Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas A.Cininas Teisminio proceso Nr. 1-02-3-00053-2011-8

2012 m. liepos 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. V. atstovui advokatui Andriui Kaluinai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš E. J. nukentėjusiojo V. V. naudai priteista: 1 (vienas) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 200 (du šimtai) Lt išlaidoms, susijusioms su atstovo pagalbos apmokėjimu, dalinai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J., 2011-02-17 LŠDPS profesinės sąjungos būstinėje, adresu V. M. – Putino g. 5, Vilniuje, viešai – profesinės sąjungos pirmininko A. B. ir profesinės sąjungos narių L. J., Z. J., N. D., V. B., B. V., I. K. akivaizdoje, įžeidė V. V., pavadindamas jį „padaru“, t.y. rodydamas į jį pirštu ir kreipdamasis į A. B. – „pavertei mus, dėka va to padaro, priešais“, priekaištavo A. B., kad jis neva šmeižia E. J. „su to padaro“, tai yra nukentėjusiojo pagalba.

2012-05-22 Vilniaus apygardos teisme gautas E. J. apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-04-25 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas remiantis tik privataus kaltintojo V. V. ir liudytojo A. B. paaiškinimais bei to paties liudytojo pateiktu jo padarytu pokalbio garso įrašu. Teismas nevertino kitų liudytojų parodymų, nepasisakė ir dėl pateiktos kopijos iš Lietuvių kalbos žodyno, kuriame išaiškinta žodžio „padaras‘ reikšmė. Mano, kad teismas, pateiktą A. B. jo kabinete vykusio pokalbio garso įrašą, nepagrįstai pripažino įrodymu, kadangi pokalbis nebuvo oficialus, nebuvo protokoluojamas, apie garso įrašą pokalbio dalyviai nebuvo informuoti, todėl, apelianto manymu, A. B. garso įrašą atliko neteisėtai, tokiu būdu pažeisdamas pokalbio dalyvių teisę į privatumą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu jis (apeliantas) paaiškino teismui, kad šiuo metu dėl LŠDPS valdymo organų sprendimų vyksta teisminiai ginčai, kuriuose jo atstovaujamas LŠDPS Žemaitijos regiono profsąjungų susivienijimas užima priešingą poziciją negu A. B., tačiau, apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad pastaroji byla yra inspiruota minėtų ginčų ir nevertino kritiškai nei suinteresuoto asmens liudytojo A. B., nei jam pavaldaus privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. V. parodymų. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų įrodymų, dėl ko priėmė jo (apelianto) atžvilgiu nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistojo E. J. atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. V. atstovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

Taip pat pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir priešingai negu civilinėse bylose, tai, kad kaltinamasis viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino kitą žmogų, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs kaltinamojo E. J., liudytojų Z. J., V. B., N. D., J. Č., I. K. L. J., B. V. parodymų, vadovaudamasis tik privataus kaltintojo V. V. ir jo pusės liudytojo A. B. parodymais bei pastarojo pateiktu garso įrašu, nepagrįstai priėmė E. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir BPK 305 str. nuostatas – neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nenustatė priežasčių, lėmusių konflikto atsiradimą, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepagrindė, kodėl nuosprendyje remiasi tik A. B. ir V. V. parodymais ir kodėl atmeta kaltinamojo E. J., liudytojų Z. J., V. B., N. D., J. Č., I. K. L. J., B. V. parodymus, nors, jų teigimu, konfliktą A. B. kabinete išprovokavo būtent V. V., kai jis stumdydamasis įsiveržė į A. B. kabinetą ir nepakluso atvykusių rajonų profsąjungos pirmininkų kategoriškiems reikalavimams išeiti iš kabineto, taip pat kai neįleido į kabinetą pavėlavusios Mažeikių rajono švietimo darbuotojų profsąjungos susivienijimo pirmininkės, koordinavimo tarybos narės ir prezidiumo narės, J. Č., prieš kurią panaudojęs smurtinius veiksmus – sugriebęs už pečių, neleido jai patekti į kabinetą, užtrenkęs prieš ją duris. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nepasisakė, kodėl jis, pripažindamas įrodymu pateiktą A. B. garso įrašą, tuo pačiu atmetė J. J. gynėjo pateiktą kopiją iš Lietuvių kalbos žodyno, apibūdinančio žodžio „padaras“ reikšmę. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, jog žodis „padaras“ yra įžeidus, naudojamas tik gyvūnams, o ne žmogui įvardinti.

