Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Arvydo Žibo ir Albino Čeplinsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1059-587/2011 pagal ieškovo K. N. ieškinį atsakovams V. L., K. L. dėl skolos, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, pažeidė CPK 176 str. 1 d., 185 str. 1 d. ir 186 str. 4 d. Teismas negalėjo objektyviai nuspręsti ar atsakovė žinojo apie paskolos paėmimą, kadangi atsakovė teisme tvirtino, jog nežinojo, kad paskola paimta ir ar tikrai ji paimta, nežinojo kokia paskolos suma, kokiu tikslu ji paimta, apie paskolą atsakovė sužinojo tik prasidėjus teisminiam ginčui. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas ilgą laiką gyveno JAV ir atsakovai jau nebendravo. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovė negalėjo žinoti apie paskolą;teismas be pagrindo rėmėsi CK 3.96 str. 1 d. ir nesirėmė CK 3.92 str. 6 d., todėl neteisingai įvertino atsakovės nesikreipimo dėl sandorio nuginčijimo faktą. Atsakovė negalėjo ginčyti sandorio, nes nieko tikro apie jį nežinojo. Teismas turėjo pripažinti, jog atsakovė nedavė sutikimo paskolai paimti, o po paskolos paėmimo, šio sandorio nepatvirtino;teismas netinkamai aiškino CK 3.92 str. 2 d., todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, nurodančios, jog CK 3.92 str. 2 d. prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais (LAT plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010);teismas nepagrįstai rėmėsi CK 3.109 str. 1 d. 5 p. bei be pagrindo nesirėmė CK 3.109 str. 3 d., todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad paskola buvo paimta šeimos poreikiams. paskolos paėmimo metu atsakovai jau nebendravo, santuokos nutraukimo faktas 2004 metais patvirtina tik santuokos nutraukimą de jure. Atsakovai kartu negyveno nuo 2000 metų, kai atsakovas išvyko gyventi į JAV. teismas šališkai vertino liudytojo V. L. parodymus. Atsakovas iš gautų pinigų šeimai jų neskyrė, pelno negavo. ieškovas privertė atsakovą V. L. pasirašyti skolos raštelį, o pastarasis to išsigandęs paliko šeimą ir išvyko į JAV. Teismas nenustatė kaip atsakovo verslas Rusijoje yra susijęs su šeimos poreikiais. Verslas Rusijoje vyko 1998-2000 metais, ieškovas negalėjo pinigų skolinti verslui, kadangi 2000 m. gegužės mėn. jis jau buvo žlugęs.

byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, jog paskola buvo paimta dar atsakovams būnant santuokoje – 2000-05-10. Atsakovų santuoka nutraukta 2004 m. Apeliantė 2011-05-05 teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas į JAV išvyko 2001-12-06, t.y. praėjus pusantrų metų po paskolos raštelio surašymo ir po jame nurodyto paskolos grąžinimo termino (2001-01-03). Atsakovo išvykimas į JAV, neturi teisinės reikšmės solidariosios atsakomybės išnykimo pagrindui, kadangi paskola buvo paimta atsakovui V. L. būnant santuokoje ir apie tai žinant apeliantei K. L.. Tą patvirtina ir pačios apeliantės išdėstytos aplinkybės 2011 m. gegužės 5 d. vykusio teismo posėdžio metu. Apeliantė, dėstant faktines aplinkybes, susijusias su verslo reikalais ir paskolos paėmimu, teigia, jog „vyras išvažiavo su Leonavičiumi. Kalba buvo, kad važiuoja statyti sifonų cechą. Sakė, kad Narkevičius duos pinigų“ „... į Ameriką išvažiavo 2001-12-06. Gal bijojo, kad iš jo (V. L.) tą paskolą prašys grąžinti“. Apeliantė taipogi klaidingai nurodo, jog po santuokos nutraukimo ji nebendravo su atsakovu V. L., kadangi tokius argumentus paneigia K. N. duoti parodymai apie tai, jog ji tikėjosi, kad Valius paskolą grąžins“. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog apeliantės teiginiai, nurodyti apeliaciniame skunde apie tai, jog ji nežinojo kokiu tikslu paskola paimta; nežinojo, kad paskola paimta ir ar tikrai ji paimta; apie paskolą viską sužinojau tik 2009 metais, prasidėjus šiai bylai; atsakovas V. L. manęs apie paskolos paėmimą ir kitas jos aplinkybes neinformavo nei telefonu, nei laišku ar dar kaip nors prieštarauja jos pačios išsakytai pozicijai teismo posėdžio metu. Apeliantė nesinaudodama galimybe jai žinomą sandorį nuginčyti ar jam prieštarauti, šiam sandoriui davė savo sutikimą (LR CK 3.109 str. 1 d. ), todėl teismas pagrįstai pripažino, jog šis sandoris sudarytas su atsakovės K. L. sutikimu, todėl iš abiejų atsakovų skola priteistina solidariai;apeliantė neteisingai nurodo, jog teismas nepagrindę, kokiu būdu verslas Rusijoje yra susijęs su jos šeimos poreikių tenkinimu, o ji turėtų būti solidariai atsakinga už verslą Rusijoje. Sudarant verslo sandorius, įsteigiant įmones; ar pradedant vystyti verslą su kitais asmenimis žinant kitam sutuoktiniui, pagrįstai tikimasi, jog iš verslo gautomis pajamomis bus didinamas bendras sutuoktinių turimas turtas, gaunamos papildomos pajamos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Apeliantė savo parodymuose yra nurodžiusi, jog ji asmeniškai duodavo pinigų V. L. jam vykstant į Rusiją būtent verslo reikalais. Akivaizdu, jog tokiu elgesiu ji davė pritarimą ir sutikimą buvusiam sutuoktiniui įgyvendinti verslo idėjas ir planus kitoje šalyje taip tikintis šeimos turtinės padėties bendro pagerėjimo, t.y. - šeimos poreikių tenkinimo. LR CK 3.88 str. 2 d. numatyta prezumpcija, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija gali būti nuginčijama to sutuoktinio, kuris ją neigia. Šiuo atveju, atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė, t.y. neįrodė, jog paskola buvo imta ne šeimos poreikiams tenkinti, jog ji buvo imta apeliantei paskolos egzistavimo aplinkybių nežinant ar šio sandorio nepatvirtinus. Argumentas, jog teismas nepagrindė, kokiu būdu verslas Rusijoje yra susijęs su atsakovės šeimos poreikių tenkinimu yra nepagrįstas, kadangi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą LR CK 3.88 str. 2 d. bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją privalėjo paneigti pati atsakovė, o ne teismas. Ieškovas mano, jog teismas objektyviai, visapusiškai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai aiškino teisės normas, tokiu būdu teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą bei priėmė visapusiškai pagrįsta ir teisėtą sprendimą. Visos faktinės bylos aplinkybės yra patvirtintos ieškovo K. N. paaiškinimais, liudytojo V. L. parodymais; taip pat rašytiniais dokumentais, todėl konstatuoti įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimus pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-05-19 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo K. N. ieškinį atsakovams V. L. ir K. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas pilnai. Ieškovui K. N. iš atsakovų V. L. ir K. L. solidariai priteista 80 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-12-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2400 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteista valstybei iš V. L. ir K. L. po 36,60 Lt iš kiekvieno už procesinių dokumentų siuntimą ( t. 1, b. l. 148-150 ).

Atsakovė ( apeliantė ) K. L. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Prašo teismo sprendimo dalį, kuria atsakovė K. L. pripažinta solidariai atsakinga kartu su atsakovu V. L. ir priteista 80 000 Lt solidari skola, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo K. L. ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš K. L. atmesti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-482/2008 ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo plenarinės sesijos 2010-05-20 Nutarime yra pasisakęs dėl sutuoktinių bendrų prievolių. Nutarime nurodyta, kad bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės ( CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys ). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto ( CK 3.109 straipsnio 1 dalis ).

Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų ( abiejų sutuoktinių ) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Šiuos klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tik ją visą, tik jos dalį ( CK 6.6 straipsnio 4 dalis ). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus ( CK 6.6 straipsnio 1 dalis ). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu sudarytos paskolos sutarčiai išaiškino, kad kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas ( CK 3.92 straipsnio 3 dalis ), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas ( CK 3.92 straipsnio 4 dalis ).Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos Nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 ).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000-05-10 atsakovas V. L. pasiskolino iš ieškovo K. N. 80 000 Lt ( 20 000 JAV dolerių ) ( t. 1, b. l. 55 ). Santuoka tarp atsakovų V. L. ir K. L. buvo nutraukta JAV Ilinojaus valstijos Cook apygardos apylinkės teismo 2004-12-14 sprendimu, jis Lietuvos Respublikoje pripažintas Lietuvos Apeliacinio teismo 2010-05-17 nutartimi, ištuokos liudijimas išduotas 2010-09-16 ( t. 1, b. l. 113-114 ). Iš viso to darytina išvada, kad atsakovas V. L. minėtą paskolą paėmė iš ieškovo K. L. dar gyvenant santuokoje su atsakove K. L.. Nutraukus santuoką atsakovai turto nepasidalino.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas nevertino tokių faktų, kad ji nežinojo, jog paskola paimta, kokia paskolos suma pasiskolinta, kokiu tikslu ir kokiam laikui ji paimta, apie paskolą ji sužinojo tik 2009 metais, prasidėjus bylai. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus vertina kritiškai. Kaip jau minėta, apeliantės sutuoktinis pinigus iš ieškovo pasiskolino 2000-05-10 ( atsakovams gyvenant santuokoje ), pati apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, kad „ vyras išvažiavo su Leonavičiumi, kalba buvo, kad važiuoja statyti sifonų cechą. Sakė, kad Narkevičius duos pinigų.1998 m. išvažiavo dirbti, 2001 m. birželį grįžo, o į Ameriką išvažiavo 2001 m. 12 mėn. 6 d. Gal bijojo, kad iš jo tą paskolą prašys grąžinti“. Be to, aplinkybes, kad atsakovė žinojo apie paimtą paskolą patvirtino ir ieškovas bei liudytojas V. L., kuris taip pat skolinosi iš ieškovo pinigus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pačios atsakovės, ieškovo ir liudytojo V. L. paaiškinimus, pagrįstai nustatė, kad apeliantė žinojo apie jos sutuoktinio paimtą paskolą.

Nagrinėjamu atveju paskola yra priskiriama prie sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Taigi, vieno sutuoktinio prievolės, prisiimtos pagal tokį sandorį gali būti pripažintinos bendromis prievolėmis tik tada, kai yra įrodoma, kad šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais. Tai reiškia, kad sutuoktinių bendra prievolė pagal tokį sandorį nėra preziumuojama. Šiuo konkrečiu atveju apeliantė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta ne šeimos interesais, o dėl kokių tai kitų tikslų ( CPK 178 str.).

Kaip jau minėta, apeliantės sutuoktinis pinigus pasiskolino iš ieškovo 2000-05-10, t. y. dar atsakovams gyvenant santuokoje. Tuo metu jie vedė bendrą ūkį ( priešingų įrodymų tam paneigti atsakovė nepateikė ). Kaip pripažino pati atsakovė, ji su savo sutuoktiniu praktiškai jau nebebendravo šiam išvykus į Ameriką ( t. 1, b. l. 142 ). Gi ten jis išvyko tik 2001-12-06.Tai, kad apeliantės sutuoktinis nėra gavęs jau minėtų pinigų ( kaip kad teigia apeliantė ), neįrodyta. Taip pat nėra įrodyta, kad apeliantės sutuoktinis paskolos raštelį surašė naudojant jo atžvilgiu fizinę ar psichinę prievartą. Iš to darytina išvada, kad pinigai buvo pasiskolinti verslo reikalais, atsakovės sutuoktinis vyko dirbti į Rusiją. Jis, pasiskolindamas pinigus, siekė plėtoti verslą, gauti pajamų ir jas panaudoti šeimos interesais. Aplinkybių, kad paskola buvo paimta asmeninėms apeliantės vyro reikmėms, ar kokiems tai kitiems tikslams, byloje nenustatyta. Tokių įrodymų nepateikė ir pati apeliantė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolos sutartį pripažino bendra atsakovų prievole. Todėl apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kokiu būdu verslas Rusijoje yra susijęs su jos šeimos poreikių tenkinimu, pripažintinas nepagrįstu. Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tas materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą, procesinių ir materialinių teisės normų nepažeidė, tinkamai vertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tokiu būdu apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.