Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, Z. K., I. Š. ir R. V., dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 30-1468 suprojektuotas žemės sklypas buvo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Tvarkos 106¹ punkto nuostatomis bei vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2785-624/2011, kuriuo buvo patenkintas A. A. skundas, t. y. panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimas, įformintas 2009 m. kovo 24 d. raštu Nr. A63-404-(33511)-(3.2.1-PD) „Dėl grąžintinos žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini)“ bei atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota suprojektuoti ne mažesnį nei 225 kv. m žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra pareiškėjui A. A. buvusio savininko I. A. (I. A.) iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-15/2012 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu 225 kv. m žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) su nurodytais servitutais buvo suprojektuotas atsižvelgiant ir į Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2785-624/2011 nustatytas aplinkybes.Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje minėtoje byloje, remiantis pateiktais dokumentais, buvo nustatyta, kad iš minėtų 455 kv. m žemės sklypo apie 85 kv. m patenka į I. Š. ir Z. K. bei R. V. nuosavybės teisėmis valdomų žemės sklypų ribas, o dar 122 kv. m, nesant tam teisėto pagrindo, valdo R. V.. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad mažiausiai 225 kv. m žemės, į kurią pareiškėjas gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises natūra, nėra nei užstatyta, nei užimta, todėl tokio dydžio žemės sklypas gali būti projektuojamas, kas 2009 m. jau buvo padaryta (I t., b. 1. 189).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog į grąžintino natūra žemės sklypo plotą turi būti įtrauktas ir R. V. valdomas 122 kv. m žemės sklypas, aptvertas tvora, kadangi teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-2098-866/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui R. V. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, A. A., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu nutarė ieškinį tenkinti iš dalies, t. y. nustatyti atsakovui R. V. vienerių metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tvorai, pastatytai valstybinėje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), o reikalavimo neįvykdžius, teismas nutarė įpareigoti atsakovą R. V. savo lėšomis per tris mėnesius po termino pabaigos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti 1,70 m aukščio tvorą, esančią valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovui šioje dalyje sprendimo neįvykdžius, leisti ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti tvorą ir sutvarkyti statybvietę, išlaidas išieškant iš atsakovo R. V.. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 16 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-2527-392/2013) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi apie 122 kv. m žemės sklypo ties (duomenys neskelbtini), R. V. yra aptvėręs 1,70 m tvora, kuri nėra nei įteisinta, nei nugriauta, t. y. minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas nėra įvykdytas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo skundžiamą atsakovo įsakymą bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo suformuoti grąžintiną natūra žemės sklypą, įtraukiant ir minėtą plotą. Be to, laikytina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, kad 122 kv. m, kuriuos valdo R. V., negali būti grąžinami natūra, nes šio ploto neįtraukė į galimo grąžinti natūra plotą.Išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2785-624/2011 esantys duomenys patvirtina, kad dėl sudėtingo šios vietos reljefo įrengti kitą įvažiavimą į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra galimybių. UAB „Cowi Baltic“, kuris rengė įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) techninį projektą, duomenimis pagal topografinę nuotrauką bei esamas reljefo sąlygas, įvažiavimas į tokį sklypą galimas tik iš (duomenys neskelbtini) gatvės per valstybinę žemę iš pietinės sklypo pusės, nes iš vakarinės sklypo pusės suprojektuoti įvažiavimą neįmanoma dėl sudėtingų reljefo sąlygų (didelio skardžio ir suformuotų sklype atraminių sienelių, sulaikančių grunto slinkimą). Šiuos teiginius patvirtino ir 2009 m. kovo 24 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kelių katedros išvada Nr. 1-3-466 (I t., b. 1. 118-122). Taip pat minėtoje byloje buvo nustatyta, kad beveik pusę – 101 kv. m, projektuojamo žemės sklypo užimtų kelio servitutai, kuriais I. Š., Z. K. bei R. V. patenka į jiems nuosavybės teise priklausančius sklypus. Taigi, akivaizdu, jog įvažiavimai į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), galimi tik per skundžiamu įsakymu suformuotą žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) ir, į tai atsižvelgiant, buvo suprojektuoti kelio servitutai (plane pažymėti SI ir S2) įvažiavimui į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo atsakovo įsakymo 3 punkte tik siūloma Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos sklype nustatyti kelio servitutus. Pagal Tvarkos 106¹ punktą žemėtvarkos skyrius priima sprendimą nustatyti servitutus kartu su sprendimu suformuoti žemės sklypą. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsniu, administraciniu aktu servitutus nustato ir dėl jų atlyginimo sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija spręstų iš naujo ne tik dėl servitutų nustatymo, bet ir dėl jų atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo suformuoti grąžintiną natūra žemės sklypą, atitinkantį įstatymo reikalavimus (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.) nenurodė, kokius įstatymo reikalavimus pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. A30-1468, kurį nusprendė panaikinti teismas, ir todėl pagal šį sprendimą nėra aišku, kokį sklypą formuoti pareiškėjui. Joks įstatymas konkrečiai nenumato, kaip turi būti formuojami sklypai, todėl teismas nepagrįstai sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodo „suformuoti grąžintiną natūra žemės sklypą, atitinkantį įstatymo reikalavimus“. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai diskreciją formuoti žemės sklypus, t. y. nustatyti jų ribas ir plotą, suteikia savivaldybės administracijos direktoriui (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-907/2010).I. Š. perleido Z. K. likusią namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), savo dalį ir šiuo metu Z. K. priklauso visa namų valda, esanti (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms Z. K. neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, tuo išreikšdama sutikimą su juo ir tai, kad neturi procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

Ginčo santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Atsakovas, formuodamas pareiškėjui žemės sklypą, privalėjo šias aplinkybes nustatyti, t. y. nustatyti laisvą žemės sklypo plotą, išsiaiškinti valstybės išperkamos žemės sklypo plotą ir po to suformuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypo dalis – 122 kv. m ploto, yra priskirta išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, todėl pagrįstai pareiškėjas reikalauja šia dalimi padidinti jam atkurtino žemės sklypo dydį.

Savavališkai pastatyta tvora žemės sklypo dalyje, kurio plotas 122 kv. m, nepaneigia pareiškėjo teisės į nuosavybės atkūrimą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas, civilinėje byloje Nr. 2-2098-866/2013 nagrinėdamas ginčą dėl savavališkos statybos padarinių, nenustatė R. V. teisės į žemės sklypą.

Servitutai pareiškėjui grąžintiname sklype nėra nustatyti, o tik suprojektuoti. Ginčijamo įsakymo 3 punktu tik pasiūlyta Nacionalinei žemės tarnybai sklype nustatyti suprojektuotus kelio servitutus (b. l. 79). Todėl pripažinus, jog žemės sklypas turi būti formuojamas iš naujo, kelio servitutai taip pat turi būti projektuojami iš naujo, nes galimai, formuojant sklypą, pasikeis grąžintino žemės sklypo plotas bei konfigūracija. Dėl šių aplinkybių teismas, panaikinęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. 30-1468 ,,Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, negali nuspręsti, koks kelio servitutas yra būtinas.

Atsakovas, formuodamas žemės sklypą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 12 straipsnio reikalavimus ir dėl to priėmė neteisėtą įsakymą, kurį pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino. Šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą išspręsta ir nustatyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi, kuria buvo paliktas galioti minėtas sprendimas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu atsakovas yra įpareigotas suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, todėl pirmosios instancijos teismo analogiškas įpareigojimas yra perteklinis. Esant šiai aplinkybei, pareiškėjo skundas šioje dalyje patenkintas nepagrįstai, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta. Remiantis šiais argumentais, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d).

Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai patenkinti iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę gauti pusę išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėjas pateikė 2013 m. gruodžio 11 d. pinigų priėmimo kvitą serija Nr. LAT Nr.743267, kuris patvirtina, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 800 Lt už dokumento surašymą. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas 2013 m. gruodžio 11 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 138-139). Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina maksimali išlaidų atlyginimo suma yra 1 500 Lt (1,5 x 1 000 Lt (MMA, galiojusi atsiliepimo parengimo metu) = 1 500 Lt). Pareiškėjas šiuo atveju už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 800 Lt atlyginimą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas turi teisę gauti pusę išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, į Rekomendacijų 2 punktą, teisingumo ir protingumo principus, pareiškėjui priteistinas 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota iš naujo suformuoti grąžintiną natūrą žemės sklypą, atitinkantį įstatymo reikalavimus (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis 1 punktas).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo A. A. naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 400 Lt išlaidų, nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.