Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. G. (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-115 (7-89/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 68-66 (toliau – VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-78 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Panevėžio apskrities VMI Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškina, kad 2019 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. (42.59) FR0680-11 (toliau – Patikrinimo aktas) nurodyta, jog jis pateiktoje patikslintoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2012 m. deklaravo 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo arba 62 300 Lt mažiau (456 616 – 394 316 Lt). Nuo 62 300 Lt papildomai priskaičiuota 9 345 Lt (2706,50 Eur) gyventojų pajamų mokesčio. Paaiškina, jog 2012 m. sausio 2 d. pareiškėjo individuali įmonė išmokėjo jam 62 300 Lt (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106). Kasos išlaidų orderyje nurodytas pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos.

Nurodo, kad jis 1997 – 1998 m., kaip individualios įmonės savininkas, įnešė į įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose nurodyta - apyvartinių lėšų didinimui. Taip pat nurodo, kad deklaravo 305 000 Lt sumos įnešimą į savo individualios įmonės kasą Vilniaus miesto valstybinėje mokesčių inspekcijoje.

Atkreipia dėmesį, kad 2019 m. gegužės 2 d. UAB „Mes ir mūras“ (reorganizuota iš R. G. individualios įmonės) informavo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovę J. B., kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta.

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Inspekcija, vykdydama VMI Sprendimą ir 2018 m. lapkričio 28 d. pavedimą tikrinti Nr. (42.60) FR0773-2127 (toliau – Pavedimas), atliko pareiškėjo 2012 – 2016 m. gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. sausio 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-11 (toliau – Patikrinimo aktas). Pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 2706,50 Eur gyventojų pajamų mokesčio, nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo.

Taip pat nurodo, kad VMI Sprendimu dėl patikrinimo akto papildomai apskaičiavo 1413,18 Eur gyventojų pajamų mokesčio delspinigių bei skyrė vidutinę 30 procentų baudą, kuri siekė 812 Eur. VMI Sprendimu patvirtino inspekcijos sprendimą.

Atsakovė teigia, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 23 d. patikslino metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 m., kurioje deklaravo 106 206,97 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų – 9 119 Lt (išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį). 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Pareiškėjui apskaičiuota į biudžetą mokėti – 59 147 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Pareiškėjo individualios įmonės (nuo 2012 m. gegužės 15 d. UAB „Mes ir mūras“ (toliau – Bendrovė)) operatyvaus patikrinimo metu pagal Bendrovės pateiktus pirminius dokumentus Inspekcija nustatė, kad pareiškėjui Bendrovė 2012 m. išmokėjo 456 616 Lt, o ne 394 346 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. 2012 m. sausio 2 d. iš kasos grynaisiais pinigais buvo išmokėta 62 300 Lt, o 2012 m. sausio 10 d. bankiniais pavedimais išmokėta 394 316 Lt (149 990 Lt ir 86 000 CHF – viso 244 326 Lt). 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 1106 nurodytas pinigų išmokėjimo pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos. 2012 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymuose Nr. 4 ir 5 nurodyta mokėjimo paskirtis – individualios įmonės savininko lėšos.

Inspekcija nurodo, kad 2012 m. Bendrovė gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms deklaracijoje (forma FR0471) deklaravo (po patikslinimo) pareiškėjui išmokėjusi neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo – 456 616 Lt. Deklaracija (forma FR0471) buvo patikslinta 2013 m. birželio 11 d. ir yra aktuali iki šiol.

Atsakovė pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2013 m. liepos 12 d. paaiškinime nurodė, jog 305 000 Lt suteiktos piniginės lėšos Bendrovei nėra grąžintos. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (FR0001S) už 2012 m. Pareiškėjas deklaravo savo įmonei suteikęs 305 000 Lt paskolintų lėšų. Nurodo, jog pareiškėjas minėtoje deklaracijoje nurodydamas Bendrovei suteiktą 305 000 Lt paskolą, patvirtino, kad suma iki 2012 m. gruodžio 31 d. jam grąžinta nebuvo.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo atstovo išsakyta pozicija, jog pareiškėjo 2012 m. neva susigrąžinta visa 305 000 Lt paskolos suma iš Bendrovės nėra pagrįsta jokiais rašytiniais bylos įrodymais. Taip pat pareiškėjo atstovas pateikė Bendrovės 2019 m. liepos 15 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog Bendrovė 2019 m. gegužės 22 d. informavo mokesčių administratoriaus atstovę J. B. apie atliktą turimų dokumentų ir registrų analizę, jie teigė, kad visa paskola pareiškėjui iki 2012 m. gruodžio 31 d. grąžinta, todėl 2013 m. balanse ji neatsispindi. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad pirminių apskaitos dokumentų rasti nepavyko, tačiau pasikonsultavus su tuo metu dirbusia buhaltere bei patikrinus kompiuteryje rastus nepatvirtintus registrus, prieita išvados, jog paskola iki 2013 m. grąžinta. Atsakovė daro išvadą, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovė nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 305 000 Lt paskolos pareiškėjui grąžinimą. Pažymi dar ir tai, kad Bendrovės pateiktos deklaracijos taip pat nepatvirtina ginčo paskolos grąžinimo pareiškėjui fakto.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Inspekcija, vykdydama VMI 2018-10-17 sprendimą ir 2018-11-28 pavedimą tikrinti, atliko pareiškėjo 2012-2016 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį pakartotinį patikrinimą ir surašė 2019-01-17 Patikrinimo aktą.

Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 2 706,50 Eur GPM, nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Inspekcija 2019-03-19 sprendimu Nr. (36.9)FR0682-78 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo papildomai apskaičiavo 1413,18 Eur GPM delspinigių bei skyrė vidutinę 30 proc. baudą (812 Eur GPM baudą).

VMI 2019-05-17 sprendimu Nr. 68-66 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri nusprendė patvirtinti Sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos ir MGK sprendimais ir prašo juos panaikinti, teigdamas, kad 2012-01-02 R. G. individualios įmonės (nuo 2012-05-15 UAB „Mes ir mūras“, toliau – įmonė) pareiškėjui išmokėta 62 300 Lt suma yra pareiškėjo 1997-1998 metais pareiškėjo į įmonę įneštų piniginių lėšų grąžinimas. 1997-1998 metais pareiškėjas kaip įmonės savininkas įnešė į įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose nurodytas pagrindas – apyvartinių lėšų didinimui. Šios sumos įnešimas į įmonės kasą buvo deklaruotas Vilniaus miesto valstybinėje mokesčių inspekcijoje (1198-04-10 pažyma Nr. 036213, 1999-12-31 pažyma Nr. 054211). 2012-01-02 pareiškėjui buvo grąžinta dalis į įmonę įneštų piniginių lėšų, todėl ši suma negali būti apmokestinama GPM. Skunde pareiškėjas taip pat pažymi, jog 2019 m. gegužės 2 d. įmonė informavo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovę J. B., kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2015-02-23 patikslino Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 metus, kurioje deklaravo: 106 206,97 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų (9 119 Lt išskaičiuotas GPM); 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Pareiškėjui apskaičiuota mokėti į biudžetą – 59 147 Lt GPM.

Kaip matyti iš mokestinio patikrinimo duomenų, R. G. individualios įmonės (nuo 2012-05-15 UAB „Mes ir mūras“, toliau — ir Bendrovė) operatyvaus patikrinimo metu (2013-06-11 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. AB5-106) pagal Bendrovės pateiktus pirminius dokumentus nustatyta, kad Bendrovės savininkui (Pareiškėjui) Bendrovė 2012 m. išmokėjo 456 616 Lt, o ne 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo (MGK b. l. 48-49).

Nustatyta, jog pareiškėjui 2012-01-02 iš kasos grynais pinigais išmokėta – 62 300 Lt (Kasos išlaidų orderis Nr. 1106, MGK b. l. 44). 2012-01-10 bankiniais pavedimais išmokėta – 394 316 Lt (149 990 Lt ir 86 000 CHF, t.y. 244 326 Lt) (MGK b. l. 45). 2012-01-02 kasos išlaidų orderyje Nr. 1106 nurodytas pinigų išmokėjimo pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos, 2012-01-10 mokėjimo nurodymuose Nr. 4 ir 5 nurodyta mokėjimo paskirtis – individualios įmonės savininko lėšos (MGK b. l. 45-46).

Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo atstovas Komisijos posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas, būdamas stambių įmonių akcininku ir vadovu, suklydo Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje (forma FR0001) už 2012 metus nurodydamas, kad įmonei suteikta 305 000 Lt paskola negrąžinta; iš tikrųjų 2012 metais pareiškėjui buvo grąžinta visa 305 000 Lt paskolos suma (MGK b. l. 74).

Tačiau 2013-07-12 paaiškinime VMI pareiškėjas nurodė, jog: „Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiau 1998 m. ir 1999 m. deklaracijas dėl 305 000 Lt investuotų piniginių lėšų į individualią R. G. įmonę. Šios lėšos nėra grąžintos.“ (MGK b. l. 50). Teismas pritaria mokesčių administratoriaus teiginiui, jog pirminiai paaiškinimai pripažįstami objektyvesniais ir patikimesniais, nes jie neįtakoti laiko ir kitų aplinkybių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-695/2009).

Taip pat nustatyta, jog 2012 m. įmonė Gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms deklaracijoje (forma FR0471) deklaravo (po patikslinimo) Bendrovės savininkui – Pareiškėjui - išmokėjusi neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo – 456 616 litų. Deklaracija (forma FR0471) patikslinta 2013-06-11 ir iki šiol aktuali.

