- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-46-350/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55710-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus
- Kaltinamasis
- R. U.
- Nukentėjusysis
- V. U.
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė, Mindaugas Beinoravičius
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas) ir Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Suvaizdytės – Makšimienės ( toliau - Prokurorė ) apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ( du epizodai) ir 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios V. U. prašymas priteisti jos turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. U. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2015 m. rugsėjo 15 d. apie 20-21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebdamas savo sutuoktinės V. U. kairiąją ranką, ją suspausdamas ir purtydamas, taip sukėlė nukentėjusiajai - šeimos narei V. U. fizinį skausmą.
1.1 Taip pat R. U. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, nuo 2015 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytos dienos, 16 val. iki 2015 m. spalio 7 d., tiksliai nenustatytos valandos, panaudodamas psichinį smurtą terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją, šeimos narę V. U., o būtent: namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę, grasino savo sutuoktinei V. U. sakydamas, kad bus tragedija, jei V. U. skyrybų metu bandys dalintis bendrą jų turimą turtą, kad tragiškai baigsis V. U. motinai. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2015 m. spalio 7 d. apie 20 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugriebė savo sutuoktinės V. U. rankas ir jas suspaudė, užlaužė jas ir pakėlęs į viršų prispaudė V. U. prie sienos, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, prie sienos priremtai V. U. spyrė keliu vieną kartą į kairiąją koją, dėl ko V. U. atsitrenkė į spintelę ir užsigavo koją, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. U. atsitūpus ir išsilaisvinus, vėl sugriebė V. U. rankas, jas stipriai suspaudė ir papurtė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai, šeimos narei V. U. fizinį skausmą.
2. Apeliaciniu skundu Prokurorė prašo Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti R. U. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. rugsėjo 15 d. epizodas) ir skirti laisvės atėmimo 1 metams bausmę; pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir skirti laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams bausmę; pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ( 2015 m. spalio 7 d. epizodas ) ir skirti laisvės atėmimo 6 mėnesiams bausmę.
Šalies argumentai
2.1 Vadovaujantis BK 63 straipsniu bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir skirti galutinę laisvės atėmimo 2 metams bausmę, kurios vykdymą atidėti BK 75 straipsnio pagrindu 2 metams, skiriant įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą leidimo, jei tai nesusiję su darbu.
2.2 Prokurorė nurodo, kad nuosprendis naikintinas, nes jame teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas nevertino įrodymų visumos, kaltinamojo parodymams kaip įrodymų šaltiniui suteikė prioritetinės reikšmės, atmetė nukentėjusios parodymus apie tai, kad kaltinime nurodytu metu R. U. sukėlė jai skausmą. Kad ji po kaltinamojo veiksmų verkė, patvirtino ir įvykio metu namuose buvęs sūnus. Teismas atmetė ir liudytojos M. J. parodymus, kuri tvirtino 2016-09-15 mačiusi mėlynę ant dukros rankos, žino, kad tuo metu kilo grumtynės dėl to, kad žentas norėjo atimti iš V. U. jos užrašų knygelę, be to, iš dukros taip pat žino, kad R. U. namo virtuvėje purtė dukrą už rankų ir spyrė. Apie kilusį tėvų konfliktą patvirtino ir namuose buvęs R. U., kuris matė motiną virtuvėje susiėmusią už kojų ir stovinčią prie virtuvės kampo, o tėvas šaukė. Vėliau iš sesers sužinojo, kad tėvas nuskriaudė mamą.
