Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Reginos Gaudutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 307 straipsnio 2 dalį – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 (įsigaliojusio nuo 2005-06-30) redakcija) – 4 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1–2 punktais, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su paskirtomis bausmėmis pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis, R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 3 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios R. M. priteista 266,34 Eur valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. M. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji, veikdama kartu su bendrininkų grupe – su J. M. (nuteistu 2013-08-26 teismo nuosprendžiu), vieninga tyčia, iš anksto susitarę daryti, tęsti ir užbaigti daromą nusikalstamą veiką, pasiūlė A. J. vykti į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“ dirbti prostitute, o jai su pasiūlymu sutikus, 2009 m. pavasarį (tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną), kartu su J. M., automobiliu „Volkswagen Transporter“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu E. M. firmai, vairuodami pakaitomis, A. J. sutikimu, gabeno ją prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, Kauno miesto, į viešnamį „(duomenys neskelbtini)“ esantį, „(duomenys neskelbtini). Tęsdama šią nusikalstamą veiką, veikdama bendrininkų grupe su J. M., pagal išankstinį susitarimą su viešnamio „(duomenys neskelbtini) “ valdytoju M. D. atgabenti merginas prostitucijai jo viešnamyje, ji kartu su J. M., 2009 m. pavasarį (tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną), tuo pačiu automobiliu „Volkswagen Transporter“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuodami pakaitomis, pačių sutikimu, prostitucijai gabeno ir R. M. bei kelias savaites Vokietijoje (duomenys neskelbtini) esančiame viešnamyje „(duomenys neskelbtini) “ prostitucijos paslaugas jau teikusią bei kartu su ja (R. M.) ir J. M., į Lietuvą grįžusią A. J., iš jos gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini) “, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat ji (R. M.) su J. M., tęsdama nusikalstamą veiką, 2009-06-19, automobiliu „Volkswagen Transporter“, vairuodami pakaitomis, pačių sutikimu prostitucijai gabeno S. I., R. B. ir Vokietijoje (duomenys neskelbtini) esančiame viešnamyje „(duomenys neskelbtini) “ prostitucijos paslaugas jau teikusią bei kartu su ja (R. M.) ir J. M. į Lietuvą grįžusią, A. J. iš Lietuvos Respublikos, Kauno miesto, į Vokietijoje esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini) “, esantį, (duomenys neskelbtini).Be to, R. M. nuteista ir pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 (įsigaliojusio nuo 2005-06-30) redakcija), 307 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, nuo 2009-07-11 iki 2009-08-12, veikdama kartu su bendrininkų grupe – su J. M. (nuteistu 2013-08-26 teismo nuosprendžiu) ir V. T. (mirusiu 2010-03-25), vieninga tyčia, siekdami bendrų nusikalstamų tikslų – perleisti prostitucijai bei pelnytis iš A. J., R. B. ir S. I. prostitucijos, po to, kai tarp J. M. ir viešnamio „(duomenys neskelbtini) “ valdytojo M. D. įvyko konfliktas dėl jo neva nesumokėtos, likusios užmokesčio už S. I. ir R. B. atvežimą dirbti prostitutėmis viešnamyje dalies, ir jai (R. M.), J. M. bei V. T. pareikalavus, jog viešnamyje „(duomenys neskelbtini) “ prostitutėmis dirbusios A. J., R. B. ir S. I., susirinktų daiktus ir vyktų kartu su jais, joms nepaklusus tokiam reikalavimui, 2009 m. liepą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, prieš A. J. panaudodami psichinę prievartą – grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš jos artimuosius, papasakoti jiems apie jos darbą prostitute, iš viešnamio „(duomenys neskelbtini) “, esančio (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, atgabeno A. J. į jos (R. M.) ir J. M. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vokietijoje; o 2009 m. liepos 11–12 d., J. M. prieš merginų valią – sugriebus S. I. už kaklo, o R. B. už parankės, išsivedus jas iš „(duomenys neskelbtini)“ naktinio klubo, esančio (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, įsodinę merginas į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobilį, siekdami palaužti merginų valią ir pasipriešinimą bei suvaržyti jų laisvę, panaudojo fizinį smurtą – V. T. sudavus R. B. ir S. I. nenustatytą kiekį smūgių ranka į veido sritį, šiais veiksmais sukeliant merginoms fizinį skausmą, nugabeno jas į jos (R. M.) ir J. M. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, kuriame J. M. ir V. T., tęsdami nusikalstamus veiksmus, naudojo fizinį smurtą: sudavė smūgius rankomis S. I. ir R. B. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu sukeldami nukentėjusiosioms fizinį skausmą bei naudodami psichinę prievartą – grasinant parduoti jas rusų tautybės asmenims, susidoroti su merginų artimaisiais, patalpinti Lietuvos spaudoje informaciją apie tai, kad šios verčiasi prostitucija, atėmė merginų turėtus pinigus, po to ji (R. M.) liepė ir kartu su J. M. padiktavo tekstą, kurį ant jos (R. M.) paduotų baltos spalvos popieriaus lapų, privertė parašyti R. B. ir S. I. apie tariamą 5 000 Eur skolą. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus merginų valiai palaužti bei atimdami galimybę priešintis, naudojo fizinį smurtą – V. T. nukirpus elektros laidą ir vieną jo galą įjungus į elektros tinklą, o nukirptąjį priglaudus S. I. prie kūno, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą – žaizdą kairėje šlaunyje, R. B. nežymų sveikatos sutrikdymą – žaizdą dešinės krūties viršutiniame–vidiniame kvadrate, privertė S. I. išgerti 200 g degtinės ir vėl grasino parduoti merginas prostitucijai bei susidoroti su jų artimaisiais. Po to, kai S. I. neištvėrusi įtampos, siekdama išvengti grasinimų įvykdymo ir smurto, 2009-07-12 vonios kambaryje virtuviniu peiliu 2 kartus dūrė sau peiliu į priekinę pilvo dalį ir J. M., po medikų apžiūros pargabeno jos (R. M.) kontroliuojamą ir lydimą S. I. iš „M. J.“ ligoninės (duomenys neskelbtini) į jų nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur tęsdama nusikalstamus veiksmus kartu su bendrininkais V. T. ir J. M., palaužę nukentėjusių merginų valią, pasinaudodami jų pažeidžiamumu ir atimdami galimybę joms priešintis, laikė nelaisvėje įbaugintas A. J., S. I. ir R. B. iki kol 2009-07-13 R. B. išsivežė atvykę jos tėvai. Po to, įgyvendindami bendrą nusikalstamą tikslą, ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, sugijus S. I. žaizdoms, J. M. ir V. T., iš J. M. ir jos (R. M.), nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, nugabeno S. I. ir A. J. į (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), esantį viešnamį „(duomenys neskelbtini)“, žinodami, kad bus pelnomasi iš merginų prostitucijos, perleido S. I. ir A. J. viešnamio „(duomenys neskelbtini)“ faktiniam valdytojui (duomenys neskelbtini) kontroluoti už nenustatyto dydžio sumą, po to 2 sav. A. J. ir S. I. teikiant seksualines paslaugas už atlygį „(duomenys neskelbtini)“ viešnamyje, J. M., kontroliavo A. J. ir S. I. priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, varžė merginų judėjimo laisvę, bendravimą su kitais asmenimis, reikalavo ikiteisminio tyrimo nenustatytos dalies iš A. J. ir S. I. uždirbtų iš prostitucijos pinigų, kuriuos padalinus tarp grupės narių ji gavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto dydžio pajamas iš A. J. ir S. I. prostitucijos.Nuteistoji R. M. apeliaciniame skunde prašo: pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. nuosprendį, panaikinant dalį, kurioje ji nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – ją išteisinti; taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmių, paskirtų pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, BK 