Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-05 · Administracinė byla Nr. A-502-2322-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-05
Bylos Nr.
A-502-2322-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00089-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
Atsakovas
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos
Pareiškėjas
M. T.
Kategorijos
  • 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-2322/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00089-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. (M. T.) skundą atsakovui Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-(3.6)-603 ir įpareigoti Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją pritarti jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto projektui.

Skunde (b. l. 1-9) pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, pagalbinio ūkio pastatas bei kiti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Trakų r. Pastatai yra Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir Parkas) teritorijoje. Direkcija, pakartotinai išnagrinėjusi 2012 m. sausio 3 d. prašymą pritarti gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto projektui, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-(3.6)-603 nepritarė pastatų fasadų apdailos bei stogo dangos pakeitimo priešprojektiniams pasiūlymams, nes jo pasirinktos statybinės apdailos medžiagos (klinkerinis plytų mūras, molinės čerpės) nėra būdingos senajai Trakų miesto ir jo apylinkių medinei architektūrai. M. T. pažymėjo, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2005 m. rugsėjo 7 d. išduotu statybos leidimu Nr. AS1-266 jam buvo suteikta teisė atlikti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato griovimo bei naujos statybos darbus. Šie darbai buvo atlikti 2005–2008 m., 2008 m. rugsėjo 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (100)-11.73-193 gyvenamasis namas (14A1b) ir pagalbinio ūkio pastatas (15I1b) pripažinti tinkamais naudoti. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios žemės ir statinių kadastro duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, taip pat ir gyvenamasis namas, pažymėtas plane 14A1b, baigtumas – 100 proc., sienos – blokeliai, aukštų skaičius – 1, bendras plotas – 291,33 m², bei pagalbinio ūkio pastatas, pažymėtas plane 1511b, baigtumas – 100 proc., sienos – blokeliai, aukštų skaičius – 1, bendras plotas 133,38 m². Minėti kadastro duomenys yra teisingi, statiniai nebuvo ir nėra perstatomi ar rekonstruojami, todėl duomenys nebuvo keisti. 2008 m. rugpjūčio mėnesį sudaryta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurios 1A formoje įrašyta, jog gyvenamojo namo stogo danga – bitumas, išorės apdaila – medinės dailylentės, pagalbinio ūkio pastato stogo danga – bitumas. 2008 m. atliekant gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato stogo bei sienų apdailos darbus pareiškėjo finansinės galimybės buvo ribotos, todėl tiek stogų, tiek sienų apdailos darbai buvo atlikti naudojant pigiausias statybines medžiagas (bituminę stogo dangą ir medines dailylentes). Bituminė stogo danga neatrodo estetiškai, ji tinkamesnė trumpalaikio naudojimo pastatams, nes po 5–8 metų reikia keisti. Pasaulyje bituminiai lakštai skirti laikiniems pastatams, o Lietuvoje ši danga vis dar perkama ir ja dengiami gyvenamųjų namų stogai. Tokios dangos rekomenduojamos negyvenamosios paskirties statiniams. Bituminiai lakštai gana degūs, nes pagaminti iš dervuoto kartono. Medinės dailylentės taip pat turi trūkumų: gaisro pavojus, namą reikia apsaugoti nuo pelėsių grybelių, kenkėjų poveikio, greitai patamsėja, trūkinėja ir po 5–7 metų reikia remonto, be to, jos yra pralaidžios vėjui, drėgmei, šalčiui ir pan. 2009 m. pavasarį Trakų miesto apylinkėse vyravo labai stiprūs vėjai ir dėl blogai atliktų darbų bei pigių ir nekokybiškų statybinių apdailos medžiagų didžioji dalis gyvenamojo namo fasado medinės apdailos buvo nuplėšta ir suniokota, todėl likusią dalį teko nuardyti. Buvo apgadinti gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato stogai – nuplėšta dalis bituminių lakštų. Siekdamas išvengti vizualios (regimosios) taršos – kraštovaizdžio estetinę vertę mažinančių statinių – pareiškėjas privalėjo investuoti į brangesnes statybines medžiagas. Gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato išorinei stogų apdailai panaudojo molines čerpes, o gyvenamojo namo sienų apdailai – klinkerines plytas. Direkcija nederino jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto projekto motyvuodama tuo, kad pastatų apdailai naudojamos klinkerio plytos, o stogo dangai molinės čerpės, prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 (toliau – ir Reglamentas), 18.7 ir 18.8 punkto nustatytiems reikalavimams. Pasak pareiškėjo, šio reglamento nuostatos nėra imperatyvios, konkrečios ir aiškios, nurodytų statybinių medžiagų sąrašas nėra baigtinis. Nėra nurodymo, kad stogo danga būtinai turi būti bituminė ir negali būti iš molinių čerpių. Reglamente nėra imperatyvo, jog sienos turi būti iš medinių dailylenčių, klinkerio apdailos plytos nėra uždraustos. Šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kad atlikus paprastąjį remontą aukštesnės kokybės medžiagomis, pasiektas gražesnis, estetiškesnis, ekologiškesnis rezultatas, pagerinta kraštovaizdžio estetinė vertė.

