Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-400-278/2014

Teisėjas Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00644-2012-9

2014 m. rugpjūčio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-839/2014 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui D. K., trečiajam asmeniui Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalis nustato, jog vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus pirmiausia reiškia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus (Vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d., CK 3.161 str. 2 d.). CK 3.148 straipsnyje išvardyti teisiniai tėvystės nustatymo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje, kaip pagrindas tėvystei nustatyti nurodyti moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio įrodymo) ir kitos Civilinio proceso kodekse išvardytos įrodinėjimo priemonės. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Minėtos teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus. DNR ekspertizės išvados laikomos patikimu ir objektyviu moksliniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu vaiko kilmę iš konkretaus tėvo, todėl pripažįstamos turinčiu padidintą įrodomąją galią tėvystės nustatymo bylose. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma vadovaujantis vien šiuo įrodymu, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-279/2011; Nr. 3K-3-558/2013). CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė atsakovui atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vertinti tokį atsisakymą kaip tėvystės įrodymą. Į kokias konkrečiai aplinkybes esant tokiai situacijai teismas turėtų atsižvelgti, įstatyme nekonkretizuota, todėl teismas turi vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikalingiems faktams nustatyti ir t. t.. Ieškovė A. L. nurodo, jog atsakovas yra biologinis jos dukters A. A. tėvas, tačiau atsakovas D. K. tai neigia ir atsisako atlikti DNR ekspertizę. Savo nesutikimo atlikti DNR ekspertizę priežastimi D. K. nurodė, kad jis yra įsitikinęs nesąs A. A. tėvu, ekspertizės atlikimas žemina jo garbę ir orumą, be to, jis nėra įsitikinęs ekspertizės išvadų patikimumu (1 t., b. l. 25-26, 33-34, 96-100, 2 t., b. l. 60-63). Nurodytų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarba turi būti vertinama, atsižvelgiant į fiziologines ir asmenines savybes, taip pat teismas turi spręsti, ar vienos vertybės (teisės į privatų gyvenimą) ribojimas kitos vertybės (teisės žinoti savo kilmę) naudai yra proporcingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2011). D. K. nurodyti motyvai vertintini kritiškai, nes teigiamos ekspertizės išvados dėl tėvystės nustatymo yra duodamos esant daugiau nei 99 proc. tikslumu, o atsakovui teigiant nesant A. A. tėvu ir tai ekspertizės išvadai patvirtinus, būtų tik apginta jo garbė ir orumas. Dėl paminėto, kolegija kritiškai vertina atsakovo D. K. atsisakymą dėl ekspertizės atlikimo.

Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-569/2002; Nr. 3K-3-423/2010). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Ieškovė A. L. savo teiginiams dėl atsakovo tėvystės pagrįsti rėmėsi liudytojų O. A., R. Š. parodymais, medicininių dokumentų įrašais. Atsakovas kategoriškai neigia turėjęs intymių santykių su ieškove, o liudytojų, kurios yra ieškovės motina ir sesuo, duotus parodymus laiko niekiniais. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys dėl tėvystės nustatymo yra pagrįstas. D. K. neneigė bendravęs su ieškove, nenurodė, jog jo ir ieškovės tarpusavio santykiai būtų buvę priešiški, o ieškovė A. L. turėtų tikslą jį apkalbėti. Atsižvelgiant į atsakovo šeimyninę padėtį (susitikinėjant su ieškove jis buvo vedęs), tikėtina, jog ieškovė neviešino savo tarpusavio santykių, o pastojus, apie vaiko tėvą galėjo žinoti tik ieškovės artimi giminaičiai. Liudytojos O. A., R. Š., nurodė, jog ieškovė joms pasakė kas yra vaiko tėvas. Be to, vaiko gimimo įraše nurodomas atsakovo, kaip vaiko tėvo vardas, kas atitinka galiojusią vaiko gimimo registracijos tvarką, nes galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 61 straipsnis nustatė, kad vaikui gimus iš nesančios santuokoje motinos, jeigu nėra bendro tėvų pareiškimo ir teismo sprendimo nustatyti tėvystę, vaiko tėvas gimimų įrašų knygoje įrašomas pagal motinos pavardę, o vaiko tėvo vardas ir tėvavardis įrašomi vaiko motinos nurodymu. Nustatyta, jog ieškovės gimdymo istorijoje informacijoje apie vyro darbovietę, nurodyta tuo metu buvusi atsakovo darbovietė bei jo užimamos pareigos (1 t., b. l. 6, 84, 98-100, 110-111). Atsakydama į klausimą dėl ekspertizės tėvystės faktui nustatyti remiantis duomenimis apie kraujo grupes, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorija, be minėtos ekspertizės atlikimo išskirtinumo, nurodė, jog pagal informaciją apie ginčo šalių ir nepilnametės A. A. kraujo grupes, atsakovo tėvystės negalima paneigti (2 t., b. l. 38). Nepaneigus nurodytos išvados, kitų įrodymų, atmestini atsakovo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismą pažeidė vaiko teisę žinoti tikrąjį tėvą. Kritiškai vertintini ir apelianto teiginiai dėl ieškovės galimos įtakos dukrai dėl jos apsisprendimo sužinoti savo tėvą ir netinkamos A. A. nuomonės tėvystės nustatymo klausimu išaiškinimo. Sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį klausimą, vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausyta tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą (CK 3.164 str. 1 d.; CPK 380 str.). Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2013-01-29 teismo posėdyje įpareigojo Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius išsiaiškinti A. A. nuomonę svarstomu klausimu. Minėto skyriaus darbuotojai bendravo su nepilnamete A. A. dėl jos noro žinoti savo tėvą ir informavo teismą apie išreikštą nuomonę (1 t., b. l. 106-108, 140-142). Ta aplinkybė, jog nepilnametė išreiškė savo norą netiesiogiai teismui, konstatuoti, jog dėl to priimtas neteisingas sprendimas, nėra pakankamo pagrindo. A. A. siekį sužinoti savo biologinį tėvą, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos prie Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos pateikta informacija, jog ekspertizės atlikimui 2012-09-19 buvo atvykusi ieškovė ir jos dukra (1 t., b. l. 77). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių duoti pagrindą suabejoti ar paneigti A. A. siekį.

A. A. gimimo laikotarpiu (1997-08-31), šeimos santykius, tame tarpe ir dėl tėvystės nustatymo, reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau - SŠK). Minėto kodekso 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog reikalavimams, kylantiems iš santuokos ir šeimos santykių, ieškininė senatis netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai pažeistai teisei ginti terminas yra nustatytas TSR Sąjungos įstatymuose ir šiame kodekse. SŠK 55 straipsnyje nėra nustatytas terminas, per kurį gali būti teikiamas pareiškimas teismui dėl tėvystės nustatymo, todėl konstatuotina, jog ginčams dėl tėvystės nustatymo ieškinio senatis netaikoma. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2000 m. Civiliniame kodekse, trečiajame skirsnyje „Tėvystės nustatymas“ (CK 3.146-3.148 str.), todėl apelianto teiginiai, jog vien ieškinio senaties pagrindu teismas turėjo atmesti ieškinį, yra nepagrįsti ir atmestini.

Viena iš tėvų pareigų vaikui yra išlaikymo jam teikimas (CK 3.155 str. 2 d.). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys ir vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis, nustatė, kad vaiko poreikiams patenkinti kas mėnesį reikia 800 Lt, tačiau atsakovas su šiuo dydžiu nesutinka, teigia, jog vaiko poreikius ieškovė dirbtinai padidino, o ieškinį vertina kaip ieškovės siekį pagerinti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija nevertina ieškovės siekių, o konstatuoja, jog vaikui svarbios informacijos, taip pat ir apie jo tikrąją kilmę slėpimas, yra vaiko teisių pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje svarbiausia yra nustatyti asmenį, kuris turi vykdyti įstatymo nustatytas tėvo teises ir pareigas, o išlaikymas vaikui yra tik viena iš tėvo pareigų. Kilus ginčui dėl išlaikymo dydžio, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, nes išlaikymo dydis turi būti proporcingas šiems dviem kriterijams ir užtikrinti vaikui būtinas sąlygas vystytis (CK 3.192 str. 2 d.). Prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą dukrai, ieškovė nurodė, kad išlaidos dukrai mėnesiui sudaro 850 Lt - maistui dukrai būtina skirti 300 Lt per mėnesį, rūbams, mokymosi priemonėms, užklasinei veiklai, laisvalaikiui - bendrai 250 Lt, vaistams, kontaktiniams lešiams - 135 Lt, komunaliniams mokesčiams, internetui, telefonui - 150 Lt (1 t., b. l. 89). Atsakovas neneigia, išskyrus mokėtinus mokesčius už komunalinius patarnavimus, jog augant vaikui nurodytos išlaidos patiriamos, tačiau teigia, jog sulaukus 16 m. A. A. mokymasis nebeprivalomas. CK 3.192 straipsnio nuostatos numato, jog tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir nenumato jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant tėvai gali būti atleidžiami nuo šios imperatyvios pareigos. Nors atsakovas neįgyvendino ir kitų savo teisių ir pareigų, nustatytų CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, tačiau, kaip minėta, tai jo neatleidžia nuo pareigos teikti vaikui materialinį išlaikymą. Spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, teismas privalo nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, nustatytinas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. L. yra dirbanti, jos gaunamos pajamos vidutiniškai sudaro 1 250,58 Lt (neatskaičius valstybinio socialinio draudimo mokesčių; 2 t., b. l. 84). Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad A. L. asmeninės nuosavybės teise valdo 27,19 kv. m ploto butą Utenos mieste bei kartu su kitais asmenimis yra paveldėjusi dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypų. Nustatyta, kad atsakovas D. K. darbinių pajamų neturi. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad D. K. vardu registruoti 4 žemės sklypai (duomenys neskelbtini), 1989 m. gamybos automobilis Mitsubishi Pajero, 2004 m. gamybos priekaba Tauras 700-02S. Byloje nustatyta, kad šalių turtinė padėtis yra nevienoda, nes ieškovė viena augina du nepilnamečius vaikus, o atsakovas teikia išlaikymą tik pilnamečiui sūnui, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo D. K. dukrai A. išlaikymą 400 Lt periodinėmis išmokomis (1 t., b. l. 7-9, 32, 50-59, 61-76, 89, 91, 2 t., b. l. 75-87, 88). Įvertinus, jog atsakovas turi registruotino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, yra darbingas, kolegija daro išvadą, jog priteista periodinio išlaikymo suma yra pagrįsta. Nesutikdamas su priteistino išlaikymo dydžiu, D. K. nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, paneigiančių nepilnametės A. A. poreikių dydį (CPK 12 str., 178 str.). Pažymėtina, jog atsakovas nepagrįstai perkelia ieškovei pareigą pasirūpinti gauti didesnes pajamas, nes analogiški teiginiai gali būti taikomi ir pačiam atsakovui, nes duomenų, jog yra nedarbingas, byloje nėra. Neatmestina, jog atsakovas gauna pajamų iš turimų žemės sklypų. Ta aplinkybė, jog ieškovė, nuosavybės teise valdydama butą, gyvenamąjį būstą nuomoja, nėra pagrindas konstatuoti, jog ir gyvenant nuosavame bute nereikalingi mokėjimai už komunalines paslaugas (2 t., b. l. 75). Be to, kaip nurodė ieškovė, butas (duomenys neskelbtini), yra nuomojamas ir tokiu būdu iš turto gaunamos pajamos (1 t., b. l. 96-99). Nesutikdamas su ieškovės nurodytais nepilnametės dukters poreikiais, atsakovas nepateikė kitokių vaiko poreikių paskaičiavimų, o įrodinėti rašytiniais ar kitokiais įrodymais neužaukštintus ir būtinus nepilnamečio vaiko poreikius nereikia, nes šios aplinkybės yra visiems žinomos ir neįrodinėjamos (CPK 182 str.). Kritiškai vertintini atsakovo teiginiai dėl nepilnametės A. A. galimybių pačiai save išlaikyti. Šiuo atveju, atsakovas minėtais teiginiais pažeidžia nepilnametės A. A. teisę gauti išsilavinimą, kuris ugdytų jos bendrą kultūrinį išprusimą ir kurio dėka ji galėtų vienodų galimybių pagrindu ugdyti savo sugebėjimus, pažiūras, tapti naudingu visuomenės nariu. Atsakovo savanoriškas pilnamečio sūnaus rėmimas nepanaikina pareigos išlaikyti dukrą A. A. (CK 3.192 str. 1 d.).

Tėvams, nevykdantiems savo pareigos materialiai išlaikyti vaiką, išlaikymas priteisiamas ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad D. K. neteikė nepilnametei A. A. išlaikymo, todėl teisinga išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoti už trejus iki ieškinio pateikimo dienos metus. Priteisdamas įsiskolinimą, teismas pagrįstai konstatavo, jog už minėtą laikotarpį priteistina po 350 Lt kas mėnesį, nes minėtu metu nepilnametės A. A. poreikiai buvo mažesni. Atsakovo prašymas sumažinti priteistą išlaikymo dydį, jokiais įrodymais ir/ar paskaičiavimais nepagrįstas. Konstatuoti, jog priteista 400 Lt kas mėnesį mokėtina suma yra neprotinga ar užaukštinta ir todėl priteistas išlaikymas turėtų būti mažinamas iki apelianto nurodytos “protingos sumos”, nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Kritiškai vertintini apelianto D. K. nurodyti teiginiai dėl galimų jo veiksmų apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą skundžiamą sprendimą. CK 3.205 straipsnio nuostatos numato, jog pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus bei jais rūpintis. Nagrinėjamu atveju, atsakovo nurodytas išankstinis ketinimas reikšti nepilnametei A. A. ieškinį dėl išlaikymo priteisimo traktuotinas kaip grasinimas, jog duktė atsisakytų savo teisės žinoti tėvą bei gauti išlaikymą. Tokie atsakovo D. K. teiginiai itin pažeidžia vaiko interesus ir vertintini kritiškai (CK 3.192 str.).

Dėl paminėtų motyvų keisti ar naikinti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 sprendimą palikti nepakeistą.