2.3 Priimdamas R. U. išteisinamąjį nuosprendį teismas neneigė, kad nukentėjusioji dėl kaltinamojo veiksmų galėjo pajusti neigiamus pojūčius, tačiau konstatavo, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog tokie pojūčiai galėtų būti laikomi fiziniu skausmu baudžiamąja prasme. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis LAT nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014, tačiau minimoje byloje nurodytos visiškai skirtingos bylos aplinkybės, nes cituojamoje byloje nukentėjusioji apie jos atžvilgiu vartotą smurtą niekam nepasakojo, į teisėsaugos įstaigą kreipėsi daugiau kaip po aštuonių mėnesių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji apie jos atžvilgiu vartotą smurtą tą pačią dieną papasakojo artimiesiems, o 2015-10-07 kreipėsi į policijos pareigūnus. Be to, apklausiamas R. U. ikiteisminio tyrimo metu neneigė nuskriaudęs sutuoktinę, jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Atkreiptinas dėmesys, kad jis nukentėjusiajai atlygino 1000 eurų neturtinę žalą, kas tik patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2.4 Nesutinka ir su R. U. išteisinimu dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes apie tai, kad kaltinamasis grasino nukentėjusiajai patvirtino M. J., kurios atžvilgiu taip pat buvo išsakyti grasinimai, grasinančių užuominų yra sulaukusi ir kaltinamojo dukra A. U.. Būtent grasinimai ir patyčios kaltinime nurodytu laikotarpiu - veržimasis į butą, naršymas po daiktus, nukentėjusiajai reiškė akivaizdžią grėsmę ir šie veiksmai peraugo į smurtinius veiksmus – spyrį ir purtymą už rankų, po ko 2016-10-07 nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Apie vykusius konfliktus tarp V. U. ir R. U. patvirtino liudytojai R. U., A. U., D. B., M. J., E. Š.. Apie tai, kad jos atžvilgiu jau kurį laiką R. U. vartojo psichologinį ir ekonominį smurtą, pažeminimą, nukentėjusioji nurodė ir civiliniame ieškinyje, kurį kaltinamasis atlygino dar ikiteisminio tyrimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Atsikirtimu į nukentėjusios apeliacinį skundą R. U. prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
3.1 Nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį įvertino įrodymų visumą ir priėmė tinkamą ir teisingą sprendimą, kurį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
3.2 Tvirtina, kad sutuoktinės niekada neskriaudė, mylėjo ir ją ir vaikus, labai išgyvena dėl šiuo metu vykstančio skyrybų proceso, taip pat neneigia, kad paskutiniu metu jų santykiai įtempti, abu kalbėdavo pakeltu tonu, tačiau niekada nesmurtavo sutuoktinės atžvilgiu.
3.3 Nori atkreipti dėmesį, kad tyrimas jo atžvilgiu buvo vykdomas tendencingai, nes sutuoktinė ir jos artimieji pažystami ir yra giminiškuose santykiuose su (duomenys neskelbtini) prokuratūros, tiek su policijos ir teismo darbuotojais, būtent įkalbėtas teisinę pagalbą teikusios V. G., pasirašė jos ikiteisminio tyrimo metu surašytus parodymus, kuriuose, be kita ko, niekada nenurodė, jog sąmoningai ir tyčia smurtavo sutuoktinės atžvilgiu, nebent išsakydavo piktesnį žodį dėl jos pačios išsakytų nepagarbių žodžių. Apie jų žodinius konfliktus patvirtino ir teisme apklausti liudytojai, tačiau mano, kad tokių dalykų pasitaiko visose ilgai kartu pragyvenusiose šeimose. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis atliko smurtinius veiksmus, priešingai, kaltinime nurodytu laiku sutuoktinei už rankų griebė tik todėl, kad pats nebūtų draskomas nagais. Aplinkybę, kad nukentėjusioji nesijuto jo tariamai „bauginama“ patvirtina ir tai, kad jie ir toliau kartu gyveno, kartu vyko atostogauti į užsienį.
4. Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Bylos duomenų pripažinimo įrodymais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka.
6.1. Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą bei pagrįstumą, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidė aukščiau įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų ir juos ištyręs, pagrįstai dėl R. U. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadą, kad R. U. nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčių veikų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
6.2 Kaip matyti, R. U. buvo kaltinamas fizinio smurto panaudojimu prieš sutuoktinę V. U., dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, taip pat jos sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą, t. y. nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ( dvi veikos) ir BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl R. U. išteisinimo pabrėžia, kad pastarojo veiksmuose, kai kaltinamasis suėmęs nukentėjusiąją už rankų jas spaudė ir purtė, spyrė keliu jai į koją ir sistemingai darė psichologinį poveikį, yra BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai. Teigia, kad apie vykusius konfliktus tarp kaltinamojo ir nukentėjusios patvirtino byloje apklausti liudytojai, mėlynę ant nukentėjusios rankos matė ir pastarosios motina, kurios tragiška baigtimi kaltinamasis taip pat grasino V. U.. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai nepagrįsti.
