatymą netinkamai taikė ir aiškino teismas, tokiu būdu neleistinai plečiamai aiškino Įsakymo turinį, todėl nepagrįstai nustatė, kad Tarnybos Įsakymas atitinka VAĮ nuostatas. Pareiškėjos nuomone, teismas sprendime Tarnybos Įsakymą iš esmės neleistinai papildydamas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostata dalyje dėl vienų metų pereinamojo laikotarpio, buvo šališkas.
27. Pareiškėja apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatas ir teigia, kad VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje imperatyviai yra nurodyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Šiuo atveju, iš Įsakymo turinio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu ir motyvais priimtas būtent toks administracinis aktas, kuris, pareiškėjos teigimu, sukėlė teisiškai neaiškią situaciją ir suvaržė jos galimybes tinkamai apginti savo pažeistas teises. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime glaustai paaiškino VAĮ taikymą, tačiau visa apimtimi neišnagrinėjo skunde nurodytų motyvų dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo netinkamo taikymo, todėl akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl VAĮ aiškinimo ir taikymo.
Atsiliepimas
28. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovė nurodo, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo pakeitimo įstatymo ir Mediacijos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mediacijos administravimą bei šių nuostatų įsigaliojimo terminą. Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir teisės akto pavadinimą į Mediacijos įstatymą. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad Mediacijos įstatymas įsigalioja nuo 2019 m. sausio 1 d., išskyrus Mediacijos įstatymo 20, 21 ir 22 straipsnius, reglamentuojančius privalomosios mediacijos institutą šeimos ginčuose. Visos kitos Mediacijos įstatymo nuostatos, susijusios su Sąrašo administravimu, reikalavimais, keliamais mediatoriams, mediatorių įrašymu į minėtą sąrašą, jų išbraukimu iš jo, laikinu mediatoriaus veiklos sustabdymu, mediatoriaus kvalifikacinio egzamino organizavimu, teisminės mediacijos ypatumais, mediatorių drausmine atsakomybe ir kt., įsigaliojo būtent nuo 2019 m. sausio 1 d. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1R-289 „Dėl Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo įgyvendinimo“ buvo patvirtinti teisės aktai, detalizuojantys mediacijos administravimą, kurie taip pat įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d. Todėl akivaizdu, kad Mediacijos įstatymas ir kiti mediacijos administravimą reguliuojantys teisės aktai turėjo būti ir buvo taikomi nuo 2019 m. sausio 1 d., išskyrus privalomosios mediacijos nuostatas, įsigaliojusias nuo 2020 m. sausio 1 d. Tarnyba, šių teisės aktų pagrindu, gavusi iš Nacionalinės teismų administracijos duomenis apie mediatorius, įrašytus į Teismo mediatorių sąrašą, 2019 metais sudarė Sąrašą, priėmė sprendimus įrašyti naujus mediatorius į sąrašą, organizavo mediatorių kvalifikacinį egzaminą, rinko ir skyrė mediatorius (ne teisėjus) vykdyti teisminę mediaciją, informavo mediatorius apie duomenų pateikimą bei atliko kitas funkcijas. Pareiškėja 2019 metais buvo įtraukta į Sąrašą būtent naujo reglamentavimo pagrindu su Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta sąlyga – per vienus metus užtikrinti savo atitiktį Mediacijos įstatyme nurodytiems reikalavimams.
30. Atsakovė nurodo, kad pareiškėja buvo įrašyta į Sąrašą vadovaujantis Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124- (7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pareiškėja iki naujo reglamentavimo mediacijos srityje įsigaliojimo turėjo teisę teikti tik teisminės mediacijos paslaugas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Tarnybos nuomone, šis teisės aktas nesuteikė pareiškėjai ateityje teikti visų rūšių (neteisminės, valstybės užtikrinamos neteisminės, privalomosios ir teisminės) mediacijos paslaugas ir netaikyti iš esmės naujo reglamentavimo mediatoriaus veiklos legitimumui bei mediacijos paslaugų teikimui.