Šalies argumentai

Atsakovas Direkcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 19-22) paaiškino, kad vykdant gyvenamųjų pastatų statybą saugomoje teritorijoje, būtina atsižvelgti į vietovės tradicinės architektūros ir kraštovaizdžio ypatumus, siekiant išlaikyti tradicinės architektūros pobūdį – formas, medžiagiškumą, spalvas ir dydžius, formuoti gyvenamųjų vietovių estetinį vaizdą. Pagal Reglamento 5 punktą, tradicinė architektūra – Trakų miesto ar jo daliai, Trakų apymiesčio vietovei ar kaimui būdinga gyvenamosios ir kitos paskirties pastatų ir statinių architektūra bei teritorinė erdvinė struktūra. Medžiaga (fotografijos, brėžiniai, įvairūs tyrimai, ištraukos iš knygų ir kt.) apie Trakų miestui ir apylinkėms būdingą tradicinę architektūrą yra paskelbta Direkcijos internetinės svetainės www.seniejitrakai.lt rubrikoje „Tradicinė architektūra“. Jos analizė leidžia teigti, jog tiek Trakų miesto, tiek kaimų tradicinei architektūrai būdingos natūralios, randamos artimoje aplinkoje medžiagos (vyrauja medis, retesni molis, lauko akmuo), stogams naudoti šiaudai, taip pat medžio lentos, lentelės, skiedros, gontai, apdaila ir puošyba vientisa, santūri, dažoma natūraliomis ne itin ryškiomis spalvomis. Tai iš esmės atitinka Reglamento 18.7 ir 18.8 punktą, pagal kuriuos stogo dangai naudojamos neryškių spalvų (rudos, juodos, pilkos), tradicinės, regionui būdingos medžiagos – lakštinė skarda, mediniai gontai, malksnos ar skiedros, šiaudai (jei funkcinio prioriteto zonose nenumatyta kitaip), pastatų statybai ir apdailai naudojamos tradicinės statybinės ir apdailos medžiagos (medis, akmuo, tinkas ir kt.) laikantis tradicinių medžiagos apdirbimo technologijų (pjauti rąstai, tradicinių formų ir profilių apdailos dailylentės ir kt.). Minėtuose punktuose nors ir nepateiktas baigtinis regionui būdingų namų valdų statybinių bei apdailos medžiagų sąrašas, tačiau tai nereiškia, kad jį galima plėsti aiškinant atsietai nuo Trakų miesto ir apylinkių tradicinės architektūros sąvokos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą tenkino iš dalies – panaikino Direkcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-(3.6)-603 ir klausimą dėl pritarimo M. T. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto projektui perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo (b. l. 39-44).