7. BK 140 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimo giminaičio ar šeimos nario atžvilgiu sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tuo tarpu BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.
8. Analizuojant nukentėjusiosios V. U. parodymus matyti, kad jie viso proceso metu apie R. U. kaltinime inkriminuotą smurtą jos atžvilgiu, nebuvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Rašydama pareiškimą policijos įstaigoje 2015 m. spalio 7 d. V. U. prašė apriboti jos sutuoktinio teises, nes ji pavargo nuo nuolatinio psichologinio streso, kurį sukelia nuolatinė sutuoktinio kontrolė, persekiojimas, šauksmai, draudimai bendrauti su artimaisiais ir pan. Apie tai, kad jos atžvilgiu buvo vartotas ir fizinis smurtas, nukentėjusioji nenurodė ( 1 t. b.l. 11). Tuo tarpu jos 2015 m. spalio 7 d. rašytame prašyme (duomenys neskelbtini) policijos komisarui nukentėjusioji nurodė, kad jos atžvilgiu tiek psichologinį tiek fizinį smurtą sutuoktinis vartoja jau nuo 2014 metų, minimu laikotarpiu buvo grasinimų ir jų vaikų atžvilgiu ( 1 t. b.l. 12). Apie jos atžvilgiu vartotą smurtą kaltinime nurodytu laiku - 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. spalio 7 d., nukentėjusioji detaliau papasakojo 2015 m. spalio 7 ir 8 d. apklausų metu ( 1 T. b.l. 45-48). Tačiau, V. U. apklausiama 2015 m. lapkričio 16 d. teigė, kad sutuoktinis jos atžvilgiu yra smurtavęs ir 2014 m. spalio 25 d. – vonios kambaryje stipriai stūmė, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą abiejų pečių srityje ( 1 t. b.l. 54), nors apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jos atžvilgiu fizinis smurtas buvo vartotas iš viso du kartus, nurodytus kaltinime, taip pat teigė, kad dėl vyro nepakenčiamo elgesio ir psichologinio smurto nuolat jautė nervinę įtampą, jis pykdamas elgėsi neadekvačiai, draudė bendrauti su artimaisiais, grasino susidoroti ne tik su ja, bet ir su jos motina bei broliu, todėl bijojo dėl savęs ir giminaičių, nes anksčiau vyras turėjo dujinį pistoletą (2 T. b.l. 188).
9. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad tokių nukentėjusios nurodomų aplinkybių apie jos sistemingą bauginimą naudojant psichologinį smurtą ir tyčinius smurtinius išteisintojo veiksmus byloje esantys duomenys nepatvirtina.
10. Apklausiamas kaltinamojo ir nukentėjusios sūnus R. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tėvas nėra grasinęs jam ar motinai, nėra matęs, kad tėvas ją muštų, tik yra girdėjęs jų nuolatinius ginčus, kurie itin padažnėjo jam grįžus iš ligoninės. Tėvai ginčijosi ir jam būnant namuose 2015 m. spalio 7 d., jų ginčo metu buvo savo kambaryje, vėliau patekęs į virtuvę, kur jie buvo, pamatė mamą suklupusią virtuvėje, tėvas stovėjo šalia. Iš sesers žino, kad mamą tėvas tą dieną nuskriaudė ( 1 t. b.l. 75-78; 2 T. 190 ). Apie tėvų nuolatinius žodinius ginčus patvirtino ir teisme apklausta A. U., kuri teigė, kad mama atskirai gyventi išėjo dėl nuolatinių nesutarimų su tėvu. Yra mačiusi mėlynę ant jos rankos, tačiau kada tai buvo, nepamena ( 2 t. b.l. 191).
11. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama nukentėjusios motina M. J. parodė, kad nėra mačiusi R. U. smurtaujančio dukros atžvilgiu, juos besipykstančius matė vieną kartą, tuo metu grasinimų dukros atžvilgiu R. U. neišreiškė, tik kartą girdėjusi žentą dukrą išvadinant negražiais įžeidžiančiais žodžiais ( 1 T. b.l. 90). Teisme patvirtino, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. matė mėlynes ant dukros rankų, iš jos žino, kad jos atsirado po jos grumtynių su sutuoktiniu, nes abu susistumdė kilus ginčui, žino, kad žentas nuolat baugino dukrą dėl jos santykių su artimaisiais ( 2 t. b.l. 192).
12. Išteisintasis R. U. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku sutuoktinei skausmo sukelti nenorėjo ir tyčia to nepadarė. 2015 m. rugsėjo 15 d. būnant su sutuoktine bute, kuriame ji gyveno ir į kurį jis nuėjo norėdamas susitaikyti ir įkalbėti ją grįžti gyventi į bendrus namus, susiginčijo, susistumdė ir tuo metu jis galėjo jai sugriebti už rankų pats to nenorėdamas. 2015 m. spalio 7 d. V. U. buvo užėjusi į jų namus, pamatęs ją virtuvėje norėjo apkabinti, manė, kad ji grįžo, tačiau ji sureagavo neadekvačiai, puolė draskytis ir rėkti, dėl ko jis sutriko, griebė už rankų, kad nebūtų draskomas, galėjo jas netyčia suspausti, tačiau rankų užlaužęs nebuvo, tyčia nespyrė, nebent netyčia galėjo užkliudyti jos koją. Teigė, kad V. U. iš jų bendrų namų išėjo gyventi atskirai nuo 2015 m. balandžio mėnesio, per visą tą laiką jis bandė taikytis ir ją susigrąžinti, tačiau nesmurtavo, taip pat nebaugino ir jokių grasinimų neišsakė ( 2 T. b.l. 25-26). Savo surašytuose parodymuose išteisintasis taip pat nurodė, kad dėl skyrybų su žmona labai išgyvena, nes myli ją iki šiol, skirtis nenori, skyrybų neiniciavo, yra palūžęs dėl tokios situacijos ir dėl nebežinojimo kaip elgtis galėjo jos atžvilgiu pasakyti įžeidžiančių žodžių, tačiau niekada jos nebūtų tyčia nuskriaudęs ar sužalojęs, gailisi, kad taip nutiko ( 2 T. b.l. 39-44). Tyčinius veiksmus nukentėjusios atžvilgiu R. U. neigė ir apklausiamas pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose.
13. BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų <....> parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kaltininkui ginčijant savo veiksmus ar kaltę, vien tik tokių parodymų teismų praktikoje dažniausiai nepakanka kaltei pagrįsti, jei tokių parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
13.1 Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinime nurodytose konfliktinėje situacijoje dalyvavo tik du asmenys – išteisintasis R. U. ir V. U.. Duomenų, kad šią situaciją tiesiogiai būtų stebėję pašaliniai asmenys, kurie detaliai galėtų nurodyti, kokius tiksliai veiksmus nukentėjusios atžvilgiu atliko R. U. ir kieno iniciatyva kilo konfliktai, teismui pateiktoje medžiagoje nėra. Iš esmės tiek išteisintasis tiek nukentėjusioji vienodai nurodo, kad kilus konfliktams buvo suimta V. U. už rankų, tačiau R. U. nurodė, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai, sukelti skausmo sutuoktinei jis nenorėjo. Byloje nėra duomenų, kad dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto V. U. kreipėsi į medikus, sveikatos sutrikdymo mastas jai nenustatytas. Apart nukentėjusios parodymų jokių duomenų, kad R. U. atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir tyčia sukėlė skausmą savo sutuoktinei, kas galėtų sukelti atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jokie kiti įrodymai, apart nukentėjusios parodymų, nepatvirtina.
13.2 Kaip jau minėta, išteisintasis neneigia, kad ginčų su V. U. metu galėjo sugriebti jai už rankų, tačiau kolegija pažymi, kad tokie jo veiksmai abipusio konflikto metu, tuo labiau vykstant skyrybų procesui, kada abi šalys gali subjektyviai vertinti vienas kito veiksmus, nėra pakankamas pagrindas išvadai dėl tyčios R. U. veikoje, tuo pačiu, aukščiau aptartų bylos duomenų kontekste, nėra pagrindas konstatuoti, kad R. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog R. U. tyčia sukėlė V. U. fizinį skausmą.
