Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-802-312-2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-10-01Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-16
Bylos Nr.
1A-802-312-2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-01298-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Laureta Ulbienė
Nuteistasis
D. B., A. Č., ir S
Advokatai
Tatjana Benetė
Kategorijos

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-802/2013

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01298-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.2; 2.4.6; 2.4.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lauretos Ulbienės,sekretoriaujant Agnei Čižienei,dalyvaujant prokurorui Nėrijui Puškoriui,gynėjams advokatams Tatjanai Benetei, Stasiui Karveliui,nuteistajam D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Č. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 260 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu trejiems metams.

Ji taip pat pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Č. valstybės naudai priteista 730,84 Lt (septyni šimtai trisdešimt litų aštuoniasdešimt keturi centai) proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Taip pat D. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. B. valstybės naudai priteista 1010,25 Lt (vienas tūkstantis dešimt litų dvidešimt penki centai) proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. B. (S. B.), tačiau apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendžio jis nepateikė.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteista už tai, kad ji neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2011 m. spalio 19 d. vakare, adresu (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniaus m. sav., į skolą už 1000,00 litų pardavė D. B. 0,152 g narkotinės medžiagos heroino, o 0,07 g narkotinės medžiagos heroino, neturėdama tikslo platinti, laikė su savimi iki 2011 m. spalio 20 d., kai apie 17.55 val., prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuj, buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atliktos jos asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą kiekį narkotinės medžiagos – heroino.

D. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. spalio 19 d. vakare, (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, Vilniaus m. sav., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti ir neturėdamas tikslo platinti, nusipirkdamas į skolą už 1000,00 litų iš A. Č., įgijo ne mažiau kaip 0,152 g narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį suvartojo pats, kitą dalį narkotinės medžiagos – 0,008 g heroino tą pačią dieną, apie 20.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini)-ojo namo laiptinėje už 20,00 litų pardavė S. B., kitą dalį narkotinės medžiagos – 0,01 g heroino, turėdamas tikslą platinti, laikė su savimi iki 2011 m. spalio 20 d., kai apie 13.15 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atliktos jo asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, o likusią dalį narkotinės medžiagos – 0,134 g heroino, neturėdamas tikslo platinti, laikė savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2011 m. spalio 20 d., 13.10 val., kai šiame bute atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą kiekį narkotinės medžiagos – heroino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji A. Č. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatomis bei neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė būdama priklausoma nuo narkotikų, kas ir sąlygojo nusikalstamą jos elgesį. Teigia, jog labai gailisi dėl tokio savo poelgio, stengiasi pasitaisyti ir, to siekdama, gydosi priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės „(duomenys neskelbtini)“ nekontaktinėje grupėje, t. y. mažiausiai metams laiko yra izoliuota nuo visuomenės. Pagijusi nori susirasti darbą, pati išlaikyti ir auginti savo vaiką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti trejų metų laisvės atėmimo bausmę, pakeičiant ją į lygtinę laisvės atėmimo bausmę, kurios metu pasižada nenusižengti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino jo charakteristikos. Nebuvo atsižvelgta į faktus, kad jis turi oficialiai registruotą gyvenamąją vietą, nuo teismo nesislapstė, turi žmoną, mažametę dukrą, šiuo metu dirba, atliko bausmę nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. Dėl nusikalstamų veikų gailisi, savo kaltę pripažįsta. Nurodo, kad yra jauno amžiaus, ramaus ir nepiktybinio būdo, o atliekant bausmę, jo pasaulėžiūra pasikeitė tik teigiama linkme. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi jo praeityje padarytomis klaidomis, tačiau neįvertino jo kaip asmenybės savikritikos, atliekant bausmę, bei rėmėsi tik teorinėmis psichologės padarytomis išvadomis ir ankstesniais teistumais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio, juose nėra keliamas jų kaltės klausimas, o nesutinkama su paskirtos bausmės rūšimi.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei nuteistosios A. Č. apeliacinio skundo turiniu, nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatomis ir skyrė jai realią laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliantė padarė du baigtus tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas nesunkių, o kitas sunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl padarytų nusikalstamų veikų nuteistoji prisipažino, ir pirmosios instancijos teismas pripažino tai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad A. Č. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. įteiktas 2011 m. spalio 21 d. (t. 2, b. l. 77), tačiau ji, net ir žinodama, apie jos atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, toliau darė nusikalstamas veikas, už ką, dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, buvo du kartus nuteista teismo baudžiamaisiais įsakymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šios aplinkybės ir apeliantės vaidmuo narkotikų pardavime pagrįstai įvertinti kaip aplinkybės, rodančios, jog ji nėra kritiška savo ankstesniam elgesiui, nelinkusi taisytis, o priešingai, yra linkusi nusikalsti. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama nuteistosios priklausomybė narkotinėms medžiagoms, dėl kurios ji dariusi nusikalstamas veikas, minėta aplinkybė nelaikytina šalinančia apeliantės atsakomybę ar lengvinančia jos teisinę padėtį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neprivalėjo į ją atsižvelgti.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas svarstė švelnesnės bausmės A. Č. paskyrimo galimybę, tačiau nenustatė įstatyme numatytų pagrindų. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką, taikant Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d., švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik esant minėtų sąlygų visumai, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2007, 2K-511/2012 ir kt.). Reikia pažymėti ir tai, kad net ir esant Lietuvos Respublikos BK 62 str. nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad ji pilnai pripažino savo kaltę, dėl padaryto nuoširdžiai gailisi. Taigi, buvo nustatyta tik viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kas pagal suformuotą teismų praktiką jau laikytina kliūtimi Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų taikymui. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p. numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Todėl nepakanka turėti mažametį vaiką, kuriam reikalinga priežiūra ir išlaikymas. Turi būti nustatyta ir kita aplinkybė, t. y. kad dėl kaltininkui paskirtos bausmės nebus kam vaiko prižiūrėti. Tačiau A. Č. savo vaiko neišlaiko, jo neprižiūri – tą ji patvirtino duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Taip pat ji nurodė, kad vaiko globa yra paskirta jos (nuteistosios) motinai. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p. numatyta aplinkybė neegzistuoja. Nesant Lietuvos Respublikos 62 str. taikymo sąlygų visumos, šio straipsnio nuostatos A. Č. atžvilgiu netaikytos pagrįstai.

Taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aplinkybės, kad apeliantė nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteista, yra viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nelaikytinos išimtinėmis. Taip pat nelaikytina išimtine aplinkybe ir tai, kad apeliantė neva gydosi nuo priklausomybės narkotikams labdaros ir paramos fonde „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad byloje esančioje 2013 m. rugpjūčio 5 d. minėto fondo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nuteistoji nuo 2013 m. birželio 8 d. gyvena ir gydosi Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), kur jai taikomas specialus režimas, t. y. ji yra pirmojoje nekontaktinėje gydymo stadijoje (t. 3, b. l. 27). Kartu su apeliaciniu skundu nuteistoji nepateikė jokių įrodymų, kad vis dar gydosi minėtoje įstaigoje. Minėtu apeliaciniame skunde nurodytu faktu verčia abejoti ir tai, kad nuteistosios apeliacinis skundas (kaip matyti iš ant voko esančių antspaudų ir įrašų) išsiųstas Vilniuje, o jo grįžimo adresas nurodytas ne Kėdainių rajonas, (duomenys neskelbtini), o apeliantės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), Trakų raj. Kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatytos išimtinės aplinkybės buvimas neturėtų kelti jokių abejonių, ko, nagrinėjamu atveju, nėra. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nuteista už sunkaus nusikaltimo, kuris yra itin pavojingas visuomenei, padarymą, jai paskirta artima sankcijos minimumui bausmė. Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. Č. atitinka bausmės tikslus ir neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams, todėl nėra pagrindo paskirti nuteistajai švelnesnės bausmės Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. pagrindu.

Kaip matyti iš D. B. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme ir prašo taikyti lygtinį paleidimą, taip pat skunde dėsto aplinkybes, dėl kurių jam turi būti taikomas lygtinis paleidimas. Pažymėtina, kad asmens lygtinio paleidimo klausimas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo nesprendžiamas. Minėtas klausimas sprendžiamas tuomet, kai įsiteisėja apkaltinamasis nuosprendis, o nuteistasis laisvės atėmimo bausme yra pasiunčiamas jos atlikti ir atlieka atitinkamą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau tekste – BVK) 157 str. numatytą bausmės dalį bei įvykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, pateikia Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymą lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir jo nusikalstamo elgesio rizika, elgesys bausmės atlikimo metu ir kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, stadiją, asmenybę, atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių buvimą. Buvo įvertinta, kad D. B. padarė du tyčinius, sunkų ir nesunkų, baigtus nusikaltimus, iki skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo tris kartus teistas. Nepaisant to, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis prisipažino ir gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų bei paskyrė jam bausmę, žymiai švelnesnę nei Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. sankcijose numatyti bausmės vidurkiai, nors, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, recidyvistui už naujai padarytą nusikalstamą veiką paprastai skiriama bausmė didesnė nei straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkis. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. padarymą, nuteistajam paskyrė gana švelnią bausmę, kurios keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, Lietuvos Respublikos BK 53 str. 4 d. ir 62 str. 2 d. reikalavimų, o nuteistiesiems paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų A. Č. ir D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Daiva Pranytė-ZalieckienėLaureta Ulbienė