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3213-580/2012 panaikino Direkcijos 2012 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-(3.6)-79 ir klausimą dėl pritarimo ginčo gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto projektui perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo, pažymėdamas, jog Reglamento 18.7 ir 18.8 punkte nustatyti reikalavimai nėra kategoriški draudimai naudoti vienokias ar kitokias statybines medžiagas, šiuose punktuose pateiktos naudotinų statybinių medžiagų rekomendacijos. Be to, buvo pabrėžta, kad pagal Trakų istorinio nacionalinio parko individualų apsaugos reglamentą galimybė neleisti naudoti tam tikrų statybinių medžiagų gali būti nustatoma pagrindus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies ir Reglamento 10 punkto pažeidimą bei pateikus motyvuotą, kultūrologiniais, istoriniais tyrinėjimais pagrįstą nuomonę, kad statiniai neatitinka vietovės kraštovaizdžio ypatumų bei tradicinių architektūrinio ir urbanistinio paveldo savitumų, kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimų. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. I-3213-580/2012 konstatavo, kad Reglamento 18.7 ir 18.8 punkte išdėstytos nuostatos dėl fasadų ir stogų dangos nėra imperatyvios. Tiek pasirenkant stogo, tiek fasado medžiagą naudotinų medžiagų sąrašas nėra baigtinis. Reglamento 18.7 punkte galimumą rinktis kitokias, nei išvardytos, medžiagas rodo nuoroda į funkcinio prioriteto zonoms keliamus reikalavimus, o 18.8 punkte apskritai nurodyta galimybė rinktis ir kitas medžiagas. Esant tokiam reglamentavimui statybinių medžiagų naudojimas turi būti parenkamas atsižvelgiant į bendrąsias Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies bei Reglamento 10 punkto nuostatas. Draudimas naudoti tam tikras statybines medžiagas turi būti argumentuotas, atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinius architektūrinio ir urbanistinio paveldo savitumus, kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, atsisakydamas derinti pareiškėjo pateiktą projektą, nenurodė imperatyvų reikalavimų, kuriuos tokia statyba pažeistų. Viešojo administravimo subjektai turi griežtai teisės aktais apibrėžtas kompetencijos ribas ir tik tuos įgaliojimus, kurie šiais teisės aktais yra suteikti. Viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatymais nustatytos kompetencijos ribas, vertinami kaip neteisėti. Atsakovo pateiktų argumentų, teismo įsitikinimu, nepakanka išvadai dėl statinių pertvarkymo prieštaravimo Parko tikslams ir saugomoms vertybėms, todėl 2012 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. S-(3.6)-603 negali būti laikomas teisėtu.

III.

Atsakovas Direkcija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą dalyje, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 49-52) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo motyvuojamąją dalį pagrindė ginčui aktualių teisės aktų ir įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3213-580/2012 citatomis, nors turėjo tirti šioje byloje skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą.Direkcijos kompetencijoje yra nustatyti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, taikomus konkrečiam projektuojamam statiniui saugomoje teritorijoje, vadovaujantis galiojančių reikalavimų visetu, tarp kurių yra ir tas, jog pastatas nacionaliniame parke turi atitikti regiono tradicinės architektūros savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybines medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį.Trakų miesto ir apylinkių tradicinė architektūra yra išimtinai medinė, tradiciškai stogas dengiamas šiaudais, nendrėmis, malksnomis. Tik Suvalkijoje, dėl Vokietijos įtakos, paplito čerpės, kurios naudotos pasiturinčių ūkininkų.Iš pavienių Trakų miesto apylinkių sodybų tradicinės architektūros apmatavimų darytina išvada, jog pastatai buvo statomi iš medžio, gyvenamieji namai apkalami medinėmis dailylentėmis, ūkiniai – būdavo be apkalimo, stogai dengiami šiaudais arba medinėmis lentutėmis (gontais), kaimuose retai pasitaikydavo pastatų, dengtų lygia skarda, pamatams buvo naudojami akmenys. Kaimuose gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai nebuvo dengiami čerpėmis.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti jam 1 500 Lt atstovavimo išlaidų už šio atsiliepimo surašymą (b. l. 63-71).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčijamas Direkcijos 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-(3.6)-603, priimto atsakovui vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3213-580/2012, kuriuo jis buvo įpareigotas iš naujo svarstyti klausimą dėl rašytinio pritarimo gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto aprašui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, jog Direkcija, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. pagal savo kompetenciją tikrindama pareiškėjo pateiktą paprastojo remonto projektą, yra saistoma įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino, kad priimant sprendimą nederinti pareiškėjo pateikto projekto turi būti nurodomi imperatyvūs reikalavimai, kuriuos tokia statyba pažeistų. Reglamento 18.7 ir 18.8 punkte nustatyti reikalavimai nėra kategoriški draudimai naudoti vienokias ar kitokias statybines medžiagas. Šiuose Reglamento punktuose pateiktos naudotinų statybinių medžiagų rekomendacijos. Pagal Reglamentą, galimybė neleisti naudoti tam tikrų statybinių medžiagų gali būti nustatoma pagrindus Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir Reglamento 10 punkto pažeidimą ir pateikus motyvuotą, kultūrologiniais, istoriniais tyrinėjimais pagrįstą nuomonę, kad statiniai neatitinka vietovės kraštovaizdžio ypatumų bei tradicinių architektūrinio ir urbanistinio paveldo savitumų, kultūros paveldo objektų apsaugos reikalavimų.