14. Taip pat nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad R. U. padarė veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Nėra jokių duomenų, kad išteisintojo išsakyti žodžiai nukentėjusios atžvilgu, kuriuos ji vertina kaip sistemingą bauginimą, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, buvo išsakyti nusikalstamais ketinimais.
14.1 Nagrinėjamu atveju kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad bendro gyvenimo pastaruoju laikotarpiu jai ir R. U. aiškinantis santykius pastarasis ne kartą išsakė žodžius, kad „baigsis blogai“ , „baigsis tragedija“, tačiau sprendžiant, ar tokie R. U. pasisakymai gali būti vertinami kaip realus grasinimas, svarbi nukentėjusios reakcija į juos, bei kitos aplinkybės, įtakojusios tokių žodžių pasakymą. Nustatant grasinimo realumą, būtina, kad kaltininko elgesys nukentėjusiojo būtų teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti kaltininko ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė byla Nr. 2K–341/2010).
14.2 Šiame kontekste paminėtina, kad paminėtus žodžius, kad „baigsis blogai“, „baigsis tragedija“, R. U. išsakė žinodamas apie nukentėjusios ketinimą su juo skirtis, kam jis prieštaravo. Konkrečių veiksmų, kaip tai turėtų būti, kaltinamasis nenurodė ir minimus žodžius galima interpretuoti įvairiai. Pastarosios frazės objektyviai negali būti suvokiamos kaip realus grasinimas, kadangi tai iš esmės reiškia ją išsakančio asmens abstraktų blogo numatymą apskritai ar neapibrėžto blogio palinkėjimą asmeniui, kuriam ši frazė adresuota, tačiau nereiškia, kad ją išsakantysis pats asmeniškai ketina imtis kokių nors konkrečių neigiamų veiksmų asmens, kuriam skirta frazė, atžvilgiu.
14.3 Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad išteisintasis turi kokių nors sveikatos problemų ar sirgtų psichinėmis ligomis, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų nėra, jis nėra teistas, ar baustas už smurtines veikas, bylos duomenimis kelis kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, byloje apklausti liudytojai D. B. ir E. Š. iš esmės jį apibūdino kaip nekonfliktišką asmenį.
14.4 Svarbu įvertinti ir tai, kad visu kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusioji su išteisintuoju bendravo, ateidavo į jų bendrus namus, dėl nurodomo jos atžvilgiu ilgalaikio bauginimo niekur nesikreipė, todėl ir jos išsakytas motyvas, kad ji dėl sutuoktinio sakomų žodžių, atsižvelgiant į jų tarpusavio tuometinius santykius, turėjo realų pagrindą jo bijoti, kad šis savo tariamą grasinimą pasikėsinti į jos ar jos artimųjų sveikatą ar gyvybę gali realizuoti, yra akivaizdžiai neatitinkantis faktinių aplinkybių, tuo labiau, kad jos nurodomų aplinkybių jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Be to, atsižvelgtina ir į išteisintojo viso proceso metu duotus parodymus iš kurių matyti, kad jis nukentėjusiąją siekė ne įbauginti, o įkalbėti ją vėl kartu gyventi, ko iš esmės nepaneigė ir nukentėjusioji.
14.5 Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. veika turi būti siekiama konkretaus rezultato, pastaroji aplinkybė verčia daryti vienintelę logiškai paaiškinamą išvadą, kad R. U. neturėjo jokio tikslo tyčia įbauginti nukentėjusios, sudaryti įspūdį, jog dėl jo nuolat išsakomų žodžių ji jaustųsi bauginama ir kils reali grėsmė jos ar jos artimųjų sveikatai ar gyvybei.
15. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, padarė teisingas išvadas, kad nesant R. U. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 2 dalį. Tokiu būdu, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. U. veikoje tyčios daryti jam inkriminuotus nusikaltimus nebuvo, ir pagrįstai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį jį išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
16. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir R. U. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Dianos Suvaizdytės – Makšimienės apeliacinį skundą atmesti.