Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Pagal nurodytus kaltinimus pirmuose dvejuose pasisavinimo epizoduose nusikalstamos veikos baigtos 2005 m. balandžio 1 d. Nuo šios dienos yra skaičiuojamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. 2005 m. balandžio 1 d. galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto D papunktyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) buvo nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Pažymėtina ir tai, kad ši galiojusio įstatymo redakcija nenumatė galimybės senaties eigos stabdymui tuo pagrindu, kai teismas paskelbia nagrinėjimo teisme pertrauką, kol bus atlikta teismo paskirta ekspertizė, taip pat byloje nėra nustatyta kitų pagrindų, kuriems esant galėtų būti netaikoma senatis. Jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl, nuteistojo nuomone, turėjo būti taikomas 10 metų senaties terminas. BPK 3 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Nuteistojo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamosios atsakomybės klausimas minėtuose epizoduose negali būti sprendžiamas, o baudžiamasis procesas jo atžvilgiu privalo būti nutrauktas.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kodėl nepatikėjo jo ir liudytojų parodymais, kad jis nepasisavino klubo „X“ pinigų, o tik nesurašydamas dokumentų pinigus naudojo klubo reikmėms.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kurias neginčijamai galima patikrinti pagal pateiktus dokumentus, nuteistojo V. L. nuomone, teismas klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes ir padarė klaidingas išvadas, kad paskolos grąžinimas anksčiau laiko įrodo jo kaltę pasisavinant pinigus. Nuteistasis kelia klausimą, ar tuo atveju, jeigu jis būtų pasisavinęs kaltinime nurodytas pinigų sumas, tai ar būtų buvę reikalinga pardavinėti sukauptą šeimos turtą siekiant sumokėti paskolą bankui. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ne jo pareiga rinkti jį teisinančius ir kaltinančius įrodymus, o tokius įrodymus turėjo surinkti bei pateikti prokuroras. V. L. nuomone, darydamas klaidingas išvadas, teismas sukuria teisinį precedentą jį kaltinti nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu. Esant teismo konstatuotoms aplinkybėms, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui jo atžvilgiu būtų galima pradėti naujus ikiteisminius tyrimus. Jis neturėtų galimybės gintis, nes reikštų, kad tos aplinkybės įrodytos įsiteisėjusiu nuosprendžiu.

Nuteistojo nuomone, tokios teismo išvados prieštaringos. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas konstatuoja, jog nusikaltimo padarymo laikas – nuo 2004 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. Tai aiškiai rodo, kad šis nusikaltimas teismo suprantamas labai aiškiai laike, o ne siejamas su visu inkriminuotu nusikaltimu. Taigi šis nusikaltimas turėjo būti laikomas kaip savarankiškas. Jeigu nusikaltimo pabaiga 2005 m. balandžio mėn., tai patraukimo baudžiamojon atsakomybėm senatis – 2015 m. balandžio mėn.

Kaip matyti iš nuosprendžio ir pateiktų argumentų, jis neturėjo jokios tyčios pasisavinti klubo „X“ turto. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo ir liudytojų parodymus apie tai, kad klubo žaidėjams buvo mokami atlyginimai bei perkami klubui žaidėjai užsienio klubuose. Faktai apie tai, kad pas juos žaidėjai buvo iš kitų klubų perkelti nepasibaigus kontraktams, neginčijamai įrodyti. Jis nurodė, kokie žaidėjai ir už kokias sumas buvo pirkti (už D. R. Kroatijos klubui sumokėjo 70 000 Eur, už A. F. sumokėjo 45 000 Eur, už G. S. – 45 000 Eur, už G. – apie 30 000 Lt, už E. M. – 15 000 Lt, už A. S. – 30 000 Lt). Jų įstatuose nėra numatyta tokių išlaidų, todėl jie ir negalėjo jų parodyti. Jo nuomone, teismas nepagrįstai ir plečiamai išaiškino klubo įstatų 11.4 p. Šis įstatų punktas kalba tik apie pajamas parduodant žaidėjus, todėl teismas negalėjo aiškinti plečiamąja prasme apie išlaidas negu nustatyta įstatuose. Teismas kritiškai pasisakė dėl sumokėtų sumų, tačiau sutiko, kad tokie mokėjimai galimai buvo. Be to, vertinant įrodymus, teismas panaudojo samprotavimus ir abejones bei nurodė, kad jei tai būtų tiesa, tai reikštų, jog vien už išvardintus žaidėjus buvo sumokėta 627 448 Lt. Įvertinus paties V. L. aiškinimus apie išlaidas žaidėjų atlyginimams bei kitoms išlaidoms, darytina išvada, jog buvo išleista daugiau nei klubas turėjo pajamų. Nuteistojo nuomone, šioje byloje aiškiai nustatyta, kur buvo naudojamos neapskaitytos klubo lėšos ir tai, kad jų buvo daugiau, nei nurodyta apskaitoje.

Abejones teismas panaudojo kaip argumentus, kuriais grindžiama jo kaltė, nuosprendyje nurodyta, kad jo nurodytos sumos, tariamai sumokėtos užsienio klubams, yra ženkliai didesnės nei įstatymų leidžiama maksimali grynų pinigų gabenimo per Lietuvos sieną suma. Abejotina, kad būtų rizikuojama gabenant tokias sumas. Nuteistojo nuomone, iš tokios sakinių konstrukcijos galima suprasti, kad jeigu pinigai būtų buvę vežami per sieną, tai vienaip ar kitaip būtų įteisinti, todėl galima daryti prielaidą, kad jie vis dėlto buvo vežami, o jo, V. L., parodymai teisingi. Tie pinigai iš tikro buvo vežami.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius konkrečią nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. V. L. nuomone, šioje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuojamus nusikaltimus, numatytus BK 183 str. 2 d. Be to, pagal teisminę praktiką ir nekaltumo prezumpciją visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltininko naudai. Šioje byloje liko begalė abejonių, todėl šių išlikusių abejonių visuma vertintina kaltinamojo naudai bei suteikia pagrindą pagrįstai teigti, kad kaltinamasis šių jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų neįvykdė.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija ir byloje surinktais įrodymais, jo, V. L., veiksmai galėtų būti vertintini tik kaip patikėto turto iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.), be to, savo motyvuose tai pripažino ir teismas, nurodydamas, jog klubo reikmėms metams galėjo būti panaudota apie 400 000 Lt. V. L. pripažįsta, kad pažeidė įstatymus atlikdamas operacijas su klubo „X“ pinigais, pirkdamas žaidėjus perdavė pinigus tretiesiems asmenims, tačiau tai padarė neturėdamas jokios tyčios nusikalsti, o siekdamas kuo geresnio rezultato jo atstovautam klubui. Nuteistojo nuomone, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad jis neturi reikiamo išsilavinimo ir tuo metu neturėjo jokių žinių apie buhalterinę juridinio asmens apskaitą, todėl elgėsi pagal savo supratimą ir subėjimus. Jis tik dabar supranta, kad taip elgtis su pinigais neturėjo nei moralinės, nei kitokios teisės. V. L. nuomone, išanalizavus jo veiksmus, darytina išvada, kad jis nusikalto ne tyčia, o dėl neatsargumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje byloje klubo „X“ prezidentui ir klubo valdybos pirmininkui L. Š. būtent ir buvo inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 184 str. 2 d., kuri buvo neatsiejamai susijusi su jam inkriminuota veika. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, tai L. Š. visi klubo pinigų panaudojimo būdai ir mechanizmai buvo žinomi, ir jis, L. Š., juose dalyvavo. Nuosprendžiu būtent ir buvo pasisakyta, kad jo veika buvo neatsargi ir atitiko nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde taip pat dėstomi nesutikimo argumentai dėl priteisto civilinio ieškinio ir turto konfiskavimo. Nurodoma, kad nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą baudžiamojoje byloje reglamentuoja BK 109-118 str., Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 4 d. nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose teisme palaikantys prokurorai, gindami viešąjį interesą, privalo pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti savo teisių ar teisėtų interesų, CPK 49 str. dispozicija nustato, jog prokurorui yra suteikta teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, tačiau tokia galimybė galima tik trimis atvejais, t. y. pagal civilinio kodekso normas, civilinio proceso kodekso normas ir kituose įstatymuose numatytais atvejais.