Kaip matyti, atsakovas, šių nurodymų kontekste dar kartą įvertinęs ginčo pastatų paprastojo remonto projektinius pasiūlymus, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-(3.6)-603 nustatė pareiškėjui pastatų apdailai naudoti Trakų miesto apylinkių kaimams tradicinei architektūrai būdingas statybos medžiagas: medines dailylentes, stogo dangai – šiaudus, gontus, skiedras arba lygią neblizgią skardą, o pamatams – akmenį. Taigi turėdama pareigą priimti naują sprendimą dėl pritarimo ar nepritarimo pareiškėjo pasirinktai pastatų fasado apdailai ir stogų dangai, Direkcija, bendrai apžvelgusi specialius saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, vadovaudamasi Reglamento 10.1 ir 10.3 punkte įvardytais tikslais bei Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 71 patvirtintu XV–XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimu, kuris yra saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – apsaugos reglamento sudėtinė dalis, įpareigojo pareiškėją pastatų eksterjerą apipavidalinti medžiagomis, atitinkančiomis Trakų senamiesčio tradicinės architektūros bruožus. Konkrečių motyvų dėl Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimo privalomumo (duomenys neskelbtini) kaime Trakų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams ji skundžiamame administraciniame akte nenurodė. Be to, teigdama, kad Trakų miesto ir kaimų tradicinei architektūrai būdingos natūralios, randamos artimoje aplinkoje, medžiagos, Direkcija nepaaiškina, kodėl šiuo konkrečiu atveju kategoriškai prieštarauja molio čerpių ir klinkerio plytų, gaminamų iš molio uolienos, kurios dideli klodai slypi Lietuvos žemės gelmėse, naudojimui.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Direkcijos 2012 m. gruodžio 10 d. atsisakymas Nr. S-(3.6)-603 išduoti pareiškėjui rašytinį pritarimą gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastato paprastojo remonto aprašui nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs šiai bylai reikšmingus faktinius duomenis, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas nepašalino įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimu nustatytų 2012 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. S-(3.6)-79 trūkumų, todėl įpareigojo jį ginčo klausimą spręsti trečią kartą, kas sudaro pareiškėjui prielaidas teisme reikšti reikalavimą dėl žalos, padarytos Direkcijos kompetencijai priskirtoje viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (pvz.: administracinės bylos Nr. AS146-113/2012, A756-342/2012).

Atsižvelgdamas į tai, vadovaudamasis Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatomis, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą pareiškėjas turi teisę gauti 800 Lt dydžio atstovavimo išlaidų (b. l. 72, 73).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos pareiškėjo M. T. naudai 800 Lt (aštuonis šimtus litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirginija Volskienė