Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-2583-764/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01187-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 34.2; 55.1 (S)

2018 m. spalio 22 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja P. R. IĮ „Broliai juodvarniai“ elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. ATK2-18/18, kuriuo pareiškėjai paskirta 360 Eur bauda. (e. bylos 1 t., b. l. 1-9)

Pareiškėjos manymu, Departamentas nepagrįstai pripažino, kad P. R. IĮ „Broliai juodvarniai“ pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Tiek pareiškėja, tiek darbuotoja, kiek nuo jų priklausė, ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje: kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose įrengti staliukai, kurie užtikrina galimybę vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, darbuotoja, prieš parduodama alkoholį, žodžiu įspėjo abi klientes apie tai, kad alkoholis turi būti vartojamas vietoje, kavinės patalpose keliose vietose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, ant taros, į kurią buvo išpilstytas alkoholis, taip pat buvo įspėjamieji užrašai apie alkoholio vartojimą vietoje, be to, tuo metu, kai klientės išsinešė alkoholinius gėrimus iš kavinės, joje buvo daug klientų, todėl darbuotoja negalėjo pastebėti, kaip klientės mėgina gėrimus išsinešti, o darbuotojai nėra suteikta teisė fiziškai sulaikyti klientų. Taigi, pareiškėja įvykdė visus būtinus veiksmus, kad būtų užtikrintas alkoholio vartojimas vietoje, tačiau nuo ne jos priklausančių aplinkybių klientės pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą imperatyvą.

Atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-128-725/2018, kuriame pripažino, kad darbuotoja ir pareiškėja ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad nebūtų pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas.

Pareiškėjos teigimu, Departamentas nevertino susiklosčiusios teismų praktikos panašiose ar analogiškose bylose. Be to, Departamentas pateikė konsultaciją dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų laikymosi, tačiau joje nenurodė jokių konkrečių priemonių, kaip ūkio subjektai turėtų elgtis, kad nebūtų pažeista minėta įstatymo nuostata, todėl akivaizdu, kad pats Departamentas neturi aiškaus atsakymo dėl šios nuostatos aiškinimo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ji ėmėsi visų priemonių, kad užtikrintų Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi. Priemones, kurių ėmėsi pareiškėja, Departamentas įvertino, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei byloje nustatytų aplinkybių visumą. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytos priemonės vertintinos kaip neefektyvios, nes alkoholinius gėrimus abi pirkėjos per trumpą laiką (5 minučių laikotarpyje) išsinešė iš viešojo maitinimo vietos. Barmenė, parduodama keturias 0,5 litro talpos skardines sidro, akivaizdžiai suvokė, kad klientės tokio alkoholinių gėrimų kiekio (po dvi skardines vienai pirkėjai), išpilstyto į dangteliais uždaromą vienkartinę tarą, nevartos vietoje.

Pažymi, kad ūkio subjekto veiksmai, kai alkoholiniai gėrimai išpilstomi į vienkartines stiklines, kurios uždengiamos dangteliais, vertintini kaip klientams palankių sąlygų išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus sudarymas ir yra nesuderinami su siekiu vykdyti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, t. y. užtikrinti pilstomų alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, veiklos būdas, kai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, pilstomais į vienkartines stiklines su dangteliais, prieštarauja AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimams.

Departamento nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad barmenė nepastebėjo išeinančių klienčių dėl didelio klientų skaičiaus ne tik nepanaikina padaryto pažeidimo sudėties, bet parodo, kad darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus, net nevertino, ar realiai yra vietų klientams alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o tai rodo neatsakingą pareiškėjos požiūrį į licencijuojamą veiklą.

Pažymi, kad Kauno apylinkės teismo nutarimas pareiškėjos darbuotojos administracinio nusižengimo byloje nėra įsiteisėjęs, jis apskųstas aukštesnės instancijos teismui. Be to, šioje administracinėje byloje ir Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje skiriasi dalyvaujantys asmenys, administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas fizinio asmens atsakomybės klausimas pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, o administracinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar juridinis asmuo tinkamai vykdė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas pareigas.

Nurodo, kad pareiškėja pateikė Departamentui raštą dėl konsultacijos suteikimo po padaryto pažeidimo. Be to, teisės aktai Departamentui nesuteikia teisės aiškinti įstatymus, todėl Departamentas pareiškėjai galėtų pateikti tik nuomonę jos keliamais klausimais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2018 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. ATK2-18/18, kuriuo įmonei už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų pažeidimą paskirta 360 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis surinktais rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos (toliau – Kauno AVPK VTV) Prevencijos skyriaus vyr. specialistų R. K. ir K. D. tarnybinių pranešimų matyti, kad jie 2018 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad iš P. R. IĮ „Broliai juodvarniai“ į lauką išėjo dvi merginos, kurios nešėsi 4 vnt. 0,5 l talpos popierines stiklines su užrašais „Coca Cola“, kurios buvo uždarytos plastikiniais dangteliais, pro kuriuos įkišti šiaudeliai. Paklausius, ką merginos įsigijo, jos atsakė, kad sidrą. Buvo nustatyta, kad merginos yra L. D., G. D.. Nustatyta, kad 2018 m. sausio 7 d. L. D. už 7,68 Eur nupirko 2 vnt. 0,5 l talpos skardines, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo „Fizz cider“ kriaušių sidro ir 2 vnt 0,5 l talpos skardines, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo „Fizz cider“ braškių skonio sidro, kurias pardavusi barmenė I. B., atidarė ir supylė į 4 vnt. 0,5 l talpos popierines taures su užrašais „Coca Cola“. L. D. sidrą, supiltą į 4 vnt. 0,5 l talpos popierines taures su užrašais „Coca Cola“ išsinešė iš P. R. IĮ „ Broliai juodvarniai“ į lauką. Taip pat apie 16.50 val. V. S., už 1,52 Eur minėtoje įmonėje įsigijo 1 vnt. alaus „Volfas Engelman“, alk. 5,2 proc. tūrio ir išsinešė į lauką. V. S. nurodė, kad barmenė I. B. parduodama alų, jį supylė į 0,5 l talpos popierinę taurę su užrašu „Coca Cola“. Pranešimuose nurodoma, jog barmenė I. B. neužtikrino, kad L. D. ir V. S. vartotų alkoholį bare ir neišsineštų iš viešojo maitinimo įstaigos, supildama alkoholį į vienkartinę uždaromą tarą sudarė sąlygas pirkėjoms alkoholį išsinešti.(e. bylos 1 t., b. l. 61, 62)

Departamentas 2018 m. sausio 9 d. gavo Kauno AVPK VTV 2018 m. sausio 9 d. raštą Nr. 20-5-2161(l.l6E) (e. bylos 1 t., b. l. 58), kuriame nustatyta, kad įmonei priklausančioje užkandinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) (toliau – viešojo maitinimo vieta), sekmadienį nuo 15 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui, neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje.

Departamentas 2018 m. kovo 1 d. priėmė skundžiamą Nutarimą (e. bylos 1 t., b. l. 11–17), kuriuo pareiškėją pripažino pažeidusią AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, konstatavęs, kad, įmonei priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, sekmadienį nuo 15 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui, neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. 2018-01-07 apie 16.45 val. įmones viešojo maitinimo vietoje barmenė I. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) veikdama įmones vardu ir interesais, pirkėjai L. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) už 7,68 Eur pardavė dvi 0,5 I talpos skardines kriaušių skonio sidro „Fizz“ (alkoholio koncentracija 4,5 proc. tūrio), dvi 0,5 I talpos skardines braškių skonio sidro „Fizz“ (alkoholio koncentracija 4,5 proc. tūrio), iš viso 4 skardines, vienos skardinės kaina 1,29 euro. Barmenė I. B. sidro skardines atidarė ir supylė į keturias 0,5 I talpos popierines taures su užrašais ,,Coca Cola", uždengė dangteliais, įdėjo šiaudelius. Pirkėja L. D. sidrą keturiose uždengtose dangteliais 0,5 I talpos popierinėse taurėse su šiaudeliais, iš įmonės viešojo maitinimo vietos išsinešė (l epizodas). 2018-01-07 apie 16.50 val. įmonės viešojo maitinimo vietoje barmenė I. B. veikdama įmones vardu ir interesais, pirkėjai V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) už 1,52 Eur pardavė alaus "Volfas Engelman" (alkoholio koncentracija 5,2 proc. tūrio), perpylė į 0,5 I talpos popierinę taurė su užrašu ,,Coca Cola", uždengė dangteliu, įdėjo šiaudeli. Pirkėja V. S. alų dangteliu uždengtoje 0,5 I talpos popierinėje taurėje su šiaudeliu, iš užkandinės išsinešė (2 epizodas). Todėl buvo konstatuota, kad Įmonė pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, nes neužtikrino, kad sekmadienį nuo 15 val. parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Vadovaudamasis AKĮ 34 straipsnio 3 ir 7 dalimis, Departamentas paskyrė 360 Eur baudą.

2018 m. sausio 7 d. paaiškinime I. B. nurodė, kad 2018 m. sausio 7 d. ji dirbo UAB „Broliai juodvarniai“ nuo 14 val. pardavėja – barmene. Apie 16.45 val. užėjo dvi merginos ir nusipirko 2 vnt. 0,5 l talpos braškių skonio sidro, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo, supilto į 2 skardinėse, bei 2 vnt. 0,5 l talpos kriaušių skonio sidro, alk. 4,5 proc. tūrio stiprumo, supilto į skardines. Abu gėrimai „Fizz cider“. Už 4 vnt. sidro sumokėjo 7,68 Eur. Nurodo, jog visas skardines atidarė, supylė sidrą į 4 vienkartines popierines taures su užrašu „Coca Cola“, įdėjo šiaudelius ir taip padavė merginoms. Prieš parduodant alkoholį paaiškino joms, kad sekmadieniais po 15 val. alkoholio iš baro išsinešti negali, kad alkoholį reikia vartoti vietoje. Ką jos toliau veikė su alkoholiu nežino, nes laukė dar kitas klientas. Po 2 – 5 minučių į barą užėjo pareigūnai ir paprašė pasiaiškinti dėl parduoto alkoholio. Nurodė, kad merginų asmens dokumentų neprašė. (e. bylos 1 t., b. l. 65–66)

2018 m. sausio 7 d. paaiškinime L. D. nurodė, kad 2018 sausio 7 d. apie 16.30 val. kartu seserimi G. D. atvažiavo į „Broliai juodvarniai“. Paprašė 4 vnt. sidro – 2 vnt. kriaušių skonio ir 2 vnt. vyšnių skonio. Nurodo, kad pardavėja paklausė kiek jai metų ir paprašė pažymėjimo. Nurodo, kad pardavėja pasakė, kad alkoholį turi gerti patalpoje ir įpylė sidrą į „Coca Colos“ indelius. Sumokėjo 11,78 Eur (nurodo, kad pirko sidro ir cigarečių) Kiek kainavo vien sidras pasakyti negalėjo. Padavė seseriai du puodelius su sidru ir išėjo. Nurodo, kad pardavėja joms nieko nesakė joms išeinant, mano, kad jų nematė, nes įmonėje buvo daug žmonių. (e. bylos 1 t., b. l. 67)

2018 m. sausio 7 d. paaiškinime G. D. nurodo, kad 2018 m. sausio 7 d. kartu su seserimi L. D. atvyko į minėtą barą. Jame nusipirko 4 vnt. sidro. Pardavėja supylė sidrą į vienkartines popierines taures ir įdėjo šiaudelius. Kiek sumokėjo tiksliai nepamena. Nurodo, kad pardavėja jas perspėjo, kad alkoholio iš baro išsinešti negali. Joms išėjus į lauką prie jų priėjo policijos pareigūnai. (e. bylos 1 t., b. l. 68–69)

2018 m. sausio 7 d. paaiškinime V. S. paaiškino, kad 2018 m. sausio 7 d. atėjo į barą „Broliai juodvarniai“ ir paprašė alaus „Volfas Engelman“. Pardavėja alų supylė į „Coca Cola“ indelį, jį uždengė dangteliu, įdėjo šiaudelį ir parduodama paklausė ar pirkėja žino įstatymus, kokius tiksliai, nepaklausė. Nurodė, kad pokalbio apie tai, jog ji turi alų gerti vietoje, nebuvo. Už alų sumokėjo 1,52 Eur, ar jai buvo paduotas čekis neprisimena. Mano, kad pardavėja nepastebėjo, kad ji išėjo.(e. bylos 1 t., b. l. 64)

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012-09-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A 822-2564/2012, 2018-04-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

Kilusiam ginčui aktualus AKĮ (akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2018-01-01) nustatytas teisinis reguliavimas. Teismas pirmiausia pažymi, kad AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Įgyvendindamas anksčiau nurodytus tikslus, įstatymų leidėjas AKĮ 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką, kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. – viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais; šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje (13 punktas).

Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, kai viešojo maitinimo vietoje leidžiama draudžiamu laiku parduoti alkoholinius gėrimus, galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos abi nustatytos sąlygos – parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi, ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr. , pvz., 2012-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A 858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017-06-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

Konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis įstatyme nėra atkleidžiamas. Todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Jis turėtų imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo.

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis aptariama išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys juos vartos ne vietoje, bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis.

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą galiojančią licenciją verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba, kad baro patalpose įrengtas baras, iškabinti informaciniai pranešimai, pardavėja įspėjo pirkėjus, kad parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti vartojami vietoje.

Pažymėtina, kad, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, iš ūkio subjekto nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar, kad jį suvartotų vietoje. Šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus AKĮ reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013)

Pareiškėja teigia, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Departamentas nepagrįstai taikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, neįrodė pažeidimo, nes alkoholis buvo pilstomas, o pardavėjos veiksmų (įspėjo apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, aprūpino pirkėjus vienkartinėmis stiklinėmis, gėrimus įpylė, uždarė dangteliu ir įdėjo šiaudelį) visuma, bare esantys įspėjimai ir tinkama aplinka patvirtina, kad pareiškėja ėmėsi efektyvių ir proporcingų priemonių ir savo elgesiu AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų nepažeidė. Pareiškėja pabrėžia, kad ji neturi teisės aktais pagrįstų įgaliojimų kontroliuoti pirkėjų elgesio po alkoholinių gėrimų įsigijimo ir drausti jiems išnešti gėrimus iš viešojo maitinimo vietos. Įvertinęs byloje esančią įmonės 2018-01-11 patikrinimo medžiagą (e. bylos 1 t., b. l. 51–54, 58, 61-71, 72-74, 75-78), patikrinimo dieną įmonės viešojo maitinimo vietoje alkoholinius gėrimus pirkusių asmenų paaiškinimus (e. bylos 1 t., b. l. 64–69) aktualaus teisinio reglamentavimo ir suformuluotos teismų praktikos kontekste, teismas šiuos pareiškėjos teiginius vertintina kritiškai. AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais draudimai ir apribojimai taikomi šia prekyba užsiimantiems subjektams, t. y. alkoholinių gėrimų pardavėjams, todėl pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjos veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Departamento medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad įmonės darbuotoja pardavėja I. B. pardavė pirkėjoms V. S. ir L. D. kartu su G. D. alkoholinius gėrimus vienkartinėse stiklinėse, bet šie asmenys jį išsinešė iš baro patalpų. Šias aplinkybes patvirtina pirkėjų paaiškinimai ir Kauno AVPK VTV pareigūnų parodymai. Pažymėtina, kad pati pardavėja pripažino, jog, pirkėjoms sumokėjus alkoholinių gėrimų kainą, ji, įpylusi alkoholio į plastikines stiklines, jomsf atidavė ir toliau nekreipė į jas dėmesio, nes laukė kitas klientas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad ginčui aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Vadinasi, subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra. Teismas konstatuoja, kad dėl alkoholinio gėrimo perpylimo į vienkartinę, o ne daugkartinio naudojimo tarą, pareiškėjas sudarė galimybę pirkėjams alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje. Be to, šiuo atveju esminę reikšmę turi įmonės pasirinktos taros savybės – pasirinkimas alkoholinius gėrimus patiekti vienkartinėje taroje savaime nėra nesuderinamas su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintu draudimu, tačiau pareiškėjo naudotos popierinės stiklinės buvo uždengiamos dangteliu (stiklinę uždengė pati darbuotoja). Todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju įmonė pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso įsigyto alkoholio suvartojimo vietoje. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėja pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas.

Dėl kilusio ginčo teismo nuomonės nekeičia ir tai, kad pardavėja I. B. parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjoms nurodė jų neišsinešti, vartoti tik vietoje (viešos maitinimo vietos patalpose), alkoholį įpylė į vienkartines stiklines, o įmonės viešojo maitinimo vietoje aiškiai pateikta informacija apie nustatytą draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus (e. bylos 1 t., b. l. 73). Teismas sutinka su tuo, jog iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė tinkamų ir pakankamų sąlygų pirkėjoms įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjų neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės.

Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjos argumentą, jog Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-128-725/2018, kuriame pripažino, jog buvo imtasi visų reikiamų priemonių, jog nebūtų pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas Teismas konstatuoja, kad minėtoje byloje buvo vertinami barmenės I. B. veiksmai, o ne pareiškėjos. Todėl argumentas atmestinas.

AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime.

Skundžiamame Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjos atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, skirta 360 Eur bauda, kuri atitinka AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nurodytos ekonominės sankcijos (nuo 144 Eur iki 579 Eur) vidurkį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Departamentas, parinkdamas konkrečios ekonominės sankcijos dydį pažeidė AKĮ 34 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus baudos dydžio nustatymo kriterijus, įmonei paskirta ekonominė sankcija atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, todėl yra teisinga ir proporcinga.

Teismas, įvertinęs skundžiamo Nutarimo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, konstatuoja, kad Departamento priimtas Nutarimas pareiškėjos atžvilgiu šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios AKĮ nuostatos, kuriose nustatytas draudimas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, bei šio draudimo netaikymo atvejai, nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjos atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas neturi pagrindo jį naikinti. Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus AKĮ 39 straipsnyje.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė AKĮ nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjos skundas atmetamas. Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.