31. Atsakovės vertinimu, nėra pagrįsti pareiškėjos argumentai, kad buvo atimta jos teisė vykdyti mediatoriaus veiklą, nes Teisėjų tarybos nutarimu suteiktas teismo mediatoriaus statusas nėra tapatus mediatoriaus statusui, reglamentuojamam naujai įsigaliojusių teisės aktų nuostatų. Tačiau Tarnybos sprendimas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo neatima galimybės, pašalinus trūkumus, t. y. išlaikius egzaminą ir pateikus Tarnybai kitus reikiamus duomenis, kreiptis į Tarnybą dėl jos įrašymo į Sąrašą ir, įrašius į Sąrašą, teikti mediacijos paslaugas.
Atsiliepimas
32. Atsakovė nurodo, kad pareiškėja yra pateikusi Tarnybai prašymą dalyvauti mediatorių kvalifikaciniame egzamine ir yra kviečiama dalyvauti organizuojamuose egzaminuose, tačiau atidėjo savo dalyvavimą egzaminuose.
33. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su teisinės valstybės ir ex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principų taikymu. Tarnybos nuomone, tokie pareiškėjos samprotavimai paneigia asmenų lygiateisiškumo principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai bei draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas siekė nustatyti visiems, norintiems vykdyti mediatoriaus veiklą, vienodus reikalavimus, o mediatoriams, įrašytiems į Teismo mediatorių sąrašą, numatė papildomas galimybes per vienų metų terminą pašalinti trūkumus, keliamus mediatoriams, todėl pareiškėja negali reikalauti išimtinių sąlygų ir paneigti asmenų lygiateisiškumo principą.
34. Atsakovės nuomone, teisinis reguliavimas, kuris yra aiškus, nedviprasmiškas, užtikrinantis visų asmenų, norinčių vykdyti mediatoriaus veiklą, lygias teises, nesuteikia pagrindo abejoti teisės aktų, reglamentuojančių, mediatoriaus statusą, neatitikimu Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Bylos dalykas – atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. (3.20) M-233, kuriuo pareiškėja R. G. išbraukta iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo, pagrįstumas ir teisėtumas.
36. Byloje nustatyta, kad Įsakymas priimtas, vadovaujantis Mediacijos įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nes pareiškėja nėra išlaikiusi mediatoriaus kvalifikacinio egzamino, kurį turėjo išlaikyti iki 2020 m. sausio 1 d. (per Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą vienų metų pereinamąjį laikotarpį). Taip pat byloje nustatyta, kad Įsakymu užbaigta pareiškėjos išbraukimo iš Mediatorių sąrašo procedūra, o šio Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas turi būti vertinamas kartu su išbraukimo iš Mediatorių sąrašo inicijavimą patvirtinančiu Tarnybos 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (8.3) NO-2-7287 „Dėl mediatoriaus veiklos trūkumų pašalinimo“ ir jo duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
37. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja, kuri iki 2019 m. sausio 1 d. buvo įtraukta į Teismo mediatorių sąrašą pagal Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą, o nuo 2019 m. sausio 1 d. sukūrus naują Mediatorių sąrašą, ji iš ankstesnio Teismo mediatorių sąrašo buvo perkelta į Mediatorių sąrašą su sąlyga, jog per Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą vienų metų laikotarpį atitiks visus Lietuvos Respublikos mediatoriams keliamus reikalavimus, tačiau iki 2020 m. sausio 1 d. neišlaikė mediatoriaus kvalifikacinio egzamino, t. y. pareiškėja neatitinka Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo, padarė išvadą, jog Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, priėmęs Mediacijos įstatymą ir nustatęs reikalavimą, kad asmuo, siekiantis būti įrašytas į Mediatorių sąrašą, turi išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą, nustatė pakankamai ilgos trukmės pereinamąjį laikotarpį anksčiau teikusiems mediatoriaus paslaugas asmenims prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reguliavimo tam, jog jie galėtų ir toliau teikti mediatoriaus paslaugas.
38. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad jos įrašymo į Mediatorių sąrašą metu negaliojo Mediacijos įstatymo 6 ir 9 straipsniai, kadangi išbraukimo iš Mediatorių sąrašo tvarka įsigaliojo tik nuo 2020 m. sausio 1 d., pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, be to, šis įstatymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėja akcentuoja, kad ji į Mediatorių sąrašą buvo teisėtai įtraukta anksčiau, t. y. iki 2019 m. sausio 1 d., ir ji atitiko tuo metu mediatoriui įstatymo keliamus reikalavimus, todėl jai nauji reikalavimai negalėjo būti keliami.
39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Mediacijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog Tarnybos sprendimu mediatorius išbraukiamas iš Mediatorių sąrašo, kai paaiškėja, kad mediatorius neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ar šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenys, siekiantys būti įrašyti į Mediatorių sąrašą, turi išlaikyti mediatorių kvalifikacinį egzaminą. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Mediacijos įstatymo 20, 21 ir 22 straipsnius ir šio straipsnio 7 dalį, įsigalioja nuo 2019 m. sausio 1 d., t. y. Mediacijos įstatymo 6 ir 9 straipsniai įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., o ne nuo 2020 m. sausio 1 d., kaip kad teigia pareiškėja.
40. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą teismo mediatoriai yra įrašomi į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, ir pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui, šio įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys išbraukiami iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.
41. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1863 redakcija) 2 straipsniu papildytas Pakeitimo įstatymo 2 straipsnis nauja 6 dalimi: „Šio įstatymo įsigaliojimo dieną asmenys, kurie mediacijos paslaugas teikia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka, yra įrašomi į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Šie asmenys per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos turi užtikrinti savo atitiktį Mediacijos įstatymo reikalavimams, taikomiems siekiantiems būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą asmenims, ir pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Pasibaigus šioje dalyje nustatytam terminui, Mediacijos įstatymo reikalavimų neatitinkantys mediacijos paslaugas teikiantys asmenys išbraukiami iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo.“
42. Pareiškėja nagrinėjamu atveju teigia, kad ji į Mediatorių sąrašą buvo įrašyta žymiai anksčiau nei iki 2019 m. sausio 1 d. ir ji atitiko mediatoriui įstatymo keliamus reikalavimus, tačiau pagal šioje byloje nustatytus duomenis pareiškėja į naująjį Mediatorių sąrašą buvo įtraukta su išlyga, jog ji mediacijos paslaugas gali teikti iki 2020 m. sausio 1 d., nors ir neatitinka Mediacijos įstatymo reikalavimų, tačiau per nustatytą terminą turi užtikrinti atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems Mediatorių sąraše ir teikti Mediacijos įstatyme nustatytas paslaugas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja į Teismo mediatorių sąrašą buvo įrašyta pagal Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą, galiojusį iki 2018 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, ir pareiškėja atitiko šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir turėjo teisę teikti paslaugas, nurodytas šiame įstatyme, o ne naujojo Mediacijos įstatymo, įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d., nustatytus reikalavimus, keliamus Lietuvos Respublikos mediatoriams, kurie turi teisę teikti Mediacijos įstatyme nurodytas paslaugas.
43. Teisėjų taryba 2018 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 13P-123-(7.1.2) patvirtino Mediatoriaus statuso suteikimo ir panaikinimo teisėjams tvarkos aprašą, kurio 2 punktu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. 13P-124-(7.1.2), kuriuo buvo patvirtintas Aprašas su visais papildymais ir pakeitimais ir 5 punktu pavedama Nacionalinei teismų administracijai perduoti Tarnybai visus sukauptus duomenis apie teismo mediatoriaus statusą turinčius asmenis, kurie nėra teisėjai. Iš atsakovės pateiktų įrodymų nustatyta, kad Tarnyba, 2019 m. sausio 18 d. gavusi iš Nacionalinės teismų administracijos duomenis apie pareiškėjos statusą, įtraukė ją į Mediatorių sąrašą su galimybe per vienus užtikrinti savo atitiktį Mediacijos įstatyme nurodytiems reikalavimams.
