Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 45 parų areštu; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 parų arešto, bausmę atliekant areštinėje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos.

Nuosprendžiu V. V. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo bei prašymas dėl advokato darbo apmokėjimo atmesti.

D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, D. Z. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per vienerius metus pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą, per visą bausmės atlikimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu priteista iš D. Z. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 596,46 Eur V. V. gydymo išlaidų (žalos gavėjas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 433,74 Eur V. V. išmokėta ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015-04-10 iki 2015-05-21 (gavėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 9 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą atsiimti D. Z. paskolintus 50 Lt, atėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą. (duomenys neskelbtini) namo kieme, tai yra viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, matant I. S. ir Z. Z., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę, tai yra, reikalaudamas D. Z. grąžinti 50 Lt skolą, sudavė ne mažiau 10 smūgių kumščiais D. Z. į veidą ir ne mažiau 5 kartus spyrė pastarajam į įvairias kūno vietas, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė veido sumušimą ir veido minkštųjų audinių patinimą, nosies žaizdą, tai atitinka nežymų sužalojimą. Tokiu būdu V. V. pažeidė viešąją tvarką, padarė D. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą ir savavaldžiavo. D. Z. nuteistas už tai, kad po V. V. panaudoto smurto to paties namo kieme strypu sudavė V. V. vieną smūgį į galvą ir padarė muštinę kaktos žaizdą, atvirą kaktikaulio lūžį, nusitęsiantį į kaukolės pamato priekinę duobę, subarachnoidinį kraujo išsiliejimą galvos smegenų kaktinėje srityje bei kraujo išsiliejimo požymius kaktiniame antyje ir akytakukio celėse, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktas 6.6.1). Tokiu būdu D. Z. padarė V. V. sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. ir V. V. išteisinti, o tam nesant pagrindo, švelninti jam paskirtą bausmę. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl D. Z. paskirtos bausmės, paskiriant jam griežtesnę bausmę, patenkinti V. V. ieškinį ir priteisti jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad su teismo nuosprendžio dalimi dėl V. V. nuteisimo, bausmės dydžio skyrimo D. Z. nesutinka, nes ji nepagrįsta. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K- 55/2011, 2K-120/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pavyzdžiui, suduodant kitiems asmenims smūgius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-445/2013). Tačiau nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra motyvų apie tai, kurie V. V. veiksmai yra laikomi vandališkais. Nežymius veido sužalojimus V. V. D. Z. galėjo padaryti gindamasis nuo pastarojo neadekvačios reakcijos į jo (V. V.) pliaukštelėjimą delnu per petį paklausiant, kada pastarasis grąžins skolą. Liudytoja I. S. teisme patvirtino, kad konfliktas prasidėjo, kai D. Z. V. V. trenkė delnu per petį. Pliaukštelėjimas per petį dažniausiai yra draugiškumo, o ne agresyvumo parodymo gestas. Jei V. V. būtų turėjęs tikslą sužaloti D. Z., tai labiausiai tikėtina, kad konfliktą būtų pradėjęs ne pliaukštelėjimu per petį, o smūgiais. V. V., ateidamas pas pažįstamą D. Z. į namus ir paprašydamas pastarojo negrąžintos skolos, negalėjo numatyti, kad tokie jo veiksmai sukels neadekvačiai priešišką D. Z. reakciją, kai pastarasis dažais suteptomis rankomis griebė už V. V. rūbų ir taip pradėjo susistumdymą. D. Z. specialisto išvada nustatyti tik nežymūs veido sužalojimai patvirtina, kad aktyvių abipusių muštynių nebuvo. Liudytojų I. S. ir Z. Z. parodymai apie daugybinius V. V. smūgius D. Z. prieštarauja paminėtai specialisto išvadai ir liudytojų G. A., V. J. ir E. V. parodymams apie tai, kad iš karto po įvykio D. Z. nebuvo akivaizdžiai sužalotas. Buvusi D. Z. sugyventinė I. S. ir D. Z. motina Z. Z. buvo ir yra D. Z. šeimos nariai, todėl jų parodymai vertinti itin kritiškai. Svarbu ir tai, kad nueidamas nuo D. Z. pirmas konfliktą užbaigė V. V.. Pagal ankstesnę teismų praktiką, nustačius, jog savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, nebuvo būtina nustatinėti didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams požymio. 2012 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė nutartį Nr. 2K-P-183/2012, kuri pakeitė ankstesnę praktiką. Šioje nutartyje suformuluotas reikalavimas, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, vien tik psichinės ar fizinės prievartos konstatavimo nepakanka ir kad visais atvejais turi būti konstatuota ir didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir pan. Tačiau nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl savavaldžiavimo veiksmų kilę padariniai tiesiogiai neįvardyti kaip didelė žala nukentėjusiųjų teisėms ar teisėtiems interesams. Skirdamas bausmes V. V. ir D. Z. teismas pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Bausmės paskirtis BK 41 straipsnio 2 dalyje apibūdinama per jos skyrimo tikslų – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu, teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. BK 54 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį teismas V. V. paskyrė 45 arešto bausmę, t. y. bausmės vidurkį. Tuo tarpu D. Z. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, žymiai mažesnę nei bausmės vidurkis. Tokio skirtingo bausmių dydžio skyrimo motyvų teismas nuosprendyje nenurodė. Nors nuteistasis D. Z. nepripažino kaltės, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino nė dalies padarytos žalos, tačiau teismas jam paskyrė bausmę, artimą mažiausiam dydžiui. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad iš kaltinimo V. V. šalintina aplinkybė apie jo buvimą apsvaigus nuo alkoholio, tačiau aprašydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nurodė, kad V. V. padarė veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tai, kad sunkius galvos sužalojimus patyręs V. V. nevisiškai tiksliai atpasakojo įvykio aplinkybes, negali būti laikoma vengimu atsakomybės. V. V. pagal galimybes davė parodymus, kurie nėra akivaizdžiai prieštaringi. Teismo posėdyje nuteistojo V. V. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis D. Z., jo gynėjas advokatas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl V. V. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį

Nuteistojo V. V. gynėjas nesutinka su V. V. nuteisimu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, prašo jį dėl šių nusikaltimų išteisinti. Anot jo, nuteistojo V. V. veiksmai – atėjimas pas pažįstamą D. Z. į namus ir paprašymas negrąžintos skolos, gynimasis nuo pastarojo neadekvačios reakcijos į pliaukštelėjimą delnu per petį – negali būti kvalifikuoti kaip nusikalstami. Be to, gynėjo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nustatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo – savavaldžiavimo – būtinasis požymis – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka tik iš dalies. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis V. V. pas nuteistąjį D. Z. atėjo reikalaudamas grąžinti skolą. Pagal nuteistojo V. V. parodymus (t. 3, b. l. 71–72), jis reikalavo D. Z., kad šis jam grąžintų paskolintus 50 Lt. Iš nuteistojo D. Z. parodymų (t. 3, b. l. 72–73) matyti, jog nuteistasis V. V. jam skambino dėl skolos, grasino, kad ateis, užmuš, grasino, jog išprievartaus jo draugę. Nurodė, jog jis V. V. buvo skoloje 7 Lt, tačiau V. V. jam sakė, kad skola vis auga. Skolos neatidavė, nes neturėjo pinigų. Liudytoja I. S. parodė (t. 3, b. l. 93), jog V. V. įvykio dieną prieš ateidamas skambino D. Z., grasino, kad pagavęs ją išprievartaus. Po įvykio D. Z. jai sakė, kad jis buvo skolingas V. V.. Iš aptartų nuteistųjų ir liudytojos parodymų matyti, jog nuteistojo V. V. atėjimo pas D. Z. tikslas buvo atgauti iš pastarojo skolą. Nors nuteistasis V. V. neigia pirmasis pradėjęs naudoti fizinį smurtą prieš nuteistąjį D. Z., teigia, kad jis tik gynėsi nuo nuteistojo D. Z. neadekvačios reakcijos į pliaukštelėjimą delnu per petį, tačiau tokia jo versija paneigta ne tik nuteistojo D. Z. parodymais, bet ir liudytojų parodymais, specialisto išvada. Nuteistasis D. Z. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 72–73) parodė, kad kai atėjo V. V., jis šio nematė, nes dažė namo sieną. Atėjęs V. V. trenkė jam su kumščiu į petį. O kai jis atsisuko, trenkė jam į veidą. V. V., nusitempęs jį prie namo sienos, pradėjo spardyti ir daužyti. Jis kibosi į V. V., nepajėgė atsispirti ir atsistoti. V. V. taip pat jam sudavė su keliu į pilvą. Keldamasis rado ant žemės pagalį ar gelžgalį. Kai V. V. sukosi į jį suspaudęs kumštį, jis tada sudavė V. V.. Liudytoja I. S. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 93) parodė, kad jai ir D. Z. dažant namą, prie D. Z. priėjo vyriškis ir sudavė su ranka per petį. Kai D. Z. atsisuko, V. V. jį užpuolė, suėmė jį iš už nugaros su rankomis ir sudavė į pilvą kumščiu. Jie taip ėjo ratu. V. V. neleido D. Z. atsistoti. V. V. smūgiavo D. Z. į galvą ranka, o šis dengėsi. Paprašius D. Z., ji nubėgo atsinešti telefoną, kad galėtų iškviesti policiją, o kai išėjo iš namo, V. V. jau gulėjo ant žemės. Specialisto išvadose (t. 1, b. l. 154–155, 168–169) konstatuota, kad sužalojimus D. Z. galėjo patirti paveikus jo veidą kietais bukais daiktais, o V. V. padarytas sužalojimas atsirado sumušus kaktą buku daiktu. Taigi specialisto išvados, kurios yra objektyvūs įrodymai, patvirtina nuteistojo D. Z. ir liudytojos I. S. parodymus, kad prieš D. Z. fizinis smurtas buvo vartojamas intensyviau, jis patyrė ne vieną, o keletą sužalojimų, o nuteistasis V. V. patyrė vieną sužalojimą, kuris buvo padarytas strypu, to neneigia ir nuteistasis D. Z., konflikto pabaigoje. Liudytoja Z. Z. teismo posėdžio metu (b. l. 73–74) taip pat patvirtino mačiusi, kad fizinį smurtą prieš D. Z. vartojo V. V. ir tik konflikto pabaigoje D. Z. pavartojo fizinį smurtą prieš V. V., ji nurodė mačiusi, kad V. V. dešine ranka smūgiavo jos sūnui D. Z. į veidą, spardė jį, po to jos sūnus sudavė V. V. strypu. Aptarti įrodymai patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo ir pirmasis fizinį smurtą pradėjo vartoti nuteistasis V. V., po pliaukštelėjimo delnu (kaip įvardija V. V.), trenkimo kumščiu (kaip įvardija D. Z.), sudavimo ranka (kaip įvardija I. S.) per petį D. Z., buvo padaryti V. V. smūgiai, spyriai D. Z. į veidą, pilvą. Ir tik konflikto pabaigoje, kai D. Z. rado strypą, fizinis smurtas buvo pavartotas prieš V. V.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti anksčiau aptartais liudytojų I. S. (D. Z. buvusios sugyventinės) ir Z. Z. (D. Z. mamos) parodymais, kadangi juos patvirtina objektyvūs įrodymai – specialisto išvados. Be to, aplinkybė, kad liudytoja Z. Z. patvirtino, jog jos sūnus D. Z. strypu sudavė V. V., duoda pagrindą išvadai, kad ši liudytoja, duodama parodymus, buvo nuoširdi, nes nenuslėpė jos sūnaus padėtį sunkinančių aplinkybių, papasakojo viską, kas jai buvo žinoma apie įvykį. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, neva pagal liudytojų G. A., V. J. ir E. V. parodymus iš karto po įvykio D. Z. nebuvo akivaizdžiai sužalotas. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja policijos pareigūnė E. V. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 73) patvirtino, jog vizualiai matėsi, kad D. Z. veidas sumuštas, jis sakė, kad pažįstamas sudavė kelis smūgius. Liudytoja slaugytoja V. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 135–136, parodymai perskaityti teismo posėdžio metu) taip pat nurodė, jog vyriškis buvo sumuštu veidu. Taip pat pastebėtina, jog liudytoja slaugytoja G. A. vyko ne pas D. Z., o pas V. V., ji D. Z. po įvykio nematė ir neapžiūrėjo, todėl visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja G. A. nurodė, jog po įvykio D. Z. nebuvo akivaizdžiai sužalotas. Įgyvendindami savo teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar suvaržytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 294 straipsnio 1 dalyje. O tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, atsako pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, jog pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, vien tik psichinės ar fizinės prievartos konstatavimo nepakanka, turi būti konstatuota ir didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Iš to, kas anksčiau aptarta, matyti, jog nuteistasis V. V., siekdamas įvykdyti paskolos sandoriu pagrįstą savo teisę – teisę atgauti pinigus, vietoj to, kad kreiptųsi į teismą civilinio proceso tvarka, jėga (pavartodamas fizinį smurtą) siekė priversti D. Z. įvykdyti prievolę – grąžinti jam skolą. Tokiais savo veiksmais – fiziniu smurtu – nuteistasis V. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą D. Z. (veido sumušimą su veido minkštųjų audinių patinimu, nosies žaizdą). Nors nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl savavaldžiavimo veiksmų kilę padariniai tiesiogiai neįvardyti kaip didelė žala D. Z. teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau iš nuteistajam V. V. inkriminuotų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog tokia žala padaryta: V. V., atėjęs pas D. Z. į kiemą, artimų žmonių akivaizdoje, tyčia pradėjo jį intensyviai mušti kumščiais į veidą ir spardyti kojomis, dėl to buvo sutrikdyta D. Z. sveikata – padarytas nežymus sveikatos sužalojimas (veido sumušimas su veido minkštųjų audinių patinimu, nosies žaizda). Nagrinėjamu atveju pažeista asmens sveikata – viena fundamentaliausių ir labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų neturtinių vertybių. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog esant tokioms nustatytoms aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis V. V. nepadarė D. Z. teisėms ir teisėtiems interesams didelės žalos. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog V. V. pagrįstai ir teisėtai skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. veiksmai – fizinio smurto pavartojimas prieš D. Z. viešoje vietoje, matant liudytojoms I. S. ir Z. Z., reikalaujant grąžinti skolą – taip pat buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (straipsnio redakcija galiojusi iki 2016-12-31) kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Tačiau pažymėtina, jog, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrikdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Tačiau smūgių sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis V. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo teisę, pavartodamas fizinę prievartą viešoje vietoje, reikalavo, kad D. Z. grąžintų skolą. Teismas konstatavo, jog tokiais veiksmais nuteistasis V. V. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes jo neteisėtus veiksmus – fizinio smurto vartojimą matė liudytos I. S. ir Z. Z.. Apylinkės teismas motyvuodamas nuteistojo V. V. kaltę padarius ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pažymėjo, jog name gyvenantys žmonės buvo pasipiktinę tokiu V. V. elgesiu, kvietė policijos pareigūnus, greitąją medicinos pagalbą. Tačiau vien aplinkybė, kad nuteistojo V. V. smurtinius veiksmus matė ir pašaliniai, konflikte nedalyvavę asmenys, dar nereiškia, jog kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Duodamos parodymus liudytojos I. S. ir Z. Z. nenurodė, kad dėl nuteistojo V. V. veiksmų jos būtų buvusios labai šokiruotos, pasijutusios itin nesaugiai, išsigandusios, pažemintos ir panašiai. Konstatuoti, kad dėl policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimo buvo sutrikdyta šių specialiųjų tarnybų veikla, darbas, taip pat nėra pakankamo pagrindo. Be to, policija buvo kviečiama ne dėl to, kad D. Z. galėtų apsiginti nuo V. V., nes jis sugebėjo ir pats pavartoti fizinį smurtą prieš V. V., policija buvo kviečiama dėl pačios neteisėtos veikos fakto, o greitoji medicinos pagalba buvo kviečiama dėl to, kad abu konfliktuojantys asmenys buvo sužaloti. Kaip anksčiau minėta, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti padarinius realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje apylinkės teismas nenustatė būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – pavojingos veikos padarinių. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad V. V. padarė dar ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Dėl to nuteistasis V. V. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apylinkės teismas konstatavo, jog „aplinkybė, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, šalintina iš kaltinimo, nėra rašytinių įrodymų“. Tačiau aprašydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes šios aplinkybės iš kaltinimo teismas nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė buvus nuteistojo V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be to byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo V. V. gynėjo skundą ir sunkinti nuteistojo padėties negalima, todėl teismas iš kaltinimo šią aplinkybę pašalina. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad V. V. 2015 m. balandžio 9 d., apie 20 val., turėdamas tikslą atsiimti D. Z. paskolintus 50 Lt, atėjo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, kuriame, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodamas fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę, tai yra, reikalaudamas D. Z. grąžinti 50 Lt skolą, sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais D. Z. į veidą ir ne mažiau kaip 5 kartus spyrė pastarajam į įvairias kūno vietas, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė veido sumušimą su veido minkštųjų audinių patinimu, nosies žaizdą, tai atitinka nežymų sužalojimą. Tokiu būdu V. V. savavaldžiavo.