Dėl šių išvardintų pažeidimų Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-04-25 apkaltinamasis nuosprendis E. J. atžvilgiu naikintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas.

Užgaulumas pasireiškia veiksmais ar vertinimais, akivaizdžiai prieštaraujančiais įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams, kuriais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. V. parodė, jog tą dieną turėjo įvykti profsąjungos posėdis, į LŠDPS pirmininko kabinetą atėjo gan aršiai nusiteikusių žmonių grupė, todėl jis pamanė, kad pirmininkui A. B. gali būti daromas spaudimas, kad jis atsistatydintų, todėl jis, siekdamas panaikinti tokią galimybę, kad pirmininkas nebūtų vienas, nuėjo į kabinetą ir prižiūrėjo, kad viskas vyktų normaliose, žmogiško elgesio ribose. Tuomet J. J. ir pasakė šią kalbą, užfiksuotą bylos medžiagoje. Porą kartų rodydamas į jį pirštu, pavadino „padaru“.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas A. B. parodė, kad 2011-02-17 ryte pas jį į darbo kabinetą atvyko grupė Žemaitijos regiono profsąjungų darbuotojų, vadovaujama E. J.. Jie nepranešė, kokiu tikslu atvyko, apie jų atvykimą jis nežinojo. Kai atvyksta žmonės, V. V., kaip atstovas spaudai, turėtų dalyvauti, todėl jis nereiškė jokio nepasitenkinimo dėl jo dalyvavimo, juo labiau, kad situacija buvo įtempta ir norėjosi, kad žmogus iš viešųjų ryšių būtų šalia. Delegacijos vadovai buvo nusiteikę kovingai, reikalavo, kad jis atsistatydintų. V. V. pokalbyje nedalyvavo, tik stovėjo prie sienos. E. J. ėmė reikalauti, kad V. V. išeitų, apkaltino jį organizacijos skaldymu ir kelis kartus viešai išvadino „padaru“. Žinodamas, kad gali būti provokacijų, visą pokalbį įrašė į asmeninį diktofoną.

V. V. ir A. B. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kitų liudytojų parodymai.

Kaltinamasis E. J. parodė, kad tą dieną, jie buvo pakviesti į ministeriją derybų. Prieš vykstant į ministeriją, jie nusprendė pakalbėti asmeniškai su LŠDPS pirmininku, kadangi jam anksčiau buvo įteikę pareiškimą dėl jo darbo stiliaus ir trūkumų, tačiau į kabinetą įsiveržęs V. V. elgėsi agresyviai, užrėmęs duris, neleido užeiti Mažeikių profsąjungos pirmininkei J. Č.. Kadangi jis kalbėjosi su A. B., o ne su V. V., neprisimena, kad pastarojo atžvilgiu būtų vartojęs žodį „padaras“. Tačiau net jeigu būtų vartojęs, tai pagal Lietuvių kalbos žodyną jis yra tapatus žodžiui „padariniai“, nes, būtent atėjus šiam žmogui, organizacijoje prasidėjo visi nesklandumai, nesutarimai, jis savo veiksmais ir toliau eskaluoja konfliktą, siuntinėja įžeidžiančio turinio laiškus ir neprisideda prie susitaikymo. Tai jau ne pirmas kartas, kai V. V., viršydamas savo kompetencijos ribas, bando sutrukdyti pokalbį. Šio pokalbio metu A. B. neištarė nei žodžio, išskyrus: „turiu teisines garantijas, socialines“.