44. Tarnyba Raštu informavo pareiškėją, kad pagal Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Mediatorių sąrašą, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus (dėl galimybės teikti mediacijos paslaugas laikinai), nurodė, jog vienas iš pagrindų išbraukti mediatorių iš minėto sąrašo yra paaiškėjimas aplinkybių, jog mediatorius neatitinka Mediacijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ar 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių (Mediacijos įstatymo 9 str. 1 d. 4 p.). Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėja nėra išlaikiusi mediatorių kvalifikacinio egzamino, paprašė pareiškėjos, jei ji pageidauja toliau likti Mediatorių sąraše, nuo Rašto išsiuntimo dienos per 10 darbo dienų pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius jos atitiktį Mediacijos įstatyme įtvirtintiems reikalavimams. Taip pat pareiškėja buvo informuota, kad jei per nustatytą terminą nebus gauta prašoma informacija, bus priimtas sprendimas išbraukti pareiškėją iš Mediatorių sąrašo.
45. Pareiškėja nepateikė Tarnybai informacijos apie išlaikytą iki 2020 m. sausio 1 d. mediatorių kvalifikacinį egzaminą, be to, byloje nustatyta, kad pareiškėja nelaikė šio egzamino iki 2020 m. sausio 1 d.
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėtoje iš esmės analogiško pobūdžio byloje dėl antstolių veiklos yra išaiškinęs, jog asmuo, žinodamas, iki kada jis turi įvykdyti jam keliamus reikalavimus, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus, todėl jo neveikimas ir iš to jam kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos jo teisėtais lūkesčiais (žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1923/2008).
47. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos po 2019 m. sausio 1 d. įrašymu į Mediatorių sąrašą, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, tai, kad pareiškėja per Tarnybos nustatytą terminą neteikė dokumentų, patvirtinančių apie iki 2020 m. sausio 1 d. išlaikytą mediatorių kvalifikacinį egzaminą, šio egzamino nėra išlaikiusi, konstatuotina, jog atsakovė pagrįstai ir teisėtai išbraukė pareiškėją iš Mediatorių sąrašo.
48. Pareiškėjos argumentai, kad jai negalėjo būti keliami nauji reikalavimai atgaline tvarka, o Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata galėjo būti taikoma tik asmenims, įrašytiems į Mediatorių sąrašą po 2019 m. sausio 1 d., teisiškai nepagrįsti, nes ginčui išspręsti aktualioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje būtent ir yra kalbama apie tai, kad teismo mediatoriai, įrašyti į Teismo mediatorių sąrašą, yra įrašomi į Mediatorių sąrašą ir per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (2019 m. sausio 1 d.) turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Mediatorių sąrašą, ir pateikti Tarnybai tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat šioje teisės normoje imperatyviai nurodyta, kad pasibaigus nustatytam terminui, šio įstatymo reikalavimų neatitinkantys asmenys išbraukiami iš Mediatorių sąrašo.
49. Pareiškėja apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentais, kad Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio reikalavimų ir ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.
51. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).
52. Įvertinus Tarnybos Įsakymo ir pareiškėjai pateikto Rašto turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos argumentai dėl Įsakymo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad pareiškėja aiškiai suprato, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais priimtas Įsakymas dėl jos išbraukimo iš Mediatorių sąrašo, Įsakymas (ir jame nenurodyta konkreti ABTĮ norma, reglamentuojanti tokio administracinio akto apskundimo tvarką, ir teismo, kuriam gali būti skundžiamas Įsakymas, nenurodymas) nesuvaržė pareiškėjos galimybės tinkamai ginti jos nurodomas pažeistas teises, t. y. kreiptis į teismą su skundu.