P. rankinio klubo „X“ įstatuose nustatyta, kad tai yra savarankiškas sportininkų, trenerių, sporto teisėjų ir asmenų, remiančių rankinio sportą, susivienijimas, turintis savo struktūrą, vadovus ir atsakingus asmenis. Tai nėra valstybinė įstaiga (organizacija), jos steigėju nėra valstybė, savivaldybė ar valstybinės įstaigos. Iš specialistų išvadų dėl klubo „X“ ūkinės veiklos 2004 m. – 2006 m. matosi, jog nebuvo nustatyti valstybei mokėtini ar nesumokėti mokesčiai, ar kitokie įsiskolinimai valstybės institucijoms. Klube ar jam atstovaujančiuose organuose nėra asmenų, kurie dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo negali ginti teisme savo teisėtų interesų. Šiuo atveju savarankiška visuomeninė organizacija, vadovaujantis BK 109 str., pati privalo rūpintis dėl jai padarytos žalos atlyginimo. BK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Tai ne subjekto teisė, o ne pareiga. Prokuroras privalo pareikšti ieškinius tik įstatymo numatytais atvejais. Nuteistojo nuomone, šiuo atveju prokuroras peržengė jam valstybės suteiktas kompetencijas ir pareiškė ieškinį už savarankišką juridinį asmenį, tokiais savo veiksmais suvaržė jo teises, o būtent apsisprendimo teisę (nukentėjusysis turi teisę, o ne pareigą) ir taip pažeidė BPK reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo nuomone, teismas neturėjo teisės priimti tokį ieškinį ir jį nagrinėti.

Nuteistasis V. L. nesutinka su teismo sprendimu iš jo konfiskuoti 82 941,38 Eur kaip BK uždraustos veikos rezultatą, kadangi šis sprendimas yra neteisėtas. Pirmiausia, jis nepasisavino nurodytų pinigų ir jų nepavertė savo turtu. Antra, nuteistojo nuomone, jis baudžiamas du kartus, kas prieštarauja teisingumo ir teisėtumo principams bei BK 2 str. 6 d. Įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui jam gali būti pateikti civiliniai ieškiniai, todėl jis privalės atlyginti ne tik galimai padarytą žalą, bet ir papildomai 82 941,38 Eur. Tokios papildomos sumos priteisimas yra papildoma bausmė, o tai nenumatyta BK, todėl toks teismo sprendimas naikintinas.

Apeliaciniame skunde pagrindiniu BPK pažeidimu nurodoma tai, kad teismas, pažeisdamas BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, jokiu būdu neįspėjęs proceso dalyvių, tik priimtu nuosprendžiu pakeitė V. L. kaltinimus ir taip pažeidė jo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apelianto argumentai pagrįsti. Nustatyta, kad V. L. buvo kaltinamas padaręs ne vieną, o tris atskirus nusikaltimus nuosavybei. Jis buvo kaltinamas: 1. Pagal BK 183 str. 2 d. dėl to, kad laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. sausio 25 d., suklastodamas tikrus dokumentus – maistpinigių mokėjimo žiniaraščius – pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – P. rankinio klubui priklausančius pinigus, iš viso 99 000 Lt; 2. Pagal BK 183 str. 2 d. dėl to, kad laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2005 m. balandžio 1 d. kaip atsiskaitytinas asmuo iš P. rankinio klubo „X“ kasos pagal kasos išlaidų orderius gavęs pinigus, iš viso 543 989 Lt, pasisavino dalį šių pinigų – jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – P. rankinio klubui „X“ priklausiančius pinigus – 364 801,42 Lt; 3. Pagal BK 182 str. 2 d. dėl to, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2006 m. lapkričio 29 d., suklastodamas tikrus dokumentus – P. rankinio klubo „X“ prašymus paramai gauti ir šiam klubui priklausančius kasos pajamų orderius ir jų kvitus, įrašydamas į šiuos dokumentus tikrovės neatitinkančių duomenis, pasirašydamas tuose dokumentuose klubo prezidento L. Š. vardu ir suklastodamas jo parašą, pateikdamas tuos suklastotus dokumentus P. rankinio klubo „X“ rėmėjams ir apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – kaltinime išvardintiems sporto klubo rėmėjams priklausančius pinigus, iš viso 918 000 Lt. Visi trys atskiri kaltinimai išsamiai aprašyti kaltinamajame akte, pagal tuos pačius kaltinimus byla buvo ir perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nurodytos aplinkybės vis dėlto nereiškia, kad teismas dėl dalies kaltinimų pagal BK 183 str. 2 d. bylą V. L. turėjo nutraukti BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu. Dabar galiojančios redakcijos BK 95 str. 1 d. 2 p. numatyta papildoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlyga – jeigu per šio straipsnio 1 d. 1 p. numatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Apie senaties eigos nutrūkimą tas pats buvo nurodyta ir kaltinime nurodytų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos BK 95 straipsnyje. Be to, svarbu pažymėti, kad ir pagal patį baudžiamąjį įstatymą, ir pagal galiojančią teismų praktiką senaties nutrūkimo konstatavimui lemiamą reikšmę turi ne apkaltinamojo nuosprendžio už antrąją nusikalstamą veiką priėmimas. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008 buvo nurodyta, kad pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento.

Senaties terminai pagal tas pačias taisykles skaičiuojami tiek sprendžiant klausimą dėl proceso pradėjimo, tiek jį tęsiant ir bylą nagrinėjant teisme, tame pačiame įstatyme, t. y. BK 95 straipsnyje vartojamai sąvokai „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“ skirtinga reikšmė nėra suteikta ir ši sąvoka negali būti, taikant šio straipsnio atitinkamos dalies nuostatas, aiškinama skirtingai. Todėl tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių antroji padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, tęsti bylos nagrinėjimo procesą kliūčių nėra. Jeigu nustatoma, kad asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK 95 straipsnio 4 dalies taikymas nėra susietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimu.

Šioje nutartyje plenarinė sesija pažymėjo, kad netinkamai taikant ir aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nutraukiant procesą neišnagrinėjus bylos, iš esmės pažeidžiami BPK 1 ir 6 straipsnių reikalavimai bei teisingumo vykdymo principai.

Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Ši nuostata konkretizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nes priešingu atveju teisingumas lieka neįvykdytas. Teisingumo vykdymas ir baudžiamojo proceso uždaviniai įgyvendinami priimant konkrečioje byloje baigiamąjį dokumentą (nuosprendį ar nutartį).

Remdamasi šiais argumentais plenarinė sesija sprendžia, kad kasatorius yra teisus teigdamas, jog senaties eigos nutrūkimo konstatavimui ir senaties termino skaičiavimui taikant BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles lemiamą reikšmę turi ne apkaltinamojo nuosprendžio už antrąją nusikalstamą veiką priėmimas, o tai, ar nauja nusikalstama veika buvo padaryta per minėto BK straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką.

Nagrinėjant V. L. baudžiamąją bylą, joje nustatyta, kad visi kaltinamajame akte aprašyti trys nusikaltimai nuosavybei buvo padaryti laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2006 m. lapkričio 29 d. Iš dalies tų nusikaltimų padarymo laikas sutampa, tačiau BK 183 str. 2 d. numatytiems nusikaltimams jau pasibaigus, BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika toliau buvo tęsiama iki 2006 m. lapkričio 29 d. Tai reiškia, kad remiantis BK 95 str. 8 d. senaties dėl pirmųjų dviejų nusikaltimų eiga nutrūko ir jų terminai iš naujo pradedami skaičiuoti nuo tos dienos, kurios buvo padarytas (pabaigtas) paskutinis tyčinis nusikaltimas. Todėl nutraukti V. L. bylą pagal BK 183 str. 2 d. dėl kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamų veikų suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.) nebuvo ir nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi dar ir tai, kad jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo iš esmės pasikeitė dėl BPK 3 str. 1 d. 2 p. ir BK 95 str. taikymo teisminio nagrinėjimo, metu galiojanti teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2016 m. spalio 11 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016 nurodė apie tai, kad:

Baudžiamajame įstatyme (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-81/2013) (Teismų praktika, 2013, Nr. 39). BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai. Šie terminai apibrėžiami BK XII skyriuje. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje reikšmingas BK 95 straipsnis draudžia priimti asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus šiame straipsnyje nustatytam terminui. Pagal šio straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Senaties terminui suėjus po to, kai asmeniui pareiškiamas kaltinimas ir baudžiamasis procesas vyksta teisme, pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas baudžiamasis procesas nutraukiamas nutartimi atitinkamai pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape (BPK 235 straipsnio 1 dalis) arba pradėjus bylą nagrinėti (BPK 254 straipsnio 4 dalis), taip pat apeliacinės instancijos teisme kartu panaikinant išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, pradėtą pagal Plenarinės sesijos kreipimąsi šioje baudžiamojoje byloje, taip pat vėlesnius kitų teismų kreipimusis panašiose bylose, 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas pirmiau nurodytas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja pirmiau nurodytos BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesą pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylą nagrinėti, bet teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukiant bylą, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos.

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant minėtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Taigi įsigaliojus tokiai teismų praktikai, ja vadovaujamasi ir apeliacine tvarka nagrinėjant V. L. baudžiamąją bylą. Pirmiausia išsprendžiamas klausimas, ar V. L. pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (veikas), o padarius išvadą, kad jis buvo kaltinamas nepagrįstai, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas privalo patikrinti, ar nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepriklausomai nuo to, ar apie tai nurodoma apeliaciniame skunde. Nustatęs tokius pažeidimus, teismas turi spręsti, ar jie turėjo įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei kokią reikšmę jie turi paties apeliacinės instancijos teismo sprendimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-100/2008).