Liudytoja N. D. parodė, kad Žemaitijos regionas inicijavo neeilinį suvažiavimą, tikslu atstatydinti LŠDPS pirmininką A. B.. Kadangi Žemaitijos regionas buvo iniciatorius, A. B. pareiškė norą susitikti su koordinavimo taryba, todėl jie ir atvyko pasikalbėti, norėjo pasiūlyti A. B. pačiam atsistatydinti, tuomet jam būtų suteiktos socialinės garantijos, sumokėtas atlyginimas už metus, o jie sušauktų neeilinį suvažiavimą, tačiau tokiam siūlymui A. B. nepritarė, o pasikalbėti jiems neleido V. V..

Liudytojas V. B. parodė, kad dirba Mažeikių gimnazijoje mokytoju, dalyvauja LŠDPS veikloje, yra pirminės organizacijos pirmininkas. Tą dieną jie atvyko tam, kad galėtų pasikalbėti su A. B.. Dar prieš patenkant į A. B. kabinetą, V. V. nepagarbiai paklausė: „Ko jūs čia žemaičiai atvažiavote, ko jums reikia?“. Jau tuomet tai nemaloniai nuteikė. Jie buvo nusiteikę neformaliam pokalbiui, tačiau su jais į kabinetą užėjo ir V. V.. Tuomet E. J. paprašė, kad jis išeitų iš kabineto, kadangi V. V. nėra profsąjungos narys, tačiau jis neišėjo. Kad E. J. vadintų V. V. „padaru“ ar jį varytų lauk, negirdėjo, jie vienas kitam nelaidė jokių žodžių, buvo kalbama, kad profsąjunga gali turėti pasekmių, jeigu V. V. dalyvaus. A. B. visai nekalbėjo, tik klausėsi ir niekam neprieštaravo. Po šio įvykio iš V. V. gavo ne vieną įžeidžiančio turinio laišką.

Liudytoja Z. J. parodė, kad tą dieną jie atvyko pas A. B. neformalioje aplinkoje aptarti konfliktinės situacijos, kuri susiklostė profsąjungoje, sprendžiant tam tikras problemas. Kadangi pokalbis turėjo būti neformalus ir neviešintinas spaudai, V. V. ten neturėjo būti. V. V., įsiveržęs į kabinetą, sutrukdė normalaus bendravimo suplanuotą eigą. Į jų prašymus palikti kabinetą nereagavo ir sukėlė konfliktinę situaciją, kuri privertė visus aštriai reaguoti ir dėstyti savo nuomonę. Jei V. V. nebūtų užėjęs, su pirmininku būtų normaliai pasikalbėję ir išsiaiškinę problemas, tačiau pokalbis buvo sutrikdytas, ko pasėkoje jie išsiskirstė. Kad E. J. būtų pavartojęs žodį „padaras“, neprisimena, buvo kalbama apie galimus padarinius. Iš konteksto galima suprasti, kad, trintis profsąjungoje prasidėjo, kai organizacijoje ėmė dirbti V. V..

Liudytoja I. K. parodė, kad tą dieną, jie buvo pakviesti į ministeriją derybų, prieš vykstant į ministeriją jie nusprendė pakalbėti su LŠDPS pirmininku A. B. apie situaciją organizacijoje. Nors jie atvyko vedini gerų tikslų, tačiau pirmininkas kalbėtis atsisakė, o su trenksmais į kabinetą įlėkęs V. V., neleido jiems ramiai pasikalbėti. Užgauliojimų ar įžeidžiančių žodžių ji kaip mokytoja, tikrai negirdėjo. Jos nuomone, žodis „padaras“ nėra įžeidžiantis, taip aiškina filosofai ir teologai. Jie visi buvo įsiaudrinę, ji suprato, jog buvo kalbama apie V. V. padarinius, nes, jam atsiradus, profsąjungoje prasidėjo nesutarimai, nesiskaitymas su rajonų pirmininkais.

Liudytoja J. Č. parodė, kad ji yra Mažeikių rajono švietimo darbuotojų profsąjungos susivienijimo pirmininkė, koordinavimo tarybos narė ir prezidiumo narė. Tą dieną posėdyje nedalyvavo, nes jos į A. B. kabinetą neįleido V. V.. Prieš ją buvo pavartotas smurtas – V. V. sugriebė ją už pečių ir trenkė priešai durimis sakydamas: „tavo labui tu ten neįeisi“, kai ji pasakė, kad netrankytų profsąjungos narių mokesčiais išlaikomų durų, V. V. atsakė: „jei čia tavo durys, tai pasiimk jas ir eik“. Nors V. V. ji pažįsta neseniai, gali pasakyti, kad šis žmogus yra labai aikštingo būdo, nevengiantis smurto.