53. Tai, kad Įsakyme tiesiogiai nėra nurodyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šios bylos šalių kilusį ginčą, nereiškia, kad Įsakymas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nes Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis iš esmės reglamentavo pareiškėjos laikiną įrašymą į Mediatorių sąrašą ir nustatė reikalavimą, kad per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pareiškėja turi užtikrinti savo atitiktį šio įstatymo reikalavimams, nustatytiems asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į Mediatorių sąrašą, o Įsakymu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjas įrašymo į Mediatorių sąrašą.
54. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kadangi nustatė atitinkamas naujas sąlygas asmenims, kurie anksčiau jau buvo įtraukti į Mediatorių sąrašą, atgaline data, įstatymas nenuoseklus ir nepagrįstai nukreiptas į kito įstatymo įsigaliojimą ateityje.
55. Atsižvelgiant į tai, kad byloje taikyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, todėl darytina išvada, kad pareiškėja laikosi pozicijos, jog ši teisės norma negalėjo būti taikoma, nes ji prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
56. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
57. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo.
58. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
59. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl byloje taikytos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, jog byla būtų teisingai išnagrinėta.
60. Pareiškėja į Mediatorių sąrašą buvo įrašyta 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Mediacijos įstatymui (iki šio įstatymo įsigaliojimo ji buvo įrašyta į Teismo mediatorių sąrašą), reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmenys, siekiantys būti įrašyti į Mediatorių sąrašą ir galintys teikti Mediacijos įstatyme nustatytas paslaugas, nurodyti Mediacijos įstatymo 6 straipsnyje.
61. Pareiškėja nenurodo jokių argumentų, kurie leistų suabejoti įstatymų leidėjo priimtos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies teisėtumu tuo aspektu, kad įstatymų leidėjas pažeidė teisinės valstybės principą dėl to, jog nustatė, kad asmenys, kurie iki Mediacijos įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į Teismo mediatorių sąrašą, turi atitikti Mediacijos įstatyme nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad atsakovė byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose yra detaliai atskleidusi aplinkybes, dėl kurių įstatymų leidėjas, priėmęs Mediacijos įstatymą, nustatė, jog asmenys, kurie iki Mediacijos įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į Teismo mediatorių sąrašą, turi atitikti Mediacijos įstatyme nustatytus reikalavimus.
62. Konstitucinio Teismo praktikoje nurodyta, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai). Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarimas). Darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, 2016 m. vasario 2 d. nutarimas).
63. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, be kita ko, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, padaręs esminius galiojusio teisinio reguliavimo pakeitimus, gali nustatyti tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą bei terminą, iki kurio asmenys gali įgyvendinti pagal iki šių pakeitimų galiojusį teisinį reguliavimą įgytas teises, ir tokiu atveju nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta, nebent būtinybė nukrypti nuo šio reikalavimo būtų konstituciškai pateisinama siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas).
64. Nagrinėjamu atveju Mediacijos įstatymas įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., tačiau asmenims, kurie teikė mediacijos paslaugas pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą (Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą), buvo sudaryta galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos, t. y. jie buvo įrašyti į Mediatorių sąrašą ir per vienus metus turėjo užtikrinti atitiktį naujiems reikalavimams, kuriuos nustatė naujas teisinis reglamentavimas (Mediacijos įstatymas).
65. Šioje byloje pareiškėja nėra nurodžiusi jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytas vienų metų terminas yra nepakankamas tam, jog būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos ir tinkamai pasirengti Mediacijos įstatyme numatytiems pakeitimams. Pažymėtina, kad pareiškėja atsakovei iki Įsakymo priėmimo taip pat nebuvo nurodžiusi argumentų ir pateikusi įrodymų, pagrindžiančių priežastis, dėl kurių ji nelaikė egzamino.
66. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies neatitikimo Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
67. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tinkamai taikė proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.