Šiame nuosprendyje jau buvo konstatuota, kad skundžiamu nuosprendžiu pakeisdamas V. L. kaltinimus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus ir tai pažeidė kaltinamojo (nuteistojo) teisę į gynybą. Vis dėlto kolegija daro išvadą, kad šie BPK pažeidimai buvo ištaisyti ir pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Visų pirma, nuteistasis, susipažinęs su teismo nuosprendžiu, kartu susipažino su pakeistu kaltinimu, turėjo galimybę nuosprendį apskųsti apeliacine tvarka ir šią savo teise realizavo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nuteistasis V. L. papildomai apklaustas. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 256 str., nuteistajam V. L. buvo pranešta, kad jo nusikalstamas veika, kvalifikuota pagal BK 183 str. 2 d., gali būti perkvalifikuota į BK 184 str. 2 d. arba BK 182 str. 2 d. Taip pat pranešta apie galimybę pagal šiuos BK straipsnius, taip pat ir pagal BK 183 str. 2 d. V. L. nusikalstamas veikas kvalifikuoti ir kaip pavienes, ir kaip tęstines nusikalstamas veikas. Nuteistajam ir jo gynėjui pasiruošti gynybai buvo padaryta teismo posėdžio pertrauka. Papildomos apklausos metu V. L. turėjo galimybę gintis ir duoti parodymus apie bet kokias naujas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau padaryti BPK pažeidimai, suvaržę apelianto teises, buvo pašalinti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Tai grindžia tuo, kad teismas, apelianto nuomone, nuosprendžiu kaltinimą pakeitė ir nusikalstamas veikas perkvalifikavo į vieną tęstinę veiką tik dėlto, kad galėtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir bylos dėl dalies kaltinimų nereiktų nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta, nes grindžiami ne teisiniais argumentais, o tik prielaidomis ir subjektyvia nuomone. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba įrodymus įvertino ne taip, kaip to pageidavo kaltinamasis (nuteistasis), savaime nerodo teismo šališkumo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų apie bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme.

Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, dėl jau aptartų ir išnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija daro kelias išvadas. Daroma išvada apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos tesimo šališkumo nepasitvirtino ir yra nepagrįsti. Skundžiamu nuosprendžiu pakeisdamas V. L. kaltinimą, teismas tikrai pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, tačiau šie pažeidimai buvo pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir tie pažeidimai jau netrukdo apeliacinės instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Klausimas dėl bylos nutraukimo vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p. ir BK 95 str. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui gali būti sprendžiamas tik nustačius, ar nuteistasis buvo kaltinamas pagrįstai, ir išsprendžiama šiuo nuosprendžiu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 184 str. 2 d. ir bylą nutraukti vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau pagal galiojančią teisminę praktiką apeliacinio skundo ribas apibrėžia ne tik patys apelianto reikalavimai, tačiau ir nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai. Pagal juos nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas nusikaltimo padaryme, ar kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas ir pan. Iš nuteistojo V. L. paduoto apeliacinio skundo turinio, jame dėstomų argumentų matosi, kad nuteistasis apskirtai neigia savo kaltę dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, nurodo, kad šio nusikaltimo nepadarė. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvada, kad tie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, todėl neviršijant apeliacinio skundo ribų, skundžiama nuosprendžio dalis turi būti naikinama ir joje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai priteikęs baudžiamąjį įstatymą, tris kaltinime nurodytas atskiras V. L. nusikalstamas veikas nuosavybei nepagrįstai įvertino ir kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d. kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Tačiau perkvalifikuoti šią veiką į atskiras nusikalstamas veikas irgi nėra pagrindo, nes apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendžio dalies, kuria V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. už vieną nusikalstamą veiką. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. L. nekaltas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl V. L. nuteisimo pagal BK 183 str. 2 d.

Nuteistasis V. L. teisiamajame posėdyje savo kaltę iš dalies pripažino tik pagal BK 300 str. 1 d. dėl dokumentų klastojimo. Tuo tarpu kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir BK 182 str. 2 d. dėl svetimo turto pasisavinimo ir įgijimo apgaule neprisipažino.