Liudytoja L. J. parodė, kad tą dieną jie atvyko pasikalbėti su LŠDPS pirmininku A. B.. Susitikimą inicijavo A. B.. Tik pradėjus kalbėtis, į kabinetą įsiveržė V. V., kilo didelis triukšmas, sąmyšis. Jie kategoriškai prieštaravo, kad V. V. dalyvautų tame posėdyje, reikalavo jog pirmininkas lieptų jam išeiti. Dėl kilusio triukšmo pokalbio tarp E. J. ir V. V. negirdėjo.

Liudytoja B. V. taip pat parodė, jog tą dieną ji dalyvavo susitikime su A. B., tačiau nieko įžeidaus V. V. atžvilgiu negirdėjo.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvių kalbos žodyne pagrindinės žodžio padaras reikšmės yra: darbas, veiksmas, poelgis, tai, kas padaryta, sugalvota sukurta, gyva būtybė.

Būtent tokiam kontekste šis žodis vartojamas iš Perų kilusio amerikiečių rašytojo antropologo filosofijos mokslų daktaro Carlos Castanedos knygoje „Laiko ratas“ apibūdinant žmones kovotojus – „tai inventoriaus padarai, kurie žinodami tam tikros sferos inventoriaus detales ir charakteristikas, tampa mokslininkais ar savo srities specialistais“.

Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina 1934 m. disertacijos „Tautinis auklėjimas“ įvadinėje dalyje „Tauta ir tėvynė“ nurodė, jog „Tos žmonių grupės, kurias šiandien vadiname tautomis, nėra staigūs gamtos padarai. Jų atsiradimas yra lėto išsivystymo išdava. Jos nėra atsitiktinio įvykio sublokštų žmonių sambūriai, bet organiškai išsivystę vienetai, turį savotišką gyvenimą ir savo paviršiuje, ir savo gelmėse. Tautinės žymės, arba tautinė individualybė, ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to ir susiburia, kad yra lenkiami kažkokio išvidinio bendrumo <...>“.

Žurnalistas, publicistas, rašytojas, laidų vedėjas ir keliautojas Algimantas Čekuolis 2011-01-04 LRT laidoje „Labas rytas“ apie žmones yra pasakęs „žmonės – tai geraširdžiai padarai“.

Jurgis Lebedis knygoje „Mikalojus Daukša“, V., 1963. P. 299-306 pateikia pavyzdžių, kai M.Daukša gerąja prasme pasisako tiek apie išmintingus padarus – žmones, tiek ir apie neišmintingus padarus – gyvūnus.

Galima pateikti labai daug pavyzdžių, kai žmogus kaip padaras apibūdinamas gerąja prasme ir šis žodis yra vartojamas ne tik šnekamojoje kalboje, bet taip pat grožinėje, mokslinėje ir filosofinėje literatūroje, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad žodis padaras yra įžeidus, naudojamas gyvūnams, o ne žmogui įvardinti, atmestina kaip visiškai nepagrįsta.

Be to, pats nukentėjusysis V. V. nevengia įžeidžių pasisakymų jam oponuojančių asmenų atžvilgiu, vadindamas juos priešais profsąjungos vidiniame kare, puspročiais. 2011-03-10 elektroniniame laiške, adresuotame visiems pas A. B. buvusiems dalyviams, V. V. parašė: „Vidinis karas prasidėjo. Kare yra bendražygiai, yra priešai. Todėl šis laiškas skiriamas tiems, kurie yra įtraukti į šį nešvarų žaidimą, tiems, kurie nuo šiandien tapo priešais <...> kai pusprotis įremia į galvą pistoletą ir liepia ką nors daryti, puspročiui visada leidžiu šauti. Kai TOKS reikalauja „besąlygiškai atsistatydinti“ ir jam tas pats, kas atsitiks su organizacijos turtu (nors Justas aiškiai TOKIAM išaiškino, visus TOKIŲ kreipimųsi į prokuratūras ir teismus pasekmes, veiksmas vyko tarp Bružo ir Jesino būstinėje), su siaubu suvoki tokio žmogaus galią naikinti. Aiškiai suprantu savo pareigą neleisti TOKIEMS įsigalėti organizacijoje <...>“ (b.l. 51).