Dėl bausmės

Nuteistąjį V. V. šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinus, jam paliekama bausmė, skirta tik pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – 45 paros arešto, taip pat naikintinas bausmių subendrinimas. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam V. V. skirti švelnesnę bausmę, o nuteistajam D. Z. skirti griežtesnę bausmę. Nuteistajam V. V. už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – areštas. Už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą nuteistajam V. V. skirtas ne arešto bausmės vidurkis, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, o mažesnis už vidurkį bausmės dydis (nuteistajam V. V. skirtos 45 paros arešto, o vidurkis yra 52 paros). Nuteistasis V. V. savo kaltės nepripažino, neigė esmines įvykio aplinkybes, charakterizuojamas patenkinamai, nors neteistas, tačiau anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baustas administracine tvarka. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Esant nuteistojo V. V. asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą jam buvo skirta pakankamai švelni bausmė. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog dar labiau švelninti jam bausmę nėra pagrindo. Nuteistajam D. Z. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta vienintelė pagal sankciją galima bausmė – laisvės atėmimas. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam D. Z. bausmę (laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams), atsižvelgė į tai, jog D. Z. baustas administracinėmis baudomis, tačiau neteistas, nedirba, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors nuteistajam D. Z. bausmės dydis nustatytas žymiai mažesnis negu šios bausmės vidurkis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam D. Z. skirta bausmė yra pakankama, kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nuteistajam D. Z. skirta teisinga bausmė, atsižvelgia taip pat į tai, jog nors nuteistasis D. Z. kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau nurodė esmines įvykio aplinkybes, kurios padėjo nustatyti tiesą byloje. Atsižvelgiama ir į tai, jog konflikto iniciatorius buvo nuteistasis V. V., šiam iniciavus konfliktą ir pradėjus vartoti fizinį smurtą prieš nuteistąjį D. Z., pastarasis taip pat pasielgė nusikalstamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam D. Z. skirta bausmė nėra per švelni, griežtinti ją, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl V. V. civilinio ieškinio

Apeliaciniu skundu prašoma patenkinti V. V. civilinį ieškinį, tačiau jokių argumentų, kodėl apeliantas nesutinka su apylinkės teismo sprendimu, nepateikta. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas pažymėjo, jog V. V. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tuomet, kai jis pats atėjo pas D. Z. prašyti atiduoti skolą, pradėjo konfliktą, susistumdė, savavaldžiavo, D. Z. buvo padaryti veido sužalojimai, o V. V. – sunkus sveikatos sutrikdymas, abu yra kaltinamieji ir abu yra nukentėjusieji. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 2K-7-62-489/2015, pažymėjo, jog esant tokiai nusikalstamo elgesio formai, kai du asmenys vieno įvykio – abipusių muštynių – metu, bendrais veiksmais žalodami vienas kitą, sutrikdo viešąją tvarką ir kartu padaro kitus nusikaltimų žmogaus sveikatai, tokių veikų baudžiamasis teisinis įvertinimas ir sankcijų už jas pritaikymas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į šiuos aspektus: abu kaltininkai nėra laikytini asmenimis, patyrusiais žalos (t. y. nukentėjusiaisiais), dėl jų pačių įžūlaus elgesio. Pagal BPK 28 straipsnio ir 44 straipsnio 10 dalies prasmę asmuo neįgyja teisės reikalauti ir gauti fizinės, turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą dėl nusikalstamos veikos, kurią pats padarė, abu sukėlę muštynes kaltininkai laikytini nukentėjusiaisiais tik dėl vienas kitam padarytų nusikaltimų žmogaus sveikatai. Tačiau su tokiu apylinkės teismo sprendimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog minėtoje kasacinio teismo byloje, be kita ko, konstatuota, kad abu sukėlę muštynes kaltininkai laikytini nukentėjusiaisiais dėl vienas kitam padarytų nusikaltimų žmogaus sveikatai, ir šioje byloje nukentėjusiajam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, susijęs su asmens patirtais sveikatos sužalojimais, neigiamais emociniais išgyvenimais, kurių tiesioginė priežastis buvo fizinio skausmo sukėlimas. Civiliniame ieškinyje V. V. nurodė, kad dėl D. Z. smurtinių veiksmų jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl sužalojimų buvo hospitalizuotas, patirti sužalojimai jam sukėlė didelį fizinį skausmą, patyrė baimę dėl savo gyvybės, stiprius dvasinius išgyvenimus. Nuolat galvoja dėl įvykusių pasekmių ir kaip jos atsilieps jo tolimesnei sveikatai. Dėl patirto galvos sužalojimo tebejaučia stiprius galvos skausmus, silpnumą, nerimą, sutriko atmintis, negali susikaupti. Tęsia gydymą ambulatoriškai. Prašė iš nuteistojo D. Z. priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. BPK 109 straipsnyje, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog V. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (muštinė kaktos žaizda, atviras kaktikaulio lūžis, nusitęsiantis į kaukolės pamato priekinę duobę, subarachnoidinis kraujo išsiliejimas galvos smegenų kaktinėje srityje bei kraujo išsiliejimo požymiai kaktiniame antyje ir akytakukio celėse). Jam sveikata sutrikdyta strypu suduodant vieną smūgį į vieną labiausiai pažeidžiamų kūno vietų – galvą. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad V. V. dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto patyrė fizinį skausmą, emocinius ir dvasinius išgyvenimus, jaučia baimę dėl galimų pasekmių. Jam teko gydytis stacionare, po to – ambulatoriškai. Iš byloje esančių medicinos dokumentų išrašų matyti, jog V. V. ir praėjus mėnesiui laiko skundėsi gydytojams dėl skaudančios galvos, sutrikusio miego po traumos. Praėjus metams laiko po įvykio lankėsi pas psichiatrą dėl baimės, blogos nuotaikos, nenoro bendrauti, sutrikusio miego, nuolatinio nuovargio, liūdesio. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ir į nuteistojo D. Z. turtinę padėtį, kadangi svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros. Bylos duomenimis, nuteistasis D. Z. šiuo metu niekur nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus (39 metų), todėl gali dirbti ir atlyginti savo nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais V. V. padarytą neturinę žalą. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad konflikto iniciatorius buvo V. V. ir D. Z. prieš jį pavartojo smurtą tik po to, kai pats buvo sumuštas V. V.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas anksčiau nustatytas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, daro išvadą, jog protingas, teisingas ir pagrįstas žalos dydis V. V. patirtai neturtinei žalai atlyginti yra 1500 Eur, todėl jo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti tenkintas iš dalies ir priteistas iš nuteistojo D. Z., kita civilinio ieškinio dalis atmestina.

Dėl procesinių išlaidų

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma priteisti V. V. jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, matyti, kad V. V. advokatui T. Leščinskui sumokėjo 500 Eur. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju V. V. buvo ne tik nukentėjusysis, bet ir kaltinamasis, turėjo gintis nuo pareikštų kaltinimų, todėl turėjo gynėją, buvo nuteistas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 1 dalimi, jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pagrįstai apylinkės teismo nebuvo priteistos iš nuteistojo D. Z..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taikymą nuteistajam V. V..

Pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad V. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. civilinio ieškinio pakeisti – V. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš D. Z. V. V. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.