VŠĮ „RX“ buvo finansuojamas iš savivaldybės biudžeto. VŠĮ „RX“ dirbo buhalterė, valytojos. VŠĮ „RX“ apskaitos taip netvarkydavo. Ten nebuvo komandos, klubo, nevykdė sportinės veiklos. Buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, ją tvarkė buhalterė. Dėl išvykos į Egiptą nuteistasis V. L. parodė, kad buvo gautas iškvietimas į turnyrą, tačiau atsisakė tos kelionės, o rėmėjams buvo pasiūlyta vykti į tą kelionę. Dėl dienpinigių žaidėjams išmokėjimo po 986 Lt, tai buvo nurašomi pinigai atsiskaitymams, atlygiui su žaidėjais. Tiksliai pasakyti negali, kiek mėnesiui reikėjo pinigų atlyginimams. Parodė, kad L. Š. ir masažistė gaudavo po 500 Lt, D. K., A. Ž., O., A. G., M. V., J. T., D. P., M., D. L. gaudavo po 1000 Lt, A. S. – 1 500 Lt, G. S. gaudavo kaip treneris 3 000 Lt, o jei dar žaisdavo, tai gaudavo dar 2 000 Lt, D. R. – 5 000 Lt, T. G., L. S., R. L., Ž. P. negaudavo, taip pat tuo laikotarpiu negaudavo ir J. L., o jis, V. L., gaudavo tik maistpinigius, jeigu vykdavo į varžybas. Į šias sumas maistpinigiai nebuvo įskaitomi, jie buvo mokami atskirai, jeigu vykdavo į varžybas, už dieną dar papildomai buvo mokami 25 Lt. Dėl išvykimo į Islandiją nuteistasis parodė, kad tik žiniaraštis buvo užpildytas apie išvykimą į Islandiją. Buvo tokia pati sistema, pagal kurią išgryninti pinigai buvo naudojami atsiskaityti su žaidėjais ir vykdyti klubo išlaikymą. Tas pats buvo ir dėl turnyro Vokietijoje. Nuteistasis V. L. parodė ir tai, kad pinigai buvo naudojami dar ir premijoms už laimėtas rungtynes. Premijas išmokėdavo taip pat per maistpinigių žiniaraščius, tik jis buvo kitaip pavadintas. Premijas išmokėdavo oficialiai. Būdavo konkretūs pinigai, pavyzdžiui savivaldybė skiria 10 000 Lt. Už laimėtas rungtynes, tai būdavo skiriama konkreti suma, dalyvaudavo abu treneriai, komandos kapitonas, būdavo suskirstyti žaidėjai į tris grupes, pagal tai jie ir gaudavo premijas. Tuo atveju, jeigu žaidi su silpna komanda, tai premija 5000 Lt visai komandai, o jeigu su stipria, tai 10 000 – 15 000 Lt. Valdyba nutardavo skirti premijas, daugiausiai jis išmokėdavo pinigus. Neformindavo pinigų padavimo pačiam žaidėjui. Nuteistasis parodė ir tai, kad klube nebuvo tokio asmens, kuris tvarkė apskaitą, nors oficialiai atsakingu asmeniu buvo paskirtas L. Š., tačiau faktiškai viską spręsdavo valdyba. Kas kiek laiko valdybos nariai susirinkdavo, kaip tie susirinkimai buvo įforminami, nežino. Nieko negali pasakyti ir apie valdybos sprendimų įforminimus. Paprastai valdybos nariai susirinkdavo prieš varžybas. Pinigus galėjo valdyti tik L. Š.. Jis nuimdavo, ir atiduodavo pinigus jam, V. L.. Jis žinojo, kas kokį atlyginimą gauna, kokių sumų reikia. Konkrečiai kiek reikia nuimti pinigų pasakydavo jis pats, o L. Š. tiek ir nuimdavo. Su žaidėjais būdavo pasirašinėjamos sutartys, juose nurodydavo sumas, kiek jie gaudavo mėnesiui. Su D. K. buvo pasirašyta sutartis – kontraktas, kurioje būdavo nurodyta, konkreti suma. Sutartys buvo registruojamos. Nuteistasis parodė ir tai, kad jis pats išmokėdavo atlygį žaidėjams. Apie tai, kad jis gaudavo pinigus patvirtindavo maistpinigių žiniaraščiai. Be minėtų dokumentų, nežino kitų, kuriuose matytųsi, kad žaidėjas gavo kontrakte nurodytą sumą. Jei su žaidėjais nebūtų buvę atsiskaitoma, tai jie būtų nežaidę. Pinigai buvo išmokami sąžiningai kaip maistpinigiai. Kitos tvarkos išmokėti atlygiui nežinojo, tik per maistpinigius.To neįformino oficialiai buhalteriniuose dokumentuose, nes būtų reikėję mokėti 15 procentų mokesčius valstybei. Tuos procentus būtų reikėję mokėti patiems žaidėjams. Nuteistasis V. L. parodė dar ir tai, kad A. F. buvo mokama 3 500 Lt, o N. J. – 2 000 Lt. Kiek žino, buvo keturi valdybos nariai, o G. A. įmonė buvo generalinis komandos rėmėjas. G. A. domėjosi komanda, bet pagrinde sprendimus priimdavo keturi valdybos nariai. Visiems valdybos nariams buvo žinoma, kad atlyginimai buvo išmokami maistpinigių žiniaraščių forma. Parodė, kad jis pats 99 000 Lt nepasisavino, taip pat nepasisavino ir jokios kitos pinigų sumos, visi pinigai buvo panaudoti klubo veiklai (11 t., 165 -166 b.l.). Kitame teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. L. parodė, kad 2005 m. sausio 3 d. – 2005 m. sausio 14 d. rankinio klubas į Islandiją nevyko. Kaltinime išvardintiems asmenims po 1 800 Lt buvo išmokama kaip atlygis, premijos. 39 600 Lt buvo išgryninti pagal važtaraštį, buvo išmokėti atlygiai ir sumos kitoms reikmėms, buvo mokamos premijos, nes buvo Naujieji Metai. Žaidėjai, kurie gaudavo atlygį, tai gavo atlyginimą iš tų 39 600 Lt, tačiau buvo dar buto nuomos, premijos išmokamos. Buto nuoma įforminama nebuvo, nes buvo žaidėjų kaita. Nors buhalterija dėl to nebuvo vedama, bet buvo vedama kažkokia tai knyga, kur ji dabar, nežino, bet poėmio metu ji buvo paimta. Nuteistojo nuomone, 4 žaidėjams buvo nuomojami butai. Už A. B. buto nuomą buvo mokama 150 – 200 Lt per mėnesį, o žaidėjui G. buvo nuomojamas brangesnis butas. Dėl 2005 m. sausio 20 d. – 2005 m. sausio 25 d. išvykimo į Vokietiją nuteistasis V. L. negalėjo tiksliai pasakyti, ar jie buvo toje kelionėje, nes daug kur vyko. Parodė, kad galbūt planuose ta kelionė ir buvo, bet visur neprivažinėsi, buvo daug kvietimų. Buvo išmokami atlyginimai, reikėjo dar pinigų įvairiai ūkinei veiklai komandai išlaikyti. Pinigai pastoviai gaunami nebuvo, nes tai priklausė nuo rėmėjų. Gavus pinigus, jie būdavo iškarto išmokami. Ta patalpa, kur sėdėjo, buvo rakinama, pinigai buvo laikomi stalčiuje, bet jie ten neužsibūdavo. Visi 26 004 Lt, apiforminti kaip dienpinigiai kelionei į Vokietiją, buvo išmokėti žaidėjams. Pats jokių pinigų nepasisavino. Žiniaraščiuose buvo nurodyta visiems žaidėjams vienoda suma. Vokietijoje žaidėjams į dieną priklausė 180 Lt maistpinigių, o atlyginimas rodomas nebuvo, nes atlygis buvo mokamas maistpinigių sąskaita. Konkrečios datos atlygiui išmokėti nebuvo, jis buvo mokamas gavus pinigus iš rėmėjų. Buvo nustatyta, kad pirmiau išmokėdavo tiems, kurie tik sportuodavo, žaidėjai, kurie turėjo ir kitus darbus, pinigų palaukdavo. Dėl 2004 m. lapkričio 10 d. ir 2005 m. sausio 4 d. paramos prašymų nuteistasis parodė, kad A. R. firma duodavo paramą. Prašyme dėl paramos jis pasirašydavo už L. Š., nors galėjo ir savo vardu pasirašyti, nes tam turėjo įgaliojimą. Visuose dokumentuose atsakingu asmeniu buvo L. Š.. Būdavo, kad susitardavo su A. R. dėl susitikimo ir nuvažiavus vietoje surašydavo paramos dokumentus. Iš A. R. dažniausiai gaudavo grynais pinigais, nes toks buvo jo pageidavimas. Jam nebuvo jokio skirtumo. Žaidėjų buvo daugiau nei 14 asmenų. Nuo gruodžio mėnesio iki kitų metų prasidėjusio antro žaidimo etapo buvo ruošiamos stovyklos. Dalį pinigų A. R. turėjo pervesti iš savo asmeninės, o ne iš firmos sąskaitos, t. y. sakė paskolins klubui. Tuo metu klubui reikėjo pinigų čempionato pradžiai, Europos federacijai, mokesčiams. Tam tikslui panaudojo iš A. R. gautus pinigus. A. R. pinigus pervedė į jo, V. L., asmeninę sąskaitą dėl apsirikimo, nes jis pats prašė pervesti į klubo kortelę, o tuo metu komanda kortelės neturėjo. Pervestus pinigus nuimdavo ir juos panaudodavo klubo reikmėms. Kasos pinigų orderiai nebuvo pildomi. Kai 2005 m., galbūt rugsėjo mėnesį, vyko į Slovėniją, žaidėjams buvo mokama po 100 Eur. Pats Slovėnijoje nuiminėjo pinigus nuo sąskaitos. Slovėnijoje buvo 5-6 dienas. Dienai buvo mokama pagal tos šalies normatyvus, kurių dabar nepamena, bet galima palyginti su Vokietija. Vokietijoje buvo mokama 180 Lt dienpinigių, vyko 21 žaidėjas. Į dieną reikėjo apie 4000 Lt. Dar kainavo kelionė, transporto išlaidos: nuoma, kuras. Viskas buvo ne per klubo sąskaitą, o per asmeninę sąskaitą iš A. R. skolintų pinigų. Dar ir dabar yra skola A. R., neatsimena, kiek jam grąžinta, ar buvo jam grąžinta. Apie įforminimą tų pinigų kalbos nebuvo. A. R. skolino klubui, o ne asmeniškai, nes jis buvo klubo rėmėjas. Tačiau šiuo atveju, buvo kalba, kad jis paskolins pinigus. Rėmėjas A. R. žinojo, kam bus panaudoti pinigai. Su juo kalbėjo, kad tai bus paskola. Jis žinojo, kad reikia vykti į Slovėniją ir tam nėra pinigų. Nežino, ar jis žinojo, kad ta paskola jam grįš. Šiai dienai jis dėl tos paskolos pretenzijų nėra pareiškęs. Nuteistasis V. L. tiksliai neatsimena, ar prieš išvykimą į Slovėniją prašė A. R. paskolos. Prieš tai buvo varžybos su Moldovos komanda, ją čia priiminėjo. Prasidėjo rugsėjo pradžioje Europos taurių čempionatas, tai ir čia atsiskaitinėjo, buvo panaudojami pinigai. Nuteistasis negalėjo, kodėl žaidėjai sakė, kad premijas gavo tik iš savivaldybės. Kam kiek mokėti, spręsdavo kapitonas, treneriai, buvo 3 grupės, kurie gaudavo už tas varžybas. G. S. kompiuteryje buvo viskas surašyta. Dėl 2005 m. birželio 7 d., 2005 m. gruodžio 16 d. ir 2005 m. birželio 9 d. paramos prašymų UAB „J“ nuteistasis V. L. parodė, kad ši bendrovė taip pat buvo rėmėja ir suteikė 86 500 Lt paramą. Toje įmonėje kai kurie žaidėjai net buvo įdarbinti, su ta įmone bendradarbiavo. Paramos