Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Nataljai Sliževskajai, dalyvaujant pareiškėjai Z.Š., atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Raimondai Žilakauskytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z.Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos dėl įpareigojimo grąžinti 7,58 Lt priverstine tvarka išieškotas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja Z.Š. skunde nurodo, jog yra individualios įmonės „Šablonas“ savininkė. Pareiškėjos teigimu, atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius už individualios įmonės nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškojo iš jos asmeninės parduotuvių tinklo „IKI“ suteiktų nuolaidų sąskaitos 7,58 Lt (2010-11-14 nuskaitė 6,38 Lt, 2010-12-01 nuskaitė 1,20 Lt) . Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį valstybinio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės savininką moka individuali įmonė ir kad jos individualios įmonės turtas yra atskirtas nuo jos asmeninio turto, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo daryti išieškojimą iš jos asmeninės sąskaitos. Pareiškėjos manymu, socialinio draudimo įmokos galėjo būti išieškomos tik iš įmonės turto, todėl nepagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias juridinio asmens dalyvis atsako už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto. Pažymi, jog aplinkybę, kad įmonės turto pakako sumokėti socialinio draudimo įmokoms įrodo tai, jog 2010-12-28 iš įmonės sąskaitos buvo išieškota 368,02 Lt. Argumentuoja, jog individualios įmonės savininkas pajamas gauna iš darbo arba iš investuoto kapitalo, todėl išskaitymams iš darbo užmokesčio turėtų būti taikomos CPK 736 straipsnio, o išskaitymams iš dividendų 737 straipsnio nuostatos, nustatančios galimų padaryti išskaitų maksimalų dydį. Pareiškėjos teigimu, atsakovo argumentas, jog individualios įmonės savininko pajamoms išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės netaikomos, nes tokios pajamos CPK 737 straipsnyje nenurodytos, yra nepagrįstas ir diskriminuojantis individualių įmonių savininkus. Prašo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių grąžinti nepagrįstai išieškotus 7,58 Lt ir priteisti 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, jog neturtinė žala pasireiškė neigiamais išgyvenimais atsakovui atlikus neteisėtus veiksmus.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 737 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad individualios įmonės savininko pajamos priskiriamos pajamoms prilygintoms darbo užmokesčiui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, atsiliepimu su pareiškėjos Z.Š. skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimą grindžia tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau Įstatymas) 14 straipsnio 2 dalį draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų. Pažymi, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas valstybinio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės savininkus turi mokėti individuali įmonė. Nurodo, jog CK 2.50 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatas individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Teigia, jog IĮ „Šablonas“ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2010-11-11 buvo skolinga 1315,60 Lt savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2009 m., 1368,00 Lt savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 bei 50,44 Lt delspinigių. Nurodo, jog pagal IĮ „Šablonas“ savininkės Z.Š. 2010-11-03 pateiktą prašymą atidėjo socialinio draudimo įmokų 940,00 Lt už 2009 metus bei 1368,00 Lt už 2010 metų pirmą pusmetį mokėjimą ir sustabdė jų išieškojimą. Atsakovo teigimu, dėl dalies sumos - 375,60 Lt socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo už 2009 metus sumokėjimo atidėjimo IĮ „Šablonas“ savininkė Z.Š. nesikreipė, todėl kredito įstaigoms jis davė nurodymus dėl priverstinio skolos išieškojimo iš IĮ „Šablonas“ sąskaitų ir savininkės Z.Š. asmeninių sąskaitų. Argumentuoja, jog tokia teisė įtvirtinta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal kurį Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas gali išieškoti priverstine tvarka, duodami nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka ir kad analogiška nuostata įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009-01-21 įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 17 punkte. Nurodo, jog VĮ Registrų centras ir VĮ „Regitra“ duomenimis nustatyta, jog ĮĮ „Šablonas“ registruoto turto neturi, lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitose kredito įstaigose mokėjimo nurodymų davimo metu nebuvo. Atsakovo teigimu, jis pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu išieškojimą nukreipė į IĮ „Šablonas“ savininkės Z.Š. asmenines sąskaitas (b.l. 27-29).

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, atstovė išdėsčiusi tuos pačius atsikirtimo į skundą argumentus prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu siūlo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovų atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu (b.l. 35-37).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

pareiškėja Z.Š. skundu prašo teismą įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių grąžinti priverstine tvarka išieškotas iš jos asmeninės sąskaitos 7,58 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurias turėjo sumokėti IĮ „Šablonas“. Ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų teisėtumo, taikant priverstinį valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimą. Nagrinėjamoje byloje bus tiriama ir vertinama, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai atliko ginčijamus veiksmus.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja Z.Š. yra individualios įmonės (toliau IĮ) „Šablonas“ savininkė (b.l. 62). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2010-11-11 sprendimu Nr. SPR-20092 „Dėl IĮ „Šablonas“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“ nuspręsta išieškoti iš IĮ „Šablonas“ turto į Fondo biudžetą skolą, kuri 2010-11-11 buvo 1743,60 Lt (b.l. 46). IĮ „Šablonas“ savininkės Z.Š. 2010-11-03 prašymą atidėti socialinio draudimo įmokų 940,00 Lt už 2009 metus bei 1368,00 Lt už 2010 metų pirmą pusmetį mokėjimą atsakovas patenkino ir 2010-11-11 sprendimu Nr. SA-249 bei 2010-11-19 sprendimu Nr. SA-259 sustabdė jų išieškojimą ( 39-52). IĮ „Šablonas“ savininkė Z.Š. nesikreipė dėl dalies sumos - 375,60 Lt socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo už 2009 metus sumokėjimo atidėjimo, todėl atsakovas davė kredito įstaigoms nurodymus dėl priverstinio skolos išieškojimo iš IĮ „Šablonas“ sąskaitų ir savininkės Z.Š. asmeninių sąskaitų. Priverstinio išieškojimo būdu iš Z.Š. asmeninės sąskaitos Nordea Bank 2010-11-15 išieškota 6,38 Lt, o 2010-12-01 iš tos pačios sąskaitos UAB „Palink“ suteiktos prekybos nuolaidos išieškota 1,20 Lt (b.l. 9, 10).

Pagrindiniai ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudėjų pareiga teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų. Draudėjams laiku nesumokėjus socialinio draudimo įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms (tarp jų ir teritoriniams skyriams) atsiranda teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas (16 straipsnio 8 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisė taikyti socialinio draudimo įmokų išieškojimo priverstine tvarka būdus yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte nurodytas atsakovo taikytas būdas – nurodymas kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009-01-21 įsakymu Nr. V-32 patvirtintos Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklės detalizuoja priverstinio poveikio priemonių taikymą. Taisyklių 17 punkte numatyta, jog kai skolininkas turi sąskaitą kredito įstaigoje, Fondo valdybos teritorinis skyrius nuo skolos, didesnės negu dešimt litų, atsiradimo momento per septynias dienas privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikti vykdyti mokėjimo nurodymą kredito įstaigai, kurioje skolininkas turi sąskaitą. Kai kredito įstaiga per penkias dienas negali atlikti mokėjimo nurodymo, nes skolininko kredito įstaigos sąskaitoje nėra lėšų arba jų nepakanka įvykdyti mokėjimo nurodymą, Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis CPK XI skyriaus antrajame skirsnyje numatytomis taisyklėmis, per tris dienas privalo registruotu laišku nusiųsti skolininkui raginimą dėl skolos sumokėjimo, kad pastarasis per dešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėtų skolą Fondo biudžetui (Taisyklių 24 punktas).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte apibrėžta, jog draudėjai yra visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 17 punktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui suteikia teisę taikyti priverstinio poveikio priemones tik draudėjo (skolininko), t.y. juridinio asmens – individualios įmonės, atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu Valstybinio socialinio draudimo fondo administratorius negali taikyti įmokų išieškojimo priverstine tvarka būdų jokio kito asmens, t. y. asmens, kuris mokesčių teisės požiūriu nėra socialinio draudimo mokesčio mokėtojas, atžvilgiu. Priešingas aiškinimas pažeistų apmokestinimo aiškumo principą ir, nesant konkretaus įstatyminio pagrindo, leistų suvaržyti teisę į nuosavybę, kurią gina ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ( Konstitucijos 23 straipsnis). Būtent tokį teisinį vertinimą mokesčių išieškojimo klausimu pateikia Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2011-01-31 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-100/2011. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad draudėjas ir skolininkas yra individuali įmonė „Šablonas“. Atsakovo priimtame sprendime dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka nurodytas draudėjas ir skolininkas individuali įmonė „Šablonas“ (b.l. 46). Pažymėtina, jog Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o to paties straipsnio 2 dalis konkretizuoja ir nurodo, jog individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Be to, Individualių įmonių įstatymas numato supaprastintą pinigų ir kito turto judėjimo tarp individualios įmonės ir jos savininko tvarką. Savininkas turi teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo poreikiams kaip avansu išmokamą pelną, paimti arba perduoti įmonei turtą, surašydamas ir pasirašydamas 8 straipsnio 3 dalyje nurodytus pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos Z.Š. vardu atidaryta banko sąskaita ir joje esantys pinigai, kuriuos ginčijamu atveju atsakovas išieškojo priverstine tvarka, buvo perduoti individualiai įmonei „Šablonas“, todėl laikytina, kad tai pareiškėjos Z.Š. asmeninis turtas. Pagal Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Civilinio kodekso 2.74 straipsnyje numatyta, jog privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatyta, jog individuali įmonė yra savarankiškas teisės subjektas (atskiras nuo individualios įmonės savininko) tiek mokesčių teisės, tiek civilinės teisės prasme. Tokia išvada padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-02-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A14–150/2005. Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai. CK 2.50 straipsnio, reglamentuojančio juridinių asmenų atsakomybę pagal savo prievoles, 4 dalis nustato, kad jeigu prievolės įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis bei konkretizuoja, kad neribotos civilinės atsakomybės juridiniais asmenimis yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 straipsnyje yra įtvirtinta, kad tuo atveju, kai individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 2.50 straipsnį, yra pažymėjęs, kad juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas, t. y. asmuo, kuris turi nuosavybės teises į juridinio asmens turtą (CK 2.45 straipsnis) ir konstatavo, kad įstatyme yra nustatyta individualios įmonės savininko subsidiarioji atsakomybė už individualios įmonės prievoles, t. y. individualiai įmonei neturint arba turint nepakankamai turto šios įmonės prievolėms įvykdyti, prievolės vykdomos iš šios įmonės savininko turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010).

Vienas iš mokestinės prievolės požymių yra tai, kad ji yra individuali, tai yra tiesiogiai susijusi su konkrečiu mokesčių mokėtoju. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje inter alia yra nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, todėl akivaizdu, kad įstatymų leidėjas atskiria individualias įmones nuo individualių įmonių savininkų. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, jog tik nustačius, kad neužtenka individualios įmonės turto šios įmonės prievolėms padengti, tokie įsiskolinimai išieškomi iš jos savininko turto ir įmonės savininkas pradedamas laikyti skolingu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-19 sprendimas Nr. A502-350/2011). Nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota, jog nepakanka individualios įmonės turto jos prievolėms padengti, nes iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atsiliepimo matyti, jog lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitoje nebuvo tik nurodymo kredito įstaigoms davimo dieną, tačiau netikrinta, ar įmonė yra nemoki. Pažymėtina, jog iš mokėjimo nurodymų matyti, kad IĮ „Šablonas“ valstybinio socialinio draudimo biudžetui įmokas mokėjo 2011-01-28, 2011-02-25, 2011-03-25, 2011-04-26, 2011-05-29, 2011-06-23 (b.l. 59-61). Minėta, jog Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 24 punkte numatyta, jog kai kredito įstaiga per penkias dienas negali atlikti mokėjimo nurodymo, nes skolininko kredito įstaigos sąskaitoje nėra lėšų arba jų nepakanka įvykdyti mokėjimo nurodymą, Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis CPK XI skyriaus antrajame skirsnyje numatytomis taisyklėmis, per tris dienas privalo registruotu laišku nusiųsti skolininkui raginimą dėl skolos sumokėjimo, kad pastarasis per dešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėtų skolą Fondo biudžetui. Atsakovas šių nuostatų nesilaikė, nes mokėjimo nurodymas kredito įstaigoms pateiktas 2011-11-12 (tai matyti iš atsakovo atsiliepimo, b.l. 28), lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitoje tuo metu nebuvo, tačiau raginimą skolininkui sumokėti įmokų įsiskolinimą nepasiuntė.

Mokesčių teisėje, priskiriamoje viešajai teisei, galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia socialinio draudimo fondo administravimo įstaigą įpareigoja veikti tik įstatymo suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–1166/2005, 2011-01-31 sprendimas Nr. A556-100/2011).

Įvertinus turto, į kurį nukreiptas valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinis išieškojimas, civilinį ir mokestinį teisinį statusą byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių aspektu, konstatuotina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius nagrinėjamu atveju priverstinio poveikio priemones taikė ne mokesčių mokėtojo, t. y. juridinio asmens – IĮ „Šablonas“, turtui. Tokios teisės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nesuteikia. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog atsakovo veiksmai buvo neteisėti, t.y. atlikti viršijant suteiktus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Konstatavus, jog atsakovas turtą – 7,58 Lt – įgijo be teisėto pagrindo pagal CK įtvirtintais sandorių negaliojimo ir restitucijos taikymo taisyklių principus (CK 1.80, 6.145 straipsniai), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius įpareigotinas grąžinti pareiškėjai Z.Š. be pagrindo išieškotus 7,58 Lt. Pareiškėjos skundas tenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio, 2, 5 punktais.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismo posėdžio metu ji sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį nuo 10000 Lt iki 2000 Lt. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog neturtinė žala pasireiškė neigiamais išgyvenimais atsakovui atlikus neteisėtus veiksmus.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos CK, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir pareiškėjui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti pareiškėjas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-337/2006). Nagrinėjamu atveju konstatuota, jog atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmai prieštaravo galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir dėl to pareiškėja patyrė 7,58 Lt turtinę žalą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja dėl to galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, nusivylimo, teisinio netikrumo, neapibrėžtumo ir nesaugumo jausmą dėl institucijos neteisėtų veiksmų, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti jos patirtos neturtinės žalos dydį. Nustatant neturtinės žalos dydį, svarbu įvertinti tai, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau, tai, kad negalima neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir ją visiškai atlyginti, nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos, nes tokiu atveju bus paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu praturtėjimu. Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis) nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste. CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju spręsdama klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atsižvelgia į pakenktų vertybių pobūdį bei nedidelį intensyvumą, į pareiškėjai padarytos turtinės žalos ypatingai nedidelį dydį, į nustatytą įpareigojimą atsakovui atlyginti pareiškėjai padarytą turtinę žalą bei į pačios pareiškėjos nurodytą tikslą teisminiu procesu gauti ne moralinės žalos piniginį atlyginimą, o atsakovo veiksmų pripažinimą neteisėtais. Teismo vertinimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija Z.Š., todėl pareiškėjos prašymas priteisti 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėja, prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 737 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad individualios įmonės savininko pajamos priskiriamos pajamoms prilygintoms darbo užmokesčiui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, argumentuoja tuo, jog individualios įmonės savininkas pajamas gauna iš darbo arba iš investuoto kapitalo, todėl išskaitymams iš darbo užmokesčio turi būti taikomos CPK 736 straipsnio, o išskaitymams iš dividendų 737 straipsnio nuostatos, nustatančios galimų padaryti išskaitų maksimalų dydį. Pareiškėjos teigimu, toks teisinis reguliavimas, kai individualios įmonės savininko pajamoms išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės netaikomos, nes tokios pajamos CPK 737 straipsnyje nenurodytos, yra nepagrįstas ir diskriminuoja individualių įmonių savininkus. Pareiškėja nenurodė konkrečių argumentų, kodėl minėta CPK nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad nuosavybė neliečiama, bei Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog jo normose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas, inter alia reikalaujantis, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai). Kita vertus, minėtas visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra įstatymo nustatyta prievolė. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymo nuostatos, numatančios prievolę mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti tiek iš gaunamo darbo užmokesčio, tiek ir iš vertimosi individualia veikla, kai abejomis šiomis ekonominės veiklos rūšimis verčiamasi vienu matu, neprieštarauja Konstitucijai. Teismui nėra pagrindo manyti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normos, reglamentuojančios socialinio draudimo įmokas iš pajamų, gautų iš individualios veiklos, prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi individualių įmonių ir uždarųjų akcinių bendrovių teisinį statusą ir iš jo kylančio reguliavimo ypatumus, dėl kurių atskirti darbo užmokestį iš individualių įmonių savininkų gautų pajamų gali būti itin sudėtinga, konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad Lietuvos Respublikos CPK 737 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Pripažįstama, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 737 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad individualios įmonės savininko pajamos priskiriamos pajamoms prilygintoms darbo užmokesčiui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tik tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, ir kai toks įstatymas ar kitas teisės aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Aiškindamas šią procesinę teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 681/2005; 2005 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A663 – 555/ 2005; 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 926/2010).

Lietuvos Respublikos ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundas patenkintas, todėl ji turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Byloje pridėtas žyminio mokesčio sumokėjimo kvitas – 100 Lt, kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas, byloje nepateikta. Pareiškėjai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priteistinas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Pažymėtina, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių grąžinti Z.Š. , asmens kodas 46505180085, 7,58 Lt (septynis litus penkiasdešimt aštuonis centus) priverstine tvarka išieškotas iš jos asmeninių sąskaitų,

nepatenkinti prašymą dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus,

nepatenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 737 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad individualios įmonės savininko pajamos priskiriamos pajamoms prilygintoms darbo užmokesčiui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai,

patenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 100 Lt (vieną šimtą litų) pareiškėjai Z.Š., asmens kodas 46505180085.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.