Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes tik pernai sužinojo kaip rašyti skundą.

Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negalėjo savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos, nes tuo būtų pažeistas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 5 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais.

Ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K yra įrengtos nuo 2017-01-01. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje Pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo 2015–2017 m. registruota nebuvo.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti. Padarytos neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

Nors BVK nėra įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę kalėjime atliekančių nuteistųjų teisė gauti ilgalaikius pasimatymus, tačiau pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kalėjimo paprastosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji gali pasinaudoti teise į trumpalaikius (asmeninius) pasimatymus su savo sutuoktiniais (taip pat ir atliekančiais laisvės atėmimo bausmę kitose pataisos įstaigose), kurie vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose, nedalyvaujant pataisos įstaigos atstovui. Šie pasimatymai savo turiniu (išskyrus pasimatymo trukmę), iš esmės nesiskiria nuo ilgalaikių pasimatymų. Be to, teisės aktuose neįtvirtinta galimybė nuteistiesiems skirti papildomus pasimatymus ir juos sujungti, todėl yra sukurtos pakankamos sąlygos užtikrinti asmenų, kurie abu atlieka laisvės atėmimo bausmę teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos nėra pažeidžiamos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl to, kad būnant Lukiškių TI-K nuo 2002-08-14 (iki kreipimosi į teismą dienos 2017-03-28 (skundo išsiuntimo teismui diena)) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2002-08-14 iki 2017-03-28 buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala jo ir jo sutuoktinės fizinei bei psichinei sveikatai, santykiams šeimoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad nesuteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad į teismą jis anksčiau nesikreipė, nes tik pernai sužinojo, kaip rašyti skundą, pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių, kaip jis pats nurodo, į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo kreiptis anksčiau, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir CK 1.127 straipsnio 1 dalyje išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017-03-28 (skundo teismui išsiuntimo diena) ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014-03-28 iki 2017-03-28 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo, pareiškėjas nepateikė. Pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjas už laikotarpį nuo 2002-08-14 iki 2014-03-27 nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo sprendžiamas vertinant aplinkybes, atsiradusias laikotarpiu nuo 2014-03-28 iki 2017-03-28.

Dėl ginčo esmės

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose (BVK 85 straipsnio 2 dalis).

Nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai suteikiami Bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 79 ir 80 straipsniuose nustatytu dažnumu (pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti du ilgalaikius ir du trumpalaikius pasimatymus; (nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems paprastajai grupei priskirti nepilnamečiai nuteistieji turi teisę per mėnesį gauti du trumpalaikius ir vieną ilgalaikį pasimatymus; nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems lengvajai grupei priskirti nepilnamečiai nuteistieji turi teisę per mėnesį gauti keturis trumpalaikius ir vieną ilgalaikį pasimatymus).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą, kuriame turi būti nurodytas prašančiojo suteikti pasimatymą vardas ir pavardė, asmens statusas nuteistojo atžvilgiu (sutuoktinis, sugyventinis, artimasis giminaitis, asmuo, turintis bendrą vaiką, ar kitas asmuo), nuteistojo, su kuriuo pageidaujama pasimatyti, vardas ir pavardė (kai prašymą pateikia į pasimatymą su nuteistuoju atvykstantis asmuo), pageidaujamo pasimatymo rūšis ir trukmė, motyvai dėl antro pasimatymo be pertraukos suteikimo. Leidimą suteikti pasimatymą ar kelis pasimatymus be pertraukos duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo ar kelių pasimatymų trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą arba antrą pasimatymą iš eilės be pertraukos, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Pagal šių taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

Trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007-01-18 sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007-07-17 sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003-04-03 sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 straipsnio 1 dalis) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Ta aplinkybė, kad Bausmių vykdymo kodekse nėra įtvirtinta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų nustatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią vykdyti nurodyta kalėjimo režimu (b. l. 21). Bylos duomenimis taip pat nustatyta ir to neneigia pareiškėjas, kad nuo 2004-07-21 pareiškėju buvo suteikta 50 trumpalaikių pasimatymų su sutuoktine I. R. (b. l. 53, 59–60). Pareiškėją lankė ir kiti artimieji. Byloje nėra duomenų, kad trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjui kokiu nors būdu buvo trukdoma bendrauti su artimaisiais. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad socialiniams ryšiams palaikyti pareiškėjui buvo suteikti papildomi trumpalaikiai pasimatymai su mama (b. l. 51–53).

Kaip jau minėta, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014-03-28) būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo 2017-05-04 prašymas Lukiškių TI-K suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine buvo pateiktas po skundo teisme priėmimo (t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, todėl teismas jo nevertino). Be to, iš Lukiškių TI-K pateiktos pasimatymų apskaitos žurnalo matyti, kad trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine I. R. paskutinį kartą pareiškėjui suteiktas 2012-01-12 (b. l. 53), o dėl pažeistų teisių nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine jis kreipėsi praėjus penkeriems metams po to, kai nustojo matytis su sutuoktine. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine ar kitais artimaisiais (b. l. 50–56, 59–60). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos galimybės bendrauti su savo vaiku, palaikyti ryšius su kitais šeimos nariais.

Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas ar jo artimieji laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo teigti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K iki 2017-01-01 nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Taigi byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju buvo neteisėti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė žalą jo ir jo sutuoktinės sveikatos būklei. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas dėl savo statuso gali patirti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, kurių nepatiria laisvėje esantys asmenys, tačiau nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ar jo sutuoktinės sveikatos būklę galėjo įtakoti Lukiškių TI-K veiksmai. Tokia išvada darytina ir todėl, kad, kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs aptariamą teisę įgyvendinti.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjui jo buvimo kalėjime metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK) pažeidimo.

Taigi, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, ir atsakovo veiksmus, susijusius su nuteistojo teisės į ilgalaikį pasimatymą įgyvendinimu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas nurodė, jog buvo padaryta žala jo ir sutuoktinės fizinei bei psichinei sveikatai, tačiau neįrodė, jog jo nurodytus nepatogumus, išgyvenimus sąlygojo atsakovo neteisėti veiksmai, dėl to nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.

Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.