307 straipsnio 2 dalį, vykdymą.Apeliantė tvirtina, kad ji nuoširdžiai pripažino, jog nukentėjusias merginas: A. J., R. M., S. I., R. B. gabeno iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją. Tačiau visos nukentėjusiosios norėjo verstis prostitucija, buvo vežamos jų prašymu ir sutikimu, jokia prievarta prieš jas nebuvo naudojama, dirbti jos vyko savo noru, darbu bei uždarbiu buvo patenkintos, laisvai galėdavo grįžti į Lietuvą, beje, ir buvo grįžusios, grįždavo, paskui vėl pareikšdavo norą vykti, todėl ir veždavo atgal už atlygį. Šią aplinkybę patvirtino ir pačios nukentėjusiosios, ir viešnamio valdytojas M. D.. Nuteistoji matė nuosprendyje aprašytus nuteistojo J. M. ir V. T. veiksmus, nes ji nuo nuteistojo J. M. laukėsi vaiko, buvo kartu, tačiau matydama jų agresiją, bijojo prieštarauti vyrams. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė iš tiesų buvo pažeista, jog nukentėjusiųjų asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nenustačius, kad asmens laisvė buvo suvaržyta, veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 147 straipsnį. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistoji kokiu nors būdu prisidėjo prie nukentėjusiųjų laisvės suvaržymo. Nukentėjusiosios turėjo visišką galimybę laisvai judėti, galėjo bet kada pasišalinti iš ten, kur gyveno, susisiekti su žmonėmis, turėjo savo asmens dokumentus. Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantė kartu su J. M. ir V. T. reikalavo iš merginų, jog šios susirinktų daiktus iš viešnamio „(duomenys neskelbtini) “ ir vyktų kartu su jais, prieš A. J. panaudojo psichinę prievartą, prieš kitas merginas J. M. ir V. T. panaudojus fizinį smurtą, atgabeno jas į nuteistosios ir J. M. butą. Nuteistoji pabrėžia, kad ji jokios psichinės prievartos prieš nukentėjusiąsias nenaudojo. Be kita ko, ir teismas net nenustatė, kokiais konkrečiais veiksmais neva ji tai darė. Apeliantė tiesiog gyveno kartu su J. M., laukėsi vaiko, jo bijojo. Nuteistojo neatliko jokių nusikalstamų veiksmų. Aplinkybė, kad apeliantė atnešė popieriaus lapą, jog nukentėjusiosios parašytų apie skolą, jos kaltės prekyba žmonėmis taip pat neįrodo, juolab, kad taip darė, nes liepė sutuoktinis. Nuteistoji J. M. ir V. T. daromuose nusikaltimuose nedalyvavo, smurto nenaudojo ir neketino naudoti. Priešingai, ji bandė merginas ginti nuo smurto, prašydama jų nemušti, motyvuodama, kad joms dar reikės dirbti, ir manydama, jog toks argumentas sudarys kliūtis naudoti prieš jas smurtą.Apeliantė teigia, kad ji neatliko jokių būtinų prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius atitinkančių veiksmų, taip pat nenustatytas ir nė vienas asmens valią palenkiantis būdas, kuriuo gali būti grasinimai, fizinis smurtas, kitoks galimybės priešintis atėmimas, naudojantis nukentėjusiojo asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu, sumokant pinigus ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Teismas nuosprendyje formaliai nurodė, kad buvo pasinaudota nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, t. y. jų jaunu amžiumi – 18–19 metų, buvimu svetimoje šalyje. Anot nuteistosios, nukentėjusiųjų tariamas pažeidžiamumas ne tik neįrodytas, bet ir neįrodinėtas. Nei viena iš nukentėjusiųjų neparodė, kad dėl jauno amžiaus jautėsi palaužtos ar pažeidžiamos. Tariamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumas: menki atlyginimai ar darbo neturėjimas negali būti laikomas tokiu asmens pažeidžiamumu, kuriuo būtų galima pasinaudoti siekiant jį įtraukti į prekybą žmonėmis. Kaltinimas ir apskųstasis nuosprendis pagrįsti prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais.Nuteistosios vertinimu, byloje neįrodyta, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta, jog apeliantė kokiu nors būdu prisidėjo prie nukentėjusiųjų laisvės suvaržymo. Nukentėjusiųjų laisvė nebuvo suvaržyta. Jos eidavo į klubus, pasivaikščioti, turėjo dokumentus, telefonus, bendravo su artimaisiais, R. B. parvežti į Lietuvą atvyko tėvai, S. I. buvo išvežta į policijos įstaigą, kurioje ją dalyvaujant vertėjai apklausė policijos pareigūnai, siūlė ją paslėpti, tačiau ji pasakė, kad viskas yra gerai, norėdama, jog greičiau ją paleistų, be to, ji buvo ligoninėje, kur taip pat niekam nieko nesakė. Merginos dirbti prostitutėmis norėjo ir tai darė savo noru. Apeliantė jokio suinteresuotumo nukentėjusiųjų darbu kitame, nei jos dirbo, viešnamyje, neturėjo, naudos iš to negavo ir nesiekė. Nuteistoji akcentuoja ir tai, kad teismas visiškai nenagrinėjo jai inkriminuotos veikos subjektyviųjų požymių. Nusikaltimas, nustatytas BK 147 straipsnyje, padaromas tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu, apeliantės veiksmuose pirmosios instancijos teismas nenustatė tiesioginės tyčios. Apskųstajame nuosprendyje išdėstyti argumentai, kad teismo ištirti ir išanalizuoti įrodymai patvirtina, jog R. M. suvokė pavojingą nusikaltimų prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė, kad tokius veiksmus ji atlieka bei padeda atlikti veikdama bendrininkų grupe su jau nuteistu J. M. ir mirusiu V. T., jog tokie jos veiksmai reikalingi bendram (galutiniam) rezultatui pasiekti, t. y. jos tyčia apėmė ir kitų vykdytojų veiksmus, neįrodo apeliantės tyčios ir kaltės.Be kita ko, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl tų pačių nusikalstamų veikų prieš jos vyrą, nukentėjusiosios apie nuteistosios nusikalstamus veiksmus nieko neparodė nei apie psichinę prievartą, nei jokius grasinimus, teigė, jog aplinkybes apie apeliantės „žiaurumą“ sužinojo iš žiniasklaidos. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasi tuo, kad kiekviena teismo išvada turi būti pagrįsta byloje surinktais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltininko naudai principu, apeliantė daro išvadą, jog jos veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, todėl ji dėl kaltinimų prekyba žmonėmis išteisintina. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 147 straipsnio 1 dalį už prekybą žmonėmis atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Tuo atveju, kai kaltininkas BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką padarė dviem ar daugiau asmenims, taikoma BK 147 straipsnio 2 dalis. Ši baudžiamojo įstatymo norma neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Atsakomybę už šią veiką numato BK 307 straipsnis. Kai padaromi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, kvalifikuojama pagal BK 147 ir 307 straipsnių sutaptį. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokios kategorijos bylose, kaip ir nagrinėjama byla, pagal įstatymą būtina įrodyti vieną iš alternatyvių veikų (pardavė, pirko, kitaip perleido, įsigijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje), taip pat vieną iš alternatyvių būdų (panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus, kitaip atimdamas galimybę priešintis, pasinaudodamas nukentėjusiojo asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę, priimdamas ar sumokėdamas pinigus arba gaudamas ar suteikdamas kitą naudą asmeniui, faktiškai kontroliuojančiam nukentėjusįjį) ir subjektyviuosius požymius: arba kaltę (t. y. tiesioginę tyčią – žinojo), arba vieną iš alternatyvių tikslų (siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui). Apskųstuoju nuosprendžiu teismas nustatė, kad R. M. nusikaltimą padarė veikdama bendrininkų grupe su J. M. (nuteistu 2013-08-26 teismo nuosprendžiu): gabeno nukentėjusiąsias A. J., R. B. ir S. I. iš vienos vietos į kitą, laikė nelaisvėje, perleido S. I. ir A. J. kitam asmeniui kontroliuoti; nukentėjusiųjų valią palenkiančiais būdais: naudojosi nukentėjusiųjų S. I. ir A. J. pažeidžiamumu, atimant galimybę joms priešintis, panaudojo fizinį ir psichinį smurtą, grasinimus (prieš S. I. ir R. B. panaudojo grasinimus ir fizinį smurtą, prieš A. J. – grasinimus), gavo pinigus iš asmens faktiškai kontroliuojančio nukentėjusiąsias, turėdama tikslą – siekį, jog nukentėjusiosios būtų išnaudojamos prostitucijai ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, šią veiką padarė prieš 3 asmenis.Apeliantė, nesutikdama su nuteisimu, ginčija objektyviuosius jai inkriminuotos veikos požymius, nukentėjusiųjų valią palenkiančius būdus, subjektyvųjį požymį ir nurodo, kad jokios tyčios ir jokių veiksmų tam, jog nukentėjusios būtų išgabentos iš vieno viešnamio į kitą ir ten užsiimtų prostitucija, ji neturėjo ir neatliko, visus, nuosprendyje aprašytus J. M. ir V. T. veiksmus ji matė, nes buvo kartu, laukėsi nuo J. M. vaiko, matydama vyrų agresiją, bijojo jiems prieštarauti, neigia bendrininkavusi darant aptariamus nusikaltimus.Teisėjų kolegija tokius nuteistosios argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš teismo konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, kad visi bendrininkai veikė drauge, bendrai realizavo nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatęs ir išsamiai aprašęs nuosprendyje kiekvieno iš bendrininkų veiksmus ir jų seką, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji suprato, jog veikia bendrai, susitarusi ir nori taip veikti. Tai reiškia, kad teismas nustatė ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. R. M. nebuvo pasyvi įvykių stebėtoja, ji, įgyvendindama bendrą sumanymą, padarė nors ir ne visai tapačius veiksmus, bet tokius, kurie numatyti BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje: ne tik dalyvavo grasinant merginoms, verčiant prieš jų valią išsikelti iš viešnamio „(duomenys neskelbtini) “, bet kartu su J. M. ir pati grasino, reikalavo persikelti į kitą vietą, dalyvavo suvaržant nukentėjusiųjų laisvę – nugabenant nukentėjusiąsias į jos ir J. M. nuomojamą butą, ir nors pati fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias nenaudojo, tačiau tokiems veiksmams pritarė. Pritardama J. M. ir V. T. veiksmams, nuteistoji R. M. iškraustė S. I. ir R. B. rankines, paėmė rastus šių merginų pinigus, nusirašė pasų duomenis, būtent R. M. liepė nukentėjusiosioms parašyti ir diktavo skolos raštelių turinį. J. M. darė psichologinį spaudimą nukentėjusiosioms. Jos poveikis buvo tiek tiesioginis, tiek netiesioginis, t. y. pateikiant įvairias užuominas. Nukentėjusiųjų valia buvo palenkta prieš nukentėjusiąsias S. I. ir R. B. naudojant grasinimus ir fizinį smurtą, o prieš A. J. – grasinimus. Tokias aplinkybes patvirtina įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis: nukentėjusiųjų, liudytojų M. D., S. B., I. J. parodymai, telefone rastos trumposios žinutės ir kiti byloje surinkti bei teismo ištirti duomenys, o ne prielaidos. Pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimų. Teismo nuosprendyje, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. M. kaltumo, ir motyvai, kuriais remiantis atmetama R. M. gynybinė pozicija. Teismo išvados ir motyvai dėl bendrininkavimo atitinka teismų praktikos nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla. Todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį, nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko padarytų veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikacija gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinės nutartys Nr. 2K-235/2001, 2K-275/2007, 2K-228/2008, 2K-394/2008). Tačiau vykdytojo ekscesas konkrečiu atveju nenustatytas.Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad esminis prekybos žmonėmis požymis – laisvę varžanti kontrolė, jog paprastai prekybos žmonėmis požymius rodo tokios faktinės aplinkybės, kaip realios kontrolės prieš auką įgavimas apribojant jos judėjimo laisvę, atimant asmens dokumentus, ribojant galimybes kontaktuoti su pašaliniais asmenimis ir pan. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek teisės doktrinoje, tiek formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens laisvė suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietą ar elgesio variantą, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies, kai tapusios faktiškai kontroliuojamos, nukentėjusiosios praranda dalį galimybių savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietą ir elgesio variantą (kasacinė nutartis Nr. 2K-361/2010). Aptariamu atveju, nukentėjusiosios, prieš savo valią buvo atgabentos į R. M. ir J. M. nuomojamą butą, įbaugintos ir sumuštos, tapo faktiškai kontroliuojamos, jos neteko dalies galimybių savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietą ir elgesio variantą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas priėjo prie bylos duomenimis pagrįstos išvados, jog nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta. Laisvę varžanti kontrolė buvo atvira (tiesioginė), tęsėsi tam tikrą laiką, buvo ribojama tiek fizinė, tiek ir asmens valios laisvė. Priešingai nei nurodo apeliantė, gabenimas prostitucijai yra prekybos žmonėmis vienas iš objektyvių požymių ir yra šio nusikaltimo požymis. Byloje nustatyti faktai neprieštarauja išvadai, kad nukentėjusiųjų gabenimas ir perleidimas prostitucijai, atlygio už tai gavimas, atitinka prekybos žmonėmis požymius. Kita vertus, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės neginčija gabenimo fakto. Tuo tarpu, įstatymas nereikalauja, kad nukentėjęs asmuo būtų nugabentas į galutinę paskirties vietą. Šioje byloje nukentėjusiosios į nuteistųjų nuomojamą butą iš kitų vietų vyko nesavarankiškai, jų transportavimas buvo iš anksto suplanuotas ir atliktas bendrininkų grupės aktyviais veiksmais, prieš nukentėjusiųjų valią, panaudojant fizinę jėgą, smurtą ir grasinimus. Išdėstyti argumentai leidžia susiformuoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai prieš R. M. dėl prekybos žmonėmis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. M. veikoje yra BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. R. M. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Vien tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs R. M., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2010). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013). Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmens asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir kt.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis Nr. 2K-137/2013). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę R. M., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į BK 61 straipsnio nuostatas. Teismas, individualizuodamas nuteistajai R. M. skirtiną bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jos atsakomybę sunkina tai, jog ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupe, kad Lietuvoje neteista, administracinėmis nuobaudomis nebausta, tačiau buvo teista Vokietijoje už darbo taisyklių (nelegalus darbas) pažeidimus (Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, šiuo metu prieš R. M. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama administracinio pažeidimo byla dėl ATPK 41³ straipsnyje įtvirtinto pažeidimo), dirba, charakterizuojama teigiamai, viena augina didelių specialių ugdymo poreikių reikalaujantį sūnų. Teismas pažymėjo ir tai, kad nukentėjusiosios R. M. apibūdina iš esmės neigiamai. Padarytų nusikalstamų veikų R. M. kritiškai nevertina, nukentėjusiųjų merginų neatsiprašė, jų padėties nesistengė palengvinti, nesigailėjo dėl to, ką padarė. R. M. padarė tyčines labai sunkią ir apysunkes nusikalstamas veikas, kuriose dalyvavo kaip vykdytoja. Nors jos vaidmuo nusikaltimuose nebuvo pagrindinis, aktyviausias, vis tik yra gana svarbus ir reikšmingas. Be tokių aplinkybių, kurios anksčiau nurodytos šiame nuosprendyje, vertinant R. M. vaidmenį, pažymėta, kad būtent kaltinamoji pažinojo viešnamio „(duomenys neskelbtini) “ valdytoją M. D. (į jį iš Lietuvos) buvo išvežtos nukentėjusiosios), gerai mokėjo vokiečių kalbą, kuri buvo reikalinga bendraujant su vokiečių tautybės asmenimis, užtikrinant nukentėjusiųjų merginų kontrolę, lydėjo ir kontroliavo S. I. į gydymo įstaigą ir pačioje įstaigoje, dalyvavo susitikime su R. B. tėvais ir stengėsi „pakreipti“ (pateikti) buvusius įvykius jos (ir kitų bendrininkų) naudai. Neliko teismo neįvertinta ir tai, kad nusikaltimais buvo padaryta didelė žala fizinei (netgi liko randai kūnuose), o ypač psichinei S. I. ir R. B. sveikatai. Kaip matyti tiek iš jų pačių, tiek ir iš liudytojos S. B. parodymų, pasekmes merginos jaučia iki šiol (nors jau praėjo 7 metai). Be to, nusikaltimai buvo padaryti pasirinkus ypač pažeidžiamas aukas – merginos buvo ką tik sulaukusios pilnametystės, atvykusios į Kauną mokytis, nedirbančios, neturinčios lėšų pragyventi, turinčios problemų bendraujant su tėvais. Skiriant bausmę taip pat įvertinta ir į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo yra praėję 7 metai, jog R. M. viena augina raidos sutrikimą turintį sūnų, kuriam reikalingi dideli specialieji ugdymo poreikiai. Visa tai įvertinus, parinktas artimas minimaliai bausmei dydis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, konkreti situacija deramai įvertinta atsižvelgus ne tik į nuteistosios asmenybę, jos padarytą nusikalstamą veiką, bet ir į visuomenės interesą. Teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo aptartas aplinkybes įvertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.Nuosprendyje konstatuota, kad R. M. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant skiriama švelnesnė bausmė; BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis); vadovautasi kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-432/2014, 2K-43/2016). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skiriant bausmę R. M. buvo tinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, ir pagrįstai nepaskirta švelnesnė, negu įstatyme numatyta, bausmė.Teismas pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų, nesant šiame straipsnyje numatytų sąlygų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta grupė sąlygų (nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (arba) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką: visiškai arba iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę (pagal teismų praktiką ir neturtinę) žalą. Būtina nustatyti visas išvardytas aplinkybes. Nesant bent vienos iš jų, negalima taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju byloje aptartų aplinkybių visumos nėra. R. M. pati neatvyko ir nepranešė apie nusikaltimus, ji pasislėpė ir tai tęsėsi nuo 2011 m. iki 2015 m., bylos proceso metu ji neprisipažino padariusi veiką ir nesigaili. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesant nė vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimas apskritai nesvarstytinas. Kita vertus, teismas pagrįstai netaikė ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų bei R. M. neskyrė švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Pagrindo skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę esmė – sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apygardos teismas, visapusiškai įvertinęs padaryto nusikaltimo ir R. M. asmenybės pavojingumą, padarė teisingą išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui. Teismo nustatyta, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju prekybos 3 žmonėmis) pavojingumas nėra mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Vertinant nuteistosios asmenybės pavojingumą, labai svarbus elgesys prieš nusikalstamą veiką, darant nusikalstamą veiką ir ją padarius. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas šias aplinkybes atidžiai įvertino. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl per griežtos bausmės grindžiami nuteistosios R. M. šeimine padėtimi (viena augina mažametį vaiką, turintį raidos sutrikimų), jos asmenybe charakterizuojančiais duomenimis ir laiko nuo veikos padarymo trukme. Kaip matyti iš apskųstojo teismo nuosprendžio, kaip vientiso baigiamojo akto, turinio, teismas bausmės skyrimo motyvuose tokias aplinkybes kartu su kitomis, reikšmingomis bausmei skirti, įvertino ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nežymiai viršija sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Be kita ko, pabrėžtina ir tai, kad kasacinis teismas formuojamoje praktikoje nė kartą yra išaiškinęs, jog teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neturi diskrecijos laisvai traktuoti teisingumo principo turinio. Tiesiogiai taikant teisingumo principą baudžiamojoje byloje, būtina atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus švelnesnės bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 59 ir 62 straipsnių nuostatas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014). Aptariamu atveju, teismas į paminėtus teismų praktikos suformuluotus reikalavimus atsižvelgė ir pagrįstai R. M. netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies. Teismas, skirdamas R. M. bausmę, tinkamai įvertino jos, kaip bendrininkės vaidmenį dalyvaujant prekiaujant žmonėmis bei jos veiksmų pobūdį, t. y. aplinkybes, atskleidžiančias jos indėlį į bendrą nusikalstamą rezultatą, nurodė ir įvertino jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jos asmenybę apibūdinančius duomenis. R. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nevertino savo poelgio neigiamai, nesikrimto dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, nukentėjusiųjų neatsiprašė, net neapgailestavo, kad taip nutiko. Ši aplinkybė rodo R. M. abejingumą jos padarytai nusikalstamai veikai. Kolegijos įsitikinimu, paremtu apygardos teisme išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų visų duomenų, reikšmingų bausmei individualizuoti, visetu, apygardos teismo paskirta bausmė yra teisinga. Švelnesnė nei sankcijoje numatytos bausmės R. M. paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties ir neužtikrintų teisingumo principo (BK 41 straipsnio 2 dalis). Nors nuteistosios R. M. šeiminė padėtis yra svarbi aplinkybė ir į tai turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau ši aplinkybė negali būti prioritetinė ir lemti skirtinos už prekybą žmonėmis bausmės rūšies ir dydžio, sumenkinti kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas privalo įvertinti ir nagrinėjamu atveju įvertino kiekvieną aplinkybę atskirai, taip pat jų bendrą visumą, ir pagrįstai lemiamos reikšmės nesuteikė būtent R. M. šeiminiai padėčiai.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos duomenų visumą, mano, kad R. M. aplinkybe, susijusia su vaiko turėjimu, jo (vaiko) sveikata, remiasi ir ją ypatingai akcentuoja vien tik dėl siekio išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija pastebi, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistoji yra įsidarbinusi ir dirba UAB „Aleto-Tex“, jos darbas susijęs su komandiruotėmis į Vokietiją, t. y. šalį, kurioje ji vertėsi nusikalstama veikla. Darbo pobūdis (komandiruotės, kurių tikslas yra naujų klientų paieška ir bendravimas su esamais) R. M. netrukdo palikti be jos pačios priežiūros mažamečio vaiko, kurio raida ji susirūpino, kai jam sukako 8 metai, kai nuteistoji po 5 metų ryžosi nebesislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo.Pirmiau konstatavus, kad R. M. pagrįstai nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jai paskirtos teisingos bausmės už jos padarytas nusikalstamas veikas, netenkintinas ir jos prašymas taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas. Antra vertus, taikyti R. M. BK 75 straipsnį nėra įstatymo leidėjo nustatytų sąlygų: nusikaltimas, įtvirtintas BK 147 straipsnio 2 dalyje, priskirtinas prie labai sunkių nusikalstamų veikų BK 11 straipsnio 6 dalies taikymo kontekste.Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad R. M. apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis nekeistinas ir nenaikintinas.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti.