Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.1.3.5; 2.1.1.3.7; 2.1.5.2; 2.1.5.1.1; 2.6.1.2; 2.6.8.5; 2.6.8.8; 2.6.16.1; 2.6.16.4; 2.6.17; 2.6.20.1; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11; 3.2.6.1

2017 m. birželio 2 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „JRK“, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims V. G. ir A. D., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu, patikslinęs reikalavimo dalyką, (1t., e.b.l. 1-6, III t., b. l. 35-42) prašo iš atsakovo priteisti 24882,94 EUR skolos už patalpų nuomą, 4 507,48 EUR skolos už elektros energiją bei vandenį, 2 541,26 EUR palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (II t., e. b. l. 70-74).

Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. gegužės 1 d. atsakovas iš ieškovo nuomojosi kavinės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose teikė maitinimo paslaugas. Už patalpų nuomą atsakovas jokių mokėjimų neatliko. Nurodo, jog dėl buvusių ieškovo valdymo organų veiksmų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl kvalifikuoto sukčiavimo, didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo bei dokumentų klastojimo. Nustatyta, jog ieškovo archyve nėra dalies dokumentų, kurių iš viso nebuvo arba jie buvo sunaikinti. Šiuo atveju ieškovo archyve buvo rastas 2004-02-02 parengtas kavinės – baro negyvenamųjų patalpų sutarties projektas (toliau – Nuomos sutartis), kuris šalių nėra pasirašytas, tačiau esantys įrodymai (laikotarpiu nuo 2004-02-27 iki 2005-04-28 išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, komunalinių paslaugų paskaičiavimo lapeliai, liudytojų parodymai ir kt.) leidžia teigti, jog patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta, tik ji nėra išlikusi. Nurodo, jog išrašytos PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos į ieškovo buhalterinę apskaitą, įtrauktos į ieškovės PVM deklaracijas, teiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėtas PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas pridėtinės vertės mokestis. Pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras nesumokėtas nuomos mokestis sudaro 24 882,92 EUR sumą, skola už elektros energiją bei vandenį – 4 507,48 EUR sumą. Teigia, jog nesvarbu, kokiu pagrindu (nuomos ar panaudos) atsakovas naudojo kavinės patalpas, bet kuriuo atveju atsakovas privalo apmokėti įsiskolinimą už elektros energiją ir vandenį. Nurodo, jog ieškovas tik 2014-12-12 pretenzija pareikalavo, kad atsakovas iki 2014-12-16 sumokėtų 29 390,42 EUR (101 479,24 Lt) įsiskolinimą, todėl laiko, jog terminas atsakovui sumokėti skolą suėjo 2014-12-16 ir nuo 2014-12-17 yra skaičiuojamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (už 526 d.). Paaiškina, jog 2 541,26 EUR dydžio paskaičiuotas palūkanas sudaro 2 151,52 EUR palūkanos nuo neapmokėtos nuomos mokesčio skolos bei 389,74 EUR dydžio palūkanos nuo neapmokėtos skolos už vandenį ir elektros energiją. Nurodo, jog ieškovas laiko, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi niekur nėra nustatytas terminas ieškovo išrašytoms PVM sąskaitoms – faktūroms apmokėti, tačiau teismui nustačius priešingai, teigia, jog terminas turi būti atnaujintas kaip praleistas dėl neteisėtų ieškovo tuometinių valdymo organų veiksmų / neveikimo, kadangi jo praleidimą sąlygojo tai, kad V. G., būdamas ieškovo generaliniu sekretoriumi, nenustatė termino nuomos mokesčiui sumokėti, atsakovui nemokant nuomos mokesčio – nesiėmė veiksmų įsiskolinimui išieškoti.

Atsakovas atsiliepimais į ieškinį ir į prašymą atnaujinti senaties terminą (I t., e. b. l. 125-126; II t., b. l. 159-160, III t., b. l. 132-133) prašo juos atmesti. Nurodo, kad ieškovas su atsakovu 2004 m. sausio mėn. susitarė, jog už visuomeninio maitinimo organizavimą ir vykdymą nebus imamas joks nuomos mokestis, o pradėjus reikalauti mokėti nuomos mokestį – nuo 2005-05-01 atsakovė nutraukė veiklą ieškovo patalpose. Kadangi buvo sutarta, jog nebus imamas joks mokestis už patalpas, nebuvo sudaryta jokia sutartis. Skola grindžiama sąskaitomis, kurios neaišku, kada surašytos, nėra asmenų parašų, jų atsakovė nėra gavusi, kaip ir reikalavimo sumokėti skolą. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą pagal kiekvieną sąskaitą ir nurodo, kad ieškovas nepateikė svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Trečiasis asmuo V. G. atsiliepimu į ieškinį (I t., e. b. l. 112-121) taip pat prašo ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog tuo metu, kai ieškovas nuomojo ginčo patalpas atsakovui, ieškovo generaliniu sekretoriumi buvo V. G.. Patalpų nuomos sutartis sudaryta nebuvo, nors ieškovas nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas – faktūras ir atsakovas jas turėdavo kas mėnesį apmokėti, atsakovas jokių mokėjimų ieškovui neatliko. Nurodo, jog V. G. pas ieškovą dirbo laikotarpiu nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 ir neatsimena tokio patalpų nuomos fakto. Atsižvelgiant į tai, jog pažeidimas buvo tęstinis, todėl ieškovas turėjo žinoti, kad jo teisė yra pažeista – nuo tada ir prasidėjo kiekvienos išrašytos PVM sąskaitos – faktūros ieškinio senaties eiga. Teigia, jog ieškovas klaidingai nustato ieškinio senaties pradžios momentą ir nepagrįstai teigia, jog senaties terminas nėra praleistas. Kiekvieną kartą, kai ieškovas nesulaukdavo iš atsakovo nuomos mokesčio, ieškovui tapdavo žinomas jo teisių pažeidimas. Atkreipė dėmesį, jog tik po 11 metų ieškovas kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, nors per visą tą laikotarpį nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad apgintų savo pažeistas teises.

Ieškovas teismo posėdžio metu palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus argumentus bei motyvus. Papildomai paaiškino, jog tarp šalių buvo susiklostę ne panaudos, tačiau nuomos teisiniai santykiai, kadangi atsakovas neginčijo, kad naudojosi ginčo patalpomis, dėl ko jam ir buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Šį reikalavimą grindžia 2004-02-02 Kavinės – baro negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (toliau – Nuomos sutartis), kurią yra pasirašęs tik A. D.. Reikalavimą dėl komunalinių mokesčių priteisimo grindžia A. B. surašytais skaitiklių rodmenų aktais. Dėl senaties skaičiavimo termino papildomai paaiškino, jog PVM sąskaitose – faktūrose nebuvo nustatyti jų apmokėjimo terminai, o į bylą pateiktoje Nuomos sutartyje nėra atsakovo parašo ir jis nepripažįsta, jog yra tokią sutartį pasirašęs, t. y. faktiškai nebuvo nustatytas terminas sąskaitoms apmokėti, todėl skaičiuoja ieškinio senaties terminą nuo tada, kai ieškovas pirmą kartą pareikalavo, kad atsakovas apmokėtų jas, o atsakovas atsisakė jas apmokėti. Pretenzija atsakovui siųsta tik 2012-04-11, o nuo 2005 m. iki 2011 m. nėra jokių susirašinėjimo dokumentų, kad ieškovas būtų reikalavęs iš atsakovo sumokėti skolą. Taip pat nurodė, jog pas ieškovą nėra įrodymų, patvirtinančių sąskaitų išsiuntimą atsakovui. Ieškovas suvokė, kad pažeistos jo teisės, kai pamatė, jog reikalaujama skola yra nesumokėta. Savalaikiai ieškovas negynė savo teisių dėl dokumentų trūkumo, jų nebuvimo bei sunaikinimo, susitarimų tarp buvusių ieškovo ir atsakovo atstovų, dėl ko buvo apsunkintas visos situacijos išsiaiškinimas. Nurodė, jog ieškinys pareikštas naujai išrinktų ieškovo valdymo organų dėl senų valdymo organų žalingų sandorių ir neišieškotų skolų. Nurodė, jog nepaisant to, kad byloje nėra pateikta abiejų šalių pasirašyta Nuomos sutartis, byloje esančių įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir buvo vykdoma. Pabrėžė, jog atsakovas jokių jo poziciją patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teigė, jog turėtų būti remiamasi teisingumo, o ne teisinio stabilumo principu.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą bei jame išdėstytą poziciją. Atkreipė dėmesį, jog ant ieškovo pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų nėra atsakovo parašų. Ieškovas su atsakovu nesitarė dėl nuomos mokesčio dydžio bei jo mokėjimo, o taip pat ir dėl komunalinių mokesčių mokėjimo. Nėra aišku, koks mokestis buvo skaičiuotas už įrangos nuomą. Papildomai nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog skolų suderinimo aktas nėra reikalavimas, kol jis nėra pasirašytas skolininko, šiuo atveju atsakovo, kad būtų nutraukta ieškinio senaties termino eiga. Teigia, jog dar 2010 m. ieškovas galėjo pareikšti ieškinį, todėl nėra objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas turėjo žinoti apie skolą, turėjo didžiąją buhalterinę knygą, kurioje matyti visos ieškovo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Be to, vienasmeniai parašai ant sąskaitų laikytini negaliojančiais. Pabrėžė, jog žodinę nuomos sutartį šalys gali sudaryti, jeigu jos terminas nėra ilgesnis kaip 1 metai. Pažymi, jog ieškovas visgi nenurodė, kada sužinojo apie neapmokėtas sąskaitas. O teiginys, jog senaties terminas prasideda 2012 m. pateikus skolų suderinimo aktą, kuris yra išvestinis buhalterinis dokumentas, yra nepagrįstas. Gi ieškovas žinojo apie pažeistą teisę, nes kasmet turėjo tokius suderinimo aktus teikti. Laiko, jog senaties terminas yra praleistas dėl paties ieškovo nerūpestingumo. Aplinkybė, kad keitėsi valdymo organai, suponuoja tai, kad tie asmenys, kurie buvo valdymo organais, pažeidė juridinio asmens teises, ir tai neturi jokios reikšmės atsakovo teisėms ir pareigoms. Neneigia, jog atsakovas naudojosi patalpomis, elektros energija bei vandeniu, tačiau teigia, jog dėl jų apmokėjimo nebuvo susitarta ir naudojosi patalpomis neatlygintinai. O ant skaitiklių rodmenų fiksavimo aktų pasirašė, kadangi tokie rodmenys buvo. Nurodė, jog kavinės veikla buvo vykdoma tam tinkamai nepritaikytose patalpose, šios kavinės patalpos pripažintos tinkamomis tik 2005-12-05 aktu, todėl nuomos ar panaudos sutartys ir negalėjo būti pasirašytos.

Trečiasis asmuo V. G. teismo posėdžio metu pilnai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, jog ieškovas turėjo patalpas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pastarąsias ieškovas buvo perleidęs panaudos sutarties pagrindu UAB „Linavos“ servisui (šiuo metu bankrutavęs), kuris turėjo savo valdymo organus ir buhalterinę apskaitą, tačiau 100 proc. jo akcijų priklausė ieškovui. Tad, nors ginčo patalpa trečiojo asmens vadovavimo laikotarpiu ir priklausė ieškovui, ji buvo perduota UAB „Linavos“ servisui ir jis turėjo teisę joje vykdyti savo veiklą, įskaitant ir maitinimo paslaugas. Teigė, jog galbūt UAB „Linavos“ servisui ir buvo suteiktos teisės perduotas patalpas subnuomoti. Įmonės pavadinimo kaip UAB „JRK“ neprisimenantis, pažįsta tik J. K. per jo valdomas maitinimo įstaigas, iš kurių būdavo užsakomos maitinimo paslaugos prezidiumo posėdžiams, svečių maitinimui, išvažiuojamosioms maitinimo paslaugoms, tačiau šių paslaugų teikimas nebuvo nuolatinis. Jam nėra žinoma, kad UAB „JRK“ būtų nuomoję iš ieškovo patalpas, tačiau galbūt padėjo įrenginėjant ginčo kavinę ir galbūt sutartis, dėl kurios yra kilęs ginčas buvo sudaryta su UAB „Linavos“ servisas. Nepagrįstai ieškovas teigia, jog būtent jis turėjo imtis priemonių, kad atsakovas padengtų susidariusį įsiskolinimą, kadangi skolininkų sąrašai su jų įsiskolinimais buvo teikiami prezidiumui, o tarp tų skolininkų galbūt buvo ir atsakovas. Be to, už skolų išieškojimą generalinis sekretorius nebuvo atsakingas, šias funkcijas atlieka buhalterija bei juridinis skyrius. Būtent už buhalteriją buvo atsakingas vyr. finansininkas A. D., vyr. buhalterė bei kiti buhalteriai – tai buvo jų tiesioginis darbas. Generalinio sekretoriaus atsakomybės yra nurodomos pareigybės instrukcijoje. Už sutarčių sudarymą buvo atsakingas generalinis sekretorius, tačiau nepamena, jog su atsakovu būtų sudaręs kokią noras nuomos sutartį ar su atsakovu būtų kalbėjęs apie ginčo patalpų nuomą. Pažymėjo, jog su juo jokia nuomos sutartis nebuvo derinama. Nurodė, jog jeigu buvo išrašomos sąskaitos, tai turėjo būti ir pagrindas joms išrašyti ir jeigu buvo sudaryta sutartis – ji turėtų būti ieškovo archyvuose. Pažymėjo, jog ieškovas buvo sudaręs sutartį su archyvų sistemomis ir jeigu tie dokumentai sunaikinti pagal senaties terminą – čia yra ieškovo problema. Atkreipė dėmesį, jog išeidamas iš darbo jis visus dokumentus perdavė ir ieškovas jam jokių pretenzijų neturėjo. Pažymėjo, jog revizijos būdavo kasmet ir visi skolininkai buvo matomi. Neneigia, jog 2014 m. pasikeitus valdymo organų sudėčiai buvo pradėti peržiūrinėti ieškovo dokumentai. Atkreipė dėmesį, jog už tokią kainą, kuri nurodoma Nuomos sutartyje, (duomenys neskelbtini) niekas nebūtų norėjęs nuomotis patalpų. Pats asmeniškai sąskaitų, išrašytų atsakovui nėra matęs, susitarimo jokio dėl kavinės nuomos ar subnuomos ar neatlygintinio naudojimosi jam dalyvaujant nebuvo, tačiau galėjo būti dėl kavinės projektavimo, įrengimo ir pan. Nepamena, jog UAB „JRK“ kada būtų buvusi skolininkų sąrašuose. Nurodė, kad pasikeitus ieškovo valdymo organams, šie taip pat nesiėmė jokių priemonių, jog skolos būtų išieškotos. Nepagrįsta, jog skolos būtinai turėjo būti išieškomos teisminiu keliu, kadangi buvo kreiptasi į skolų išieškojimo įmones, tarp perduotų skolininkų sąrašų turėjo būti ir atsakovas, jeigu iš tiesų buvo sudaryta Nuomos sutartis.

Trečiasis asmuo A. D. teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsakovo poziciją, teigė ieškinį esant nepagrįstu bei prašė taikyti ieškinio senatį. 2016-11-09 vykusio posėdžio metu apklaustas liudytoju parodė, jog 2005 m. asociacijoje „Linava“ užėmė sekretoriaus finansams pareigas, 2014 m. buvo atleistas iš einamų pareigų. Nurodė, jog J. K. įmonė ieškovui organizuodavo svečių aptarnavimą, jų priėmimą, vaišes bei išvažiuojamuosius renginius. Nurodė, kad įrenginėjant kavinę (duomenys neskelbtini), per atsakovą buvo tiekiama kavinės įranga taip pat atsakovo pagalba ji buvo sumontuota, tačiau negali teigti, jog atsakovas ginčo patalpose vykdė veiklą, nes toje kavinėje niekados nepietavo, kadangi dirbo (duomenys neskelbtini) esančiose ieškovo patalpose, o į (duomenys neskelbtini) persikėlė tik 2010 m. Paaiškino, kad susitarimai vykdavo su generaliniu sekretoriumi, o su juo tik išskirtiniais atvejais, nebent eidavo pavaduojančias pareigas. Sekretorius finansams skaičiuodavo biudžetą, kainodarą, atlyginimus, nustatinėjo paslaugų kainas, sudarydavo kalkuliaciją, atstovavo bankinėse įstaigose, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje bei kitose valstybinėse įstaigose. Kitus finansinius reikalus tvarkė buhalterija. Jam buvo pavaldi buhalterija, vizų išdavimo skyrius, PVM skyrius, PVM grąžinimo skyrius iš Vakarų Europos šalių ir ūkio skyrius, sekretorius finansams pavaldus vadovui. Paaiškino, jog ieškovas turėjo labai daug skolininkų, o sąskaitos buvo išrašomos kasdien, jos jam būdavo atnešamos už 2-3 dienas, o jis jas pasirašydavo, vėliau jos buvo siunčiamos paštu. Už sąskaitų išrašymą buvo atsakinga buhalterė ir jis žinojo, už ką sąskaitos buvo išrašomos, t. y. už suteiktas paslaugas, ir be pagrindo jos nebuvo išrašinėjamos. Patvirtino, jog byloje esančias PVM sąskaitas – faktūras yra pasirašęs jis. Pažymėjo, jog ieškovas turėjo 2 kavinių patalpas, vienos iš jų buvo (duomenys neskelbtini), tačiau jose atsakovas nedirbo. Pamena, jog reikėjo keltis į naujas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir buvo ieškoma visuomeninio maitintojo, kuris galėtų pigiau pamaitinti ieškovo darbuotojus su nuolaidom ir pan. Pažymėjo, jog niekada nematė jokios nuomos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo, be to, nepamena, jog iki 2011 – 2012 metų ieškovas būtų kam nors ką nors nuomojęs. Už tai, kad išrašytos sąskaitos būtų apmokėtos laiku, nebuvo atsakingo žmogaus, faktiškai žiūrėdavo buhalterija ir juridinio skyriaus teisininkai. Skolininkų sąrašai buvo teikiami prezidiumui, tačiau nepamena, jog tarp skolininkų būtų buvęs atsakovas, be to buvo kreipiamas dėmesys į stambesnius skolininkus. Taip pat patvirtino, jog byloje esantys skolų suderinimo aktai yra jo pasirašyti. Atkreipė dėmesį, jog prašoma priteisti suma ieškovui nėra laikytina ženklia. Patvirtino, jog 80-90 proc. ieškovui priklausiusių patalpų panauda buvo perduotos UAB „Linavos“ servisui, tarp jų ir ginčo kavinės patalpos. Pažymėjo, kad dėl patalpų perdavimo spręsdavo prezidiumas. Galbūt dalinai patalpas atsakovas ir naudojo. Nurodė, jog sąskaitas tik pasirašinėdavo, vėliau jos buvo perduodamos kanceliarijai, ten registruojamos ir išsiunčiamos gavėjams. Taip pat nėra girdėjęs, jos su atsakovu būtų sudaryta panaudos sutartis. Patikslino, jog atsakovas įrenginėjo kavinės virtuvę, tačiau ne jos interjerą. Nurodė, jog liudytojos E. J. parodymai dėl asmeninių priežasčių, susijusių su ieškovu, nėra tikslūs ir teisingi.

Liudytojas J. K. 2016-10-12 posėdžio metu parodė, jog yra atsakovo UAB „JRK“ vienintelis akcininkas. Paaiškino, jog UAB „JRK“ buvo įkurta, kai ieškovas prašė pagalbos įrengiant kavinę (duomenys neskelbtini), kadangi jis turi dar vieną įmonę, kuri bendradarbiavo su ieškovu. Atsakovas savo ruožtu projektavo, įrenginėjo ieškovo lėšomis ginčo kavinę, derino dizainus bei įrangą jai, - darė paslaugą. Taip pat ieškovas paprašė, ar galėtų jis organizuoti maitinimą kavinėje, jog būtų skanu ir nebrangu, t.y. teikti maitinimą ieškovo darbuotojams už prieinamą kainą, o nuomos ir komunalinių mokesčių mokėti nereikės. Nurodė, jog tuo metu buvo tariamasi su V. G., A. K. ir A. D. ir susitarimas buvo žodinis. Atkreipė dėmesį, jog atsakovo veikla buvo nuostolinga. Nurodė, jog atsakovui niekados nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos ir nėra matęs ar gavęs nė vienos ieškovo išrašytos sąskaitos atsakovui. Paaiškino, jog UAB „JRK“ direktoriumi buvo S. K., tačiau su ieškovu tarėsi liudytojas. Pažymėjo, jog nėra aišku, kuo remiantis nustatyta būtent tokia kavinės patalpų kaina, kuri numatyta sąskaitose, kadangi tokioje vietovėje tokio dydžio nuomos kaina laikytina pernelyg didele, atsižvelgiant į tai, kad kavinės lankytojai tik vietiniai asmenys, dirbantys pas ieškovą. Nurodė, jog po metų A. D. pradėjo kalbėti, jog būtų gerai, jeigu būtų mokama nuoma, tačiau apie nuomos kainas nebuvo kalbėta, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas veiklą ieškovo patalpose nutraukė. Jog atsakovas neva skolingas ieškovui sužinojo prieš 2-3 metus. Pasikeitus valdymo organams buvo pradėta kalbėti apie atsakovo skolas ieškovui. Teigė, jog aplinkybė, kad daugiau nei 10 metų niekas jokių pretenzijų nereiškė tik patvirtina, jog susitarimas buvo kitokio turinio.

Liudytojas M. K. 2016-11-09 posėdžio metu parodė, jog nuo 1995 m. yra ieškovo narys, o šiuo metu yra ieškovo revizijos komisijos narys, ginčo laikotarpiu 2004 – 2005 m. ieškovo valdymo organuose nedalyvavo. Nurodė žinąs, kad (duomenys neskelbtini) buvo kavinė ir jam yra tekę joje lankytis, tačiau jokių išskirtinių sąlygų joje asociacijos nariams ar darbuotojams nebuvo, t. y. nepastebėjo, jog būtų buvę pigiau. Paaiškino, jog dabar peržiūrint visus ieškovo dokumentus buvo nustatytas atsakovo įsiskolinimas ieškovui, tačiau revizijos komisija nuomos sutarties nėra radusi. Paaiškino, jog nerandama pas ieškovą ir daugiau sutarčių ir kitų dokumentų, kurių pagrindu buvo vykdoma ieškovo veikla. Nepaisant to, iš rastų dokumentų matyti, kad už kavinės patalpas turėjo būti mokamas nuomos mokestis, kadangi tos patalpos niekada niekam nebuvo suteiktos neatlygintinai

Liudytojas S. K. 2016-11-09 ir 2017-04-19 posėdžių metu parodė, jog yra J. K. brolis, 2004 – 2005 m. UAB „JRK“ dirbo direktoriumi, o atsakovas tuo metu vykdė ginčo kavinės statybą, t. y. draugiškais pagrindais ieškovui buvo padedama pradėti kavinės veiklą. Pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) kavinės veikla buvo nedidelės apyvartos ir pastebėjus, jog tokia veikla nepelninga, buvo atsisakyta ją tęsti. Teigė, jog buvo įprastinė veikla ir nemano, jog buvo skirtingos kainos. Nuomos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo pasirašyta. Nurodė, jog jeigu iš ieškovo atsakovas būtų gavęs sąskaitas, jas būtų apmokėjęs. Negalėjo pasakyti, ar veikla vykdoma neatlygintinai, kadangi šiais klausimais rūpinosi J. K.. Nurodė, jog už komunalinius mokesčius (šildymas, elektros energija, vanduo) mokėjo tikrai ne atsakovas.

Liudytoja J. K. 2016-12-12 posėdžio metu parodė, jog nuo 1995 m. iki 2012 m. dirbo ieškovo buhaltere, o nuo 2014 m. iki 2015 m. dirbo vizų skyriuje. Nurodė, jog įmonė UAB „JRK“ jai yra žinoma, kadangi nuomojosi ieškovo patalpas, o ji už jų nuomą išrašydavo PVM sąskaitas – faktūras, kadangi jai faktiškai būdavo A. D. arba vyr. buhalterės E. J. nurodoma jas išrašyti, todėl ji jas ir išrašydavo, o nuomos sutarties pati nėra mačiusi. Paaiškino, jog ji, kaip buhalterė, atlikdavo tik techninį veiksmą, detalizavo, jog prie kiekvienos sąskaitos yra vyr. buhalterės E. J. raštai / nurodymai, pagal kuriuos būdavo išrašoma sąskaita. Išrašant sąskaitas buvo naudojamasi programa, rankiniu būdu įvedant į ją sąskaitą. Išrašius sąskaitą, ji buvo perduodama A. D. pasirašymui, pasirašius turėdavo pasiekti gavėją – kokiu būdu, jai nežinoma. Nurodė, jog skolininkus prižiūrėdavo ji, ir A. D. prašant, pateikdavo duomenis apie skolinius įsipareigojimus ieškovui.

Liudytojas A. K. 2016-12-12 posėdžio metu parodė, jog nuo 1998 m. iki 2001 m. buvo ieškovo viceprezidentu, o nuo 2001 m. iki 2015 m. buvo ieškovo prezidentu. Pabrėžė, jog prezidentas, pagal einamas pareigas, pirmininkauja prezidiumui ir daugiau jokios ūkinės veiklos nevykdo, nes to neapima jo funkcijos. (duomenys neskelbtini) esančių patalpų savininkas yra ieškovas, tačiau ilgą laiką jos buvo patikėtos valdyti UAB „Linavos“ servisui. Pokalbių su J. K. per visus darbo metus buvo nemažai, tačiau susijusių tik su ieškovo rengiamais pobūviais bei renginiais. Nurodė, jog 2012 m. buvo inicijuotas sutarties sudarymas su skolų išieškojimo bendrove, kuriai buvo perduoti ieškovo skolininkų sąrašai dėl įsiskolinimų išieškojimo ir galimai atsakovas buvo nurodomas minėtuose sąrašuose. Nurodė, jog ieškovas visus šiuos dokumentus turėtų turėti.

Liudytojas A. B. 2017-01-24 posėdžio metu parodė, jog nuo 2002 m. iki 2015 m. dirbo pas ieškovą pastatų priežiūros administratoriumi, jo pareigos apėmė pastatų ir įrenginių priežiūrą ir visų skaitiklių, esančių pastatuose, rodmenų fiksavimą ir perdavimą. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini), buvo vykdoma rekonstrukcija ir jis ten dirbo inžinieriumi – statybininku. Paaiškino, jog jam vykdant savo pareigas nereikėjo žinoti kas kokiu pagrindu naudojasi patalpomis. Paaiškino, jog skaitiklių rodmenis ateidavo fiksuoti vienas, o patalpoje esantis asmuo pasirašydavo, jog rodmenys užfiksuoti tiksliai – buvo surašomi laisvos formos aktai, kurie iš esmės neturėjo jokios reikšmės. Paaiškino, jog aktuose nurodyta UAB „JRK“, nes tuo metu tomis patalpomis, kuriose buvo fiksuojami skaitiklių rodmenys, naudojosi, o jog „nuomos pagrindu“ įrašyta šiaip sau, galėjo bet ką parašyti, bet tai jokios reikšmės neturėjo. Nurodė, jog pats nieko neskaičiuodavo, o tik vesdavo skaitiklių parodymų apskaitą. Nurodė, jog ginčo patalpos priduotos naudoti kaip tinkamos tik 2005 m. gruodžio mėn., o iki to laiko tik galimai naudotos. Nurodė, jog kai buvo fiksuojami skaitiklių rodmenys, patalpose buvo vykdoma veikla, nes kitu atveju skaitikliai nebūtų fiksuojami ir surašomi aktai, be to, kiekvieną mėnesį rodmenys skyrėsi.

Liudytoja E. J. 2017-04-19 posėdžio metu parodė, jog nuo 1998 m. iki 2012 m. buvo vyresnioji ieškovo buhalterė, o UAB „JRK“ buvo skolininkas. Nurodė, jog visada buvo žinoma, jog yra atsakovo skola. Sąskaitas išrašinėjo Nuomos sutarties pagrindu, tačiau nėra tikra, ar ji buvo abiejų šalių pasirašyta. Vėliau buvo pradėtos išrašinėti sąskaitos, kai A. B. pateikdavo aktus su skaitliukų rodmenimis, šiuos duomenis paruošdavo buhalteriškai. Patalpų nuomos kaina buvo nustatyta ieškovo, ne mažesnė nei rinkos, o kitus klausimus derino pats A. D. su J. K.. Sąskaitas išrašinėdavo buhalterė J. K., vadovaudamasi Nuomos sutartimi su A. D. nurodymu ir vėliau jie buvo siunčiami registruotu paštu. Jeigu būdavo sąskaitos neįteikiamos, tai jos buvo grąžinamos buhalterijai arba tiesiai sekretoriatui, arba A. D., tačiau nežino, ar buvo persiunčiamos. Atkreipė dėmesį, jog už nuomą sąskaitos visuomet buvo išrašomos vėliau - tik gavus skaitiklių rodmenis, ir buvo apskaitomos atskiroje buhalterinėje sąskaitoje. Patikino, jog negalėjo būti taip, jog už komunalines paslaugas ginčo patalpose būtų sumokėjęs UAB „Linavos“ servisas. Pažymėjo, jog buvo atskiras kavinės segtuvas, kuriame ir buvo laikomi visi pirminiai dokumentai. Pažymėjo, jog visi klausimai, susiję su įsiskolinimais buvo žinomi A. D., ir tik su jo leidimu buvo galima atlikti tam tikrus veiksmus. Teigė, jog J. K. su A. D. yra geriausi draugai ir ši aplinkybė buvo visiems žinoma. Nurodė, jog įmonėje nebuvo jokių revizijų, tik jų pačių auditas ir visos ataskaitos būdavo pas A. D., kadangi jis buvo tiesioginis vyr. buhalterės viršininkas ir ji buvo atskaitinga tik jam ir visi klausimai buvo derinami tik su juo. Nurodė, jog ieškovui nebuvo aktualūs įsiskolinimai, kadangi ieškovo veikla buvo pelninga. 2010 m. atsiradus dideliems nuostoliams, buvo pradėta kalbėti apie skolų išieškojimą, kadangi keitėsi prezidiumas. Teigė, jog sąskaitų apmokėjimo terminas buvo nustatytas Nuomos sutartyje. Pažymėjo, jog skolų suderinimo aktai buvo rengiami bei spausdinami, jų buvo labai daug, tačiau jie nepasiekdavo tikslo. Negali nurodyti, ar iš tiesų (duomenys neskelbtini) buvo kavinė ir veikė tuo laikotarpiu, tačiau sąskaitų išrašymas atsakovui pasibaigė, kai atsirado kita kavinė. Nurodė vėliau dalyvavusi surašant kavinės inventoriaus perdavimo aktą, tačiau iki tol nei priėmimo, nei perdavimo su UAB „JRK“ nėra buvę. Pažymėjo, jog A. D. turėjo visus skolininkų sąrašus ir tik su juo visi veiksmai buvo derinami, nepaisant pareigybinių aprašymų. Taip pat teigė, jog apie įsiskolinimus skolininkai buvo informuojami. Teigia abejojanti, kad A. D. nežinojo už ką pasirašantis. Atkreipė dėmesį, jog kanceliarijoje buvo programa, kurioje buvo registruojami visi laiškų išsiuntimai ir žurnalai.

Ieškinys atmestinas.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, jog ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovui, 2005-12-05 Statinio pripažinimo tinkamo naudoti aktu Nr. (101)11.4-2560 buvo pripažintos tinkamomis naudoti (III t., e. b. l. 55), nenustatyta, jog būtų registruotos viešame registre kokios nors sutartys ar kiti juridiniai faktai, susiję su šio turto valdymo perdavimu ginčo laikotarpiu kitiems asmenims.

Lietuvos Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė UAB „Ernst&Yong Baltic“ pateikė duomenis, jog pagal apskaitos programą, t. y. pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už kavinės patalpų nuomą, įrangos nuomą, suvartotą elektros energiją bei vandenį laikotarpiu nuo 2004-02-27 iki 2005-04-28, kurios yra pasirašytos tik iš ieškovo pusės – buvusių tuometinės buhalterės J. K. ir tuometinio sekretoriaus A. D., atsakovo UAB „JRK“ finansiniai įsipareigojimai ieškovui už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2005 m. sudaro 29 390,24 EUR (I t., e. b. l. 7-9, II t., e. b. l. 3, 5, 7, 9-13, 15-16, 18-19, 21, 23, sąskaitų originalai e.b. priedo 34 l.). Atsakovas neigia nurodytas sąskaitas gavęs. Jokių įrodymų apie šių sąskaitų išsiuntimą atsakovui ieškovas nepateikė. Taip pat ieškovo pateikti A. B. iš ieškovo pusės surašyti ir ginčo laikotarpiu buvusio atsakovo direktoriaus S. K. (I t., e. b. l. 105-107) pasirašyti Kavinės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), energijos skaitiklių parodymų sutikrinimo aktai (III t., e. b. l. 61-62, 64, 67-68, 72-73, 77, 80, 83, 86, 89, 92, 95, 98, 101, originalai e.b. priede 63 l.), kurių pagrindu (kaip paaiškėjo po liudytojų apklausos) ieškovo vyr. buhalterės E. J. ranka būdavo surašomi nurodymai buhalterei J. K. dėl sąskaitų išrašymo su paskaičiavimais dėl mokėtino nuomos mokesčio bei kas mėnesį suvartotos elektros energijos ir vandens, taip pat paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (II t., e. b. l. 4, 6, 8, 10, 14, 17, 20, 22, 24, 63, 65-66, 69-71, 74-76, 78-79, 81-82, 84-85, 87-88, 90-91, 93-94, 96-97, 99-100, 102-103). Taipogi pateiktos PVM deklaracijos, jog už ieškovo atsakovui išrašytas PVM sąskaitas – faktūras buvo apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (II t., e. b. l. 25-69).

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, kokiu pagrindu atsakovas naudojo ieškovui nuosavybės teise priklausančias kavinės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ar atsakovas turi prievolę atsiskaityti už minėtų patalpų naudojimą ir ar yra skolingas ieškovui 24 882,94 EUR skolos už patalpų nuomą, 4 507,48 EUR skolos už elektros energiją bei vandenį ir 2 541,26 EUR palūkanų. Ieškovas grindžia savo reikalavimus byloje pateiktu 2004-02-02 Kavinės – baro negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties projektu (III t., e. b. l. 56-60), A. B. surašytais skaitiklių parodymų aktais, kuriuose nurodoma, jog skaitiklių rodmenys fiksuojami „išnuomotose“ patalpose UAB „JRK“ (III t., e. b. l. 61-62, 64, 67-68, 72-73, 77, 80, 83, 86, 89, 92, 95, 98, 101) bei liudytojų parodymais. Savo ruožtu atsakovas neigia buvus tarp šalių nuomos santykius. Teigia, jog patalpomis naudojosi neatlygintinai, mainais į organizuojamas maitinimo paslaugas mažesnėmis kainomis bei už pagalbą įrengiant ginčo kavinės virtuvę žodinio susitarimo su ieškovu pagrindu. Rašytinės sutarties tarp šalių nebuvo sudaryta net ir vertinant visumą aukščiau aprašytų ir byloje ištirtų rašytinių įrodymų. Ieškovas iš esmės tarp šalių susiklosčiusius nuomos teisinius santykius grindžia byloje pateiktu 2004-02-02 Kavinės – baro negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties projektu (III t., e. b. l. 56-60), pasirašytu tik iš ieškovo pusės A. D.. Atsakovas nepripažįsta ir neigia tarp šalių buvus nuomos teisinius santykius. Iš vienintelio ginčo laikotarpiu atsakovo rašyto dokumento - 2005-04-05 Rašto – matyti, kad atsakovas informavo ieškovą, jog nuo 2005-05-01 nebegali tęsti kavinės veiklos ieškovo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (I t., e. b. l. 24). Šis raštas nepatvirtina nuomos teisinių santykių tarp šalių buvimo.

Vienintelė aplinkybė, dėl kurios byloje nėra ginčo, kad atsakovas nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. naudojo ieškovui priklausančias ginčo patalpas ir jog šiuo ar vėlesniu laikotarpiu atsakovas ieškovui jokių mokėjimų nėra atlikęs. Patalpų naudojimo faktą atsakovas pripažįsta (CPK 187 str.), tačiau nurodo kitokį naudojimo pagrindą (kitokio turinio susitarimą).

Prievolės atsiranda tik iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius teisinius santykius (CK 6.2 str.). Sutartis laikoma sudaryta, kad vienos šalies pateikta oferta (bent dėl esminių sutarties sąlygų) yra kitos šalies akceptuojama priimant pasiūlymą arba kitokiais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 str. 1 d.). Nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti kitai šaliai (nuomininkui) daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį, grąžinti daiktą pasibaigus sutarčiai (CK 6.477 str. 1 d.). Tai dvišalis, atlygintinis, konsensualinis sandoris. Dvišaliams sandoriams sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6 d.). Ieškovas, teigdamas apie nuomos sutarties ginčo laikotarpiu tarp šalių buvimą, privalo ir įrodyti šios sutarties sudarymo faktą, o būtent, ne tik savo, bet ir atsakovo valią tokią sutartį sudaryti. Nuomos sutarties esminiai požymiai: nuomojamas turtas nuomininkui perduodamas atlygintinai naudotis ir valdyti arba tik naudotis. CK 6.478 str. 1 d. numato, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Įstatymu reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymo pasekmes numato CK 1.93 str. 2 d. Rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymas nenustato ko kito, nedaro sandorio negaliojančiu, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto, negalima remtis liudytojų parodymais. Šie faktai įrodinėjami rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai teismas nutaria tokių pasekmių sandorio šalims netaikyti (CK 1.93 str. 6 d.). Teismas šioje byloje nenustatė CK 1.93 str. 6 d. numatytų išimčių, kurioms esant leidžiama būtų sandorio sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Byloje aukščiau nurodyti esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina nuomos sutarties ginčo laikotarpiu tarp šalių sudarymo. Ieškovo vienašališkai surašyti ir niekuomet kitai šaliai neįteikti dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros) ir kiti išvestiniai dokumentai negali įrodyti tokios sutarties sudarymo. Atsakovo atstovo pasirašyti skaitiklių parodymų fiksavimo aktai tik patvirtina, jog atsakovas naudojo ginčo patalpas (ko iš esmės jis ir neneigia), kad ginčo patalpose buvo naudojamas vanduo ir elektra, tačiau visiškai nepatvirtina šalių susitarimo dėl vienos iš esminių nuomos sutarties sąlygų – nuomos mokesčio (atlygintinumo). Aktuose vartojamas žodis „nuomojamos“, įvertinant, kas surašė nurodytus aktus (teisinio išsilavinimo neturintys asmenys, žr. jų parodymus), nelaikytina pagrindu vertinti šalių santykius kaip nuomos. Taipogi ir atsakovo pateiktas raštas dėl veiklos kavinės patalpose nutraukimo neįrodo ieškovo teiginių. Kiti ieškovo nurodomi rašytiniai dokumentai (tik ieškovo darbuotojų surašytos PVM deklaracijos, buhalterės E. J. ranka rašyti paskaičiavimai prie PVM sąskaitų-faktūrų, kt.) apskritai yra išvestiniai rašytiniai dokumentai ir sandorio sudarymo fakto įrodinėjimas jais neįmanomas, kai paaiškėja, jog nėra pirminių rašytinių įrodymų (sutarties), kurių pagrindu jie sudaryti arba pirminiai įrodymai kitokio turinio (nebuvo sutartis apskritai sudaryta). Be to, ieškovas nesąžiningai remiasi savo buhalterinės apskaitos ar mokesčių tikslais surašytais dokumentais sutarties sudarymo faktui įrodyti. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant šalių teisinius santykius, svarbu atsižvelgti ir į jų kilimo momentą. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad faktiškai jau 2004-02-02 atsakovas naudojosi ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, šią aplinkybę patvirtina S. K. parašas ant skaitiklių parodymų sutikrinimo akto (III t., e. b. l. 61) bei tęsėsi iki 2005-05-01, kai 2005-04-05 Raštu atsakovas informavo ieškovą, jog nuo 2005-05-01 nebegali tęsti kavinės veiklos ieškovo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (I t., e. b. l. 24). Nurodytu ginčo laikotarpiu matyti, kad patalpos netgi nebuvo pripažintos tinkamomis naudoti, įskaitant ir jų teisėtą naudojimą viešojo maitinimo veiklai. Duomenų, kad nurodytose patalpose būtų buvę oficialiai įrengtos viešojo maitinimo patalpos (išduotas maisto tvarkymo pažymėjimas nurodytoje vietoje) iki jų pripažinimo tinkamomis naudoti, nėra.

Tad nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad su atsakovu ieškovas būtų sudaręs tiek žodinę, tiek rašytinę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kadangi šių aplinkybių nepatvirtino nei ieškovo pateikti byloje rašytiniai įrodymai, nei šalių paaiškinimai ir netgi liudytojų parodymai. Tai, kad V. G., A. D. ar A. K. nepatvirtino J. K. nurodyto susitarimo turinio, nereiškia, kad ieškovas įrodė, jog tarp šalių buvo nuomos sutartiniai teisiniai santykiai. Juo labiau, kad liudytojų parodymais draudžiama remtis ir nė vienas ieškovo liudytojas (buvęs ar esamas darbuotojas) nenurodė kada nors matęs sudarytą nuomos sutartį: aukščiausių valdymo organų nariai apskritai nurodė apie nuomos sutarties sudarymą negirdėję, o žemesnes pareigas užėmę darbuotojai nurodė, kad girdėję, tačiau sutarties nematę. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad tarp šalių nebuvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai ir atsakovas neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio už patalpas. Pažymėtina, kad dalyje sąskaitų išskiriamas papildomai įrangos nuomos mokestis, tačiau jokių įrodymų, apart sąskaitose nurodyto, nėra pateikta apie įrangos nuomą. Dėl to ieškinio patikslintas reikalavimas dėl 24882,94 EUR nuomos mokesčio ir išvestinis reikalavimas dėl 2151,52 EUR palūkanų šioje dalyje priteisimo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 str., CK 1.93 str. 2 d.).

Ieškovas reiškia reikalavimą ir dėl naudojimosi ginčo patalpomis nurodytu laikotarpiu išlaikymo išlaidų (už vandenį ir elektrą) priteisimo, teigdamas, jog atsakovas turėtų įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę ne nuomos, tačiau panaudos teisiniai santykiai, kas iš esmės reikštų, jog pagal bendrąją taisyklę (kitaip šalims nesusitarus) panaudos gavėjas privalo išlaikyti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 str.). Pastebėtina, kad atsakovas neteigia, jog tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Atsakovas viso teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog susitarimas buvo dėl paslaugų iš atsakovo pusės ieškovui suteikimo (ginčo kavinės patalpų įrengimo, pritaikymo kavinės veiklai suorganizavimo, naudojantis savo patirtimi, ryšiais ir pan.) ir ieškovo įsipareigojimo suteikti ginčo kavinės patalpas atsakovui veiklai vykdyti neatlygintinai, ir netgi be turto išlaikymo išlaidų apmokėjimo. Tačiau nė vienas asmuo, su kuriuo atsakovas nurodė taręsis (V. G., A. D. ar A. K.), nepatvirtino tokio susitarimo turinio taipogi. Teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, išklausęs šalių paaiškinimus, ginčo laikotarpiu buvusių valdymo organuose asmenų parodymus, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu labiausiai tikėtina, jog šalis siejo kelių sutarčių požymius turintys sutartiniai teisiniai santykiai (mišrūs), artimi paslaugų ir patalpų panaudos teisiniams santykiams, nes ne vienas liudytojas patvirtino, kad atsakovas padėjo ieškovui pradėti kavinės ginčo patalpose veiklą savo žiniomis, patirtimi, o atsakovas patvirtino, kad vykdė veiklą ir naudojosi ieškovo patalpomis nurodytu laikotarpiu, pasirašė skaitiklių parodymo aktus ir už komercinei-ūkinei veiklai naudotus ieškovo suteiktus išteklius (vandenį, elektrą) niekuomet nemokėjo. Tokią išvadą patvirtina ir objektyvi aplinkybė apie patalpų pripažinimą tinkamomis naudotis tik 2005 metų pabaigoje, t. y. atsakovui nutraukus veiklą jose. Taipogi atsakovas nurodė įmones, kurios atliko ginčo patalpose tam tikrus darbus, tiekė įrangą ir pan., kas galėtų būti žinoma tik šiose patalpose organizavusiam šių darbų atlikimą asmeniui. Ieškovo pateikta 2003-03-24 paslaugų sutartis dėl kavinės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), interjero paslaugų teisimo sudaryta tarp ieškovo ir UAB „Alevila“ bei 2005-12-15 darbų atlikimo ataskaita (III t., e. b. l. 104-121), netiesiogiai taipogi patvirtina šią išvadą, nes interjero darbai ieškovui priduoti po to, kai atsakovas patalpose nebevykdė veiklos. Be to, paneigiančių šią teismo išvadą įrodymų byloje nenustatyta, nes nė vienas ieškovo darbuotojas, net ūkio dalies, nenurodė rūpinęsis ginčo kavinės patalpų įrengimu, įrangos supirkimu ir pan. Visgi, netgi konstatavus mišrių susitarimų tarp šalių buvimą, atsakovas neįrodė, kad ginčo patalpos, kurios nuosavybės teise priklausė ieškovui, buvo suteiktos jam naudotis ir vykdyti jose ūkinę komercinę veiklą visiškai neatlygintinai (netgi nemokant šio turto išlaikymo išlaidų), nes tokios aplinkybės nepatvirtina nei byloje apklausti liudytojai, nei rašytiniai įrodymai. Skaitiklių nurašymo aktai, ant kurių yra abiejų šalių parašai, paneigia tokius atsakovo paaiškinimus, nes susitarus, kad nebus mokamos turto išlaikymo išlaidos, netektų prasmės ir tokių aktų kas mėnesį surašymas dalyvaujant atsakovo darbuotojui. Dėl to ieškinio reikalavimai dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo turėtų būti tenkinami, priteisiant iš atsakovo ieškovui 4507,48 EUR skolos už elektros energiją, vandenį ir 389,74 EUR materialiųjų palūkanų nuo šios neapmokėtos skolos iki ieškinio teisme pareiškimo, taipogi procesines palūkanas. Tačiau atsakovas ginasi ieškinio senaties termino praleidimu, kaip savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti.

Atsiliepime ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, tuo pagrindu ieškinį atmetant, taip pat prašė neatnaujinti ieškinio senaties termino. Ieškovo atstovas laiko, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tačiau yra pateiktas prašymas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, kaip svarbias nurodant priežastis: ieškovo valdymo organų pasikeitimą, galimai nesąžiningus ar netgi nusikalstamus ankstesnių valdymo organų veiksmus, galimą dokumentų dingimą ir t.t.(CK 1.131 str.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Bendroji ieškinio senaties termino eigos taisyklė sako, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, tačiau ši taisyklė turi išimtis, numatytas tame pačiame CK 1.127 straipsnyje. Vieninteliai aktyvūs ieškovo veiksmai po paskutinės 2005-04-28 sąskaitos atsakovui išrašymo (kaip minėta, nėra jokių įrodymų, kas šios sąskaitos buvo kada atsakovui siunčiamos) yra 2012-04-11 ieškovo atsakovui išsiųstas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas 2012-03-30 dienai, pasirašytas A. D. (I t., e. b. l. 25-26), 2014-12-12 ieškovo Pretenzija atsakovui, jog remiantis ieškovo buhalterijos duomenimis atsakovas ieškovui yra skolingas 101479,24 Lt (29 390,42 EUR) sumą ir pareikalauta ją pervesti ieškovui iki 2014-12-16 (I t., e. b. l. 27) bei pateiktas šiai sumai 2014-12-08 skolų suderinimo aktas (I t., e. b. l. 28). Taipogi 2016-02-26 atsakovui buvo pateiktas Įspėjimas dėl skolos sumokėjimo pagal ieškovo išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras 29 390,42 EUR sumai (I t., e. b. l. 29-31). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Racionalaus ir teisinio pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžią nuo pretenzijos (pateiktos po septynerių metų nuo paskutinės sąskaitos išrašymo) ar įspėjimo (pateikto pradėjus devyneriems metams) atsakovui pateikimo ieškovas nenurodė. Juridinio asmens atsikirtimai dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo ne nuo 2004-2005 metų, kuomet išrašytos sąskaitos, o nuo 2012 metų, nepagrįsti ir nesuderinami su ūkine komercine veikla. Be to, tai, kad ieškovo vadovai ar darbuotojai niekuomet nereikalavo apmokėti susidariusios skolos nereiškia, kad prievolės įvykdymo termino nebuvo nustatyta. Įvertinus, kad pagal buhalterinės apskaitos taisykles apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (Buhalterinės apskaitos įst. 12 str. 4 d.), tai, jog pats ieškovas įtraukė į PVM deklaracijas PVM mokestį, darytina išvada, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo praėjus mėnesiui nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir paskutinis terminas savo pažeistai teisei ginti pagal paskutinę išrašytą sąskaitą faktūrą pareiškiant gintiną teisme ieškinį buvo 2015-05-28. Tokia išvada seka ir iš paties ieškovo paaiškinimų, pozicijos, jog tarp šalių buvo sudaryta pagal pateiktą nuomos projektą sutartis, pagal kurią numatyta, kad atsiskaitoma iki kito mėnesio 20 dienos. Be to, ieškovas teigė, kad PVM sąskaitos faktūros, į kurias buvo įtraukti ir turto išlaikymo kaštai, buvo atsakovui siunčiamos už praėjusį mėnesį. Šie ieškovo paaiškinimai paneigia paties ieškovo teiginius apie termino įvykdyti prievolę nebuvimą, nes tokie paaiškinimai neatitiktų prievolės išlaikyti turtą esmės, protingumo, sąžiningumo principų. Apie skolos buvimą patvirtino ir ieškovo buhalterijos darbuotojos E. J., J. K., o, kaip žinia, skola fiksuojama tik suėjus terminui prievolę įvykdyti. Šioje byloje ieškinys teisme pareikštas 2016-05-30.

Nustačius aplinkybę, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, spręstina dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo ir galimybės atnaujinti šį terminą.

Ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas tik nustačius svarbias šio termino praleidimo priežastis. Teismas, atsižvelgdamas į CK 1.131 straipsnio nuostatas ir suformuotą teismų praktiką dėl jų taikymo, svarbia priežastimi, pakankama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali pripažinti tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusias aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Teismas negali laikyti ieškovo nurodytų subjektyvių priežasčių svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, įvertinęs tai, kad abi šalys yra patyrę ir savarankiški verslininkai, o šioje byloje nėra viešojo intereso užtikrinti ieškovo subjektinių teisių apsaugą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Pažymėtina, kad atsakovo ir kitų asmenų veiksmai ar neveikimas negali būti vertinami kaip objektyvi ir svarbi priežastis, trukdžiusi ieškovui pasinaudoti teismine savo pažeistų teisių gynyba ir laiku kreiptis į teismą su ieškiniu, o ieškovo vidiniai pasikeitimai (valdymo organų ar personalijų pasikeitimai), neįtakoti atsakovo, negali būti laikomi svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Iš Lietuvos Nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ pateiktų pažymų nustatyta, jog V. G. ėjo įmonėje generalinio sekretoriaus pareigas nuo 1991 metų iki 2011-01-18 (1t., e. b.l. 38-40), A. D. sekretoriumi – vyriausiuoju finansininku asociacijoje dirbo nuo 1995-12-20 iki 2014-09-10, A. K. prezidiumo nariu (įskaitant ir viceprezidentu) nuo 1998-05-29 iki 2001-05-24, nuo 2001-05-25 iki 2002-05-24 laikinai ėjo prezidento pareigas, nuo 2002-05-24 iki 2015-05-15 ėjo prezidento pareigas (III t., e. b. l. 179). Tad dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui įvyko ieškovo valdymo organuose ėjusių pareigas asmenų pasikeitimai ir buvo pakankamas laikotarpis juridiniam asmeniui ginti savo pažeistas teises iki ieškinio senaties termino pabaigos. Be to, dalis ieškovo nurodomų kaip svarbių aplinkybių (dokumentų neradimas, dingimas, saugojimo laikotarpio pasibaigimas ir dokumentų sunaikinimas, galimai naikinimas) įtakotos tik paties ieškovo nepateisinamo delsimo ginti savo pažeistas teises, apie kurių pažeidimą paliudijo žinojęs ne vienas ieškovo tuometinis darbuotojas, apklaustas liudytoju. Šioje byloje nesprendžiami klausimai dėl buvusių ieškovo vadovų, darbuotojų civilinės atsakomybės ar juo labiau dėl jų atsakomybės už galimai nusikalstamas veikas, tad iš esmės netgi jų neteisėti veiksmai niekaip negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą atsakovo šioje byloje, niekaip negalėjusio įtakoti vidinius ieškovo pasikeitimus, atžvilgiu.

Tad įvertinus ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, tai, kad šioje byloje kalbama apie bendrąjį ir ilgiausią įmanomą 10 metų ieškinio senaties termino praleidimą, tai, kad terminas praleistas iš esmės tik dėl ieškovo vidinių (subjektyvių) aplinkybių, nėra jokio svaraus pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Priešinga išvada paneigtų apskritai ieškinio senaties instituto paskirtį, teisinio tikrumo ir stabilumo ir teisėtų lūkesčių civilinėje teisėje principų egzistavimą ir skatintų neatsakingo ir neatidaus elgesio toleravimą. Ieškovo nurodoma teismų praktika šiuo klausimu nėra aktuali nagrinėjamoje byloje, kadangi nustatytos šioje byloje ir jo nurodomoje teismų praktikoje faktinės bylos aplinkybės yra skirtingos.

Tad, nenustačius pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas atsakovo prašymu taiko ieškinio senatį ir šiuo pagrindu visus ieškinio reikalavimus atmeta (CK 1.131 str.), įskaitant aukščiau nurodytą kaip pagrįstą reikalavimą dėl 4507,48 EUR skolos už elektros energiją ir vandenį, 389,74 EUR materialiųjų palūkanų ir procesinių palūkanų. Kiti šalių argumentai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo teismui priimti priešingą sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu priteistinos iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96 str.).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir CPK 259, 269-271, 279, 307 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti ieškinį.

Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ (kodas 121053434) 31,00 EUR pašto išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.