- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 2S-1258-324/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-032814-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- G. G.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-707-179/2016 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui G. G. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo, išlaikymo padidinimo, atsakovo G. G. priešieškinį ieškovei G. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, priteisto išlaikymo teikimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikiančios institucijos Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Alytaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su tėvu nustatymo, išlaikymo padidinimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, priteisto išlaikymo teikimo tvarkos pakeitimo.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždraudė ieškovei pačiai ar per kitus asmenis be teismo leidimo išvežti sūnų G. G., gimusį (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė prašymą pakeisti 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje, uždrausti ieškovei pačiai ar per kitus asmenis be teismo leidimo išvežti sūnų iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tačiau leisti ieškovei pavasarį ir vasarą atostogauti su sūnumi du kartus po dvi savaites pasirinktoje užsienio valstybėje, apie konkretų išvykimo laiką, trukmę ir vietą iš anksto pranešus atsakovui. Nurodė, kad vaiko atostogų užsienyje metu bus sudarytos sąlygos vaikui bendrauti su tėvu skype programa ir telefonu. Pasibaigus dviejų savaičių laikotarpiui, ieškovė privalės parvežti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi prašymą atmetė. Sprendė, kad ieškovė nepagrindė laikinosios apsaugos priemonės keitimo būtinybės. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą leidimui išvežti vaiką į užsienį, kol civilinė byla neišnagrinėta iš esmės. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas užtikrino šalių interesų pusiausvyros principą, atsižvelgdamas į vaiko interesus bendrauti ne tik su motina, bet ir su tėvu. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios byloje pareikštiems reikalavimams, nepažeisti protingumo, teisingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde ieškovė nurodo, kad su nutartimi nesutinka.
Atsiliepimas
2015 m. lapkričio 16 d. nutarties neskundė, nes neturėjo planų išvykti atostogauti su vaiku. Pasikeitus aplinkybėms (gavo pasiūlymų su vaiku aplankyti Vokietiją, Angliją, nuvykti pas giminaičius, draugą), atsirado būtinumas pakeisti laikinąją apsaugos priemonę. Ją prašė pakeisti tuo laiku, kada vaiko bendravimas paskirtas su ieškove. Sutinka, kad būtų leista išvykti į užsienio valstybę po ekspertizės atlikimo. Su šiuo prašymu sutiko ir išvadas teikiančios institucijos.
Teismas apsiribojo CPK 144 straipsnio l dalies reglamentavimu, nustatančiu laikinosios apsaugos priemonės taikymą, o ne pakeitimą. Prašymą grindė CPK 148 ir/ ar 149 straipsnių nuostatomis. Teismas privalėjo pasisakyti ne apie tai, ar taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, bet apie tai, ar jos pakeitimas neįtakos teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nevertino, kad laikinos apsaugos pakeitimas nesuponuos teismo sprendimo nevykdymo, net jei jis ieškovei būtų nepalankus. Nėra įstatyminio reglamentavimo, draudžiančio su vaiku keliauti, lankyti užsienio šalis. Teismas nevertino, kad vaiko laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Tai reiškia, kad ji vaiku rūpinasi tinkamai, motinos valdžia neapribota. Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, teismas neturės pagrindo uždrausti ieškovei su vaiku atostogauti užsienio valstybėje. Teismo motyvas įrodyti ieškovės prašymo pagrįstumą yra perteklinis, nesusijęs su nagrinėjamu prašymu.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nenurodė būtinybės pakeisti laikinąją apsaugos priemonę. Nurodė, kad vyktų tik laikinai, vaikui labai patinka keliauti, jis to nori ir yra jam pažadėjusi išvyką į užsienio šalį lėktuvu. Uždraudus išvežti sūnų iš Lietuvos Respublikos teritorijos, praėjo ilgas laiko tarpas (4 mėnesiai), procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimas numatytas daug vėliau (kai bus atlikta ekspertizė, kol bus išnagrinėta pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų).
Teismo paskirta laikinoji apsaugos priemonė prieštarauja vaiko interesams. Sūnus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį. Teismas pažeidė šalių procesinių teisių lygiateisiškumą, nes vaiko tėvui tokia laikinoji apsaugos priemonė nėra pritaikyta. Europos Parlamento ir tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti valstybių narių teritorijoje patvirtina, kad Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti valstybių narių teritorijoje.
Teismas nepagrindė atsakovo teisės bendrauti su vaiku pažeidimo. Prieš išvykdama, informuos atsakovą apie kelionės tikslą, vietą, su vaiku galės jis bendrauti per skype programą, telefonu. Teismas neįsigilino į tai, kad ji su vaiku išvyktų tuo laiku, kai vaikas dviems savaitėms priskirtas ieškovės globai.
Nutartyje dėl draudimo išvykti į užsienį teismas nurodė išlygą „be teismo leidimo“, kurią suprato kaip galimybę, atsiradus poreikiui, apie tai pranešti teismui, gauti teismo leidimą.
Teismas nesvarstė laidavimo ar užstato galimybės pagal CPK 148 straipsnio 2, 3, 4 dalis.
Prašo nutartį panaikinti, patenkinti prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti. Teigia, kad pagrindo keisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę nėra. Ieškovė turi tokias pačias teises, kaip ir atsakovas (pvz. teikti prašymus), taip pasireiškia šalių procesinis lygiateisiškumas. Ieškovė patvirtino, kad išvyka su sūnumi į užsienį bus ir pas jos draugą, t. y. asmenį, kurį šalių sūnus pažįsta kaip prieš jį smurtavusį vyrą. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 28 d. susitikimo metu vaikas aiškiai pasakė nenorintis pas motiną. Smurto prieš vaiką faktas nebuvo patvirtintas ar paneigtas teisinėmis priemonėmis dėl to, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtas dėl galimai buvusio įvykio (ieškovės draugo panaudoto smurto prieš vaiką) senaties. Nepasitikėti savo vaiku ir jo išsakytais faktais neturi pagrindo. Nepilnamečio vaiko saugumas ir jo interesai yra prioritetiniai, svarbesni už viską. Vaikas nebuvo apklaustas vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų dėl išvažiavimo į užsienį, institucijos teikė formalias išvadas. Klausimas dėl vaiko išvežimo į užsienį svarstytinas tik tada, jei vaikas būtų apklaustas psichologo ar vaiko teisių apsaugos institucijų ir jos pateiktų atitinkamas išvadas. Ieškovė 2015 m. birželio mėnesį jau buvo sūnų išvežusi į Didžiąją Britaniją ir ten apsistojo gyventi, tai ji pati nurodė savo pirminiuose procesiniuose dokumentuose. Ieškovė apie tai informavo atsakovą, tik nuvykusi su vaiku į užsienį. Tam, kad ieškovė grąžintų sūnų į Lietuvą, atsakovui teko kreiptis į valstybinę vaiko teises ginančią instituciją, kuri ėmėsi atitinkamų priemonių. Susiformavo pagrįstas nepasitikėjimas ieškove. Įvertinus Europos Sąjungoje galiojančio teismingumo taisykles, ginčo leidimas būtų kliūtis, apsunkinanti vaiko grąžinimą į Lietuvą. Ieškovė turi teisę ir galimybę išvažiuoti su vaiku į užsienį, bet tai būtų vienkartinis teismo leidimas konkrečiam atvejui, įvertinus pagrįstus įrodymus. CPK 148 str. 2 d. taikytina, esant ieškovo ir atsakovo finansiniams ginčams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalykas yra teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo išvežti sūnų iš Lietuvos Respublikos – pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Civilinio kodekso normos numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.161 straipsnyje viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė sveikai vystytis. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus į sveikas ir tinkamas gyvenimo sąlygas, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinas draudimas išvežti vaiką į užsienio valstybę taikomas siekiant apsaugoti vaiko interesą į saugią aplinką, išvengti konfliktinių situacijų bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Kita vertus, tai nepaneigia galimybės keisti teismo nutartimi nustatytą laikiną draudimą išvykti, jei tokį prašymą pateikusio asmens (šiuo atveju – vaiko motinos) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra pagrįstas (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Remiantis šiais motyvais atmestinas apeliantės teiginys, kad ji neturi pareigos įrodyti tokio prašymo pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, 2016 m. kovo 17 d. nutartimi atmetęs ieškovės prašymą pakeisti 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, minėtas teisės normas pritaikė tinkamai.
Nustatyta, kad ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina. Atsakovas priešieškiniu prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi uždraudė ieškovei pačiai ar per kitus asmenis be teismo leidimo išvežti šalių sūnų iš Lietuvos Respublikos teritorijos iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Teismas atsižvelgė į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, taip pat siekė apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Nutarė, kad byloje yra duomenų, jog nepilnametis vaikas gali būti išvežtas į Jungtinę Karalystę, o duomenų apie ieškovės gyvenimo ir aplinkos sąlygas užsienio valstybėje nėra, neaišku, ar ji turi galimybę užtikrinti vaikui tinkamas gyventi ir vystytis sąlygas.
Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, neturi reikšmės aplinkybė dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Ši aplinkybė egzistavo ir buvo įvertinta, priimant 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį dėl draudimo ieškovei be teismo leidimo išvežti sūnų iš Lietuvos Respublikos teritorijos (vaiko gyvenamoji vieta su motina nustatyta 2015 m. liepos 24 d. nutartimi, kurią pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. panaikino nutartimi; Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-2259-260/2015, panaikino 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos ir klausimą išsprendė iš esmės – iki bylos išnagrinėjimo nustatė laikiną vaiko gyvenamąją vietą su motina).
Nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė apie jos nenurodytą būtinybę pakeisti laikinąją apsaugos priemonę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą ieškovės prašymo patenkinimui. Ieškovės nurodomi vaiko interesai keliauti egzistavo ir 2015 m. lapkričio 16 d. teismo nutarties priėmimo metu. Ieškovė tos nutarties neskundė, tuo būdu pripažindama, kad draudimas vaikui išvykti iš Lietuvos Respublikos, iki bus priimtas teismo sprendimas, vaiko interesų nepažeidžia. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į vaiko amžių (šešeri metai), jo noras keliauti po užsienį turėtų būti vertinamas vadovaujantis protingumo principu. 2016 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą apeliantė nurodė, kad vaikas, pabuvęs pas tėvą, nenori grįžti pas motiną, ir ji nežino tokio nenoro priežasčių. Išvadas teikiančios institucijos pripažino, jog nekalbėjo su vaiku dėl jo ir ieškovės keliavimo į užsienį. Apeliantė neginčija, kad, sūnų išsivežus į Jungtinę Karalystę, dėl vaiko sugrąžinimo tarp šalių buvo iškilęs ginčas, išspręstas valstybės institucijos pagalba, po to atsakovas kreipėsi į teismą dėl ginčo draudimo taikymo. Minėta, kad, teismui davus leidimą atostogauti su sūnumi, apeliantė teigė važiuosianti pas savo draugą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad iš vaiko sužinojo apie apeliantės draugo galimai naudotą smurtą prieš vaiką, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio nepradėtas dėl senaties. Visos šios aplinkybės suponuoja pakankamai pagrįstą prielaidą, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos pakeitimas gali prieštarauti vaiko interesams.
Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nevertino laikinosios apsaugos pakeitimo įtakos teismo sprendimo įvykdymui, tačiau šis apeliacine tvarka tikrinamos nutarties trūkumas nesudaro pagrindo nesutikti su ginčijama išvada. 2015 m. lapkričio 16 d. teismo nutartyje konstatuota, jog byloje yra duomenų, kad nepilnametis G. G. gali būti išvežtas į Jungtinę Karalystę. „Duomenų apie ieškovės gyvenimo ir aplinkos sąlygas užsienio valstybėje nėra, neaišku, ar ji turi galimybę užtikrinti vaikui tinkamas gyventi ir vystytis sąlygas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, tikslinga iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą ieškovei G. K. pačiai ar per kitus asmenis be teismo leidimo išvežti į užsienio valstybę nepilnametį vaiką G. G. (LR CK 3.65 str.). Nepritaikius šios laikinosios apsaugos priemonės galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar net taptų neįmanomu (LR CPK 144 str. 1 d.).“ Prašydama laikinosios apsaugos pakeitimo, ieškovė nepateikė duomenų apie būsimas vaiko gyvenimo ir aplinkos sąlygas užsienio valstybėje, nors 2016 m. kovo 17 d. teismo posėdyje pripažino, jog su vaiku vyks pas savo draugą. Taigi, vaiko buvimo sąlygos užsienio valstybėje tebelieka neaiškios. Kadangi tėvų asmeninės teisės ir pareigos rūpinantis savo vaikais turi būti įgyvendinamos vadovaujantis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įtvirtintu CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o apeliantė, prašydama pakeisti laikinąją apsaugą, nepateikė įrodymų, paneigiančių 2015 m. lapkričio 16 d. teismo nutartyje nurodytą grėsmę vaiko interesų užtikrinimui, atmestini jos argumentai dėl laikinosios apsaugos pakeitimo įtakos teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. CPK 148 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos dėl laidavimo ir užstato ginčo atveju negali būti taikomos, nes joks piniginis ekvivalentas ar kito asmens laidavimas nepilnamečio vaiko interesų apsaugos negali užtikrinti.
Atmestini apeliantės argumentai dėl Europos sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo pažeidimo.
Europos Tarybos direktyvoje 2004/38/EB įtvirtintos nuostatos dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės ir panaikinus vidaus sienas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 724 buvo pakeista Vaiko laikinojo išvykimo į užsienio valstybes tvarka. Ji nustato, kad su tėvais ar vieniems laikinai išvykstantiems vaikams nereikia raštiško vieno iš tėvų sutikimo, kai vykstama į Šengeno erdvei priklausančias šalis (Austriją, Belgiją, Daniją, Graikiją, Ispaniją, Italiją, Liuksemburgą, Nyderlandus, Portugaliją, Prancūziją, Suomiją, Švediją, Vokietiją, Latviją, Čekiją, Estiją, Lenkiją, Maltą, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją; Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Šveicariją). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu Nr.302 patvirtintą Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei (Airiją, Bulgariją, Jungtinę Karalystę, Kiprą, Kroatiją ir Rumuniją), tvarkos aprašo 2 punktą vaikui, išvykstančiam su vienu iš tėvų, kito rašytinis sutikimas nebūtinas.
Nors šalių vaiko laikina gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, galiojant 2015 m. lapkričio 15 d. teismo nutartimi pritaikytam draudimui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti ieškovei pačiai ar per kitus asmenis be teismo leidimo išvežti sūnų G. G. iš Lietuvos Respublikos teritorijos, šalių vaiko laisvas judėjimas užsienio valstybių teritorijoje su ieškove negalimas. Šis draudimas nereiškia minėtų ES direktyvų pažeidimo, nes yra laikina, ES valstybės narės įstatymuose numatyta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir vaiko interesų apsaugai skirta apsaugos priemonė. Ji nereiškia ir šalių lygiateisiškumo pažeidimo, nes yra pritaikyta tam asmeniui, dėl kurio veiksmų kyla grėsmė vaiko interesų bei teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Apeliantė taip pat nepagrįstai remiasi užsitęsusiu bylos nagrinėjimu. Bylos proceso duomenys to nepatvirtina. Civilinė byla pirmosios instancijos teisme gauta 2015 m. liepos 13 d., prašoma pakeisti laikinoji apsauga pritaikyta 2015 m. lapkričio 15 d. 2015 m. lapkričio 25 d. vaikui paskirta ambulatorinė teismo psichologinė ekspertizė ir byla sustabdyta iki jos atlikimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau civilinio proceso trukmė savaime nereiškia šių priemonių pakeitimo būtinybės.
Dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties rezoliucinės dalies antroje pastraipoje nurodytos sąlygos vaiko išvežimui į užsienį (teismo leidimo) taikymo pažymėtina, kad ši nutartis nėra nagrinėjamos apeliacijos objektas. Jei šalims šis teismo procesinis sprendimas neaiškus, jos gali kreiptis į teismą dėl nutarties išaiškinimo (CPK 278 straipsnis).
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį.