Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Mano Būstas Neris“ ieškinį atsakovui P. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš ieškovo atstovo, atsakovo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), t.y. 2013 m. balandžio 15 d. atsakovas sudarė dalies negyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartį.

Ieškovo paaiškinimu, skolos likutis kilo būtent nustačius, kad aukščiau nurodytos pirkimo sutarties pagrindu atsakovas nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) patalpos dalį. Papildomai ieškovo atstovas pažymėjo, kad pinigų sumą už šiukšlių išvežimą nustato ne ieškovas, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimais.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo skolos reikalavimo teisės dėl skolos pagal 2021 m. sausio 31 d. ieškovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

CK 6.59 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (CK 4.82 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Teismų praktikoje kritiškai vertinami šalių paaiškinimai dėl tam tikrų veiksmų atlikimų žodžiu, jeigu teigiančioji šalis negali savo parodymų pagrįsti ir įrodyti.

Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti.

Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Atsakovo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su jo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).

Nagrinėjamu atveju, ieškovui reikalaujant priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas paslaugas, tenka pareiga įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius, o atsakovui ginčijant suteiktų mokesčių paskaičiavimą tenka pareiga įrodyti, kad mokesčiai paskaičiuoti neteisingai.

Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija.

Byloje yra neginčijamas faktas, kad pastatą, adresu (duomenys neskelbtini) administruoja ieškovas pagal 2012-12-28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551, įsakymas pakeistas 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30- 3954/18(2.1.1E-TD2).

Ieškovas, siekdamas įrodyti reikalavimo pagrįstumą, pateikė apyvartos žiniaraštį iš kurio matosi laikotarpis, priskaičiuota suma ir skolos likutis, išrašą iš buto sąskaitos apie priskaičiuotus mokesčius, iš kurio matosi, kad atsakovo valdomai patalpai buvo skaičiuojamos kaupiamosios lėšos bendrojo naudojimo patalpų remontui, pastato techninė priežiūra, administravimo paslaugos bei šiukšlių išvežimas; atskirose sąskaitose nurodytos sumos už kitus darbus.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (toliau - Nuostatų) 8.1. papunktį administratorius proporcingai patalpų savininkų dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja už namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, vadovaudamasis savivaldybės vykdomosios institucijos sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodytu bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifu, neviršijančiu maksimalaus tarifo, apskaičiuoto pagal savivaldybės tarybos nustatytą maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką. Nurodytame 2018-12-19 įsakyme dėl patalpų administravimo numatytas maksimalus administravimo tarifas, kurio ieškovas, apskaičiuodamas prašomą priteisti skolą, neviršijo.

Pagal CK 4.82 straipsnio 4 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Pagal Nuostatų 8.8 papunktį mėnesines kaupiamąsias įmokas administratorius apskaičiuoja pagal Butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius reikalavimus, kaupimo, dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarkos aprašu, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 390 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius reikalavimus, kaupimo, dydžio apskaičiavimo, sukauktų lėšų apsaugos tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatytą kaupiamosios įmokos tarifą ir teisės aktus, nustatančius lėšų kaupimą namui atnaujinti (modernizuoti). Pagal Aprašo 11.1 papunktį daugiabučiams namams, kurių naudingasis plotas iki 3 000 kv.m. tarifas yra 0,05 Eur/kv.m./mėn.; pagal 11.2 papunktį daugiabučiams namams, kurių naudingasis plotas 3 000 kv.m. ir daugiau tarifas yra 0,03 Eur/kv.m./mėn. Šiuo atveju, įvertinus ieškinyje reikalaujamą priteisti skolą dalyje dėl kaupiamųjų lėšų, darytina išvada, kad šios lėšos, skirtos daugiabučio namo bendrosioms patalpoms (jų remontui), apskaičiuotos tinkamai ir ieškovas turi jų reikalavimo teisę.

Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. E. T. Teismas sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl H. F.).Vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Pažymėtina, kad rinkliava už šiukšlių išvežimą taikoma bet kuriam nekilnojamajam turtui, t.y. ne tik gyvenamosioms, bet ir negyvenamosioms patalpoms, kokias valdo nagrinėjamoje byloje atsakovas.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014).

Šiai bylai išnagrinėti prejudicinę galią turi toliau nurodyti Vilniaus apygardos teismo 2020-06-02 įsiteisėjusios nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1014-803/2020 išaiškinimai.

„Apeliantė atsakovo pareigą mokėti už atliekų išvežimą kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr.1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – Atliekų tvarkymo taisyklės). Ieškovės teigimu šiukšlių išvežimas yra specifinė paslauga, kurios realų atlikimą neįmanoma patikrinti, nes neįmanoma išskirti kiekvieno atskiro subjekto išmesto šiukšlių kiekio į konteinerius, neįmanoma nustatyti, kas ir kokiu intensyvumu konteineriais naudojosi. Dėl to, esant galiojančiai sutarčiai dėl komunalinių paslaugų suteikimo, atsakovas privalo sumokėti už jam suteiktas komunalines paslaugas nepriklausomai nuo to, kokiu intensyvumu jis jomis naudojosi. Mokesčių dydis priklauso, šiuo atveju, nuo atsakovo valdomų patalpų ploto.

30. Atsakovas nesutikimą mokėti už šiukšlių išvežimą mokėti motyvuoja tuo, kad negyvenamosios palėpės savininkas nėra teršėjas, jis šiose patalpose negyvena, jokios veiklos nevykdo.

31. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovui P. B. nuo 2013 m. balandžio 9 d. nuosavybės teise priklauso 7379/10000 dalys negyvenamosios patalpos-neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 11-12).

32. Remiantis Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija aktuali ginčo laikotarpiui galiojo 2016.05.11 – 2018.05.01) 3 punktu Taisyklės galioja Savivaldybės teritorijoje ir yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Visi komunalinių atliekų turėtojai, išskyrus Taisyklėse nurodytus atvejus, privalo laikytis šių Taisyklių reikalavimų ir naudotis Savivaldybės organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos teikiamomis paslaugomis bei mokėti už jas Taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba juridinis ar fizinis asmuo, kuris turi atliekų arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų (Atliekų tvarkymo taisyklių 7.8 punktas). Vadovaujantis Atliekų tvarkymo taisyklių 21 punktu atliekų turėtojai yra skirstomi į šias grupes: 1) gyventojai (fiziniai asmenys); 2) įmonės, įstaigos, organizacijos (juridiniai asmenys), kurių veikloje susidaro atliekos, panašios į komunalines atliekas, ir šių atliekų tvarkymas nėra apibrėžtas juridiniam asmeniui išduotame TIPK leidime arba juridinis asmuo TIPK leidimo neturi ir neprivalo turėti; 3) įmonės, įstaigos, organizacijos (juridiniai asmenys), kurių veikloje susidaro atliekos, panašios į komunalines atliekas, ir kurių tvarkymas yra apibrėžtas juridiniam asmeniui išduotame TIPK leidime.

33. Iš nurodytų Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatų matyti, kad mokėti už atliekų išvežimą privalo atliekų turėtojai, kurie visais atvejais yra siejami su patalpų faktiniu naudojimu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų ir atsakovo paaiškinimų, atsakovas yra negyvenamųjų patalpų – dalies palėpės savininkas. Apeliantė neneigia šių nustatytų faktų.

34. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidas sudaro trys išlaidų grupės. Tai – turto administravimo išlaidos (CK4.84 straipsnio 4 dalis), namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos (CK4.82 straipsnio 3 dalis) ir su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos (pavyzdžiui, išlaidos šiukšlėms išvežti, elektros energijai ir pan.) Asmeninės išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir nesusijusios su įstatyme nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų prievole mokėti namui išlaikyti ir išsaugoti reikalingas išlaidas bei administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-494/2012).

35. Taigi byloje esant nustatytai aplinkybei, kad atsakovas nesinaudoja jam priklausančia dalimi negyvenamosios patalpos – neįrengta pastoge, (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei įsiskolinimo už šiukšlių išvežimą.“

Papildomai pasisakytina, kad ieškovo nurodoma skola už šiukšlių išvežimą yra laikotarpiu nuo 2013-04-15 iki 2016-08-31 ir sudaro 105,69 Eur sumą.

Kadangi skola už šiukšlių išvežimą yra už ankstesnį laikotarpį nei ieškinyje prašoma skolos dalis, konstatuotina, kad negyvenama palėpės dalimi atsakovas nesinaudojo (tuo labiau, kad ieškovas nepateikė tai paneigiančių įrodymų). Dar daugiau, teismui pateiktos analogiškos bendros sąskaitos faktūros, įrodančios faktinį šiukšlių išvežėjui mokėtiną sumą, tačiau niekaip neįrodo, kad tokios paslaugos teiktinos ir skaičiuotinos nurodytam laikotarpiui atsakovui.

Todėl vadovaujantis, kad tarp tų pačių šalių buvo nagrinėtas ginčas dėl šiukšlių išvežimo vėlesniu laikotarpiu, o ieškovo ieškinio dalis atmesta kaip nepagrįsta ir neįrodyta, papildomai nepateikus teismui įrodymų, laikytina, kad ir šiame ieškinyje ieškovas neįrodė iš atsakovo reikalaujamos skolos 105,69 Eur sumai pagrįstumo ir šioje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas.

CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės bendrasavininkui apmokėti turto išlaikymo išlaidas išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinti STR 1.12.05:2002 Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Reglamentas). Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus ir nustato jų įgyvendinimo tvarką (1 punktas), yra privalomas gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams), daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, fiziniams asmenims, įgaliotiems valdyti ir prižiūrėti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus pagal namo patalpų savininkų jungtinės veiklos sutartį, įmonėms, įgaliotoms administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrąja nuosavybę pagal CK 4.84 straipsnį, <...> (2 punktas). Reglamento prasme privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas). Šių reikalavimų įgyvendinimas, be kita ko, užtikrinamas statybos darbais – pastato ar jo dalių remontu ar rekonstrukcija (13.5 papunktis). Šiuo atveju atlikti darbai: balkonų remonto, smulkūs elektros darbai, fekalinės kanalizacijos remonto darbai, kenkėjų naikinimas, smulkūs durų remonto ar smulkūs staliaus remonto darbai vertintini kaip susiję su bendrosios dalinės nuosavybės objektų išlaikymu, atnaujinimu, bendrojo naudojimo objektų techninės būklės išsaugojimu, higienos palaikymu bei kitų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 12 punkte numatytų reikalavimų įgyvendinimu, o šias išlaidas kaip bendrasavininkas turi atlyginti atsakovas. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, kad pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga sudaro bendrąją pastato inžinierinę sistemą. Todėl nustatyta aplinkybė, kad buvo atlikti tam tikri darbai: kaminų apžiūra ir remontas, karšto vandens vamzdyno remontas, plytų nurinkimas nuo kaminų, šalto vandens vamzdyno remontas ir kiti darbai, ieškovui pateikus visus šiuos sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų pagrindžiančius įrodymus, sudaro teismui pagrindo spręsti, kad atsakovas privalo apmokėti išlaidas, susijusias su 2021-01-31 sąskaitoje faktūroje nurodytų sistemų ir dalių remontu.

Kiti ieškovo pridėtose sąskaitose faktūrose už laikotarpį nuo 2021-01-31 iki 2021-05-31 reikalaujami skolos dydžiai yra visiškai pagrįsti ir įrodyti.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.38 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). CK 6.200 straipsnio 3 dalis nustato, jog sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Reikalavimas tarpusavyje atsiradusias prievoles, taip pat ir iš sutarties kylančias teises realizuoti kuo ekonomiškiau reiškia, jog šalys neturi teisės atlikti veiksmų, kuriais, neesant sutartinio pagrindo, būtų didinami kitos šalies įsipareigojimai pirmajai šaliai.

Kadangi konstatuota, kad atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog ieškovo prašomos priteisti išlaidos (išskyrus aukščiau teismo sprendime atmestąsias) būtų neteisingai ir nepagrįstai apskaičiuotos, paslaugos nesuteiktos, remonto darbai ir kiti statinio priežiūros darbai atlikti nekokybiškai, konstatuoja, kad ieškovas turi teisę reikalauti patirtų 591,16 Eur išlaidų atlyginimo už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., o atsakovo – pareigą jas apmokėti (CK 4.82 straipsniai 3 dalis, 4.83 straipsnio 4 dalis, 4.84 straipsnio 1 dalis).

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (pagrindinę skolą) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (85 proc.). Ieškovas sumokėjo 16 Eur dydžio žyminį mokestį bei patyrė kitas 4,45 Eur būtinąsias išlaidas, susijusias su registrų išrašu ir paieška. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, 17,38 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovui yra priteistinos.

Ieškovas prašo atlyginti 762,05 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis (762,05 Eur), atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, į tai, kad byloje ieškovas rengė papildomus paaiškinimus, teikė papildomus įrodymus, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl jos laikytinas protingomis ir nėra mažintinos ir papildomai prie reikštų ieškinio reikalavimų yra priteistinos proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimo daliai ir sudaro 647,74 Eur sumą (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

Atsakovas prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas 1573 Eur sumai iš ieškovo. Bylinėjimosi išlaidas sudarė atstovavimas teismo posėdžiuose, paaiškinimų parengimas ir pateikimas, atsiliepimo parengimas ir pateikimas teismui. Atsakovas taip pat teismui pridėjo mokėjimo įrodymus, įrodančius, kad bylinėjimosi išlaidas teisines paslaugas teikusiems asmenims atsakovas atlygino. Atsižvelgiant į CPK ir aukščiau nurodytų rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis (1573 Eur), atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, į tai, kad byloje atsakovas rengė papildomus paaiškinimus, teikė papildomus įrodymus, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl jos laikytinas protingomis ir nėra mažintinos ir yra priteistinos iš ieškovo atsakovui proporcingai atmesto ieškinio reikalavimo daliai ir sudaro 235,95 Eur sumą (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš šalių nėra priteistinos teismo patirtos išlaidos (proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimo daliai ir proporcingai atmesto ieškinio reikalavimo daliai), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jos neviršija minimalios priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Mano Būstas Neris“, juridinio asmens kodas 121483222, ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 591,16 Eur (penki šimtai devyniasdešimt vienas euras 16 centų) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 591,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 665,12 Eur (šeši šimtai šešiasdešimt penki eurai 12 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Mano Būstas Neris“, juridinio asmens kodas 121483222, atsakovo P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 235,95 Eur (du šimtai trisdešimt penki eurai 95 centai) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.