Pažymėtina, jog pareiškėjas 2013-04-29 pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (FR0001S) už 2012 metus. Deklaracijos „S“ priede – „Suteiktos paskolos“, pareiškėjas deklaravo R. G. individualiai įmonei suteikęs 305 000 Lt paskolintų lėšų (MGK b. l. 51-53).

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau — GTDĮ) 5 str. 1 dalies nuostatas šio Įstatymo 2 str. 1 dalies 1–23, 29–36 punktuose nurodyti gyventojai deklaruoja kalendorinių metų, už kuriuos teikiama gyventojo turto deklaracija, gruodžio 31 dieną turimą turtą (tame tarpe paskolintas ir nesusigrąžintas lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 5 000 Lt (to paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas)).

2004-02-09 Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų Metinės Gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių 76 punkte nurodyta, kad FR0001S priedo S2 laukelyje turi būti nurodoma tik ta pinigų sumos dalis, kuri yra paskolinta ir iki ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigos dar nesusigrąžinta, t. y. turi būti deklaruojamas ataskaitinių metų gruodžio 31 d. buvęs negrąžintas suteiktos paskolos likutis. Vadinasi, pareiškėjas, minėtoje deklaracijoje nurodydamas Įmonei suteiktą 305 000 Lt paskolą, patvirtino, kad ši suma iki 2012-12-31 jam grąžinta nebuvo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats pareiškėjas 2013-07-12 paaiškinime VMI nurodė, jog: „deklaruoju turtą ir pajamas daugiau kaip dešimt metų“, taigi, šis jo teiginys patvirtina, jog deklaraciją pildė tikrai ne pirmą kartą.

GTDĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei yra pradėtas jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 68 straipsnio nuostatas, kaip taisyklė, mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, o kartu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šią teisės normą teisė mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, yra suteikta ir mokesčių mokėtojui.

Teismas pritaria MGK teiginiui, jog, nagrinėjamu atveju, Pareiškėjo pateikta Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija (forma FR0001), kaip ir Įmonės pateikta Gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaracija (forma FR0471) už 2012 metų mokestinį laikotarpį ir jose užfiksuoti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl jų kvestionuoti negalima.

Pareiškėjas skunde teigė, jog 2019-05-02 įmonė informavo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovę J. B., kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta. Rėmėsi mokestinio patikrinimo byloje pateikta 2019-07-15 UAB „Mes ir mūras“ pažyma, kurioje nurodyta, jog: „2019-05-22 informavome VMI atstovę J. B. apie atliktą turimų dokumentų bei registrų analizę, teigdami, kad visa paskola R. G. iki 2012-12-31 grąžinta, todėl 2013 m. balanse ji jau neatsispindi. Pirminių apskaitos dokumentų rasti nepavyko – jie arba priduoti į archyvą, arba likę Klaipėdos VMI, arba sunaikinti, tačiau pasikonsultavus su tuo metu dirbusia buhaltere bei patikrinus kompiuteryje rastus nepatvirtintus registrus, darytina išvada, kad paskola iki 2013 m. grąžinta.“ (MGK b. l. 60).

Tačiau šis pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai, kadangi mokestinio patikrinimo bylos duomenis nustatyta, jog būtent pagal įmonės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyta, kad 2012 m. įmonė savininkui neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo išmokėjo 456 616 Lt grynais pinigais ir bankiniais pavedimais. Taigi, pareiškėjo teiginys apie jo 2012 metais susigrąžintą 305 000 Lt sumą iš įmonės nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Nei pareiškėjas, nei įmonė nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 305 000 Lt sumos grąžinimą. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus išvados apie pareiškėjui pagal 2012-01-02 kasos išlaidų orderį Nr. 1106 išmokėtas 62 300 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas iš pelno po apmokestinimo yra pagrįstos mokestinio ginčo byloje pateiktais rašytiniais dokumentais: pirminiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės ir pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis bei pareiškėjo pirminiu 2013-07-12 paaiškinimu.

Teismas sutinka su atsakovės teiginiu, jog pareiškėjo argumentai apie įmonės 2012 m. neva grąžintą 305 000 Lt paskolą laikytini pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant išvengti neigiamų mokestinių pasekmių. Pažymėtina, jog apsiribojimas vien teiginiais bei atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai.

Konstatuoti fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje pateiktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuojamoje teismų praktikoje, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių pakankamumas (žr. pvz., LVAT 2017-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1067-575/2017).

Pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pareiškėjui pagrįstumą bei teisingumą. Tuo tarpu pareiškėjas savo teiginio, jog paskola jam iki 2013 m. grąžinta, nepagrindė jokiais juridinę galią turinčiais įrodymais, o iš esmės apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis šiame sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad tiek Panevėžio apskrities VMI, tiek VMI, tiek ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir juos naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.