- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-25
- Bylos Nr.
- 2S-1591-553/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20923-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos energija“
- Atsakovas
- UAB „Lucrobera“
- Trečiasis asmuo
- NT
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB ,,Lucrobera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-26 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-27837-936/2013 pagal ieškovo AB „Lietuvos energija“ ieškinį atsakovui UAB „Lucrobera“ dėl įkaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo NT valdos, UAB.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo AB „Lietuvos energija“ ieškinys atsakovui UAB „Lucrobera“ dėl atsakovo vienašališkai atlikto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir 137 106,59 Lt skolos, 4 935,86 Lt palūkanų, 7,51 proc. metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimo, trečiasis asmuo NT valdos, UAB. Ieškovas teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomojoje sąskaitoje, prašomos priteisti sumos ribose.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-06-26 nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą bendrai 142 042,45 Lt sumai. Teismas nustatė, kad ieškovas savo reikalavimus pagrindė rašytiniais įrodymais, ieškovo reikalavimai yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra pakankamai didelė, o atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, todėl teismas įsiskolinimo sumą atsakovui laikė didele ir sprendė, kad tikėtina, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau areštuojamo turto vertė turi būti ne didesnė, nei ieškinio kaina. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė vadovaudamasis ekonomiškumo principu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) UAB ,,Lucrobera“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-26 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad:
1. Teismas nepagrįstai būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė vien didele ieškinio suma. Ieškiniu reikalaujama suma nėra didelė. Atsakovas pateikė balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2012 metus, kurie, pasak atsakovo, patvirtina, kad atsakovas turi pakankamai turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju. Pažymi, kad ieškinio suma nėra ir negali būti besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas teikia papildomus įrodymus, kurie, pasak jo, patvirtina, kad ieškinio suma pagal atsakovo turtinę būklę, turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, vykdomą veiklą nėra didelė.
2. Ieškovo pateiktas ieškinys yra netikėtas ir nepagrįstas. Teismas neįvertino kartu su ieškinių pateiktų atsakovo kapitalinių darbų lokalinių sąmatų ir įskaitymo akto, kurie negalėjo suponuoti visiško ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Pasak atsakovo, yra realus pagrindas įskaityti visų su ieškiniu pateiktų lokalinių sąmatų sumas (193 636,30 Lt), kaip kapitalinio remonto darbų atlikimo išlaidas, kas reikštų, kad atsakovas įgyja reikalavimo teisę į 51 593,85 Lt skolą iš ieškovo (193 636,30 Lt (įskaitymo suma) – 142 024,45 Lt (ieškovo suformuota ieškinio suma)).
3. Ieškovas neginčija įskaitymo akte ir pateiktų darbų sąmatose nurodytų darbų atlikimo fakto. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškinyje nurodytus argumentus ir jam pateiktas lokalines sąmatas, t. y. neatsižvelgė į visus jam pateiktus įrodymus. Negali būti ginčijama tai, kad atlikti darbai visiškai neturi jokios vertės. Atsakovas pažymi, kad darbai buvo atlikti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas turėjo įvertinti atliktų darbų vertę. Nenustatęs įskaitymo neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui. Atsakovas pateikia argumentus, kad įskaitymas atliktas teisėtai.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Lietuvos energija“ atsiliepimu prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
1. Didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Konkrečiu atveju teismas turi objektyviai vertinti, ar konkreti ginčo suma gali būti laikytina kaip didelė atsakovui. Šiuo atveju ginčo suma yra didelė atsakovui ir tai pagrindžia 2013-07-01 UAB „Creditinfo Lietuva“ atsakovo kreditingumo ir finansinės būklės įvertinimo ataskaita. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad atsakovas vėluoja atsiskaityti su ieškovu daugiau nei du su puse metų. Atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jo gerą turtinę padėtį.
Atsiliepimas
2. Atsakovo pateiktas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita nėra patvirtinti atsakovo visuotinio akcininkų susirinkimo bei nėra pasirašyti vyriausiojo buhalterio, todėl šie įrodymai nėra tinkami.
3. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo iš esmės nagrinėti pateiktų ieškovo įrodymų ar kitų ginčo aplinkybių. Ieškinyje pagrįsta, kad lokalinėje sąmatoje nurodytų remonto kainų suma (58 788 Lt) nesutampa su atsakovo pateiktoje sąskaitoje faktūroje AAA Nr. 0001456 nurodyta suma – 193 636,30 Lt (kurios pagrindu atsakovas taikė įskaitymą). Todėl atsakovo sąskaita faktūra yra išrašyta be pagrindo ir negali būti laikoma tinkamu apskaitos dokumentu, pagal kurį galėtų būti vykdomas mokėjimas. Ieškinyje nurodyta, jog lokalinė sąmata nebuvo derinta ir patvirtinta nei atsakovo, nei ieškovo. Ieškinyje pagrįsta, kad lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai pagal prigimtį negali būti laikomi kapitalinio remonto darbais. Ieškovas neginčija remonto darbų atlikimo fakto. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad jis buvo pradėjęs derybas dėl remonto ir yra su ieškovu sudaręs rašytinį dokumentą dėl planuojamų darbų atlikimo (atsakovo pateiktas atliktų darbų aktas yra sudarytas tarp atsakovo ir UAB „Baltijos reisai“). Šis dokumentas negali būti laikomas ieškovo sutikimu, kad būtų atliktas kapitalini remontas, nei įrodymu, kad toks remontas buvo atliktas.
4. Atsakovas neginčija savo skolos ieškovui pagal nuomos sutartį, tačiau, veikdamas nesąžiningai, siekia išvengti skolos, nepagrįstai taikydamas įskaitymą, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų. Atsakovas neteisingai ir nepagrįstai aiškina savo įskaitymo tinkamumą. Atsakovas neturėjo teisės atlikti įskaitymą. Tarp šalių nebuvo sudaryta nei statybos rangos sutartis, nei koks nors kitas susitarimas, kuris sąlygotų ieškovo prievolę atsakovui. Atsakovo siekis gauti kompensaciją už remonto darbus nėra teisiškai pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 str. 3 d.) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008-07-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012-08-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012).
Pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – aplinkybės, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad šioje civilinio proceso stadijoje, kai priėmus ieškinį sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo prašymu, ginčas iš esmės nėra sprendžiamas, todėl teismas turi tik preliminariai įvertinti ieškovo argumentus ir kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus tam, kad susiformuotų tikimybių pusiausvyros principu ir CPK 185 straipsnio reikalavimais paremtas teismo įsitikinimas, jog išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumo bei pagrįstumo ir tuo pagrindu šalių tarpusavio prievolių tinkamo įvykdymo (skolos grąžinimo). Pasak ieškovo, atsakovas neturėjo teisės dėl atlikto kapitalinio iš ieškovo nuomojamų patalpų remonto taikyti įskaitymą savo (atsakovo) skolai už šių patalpų nuomą užskaityti. Taigi ieškovas ginčija savo pareigą mokėti už atsakovui (apeliantui) išnuomotų patalpų remontą, kurį atsakovas įvardija kaip kapitalinį. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė dokumentus (tarp ginčo šalių sudarytas nuomos sutartis, ieškovo už suteiktas nuomos paslaugas atsakovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ieškovo atsakovui adresuotą raginimą sumokėti skolą, atsakovo pranešimą dėl jo vienašališkai atlikto įskaitymo su lokaline sąmata), kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu (CPK 185 straipsnis), tikėtinai patvirtina, jog ieškovas neišreiškė valios apmokėti atsakovo užsakymu atlikto nuomojamų patalpų remonto išlaidas, o savo pareigą tokias išlaidas apmokėti vadovaujantis Civilinio kodekso 6.492, 6.493 straipsniais ieškovas ginčija. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kartu su ieškiniu pateiktų atsakovo kapitalinių darbų lokalinių sąmatų ir įskaitymo akto, kurie negalėjo suponuoti visiško ieškovo reikalavimų pagrįstumo, nes be kita ko, negali būti ginčijama tai, kad atlikti darbai visiškai neturi jokios vertės, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas turėjo įvertinti atliktų darbų vertę. Lokalinė sąmata ir pačių remonto darbų atlikimo faktas automatiškai nesuponuoja ieškovo, kaip nuomotojo, pareigos atlyginti atsakovui (nuomininkui) tokių darbų atlikimo išlaidas pagal tas įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujasi apeliantas, t. y. Civilinio kodekso 6.492, 6.493 straipsnius. Tik nagrinėjant byla iš esmės gali ir turi būti nustatyta, ar atsakovas turėjo pagrindą atlikti įskaitymą patirtų remonto išlaidų sąskaita, todėl atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog nenustatęs įskaitymo neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.
Vertinant aplinkybę, ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad paneigtų būtinybę užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, pažymėtina, kad kartu su atskiruoju skundu apelianto pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nėra pakankami, kad nustatyti tikrąją apelianto finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus kaip pakankamus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Apeliantas pateikė įmonės balansą už 2012 metus, iš kurio matyti, kad jo turtas 2012 metų pabaigoje sudarė 646 791 Lt sumą, iš kurio tik 148 782 Lt sudarė ilgalaikį turtą ir net 498 009 Lt sudarė trumpalaikį turtą, kuriam priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas, taigi, net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, dėl ko negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 metų pabaigoje atsakovo UAB „Lucrobera“ įsiskolinimai kreditoriams sudarė net 441 973 Lt sumą. 2012 m. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad UAB „Lucrobera“ 2012 finansiniu metus baigė uždirbusi 143 468 Lt pelno, tačiau atsakovui pareikšto ieškinio suma yra 142 042,45 Lt. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais atsakovas įrodinėja, kad ieškinio suma nėra laikytina didele, dėl anksčiau paminėtų motyvų atmestini kaip neįrodyti ir nepaneigiantys būtinybės jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Atsakovo UAB ,,Lucrobera“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-26 nutartį palikti nepakeistą.