dokumentuose galėjo pasirašinėti ir pats, bet to nedarė, to paaiškinti negali. Nepamena, ar iš UAB „J“ pinigus gavo grynais, ar buvo ir pavedimai. Sąskaitos faktūros buvo laikomos ne namuose, o klubo patalpose. Paprastai susiskambindavo su rėmėju, pas jį nuvažiuodavo ir vietoje užpildydavo paramos dokumentus. Juk vieni kitus žinojo. Rėmėjas žinojo jo vardą ir pavardę, pažinojo ir L. Š.. Dėl paramų buvo parašytas L. Š. įgaliojimas. Jokios paslapties dėl gaunamų paramų nebuvo, apie paramas niekam neatsiskaitinėjo. Nepamena, ar sakė valdybos nariams apie pinigų sumas, gautas iš rėmėjų. Apie gaunamas paramas ir jų panaudojimą buvo diskutuojama su prezidentu ir valdybos nariais. Jie žinojo apie gaunamas paramas. Dėl 2005 m. birželio 9 d. paramos prašymo iš S. S. nuteistasis V. L. teisme parodė, kad UAB „S“ vadovė S. S. buvo rėmėja, padėdavo komandai, domėjosi komanda. Nuvykus pas rėmėją, tvarkė paramos dokumentus. Ten L. Š. pavardės nebuvo, ten jo pavardę įrašinėjo. S. S. jį, V. L., pažinojo, vykdavo net ir į varžybas. Dėl finansinės paramos iš UAB „M“ nuteistasis parodė, kad įmonės vadovas E. V. buvo rėmėjas. Klubas tą įmonę reklamuodavome, o jie klubą remdavo. L. Š. vardu pasirašinėjo dokumentus dėl finansinės paramos, nes nesuprato pasekmių, nors galėjo ir pats pasirašyti, bet to nepadarė. Kokiu būdu duoti klubui paramą priklausė nuo rėmėjų: vieni rėmėjai pervesdavo į sąskaitą, kiti - duodavo paramą grynais. Visi gauti pinigai buvo panaudoti klubo reikmėms. Dėl paramos gavimo iš UAB „T“ vadovo E. Z. nuteistasis V. L. parodė, kad jis buvo rėmėjas, neabejingas sportui. Klubas reklamuodavo jo įmonę (11 t., 167-169 b.l.). Kitame teisiamajame posėdyje dėl UAB „T“ nuteistasis V. L. parodė, kad tai buvo taip pat vienas iš rėmėjų. Tą įmonę klubas reklamavo, o gauti pinigai buvo naudojami klubo reikmėms. Gaunant paramą iš šios bendrovės galėjo dokumentuose ir pats pasirašyti, nebuvo jokio tikslo klastoti L. Š. parašo. Pinigai buvo naudojami klubo reikmėms: vyko atsiskaitymas su žaidėjais, išvykos. Į apskaitą tie pinigai įtraukti nebuvo, nes pats nebuvo atsakingas už buhalterinę apskaitą, už tai buvo atsakingas prezidentas L. Š.. Pinigų gavimo dokumentai buvo klube. L. Š. į rankas tų pinigų neperdavė, dėjo juos pas save į segtuvus. Dėl UAB „M V“ paramos nuteistasis parodė, kad bendrovė buvo viena iš rėmėjų. Gavo iš jų paramą 45 000 Lt, kuriuos panaudojo klubo reikmėms. Tos bendrovės kolektyvas vyko į Egiptą sutikti Naujųjų Metų. Kelionė buvo viena iš bendradarbiavimo formų su rėmėjais. Buvo numatytas klubui turnyras, bet buvo taurės varžybų finalas, todėl klubas tos kelionės atsisakė. Nebuvo visa tai įforminta, kelionė buvo padovanota. Dėl „M“ kelionės sprendė klubo valdyba. Su rėmėjais buvo nuspręsta, kad ta bendrovė vyks į kelionę. Po to vyko tolesnis bendradarbiavimas. Nepamena, kaip buvo visa tai įforminta, bet pervedė bendrovei tą kelionę ir toliau iš jų gaudavo paramą. Bendrovė geranoriškai prisidėjo prie klubo veiklos ir, jeigu tos kelionės nebūtų nupirkę, bendradarbiavimas nebūtų pasibaigęs. Nežino, kaip buhalterija pateisino tas išlaidas. Juk ne vienas direktorius spręsdavo, tos bendrovės valdyba taip pat sprendė dėl kelionės. Į kelionę vyko ir prezidentas, ir direktorius. Nuteistasis nieko nežino apie pinigų rinkimą bendrovėje. Taip pat nieko nežino ir apie tos kelionės įforminimą. Pats darė pinigų pervedimą „ZXX“. Buvo valdybos sprendimas, kad rėmėjai išvyktų į kelionę. Kur įformintas tas valdybos sprendimas, nežino. Klubui „X“ parama buvo išmokama grynais pinigais, nes tai priklausė nuo rėmėjo, kaip jam patogiau, taip įformindavo paramos davimą. Kai gauni paramą, atsiskaitai su žaidėjais, taip pat ir už įvairią ūkinę veiklą. Nežino, kodėl tie dokumentai į klubo „X“ buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo, nes ne pats tvarkė buhalterinę apskaitą. Buhalterija buvo apleista, netvarkoma. Nežino, ar buvo kasos knyga, galbūt ir buvo. Kai iš rėmėjų gaudavo pinigus, dokumentus, tai dokumentai buvo paliekami klubo patalpose, o pinigai buvo išleisti klubo reikmėms. Gaunamų pinigų kasos orderių į kasos knygą neįtraukdavo. Su žaidėjais paprastai atsiskaitydavo jis pats. Buvo atsiskaitoma per maistpinigių žiniaraščius, premijas, piniginius prizus. Maistpinigių žiniaraščiai yra. Su žaidėjais buvo atsiskaitoma, gaudavo tiek, kiek buvo sutarta. Iš V. Š. gautus pinigus taip pat panaudojo klubo reikmėms: maistpinigiams, prizams, piniginėms premijoms, aprangos įsigijimui. Nuteistasis parodė ir tai, kad gauti pinigai kelių dienų bėgyje buvo išmokami žaidėjų atlyginimams. Žaidėjų atlyginimas reikėjo daugiau nei 25 000 Lt per mėnesį. 2005 m. pradėjo dalyvauti Europos taurės varžybose, todėl buvo daugiau išlaidų. Sezonas prasidėdavo rugpjūčio mėnesį. Būdavo atvejų, kai žaidėjai atvykdavo sezono pradžioje, jų perėjimui iš klubo į klubą reikėjo pinigų. Dėl iš bendrovės „XB“ gautų 200 000 Lt paramos nuteistasis V. L. parodė, kad ši bendrovė parėmė klubą. Rėmėjai tuos pinigus davė grynais. Tuo metu buvo žaidėjų pasipildymas, buvo ir Europos taurė. Klubui reikėjo ir naujos aprangos. Vyko didžiausi žaidėjų perėjimai iš klubų į klubą, vyko derybos, buvo atsiskaitymai su klubais. Tuo metu klube žaidė D. R., už jį buvo sumokėta apie 70 000 Eur. Dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad tiek ir buvo sumokėta už D. R., nėra, tačiau buvo susitarimas tiek mokėti. Vyksta derybos tarp klubų agentų, derybų duomenys neskelbiami. Nebuvo praktikos surašyti dokumentų dėl žaidėjų pirkimo sumos. Už D. R. buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Į tą klubą kelis kartus vyko pats žaidėjas, agentas, kuris viską tvarkė. Pinigai buvo sumokėti tam klubui, iš kurio buvo D. R. pirktas. Galbūt buvo atsiskaitoma per 3 kartus per D. R. agentą. Dalį pinigų pats D. R. vežė Į Kroatijos klubą, dalis pinigų buvo sumokėti, kai buvo atvykę klubo atstovai. Kol klubui už žaidėją nėra sumokėta, klubas neduoda žaidėjo paleidžiamojo rašto. D. R. nepasirašė apie pinigų gavimą. Klubas parašo paleidimo raštą, kuriame nėra parašyta apie pinigų gavimą. Tai buvo daroma grynaisiais pinigais. Ta suma išmokėta buvo galbūt per 3 mėnesius. Kai visiškai su klubu atsiskaitoma, žaidėjas iš to klubo paleidžiamas. Kada buvo už D. R. sumokėti tie 70 000 Eur, pasakyti negali. Gauti iš bendrovės „XB“ 200 000 Lt ir kiti pinigai buvo išleisti klubo reikmėms. Tuo laiku atvyko D. R., A. F., N. J., G., MM., A. S., vyko atsiskaitymai už žaidėjus, tik nepamena visų žaidėjų pavardžių ir laikotarpių. Vien iš Kauno atvyko 5 žaidėjai. Sezonas tęsiasi 10 mėnesių, tai pinigų sumos buvo nebūtinai už mėnesį. 2004 m. prasidėjo žaidėjų atvykimas. Buvo atvykę ir 2005-2006 m. D. R. buvo nuvykęs į Vokietiją, tačiau jis klubui „X“ priklausė, tuo metu jį paskolino. Žaidėjas išvyko su sąlyga, kad grįš. Klubas sutiko, kad kokį mėnesį klube nežaistų. Vokietijos klubui nemokėjo. Buvo išvykęs vienas žaidėjas į Prancūziją, už ką klubas gavo 20 000 Eur, bet jis tada išvyko per kitą klubą, o ne per klubą „X“. Jis skaitėsi XXYY klube, o žaidė klube „X“ . Iš jų klubo buvo išvykusių žaidėjų, tai skirtingi dalykai, jie išvykdavo iš klubo „X“ mokytis į Vilniaus aukštąją, tai automatiškai jie tapdavo tos aukštos mokyklos žaidėju. Dėl „ST“ 50 000 Lt paramos nuteistasis V. L. parodė, kad bendrovė rėmė klubą. Tai buvo vienkartinis rėmimas. Direktorius A. P. yra buvęs rankininkas. Tuos gautus pinigus panaudojo klubo reikmėms. Dokumentus pasirašinėjo L. Š. vardu, nes padarė asmeninę klaidą, nors pats turėjo įgaliojimą, galėjo savo vardu pasirašyti. Apie gaunamus pinigus žinojo visi, nes buvo valdyba. Pagal nuostatus atsakingas už buhalterę apskaitą buvo L. Š.. Dėl „XT“ 15 000 Lt paramos nuteistasis parodė, kad tai buvo vienkartinė parama klubui. Negali pasakyti, kodėl parama buvo forminta ne per vieną dieną. Tai priklausė nuo rėmėjo. Nuteistasis parodė, kad kai prašydavo paramos, tai įmonėms reikėjo reklamos, nes klubas Lietuvoje buvo žinomas. Rėmėjams buvo sakoma, kad pinigai reikalingi atsiskaitymui su žaidėjais, varžybų organizavimui. Rėmėjai neprašė konkretizuoti, kokioms klubo reikmėms panaudojami jų pinigai, jiems reikėjo matyti salėje savo logotipus. E. V. buvo „M“ direktoriaus brolis. Galbūt iš E. V. įmonės buvo gauti 16 500 Lt. Tai buvo vienkartinė parama. Dėl iš „O“ vadovo gautų 15 000 Lt nuteistasis V. L. parodė, kad pinigai buvo panaudoti klubo reikmėms, birželio mėnesį buvo atsiskaityta su žaidėjais, nes už birželį ir liepą buvo mokami atostoginiai, nes buvo žaidėjų, kurie gyveno tik iš rankinio. Dokumente Nr. 7, kasos pajamų orderis ir jo kvitas, pasirašyti L. Š. vardu. Tai buvo asmeninė klaida, kad nepasirašinėjo savo vardu. Galėjo pagal įgaliojimą pasirašyti savo vardu, bet to nepadarė. Nuteistasis parodė ir tai, kad tuo atveju, jeigu pasirašant būtų buvęs tikslas neatsiskaityti už gautus pinigus, tai klubas būtų niekur nedalyvavęs ir neegzistavęs. Nebuvo tikslo po to neduoti ataskaitų. Jei klube yra rezultatas, tai reiškia, kad ir pinigai buvo panaudoti. Dėl iš B. individualios įmonės gautų 20 000 Lt nuteistasis V. L. parodė, kad liepos mėnesį, prieš sezono pradžią, buvo reikalingi pinigai, tai įmonė ir parėmė. Ta įmonė užsiiminėjo medicinine tvarsliava. Dėl iš J. įmonės „P“ gautų 10 000 Lt nuteistasis parodė, kad prieš sezono pradžią perkama apranga, vyksta atsiskaitymai su žaidėjais. Tai buvo Vilniaus įmonė. Su įmonės savininke kažkada tai susipažino, tai buvo trumpalaikis susipažinimas. Analogiškos įmonės yra V. ir P.. Ž. P. galėjo pažinoti įmonės „P‘ savininkę. Dėl J. M. individualios įmonės 13 000 Lt paramos V. L. parodė, kad ta įmonė buvo P.. Savininkė remdavo ir kitus sporto klubo, iš jos giminaičių kažkas žaidė rankinį. Gauti 13 000 Lt buvo panaudoti klubo reikmėms: atsiskaitymams su žaidėjais, inventoriaus įsigijimui, sportinei aprangai, kamuoliams, treniruokliams. Paprastai inventorius buvo perkamas iš „XXT“. Apie inventoriaus įsigijimo dokumentus nepamena, bet turėjo būti pirkimo dokumentai. Dėl iš M. S. įmonės „ML“ gautų 20 000 Lt nuteistasis parodė, kad prisimena, tačiau kažkuri firma už kalėdinio turnyro maitinimą buvo sumokėjusi. Jei buvo kalėdinis turnyras, tai mokama už komandos maitinimą, už turnyro organizavimą, svečių priėmimą, prizus. Atsiskaitymai buvo grynais pinigais, buvo išrašomi čekiukai. Nežino, ar jie yra tarp klubo dokumentų, bet jie buvo. Nuteistasis parodė, kad nueini į sporto prekių parduotuvę, nuperki taures, gauni čekiukus, kurie kažkur tai turi būti. 2 metus buvo stovykla Varėnoje, tai kavinės darbuotojai už maitinimą išrašydavo čekiukus. Šiuo konkrečiu atveju klubo nariams buvo mokami dar ir maistpinigiai. Nuteistasis V. L. parodė, kad apgaulės nebuvo, pinigų pasisavinimo nepripažįsta, lėšos buvo naudojamos tik klubo reikmėms, kad klubas egzistuotų. Veiklą klubas vykdė. Valdybos nariai – jis, L. Š., G. S. ir Ž. P. – žinojo apie gaunamą paramą. Apie gautos paramos panaudojimą valdybos nariai žinojo, nes klubas vykdė veiklą. Kaltinime išvardinti rėmėjai priekaištų neturi. Sezonui klubui reikėjo apie 400 000 – 500 000 Lt. D. R. buvo pirktas iš Kroatijos klubo už 70 000 Eur. Už tą žaidėją pinigai buvo sumokėti per agentą pavarde MX. Už A. F. buvo sumokėta 45 000 Eur per agentą BX. Už G. S. buvo mokėta 45 000 Eur, už G. apie 30 000 Lt, už E. M. – 15 000 Lt, už A. S. – 30 000 Lt. Apie perkamus žaidėjus klubo valdyba žinojo, juk atvykdavo žaidėjai. Iš kaltinime išvardintų rėmėjų grynais buvo gauta 918 000 Lt suma. Gaudavo kažkiek pinigų iš savivaldybės. Ta suma buvo išdėliota, gaudavome pinigus pavedimais. Buvo rėmėjai, kurie ne grynais, o pavedimu rėmė klubą. UAB „V. M.“ buvo nustatę kažkokią tai sumą, skirdavo 20 000 – 30 000 Lt, tačiau nežino, kokiam laikui ta suma buvo skirta. Dėl gautų pinigų pavedimu, nieko nežino. Pavedimu gautus pinigus naudojo klubo poreikiams. Gautų pinigų panaudojimo dokumentai, ar buvo dedami į buhalteriją, negali pasakyti. Nuteistasis V. L. nesutinka, kad iš klubo „X“ kasos pasisavino 364 801,42 Lt iš, nes pinigai buvo naudojami klubo poreikiams. Buvo mokami maistpinigiai, piniginiai prizai, pasiruošimas taurės varžyboms. Per tą 2004 m. lapkričio mėnesį buvo sezonui pasiruošimas, o kai gauni pinigus, tik tada su žaidėjais atsiskaitai. Galbūt vėlavo sezono pradžioje atsiskaitymas su žaidėjais, kai gauni pinigus, tai ir atsiskaitai. Klubas vykdė veiklą, rodė rezultatus. Nuteistasis V. L. parodė, kad klubas turėjo mokėjimo kortelę, bet nuo kurio laiko, nežino. Mokėjimo kortelė buvo naudojama klubo reikmėms, ja naudojosi L. Š., taip pat ir jis galėjo ja pasinaudoti. Už kortelę buvo atsakingas L. Š., nes buvo jo vardu. Tam, kad nereikėtų eiti į banką, kai važiuoji į varžybas, treneriai pasako, kiek tam reikia pinigų, tai ir spręsdavo, kam už ką reikia kiek mokėti. Nežino, kas nusprendė nuo mokėjimo kortelės nuimti 8 000 Lt. Banke nuimti pinigus teisę turėjo L. Š.. Jei reikėjo atsiskaitymams, varžyboms, tai susėdavo ir aptardavo, kiek reikia pinigų. Jei reikalinga pačiam atsiskaitymui konkreti pinigų suma, tai pasako L. Š., jis pinigus paduodavo. Jei jis, V. L., į varžybas nevykdavo, tai treneris žaidėjams sumokėdavo maistpinigius. Žino apie nuimtus nuo sąskaitos 266 290 Lt. Žino tik tiek, kad tų pinigų reikėjo klubo reikmėms. L. Š. žinojo, kada žaidėjai gauna pinigus, kada būdavo premijos, tai buvo konkretūs atvejai. Su žaidėjais pats atsiskaitydavo, o L. Š. žinojo, kad bus su žaidėjais atsiskaitoma. 2006 m. balandžio 12 d. ir 2006 m. lapkričio 5 d. iš banko kortelės nuimti 497 610 Lt buvo naudojami klubo įvairioms reikmėms. Būdavo ir taip, kad treneriai L. Š. ir S. darė mokėjimus, jie patys pasiskirdavo premijas ir atsiskaitydavo. Iš bankomato L. Š. nuimti pinigai buvo naudojami klubo veiklai vykdyti. Pats jam pasakydavo, kiek reikia pinigų konkrečiam atvejui, tačiau nežino, ar visus nuimtus iš bankomato pinigus jis perduodavo. Klubo valdyba žinojo, kur išleidžiami rėmėjų pinigai, nes tai nebuvo paslaptis (11 t., 170-173 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo V. L. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. V. L. parodė, kad piniginius reikalus tvarkė jis, tačiau be trenerių žinios jis negalėjo organizuoti stovyklų, vykti į varžybas. Dėl paramos gavimo jis kreipdavosi į rėmėjus. Turėjo valdybos ir prezidento įgaliojimus vykdyti tą veiklą. Tik jo klaida buvo ta, kad jis klastojo L. Š. parašą, nors galėjo pasirašyti savo pavarde, nes buvo įgaliotas. L. Š. grynus pinigus, kuriuos nuimdavo iš banko ar bankomato, atiduodavo jam, V. L., o jis tuos pinigus panaudojo klubo reikmėms. L. Š. pinigus perduodavo jam kaip komandos vadovui. Jis, V. L., buhalterinės apskaitos netvarkė. Nežino, kas tvarkė buhalterinę apskaitą. Pripažįsta, kad kaltinime nurodyti žiniaraščiai yra suklastoti, nes komanda į Egiptą, Islandiją, Vokietiją, Lenkiją nevyko. Žiniaraščius klastojo tam, kad atsiskaitytu su žaidėjais, išmokant jiems mėnesį atlyginimą, tai vyko maistpinigių pavidalu. Jis kaip komandos vadovas ir Ž. P. ieškodavo paramos. Su rėmėjais derybas vesdavo jis, kai kur pasirašydavo L. Š., kai kur vietoj jo jis pasirašydavo. Kaltinime nurodytas sumas gavo iš rėmėjų pagal kasos orderį grynais pinigais, kai kurie rėmėjai pervesdavo į klubo sąskaitą. Pas rėmėjus jis pasirašydavo dokumentus ir jie jam sumokėdavo grynais pinigais. Kasos orderius pristatydavo į kabinetą X g. A. K. buvo seifas, pinigus padėdavo į seifą ar į rakinamą stalčių, tų pinigų neįtraukdavo į kasos knygą, registrus. Jis išrašydavo kasos pajamų orderius, kai gaudavo pinigus. Tie pinigai buvo panaudoti komandos reikmėms – už dalyvavimą varžybose, stovyklose, už laimėtas varžybas, atlygiai, premijos. Patys treneriai spręsdavo kam kiek mokėti už pasirodymą varžybose, jie buvo sudarę specialią schemą ir pagal ją mokėdavo. Jis, V. L., buvo visuomenininkas ir atlygio negaudavo. Jis gaudavo maistpinigius, todėl jo pavardė ir buvo įrašyta žiniaraščiuose. Tuo metu ji turėjo darbą. Nors pasirašė, kad gavo 10 000 Lt premijos, tačiau tų pinigų negavo, tuos pinigus pasidalino žaidėjai, premijų dydį nustatydavo treneriai. Rėmėjas A. R. į jo asmeninę sąskaitą pervedė 20 000, tačiau vis tiek šie pinigai buvo naudojami klubo reikmėms. Toks buvo susitarimas, buvo suteikta lyg paskola. Nežino, kodėl šie pinigai nebuvo pervesti į klubo sąskaitą. Šie pinigai galbūt buvo panaudoti išvykai į Slovėniją. Visi klubo „X“ dokumentai buvo atskirame stalčiuje, dėžutėje. Jis ten juos sudėdavo. Negali pasakyti kokius dokumentus poėmio metu paėmė. Pagal kasos išlaidų orderius kaip atsiskaitytinas asmuo jis yra gavęs pinigus iš klubo „X“. Kasos išlaidų orderius išrašydavo L. Š., o jis, V. L. pasirašydavo, kad atitinkamas sumas gavo. Kaip atsiskaitytinas asmuo gavo 364 801 Lt, jeigu jis pasirašė, nors to neatsimena. Ten, kur nėra jo parašų, negali pasakyti, ar jis gavo tuos pinigus (11 t., 70-72 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo nuteistasis V. L. parodė, kad antspaudą, registracijos pažymėjimą ir kitus klubo dokumentus turėjo klubo vadovas L. Š.. Todėl reikia jo klausti, kur jis juos laikė. Klubas turėjo seifą, tačiau jis ten nieko nelaikė. Paramos grynieji pinigai buvo laikomi rakiname stalčiuje, raktas buvo padėtas tam tikroje vietoje. L. Š. jam perduodavo pinigus, bet tik tiek kiek reikėjo klubo reikmėms.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. L. jokių naujų bylos aplinkybių nenurodė. Jis dar kartą parodė, kad kaltu dėl svetimo turto pasisavinimo neprisipažįsta, dėl svetimo turto išvaistymo jaučia tik atsakomybės trūkumą. Pripažįsta, kad dokumentuose klubo žaidėjams išmokamas pinigų sumas nurodydavo ne kaip maistpinigius, o faktiškai tokiu būdu jiems būdavo mokamos algos. Jokių kaltinimuose nurodomų pinigų sumų jis nepasisavino, visus pinigus panaudojo naujų žaidėjų pirkimui, algų mokėjimui ir kitoms ūkinėms klubo reikmėms. Tačiau tai nebuvo atspindėta klubo dokumentuose.