Teismas įžeidimo padarinius vertina per padarytos žalos mastą. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nustatyta neturtinės žalos samprata bei atvejai, kada ši žala atlyginama. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, neturtinė žala suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, bendravimo galimybių sumažėjimas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Visais atvejais, tiek turtinė žala, tiek neturtinė žala turi būti įrodyta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių jog nukentėjusysis V. V. dėl E. J. pasisakymo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą ir pan.

Be to, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. V. padarytą žalą dėl jo garbės ir orumo įžeidimo įvertino vienu litu (b.l. 1-2), kas tik patvirtina, jog realiai žala nei nukentėjusiojo garbei, nei jo orumui padaryta nebuvo.

Nagrinėtino skundo kontekste pažymėtina, jog tam, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. būtini visi šios materialios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tame tarpe ir tyčinė nusikalstama veika bei padariniai – pažeista asmens garbė ir orumas, nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima, todėl šioje byloje, nesant pagrindinių būtinų Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, E. J. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Faktinėmis bylos aplinkybėmis taip pat nustatyta, jog tarp LŠDPS pirmininko A. B. bei jo atstovo spaudai V. V. iš vienos pusės ir LŠDPS pirmininko pavaduotojo Žemaitijos regiono pirmininko E. J. iš kitos pusės yra įsisenėję konfliktiniai santykiai. Taip pat nustatyta, kad susitikimas su Žemaitijos regiono LŠDPS koordinavimo taryba, priešingai nei teigia A. B., buvo inicijuotas jo paties ir tam buvo pasirengta – paruoštas diktofonas, pasitelktas jam lojalus atstovas spaudai V. V., kuris išprovokavo konfliktą su atvykusiais Žemaitijos Regiono LŠDPS koordinavimo tarybos nariais, pokalbis buvo įrašytas į diktofoną ir pateiktas kaip vienas iš bylos duomenų, patvirtinantis, jog LŠDPS pirmininko pavaduotojas E. J. neva įžeidžia V. V., pavadindamas jį „padaru“.

Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino tos aplinkybės, kad šis konfliktas labiausiai naudingas LŠDPS pirmininkui liudytojui A. B., kadangi atvykusieji jam oponuojantys Žemaitijos Regiono profsąjungų pirmininkai inicijavo neeilinį suvažiavimą, kuriame turėtų būti svarstomas ir A. B. atšaukimo iš LŠDPS pirmininko pareigų klausimas. Tokį A. B. suinteresuotumą patvirtina ir tai, kad jis, pasitelkęs jam lojalų spaudos atstovą V. V., kuris ir išprovokavo konfliktą, susitikimo metu slapčiomis įrašinėjo jo kabinete vykusius profsąjungos pirmininkų pasisakymus, visą laiką tylėdamas ir nesiimdamas jokių veiksmų, kad konfliktas būtų išspręstas taikiai.

Kolegija šiuo konkrečiu atžvilgiu įžvelgia akivaizdų V. V. piktnaudžiavimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis procesinėmis teisėmis, kai baudžiamais procesas pasitelkiamas ne savo pažeistoms teisėms ar teisėtiems interesams ginti, bet konfliktinių santykių organizacijoje sureguliavimui, siekiant teismo pagalba nubausti A. B. ir jam (V. V.) oponuojančius asmenis.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą oficialią doktriną, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, kad Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai).

Tačiau taip pat pažymėtina, kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai garantuoja kiekvieno asmens, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti kreiptis į teismą, tačiau lygiai taip pat draudžia piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas saugo nekaltus asmenis nuo melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

E. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

V. V. civilinį ieškinį, dėl 200 litų proceso išlaidų ir 1 lito neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.