Sprendžiant V. L. kaltės klausimą svarbią reikšmę turi ir kito buvusio kaltinamojo L. Š., prieš kurį byla skundžiamu nuosprendžiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, parodymai. L. Š. vadina save buvusiu „popieriniu“ rankinio klubo „X“ prezidentu, aiškina, kad visus ūkinius – finansinius sporto klubo klausimus sprendė tik valdybos narys V. L.. Tačiau jo parodymai iš esmės patvirtina tas aplinkybes, ypač apie atsiskaitymo su žaidėjais tvarką, rėmėjų paieškas ir gautų pinigų panaudojimą klubo reikmėms, jokios buhalterinės apskaitos nebuvimą, apie kurias parodė ir nuteistasis V. L..

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis L. Š. parodė, kad supranta, jog turėjo būti atsakingas už dokumentų tvarkymą, tačiau realiai dirbo tik treneriu. Buvo „popierinis“ klubo prezidentas, nes įsteigė tą klubą. Anksčiau dirbdavo su vaikais. Pats tvarkė klubo įsteigimo dokumentus, jokių pinigų nebuvo. Kai nebedirbo su vaikais, tas klubas taip ir liko. Paskui G. S. su V. L. ir paprašė eiti dirbti, nes turi įsteigęs klubą. Buvo klubo „X“ įteigimo, registracijos dokumentus. Jie buvo laikomi salėje X g., antrame aukšte, kabinete, kuriame sėdėjo V. L.. Pats tame kabinete savo darbo vietos neturėjo. Kabineto ir seifo raktų neturėjo. Jie skaitė, kad V. L. buvo klubo vadovas, nes jis viską tvarkė. Nežino, ar V. L. gaudavo atlyginimą. Komanda buvo visuomeninė organizacija, jokių atlyginimų nebuvo mokama. Jis prašė V. L. tvarkyti dokumentus, tačiau to nesukontroliavo, nes pats dirbo treneriu, niekur nesikišo, o viskuo rūpindavosi V. L.. Nieko negali pasakyti apie pirkimus, nes tų reikalų netvarkė, jokių derybų nevedė. Kaip prezidentas jis jokio atlygio negaudavo, o kaip treneris gaudavo dienpinigius, jei išvykdavo į treniruočių stovyklas. Per mėnesį gaudavo apie 500 Lt. Dienpinigių norma buvo apie 25 Lt dienai. Per savaitę vykdavo trejos varžybos, taip susirinkdavo apie 500 Lt per mėnesį. Pastovaus atlyginimo numatyto nebuvo, nes tai buvo neprofesionalus klubas. Jis V. L. klausdavo, ar sutvarkyti žiniaraščiai. V. L. atsakydavo, kad tvarkomi. Ant žiniaraščių pasirašydavo kaip treneris, o ne kaip klubo prezidentas. Žiniaraščiuose buvo surašytos žaidėjų pavardės, ten pasirašydavo už dienpinigius. Pasirašydavo prie savo pavardės, kiekvienas už save. Pasirašęs visada gaudavo pinigus. Kai būdavo išvykos į Egiptą ar dar kažkur, išmokų negaudavo, bet kai varžybos būdavo Lietuvoje, gaudavo. Išvykose į Varšuvą, Egiptą tikrai nebuvo, o ar pasirašinėjo, negali pasakyti. Kad į Egiptą skrido rėmėjai, nežinojo, nes tuo nesidomėjo. L. Š. parodė ir tai, kad V. L. buvo komandos vadovas, jis viską organizuodavo. Už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakingas V. L. pagal žodinį susitarimą. Niekur tai raštu užfiksuota nebuvo. Nežino kas oficialiai buvo atsakingas už apskaitą, tačiau buvo sutarę, kad tvarkys V. L.. Klubo „X“ valdybos nariais buvo jis, L. Š., V. L., G. S., BK., Ž. P.. Žaidėjų pirkimą organizavo V. L.. Jis tardavosi su vyr. treneriu G. S. dėl žaidėjų įsigijimo. Kai atėjo dirbti, komanda jau buvo surinkta. Nežinojo, kad mokėjimų žiniaraščių forma buvo išmokami atlyginimai žaidėjams. Pats atlyginimo negaudavo, tik dienpinigius. Pagrindinė darbovietė buvo „M“ gimnazija. Rankinio klube dirbo kaip antraeilėse pareigose, ateidavo tik vakarais. Nesidomėjo, ar G. S. gaudavo atlyginimą. Viską tvarkė V. L., jis ieškojo pinigų, pats niekuo nesidomėjo. L. Š. parodė, kad jis jokių pinigų neiššvaistė, valstybei jokios žalos nepadarė, klubas jokių pretenzijų neturi. Neprisimena, ar pavedimą tvirtino savo parašu. Teisiamajame posėdyje parodžius 2004 m. gruodžio 3 d. mokėjimo pavedimą Nr.1, L. Š. parodė, kad parašas jo, bet kas ten viską surašė, nežino. Neatsimena, kaip padėjo tą parašą. Būdavo, kad pasirašydavo ant tuščio. Pats niekur jokių pinigų nesiuntinėjo. Neprisimena, kas padavė tą dokumentą. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d., L. Š. parodė, kad tuos pinigus nuiminėdavo nuo klubo sąskaitos, bet juos atiduodavo V. L. ir jis naudodavo klubo reikmėms. Pats tik iš bankomato ar iš banko nusiimdavo ir jam atiduodavo pinigus. Vilniuje ir Kaune jokių pinigų nenuiminėjo. Nors kortelė buvo išduota jo, L. Š., vardu, tačiau ja naudodavosi abu su V. L.. Paskutinius metus banko kortelės neturėjo. Kortelę turėjo V. L., nes reikėdavo lėšų kurui, autobuso nuomai. Pasitikėjo, todėl kortelę ir duodavo. Atiduodamas pinigus ar kortelę jokios ataskaitos ar perdavimo dokumentų nepasirašydavo. Pinigus atiduodavo V. L., nes taip buvo susitarę, kad jis viską tvarkys, visus atsiskaitymus už išvykas, kurą ir panašiai. Tai niekur nebuvo parašyta, tai tik susitarimas. Tuos pinigus atiduodavo klubo reikmėms. V. L. nepateikdavo jokių dokumentų, kur jis tuos pinigus panaudodavo, jis tvarkydavosi vienas. Nežino, ar visus nuimtus ir atiduodamus pinigus panaudodavo klubo reikmėms. Kaip buvo mokama, ar grynais ar pavedimu, nežino. Žino, kad buvo perkama, bet nežino tikslių sumų, nežino, kiek kainuodavo sportinė apranga ir panašiai. Žino, kad tie daiktai, inventorius buvo, bet kaip ir kas juos nupirko, nežino. Nežino, ar už tuos pinigus buvo perkami žaidėjai. Kiek žino, klubui skirdavo paramą savivaldybė, „V. M.“, bet kokio dydžio, nežino. Žinojo, kad klubas turėjo rėmėjų ir gaudavo paramą, bet kokios tai sumos, nežino. Nežino, kur buvo laikomi pinigai gauti iš paramos.

Apie tai, kaip rankinio klubas „X“ ieškojo finansinės paramos, kaip ta parama buvo skiriama ir apie V. L. vaidmenį skiriant tą paramą, teisme parodė nukentėjusieji D. V., A. B., J. M., L. R., taip pat liudytojais apklausti A. R. ir kiti apie paramą sporto klubui liudytojai.

Nukentėjusioji D. V. teisme parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Jos vyras yra įmonės „VM“ direktorius, o ji šiai įmonei vadovauja. Kas buvo atėjęs iš klubo, prašyti paramos, nežino, nesidomėjo. Su tuo asmeniu bendravo įmonės direktorius. Dėl reklamos 2005 m. gruodžio 20 d. suteikė paramą sporto klubui. Buvo sumokėta 1 500 Lt grynais pinigais, yra kvitas. Paramą deklaravo. Kiek jai žinoma, reklama buvo vykdoma, jokių pretenzijų neturi. Šioje byloje yra pripažinta nukentėjusiąją, tačiau to neprašė, nes jai asmeniškai jokia žala nepadaryta.

Nukentėjusysis A. B. teisme parodė, kad dirba UAB „BR“ direktoriumi. Bendrovė užsiiminėja prekyba. Kaltinamuosius pažįsta. Su L. Š. yra pažįstamas senai, jį pažinojo kaip trenerį. Tuo metu, kai suteikė paramą, turėjo A. B. individualią įmonę. Galbūt 2006 m. gugužės 25 d. rėmė klubą „X“. Per kelis kartus parėmė 20 000 Lt suma. Grynaisiais sumokėjo V. L.. Tuos 20 000 Lt davė rankinio klubui „X“, o ne asmeniškai V. L.. Buvo visi rėmimo dokumentai, gavo finansinį dokumentą, grynų pinigų pajamų čekis. Tą sumą deklaravo. Jis neprašė pripažinti jį nukentėjusiuoju, nes tokiu nesijaučia, žala nebuvo padaryta.

Nukentėjusioji J. M. teisme parodė, kad nelabai atsimena visų smulkmenų, nes turi problemų su atmintimi, pripažinta išsėtinė sklerozė. Tuo metu turėjo individualią įmonę. Jos vyro kažkoks pažįstamas paprašė paramos. Suteikė 13 000 Lt. Paramą. Paramą deklaravo. Kam davė pinigus, neatsimena. Visi reikalingi dokumentai paramai gauti tikrai buvo pateikti. Kai tuos dokumentus pateikė, jie jau buvo pasirašyti. Kas juos pasirašė, neatsimena. Atrodo, kad prie akių buvo pasirašyta ant kasos pajamų orderio, bet negali tiksliai to pasakyti. Pinigus padavus, atrodo pasirašė ant kasos čekio. Ji, nei kaip individualios įmonės savininkė, nei kaip fizinis asmuo neprašė pripažinti nukentėjusiąją. Nei jai pačiai, nei įmonei žala nepadaryta.

Nukentėjusysis L. R. teisme parodė, kad jis yra firmos „XT“ savininkas. Kaltinamuosius pažįsta tik iš matymo, kadangi tankiai lankosi varžybose. Žinojo, kad tų sportininkų visada prasta padėtis, paprašė paremti, todėl sutiko ir parėmė rankinio klubą „X“. Neatsimena, ar vienu kartu ar per du kartus šį klubą parėmė. Per kelis kartus 35 000 Lt padavė V. L., kuris užpildė kasos pajamų orderius. Jis neprašė pripažinti jo nukentėjusiuoju, nei jam, nei įmonei žala nepadaryta.

Liudytoja A. R. teisme parodė, kad dirba UAB „RV“ direktoriumi. V. L. 2004 metais ir 2005 metais prašė paremti rankininkus. Anksčiau visada remdavo sportininkus, todėl nusprendė paremti. Jie parašė prašymą, parodė savo firmos registravimo dokumentą, pats pasitikrino internete, ar jie įtraukti į paramos gavėjų sąrašą ir tokiu pagrindu sutiko. Prašymą paramai gauti atsivežė V. L. ir pateikė. Dokumentaliai viskas buvo įforminta. Per kelis kartus klubą parėmė apie 170 000 Lt. Dalis pinigų buvo sumokėti grynaisiais pinigais, dalis pervesti ir per banką. Pinigai buvo pervedami į klubo „X“ ir į asmeninę V. L. sąskaitą. Kai mokėjo grynais pinigais, buvo kasos pajamų orderiai. Orderiai buvo paruošti su L. Š. parašu. Prie akių V. L. jokių dokumentų nepildė. Teisiamojo posėdžio metu pateikus įmonės „A. R.“ kasos išlaidų orderius, liudytojas parodė, kad visi šie orderiai yra jo. Pagal 11 kasos išlaidų orderius, išduotus firmos, ir buvo išmokėti pinigai. Į kokias banko sąskaitas reikia pervesti paramą, nurodė pats V. L.. Pinigus pervedė į asmeninę V. L. sąskaitą, nes jam skubiai reikėdavo išvykti į varžybas ir jis prašė paremti. Todėl skubėdamas tą jam padaryti, ir pervedė. Parodė, kad bendravo tik su V. L. ir suteikė paramą sporto klubui „X“. Kokiems tikslams buvo panaudota suteikta parama, konkrečiai nežino. Pagal paramos rėmėjo statusą buvo numatyta sportininkų ugdymui, jų vitaminams, kelionėms ir viskam. Tai žinojo pagal programą. Tai buvo sportininkų ugdymui, varžybų ruošimuisi, treniruočių stovykloms, papildams. Kad parama bus panaudota sportininkų ugdymui, sporto reikalams, žinojo iš prašymo gauti paramai. Kam ji buvo panaudota realiai, negali pasakyti.