- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-23
- Bylos Nr.
- 2S-987-653/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01816-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Ieškovas
- V. J., G. D.
- Atsakovas
- Y. S.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) Y. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nutarties, kuria prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-4841-734/2012 pagal ieškovų V. J., G. D. ieškinį atsakovui Y. S. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta ir pasibaigusia bei hipotekos pripažinimo baigta,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai V. J. ir G. D. pateikė ieškinį atsakovui Y. S. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta ir pasibaigusia bei hipotekos pripažinimo baigta. Šio ieškinio užtikrinimui, kad nepasunkėtų ar nepasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, t.y. sustabdyti priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Nemenčinės pl. 8-4, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-5029-2012:0020, procedūras vykdymo procese.
Nurodė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas gali būti priverstine tvarka perleistas tretiesiems asmenims, tokiu atveju šio turto grąžinimas ieškovams ieškinio tenkinimo atveju gali pasunkėti arba net pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi patenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; sustabdė priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovams V. J. ir G. D. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Nemenčinės pl. 8-4, Vilniuje, unikalus Nr. 1099-5029-2012:0020, procedūras vykdymo procese iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje (b.l.29-30).
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl prievolės įvykdymo. Ieškovai ginčija pagrindą priverstinėms išieškojimo procedūroms iš atsakovui hipoteka įkeisto ieškovų turto pradėti, pareikštu ieškiniu ieškovai prašo jų prievolę, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, pripažinti įvykdyta ir pasibaigusia. Teismas sutiko, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, t.y. leidus vykdyti priverstinį išieškojimą iš ieškovams priklausančio ir atsakovui įkeisto turto, ieškinio tenkinimo atveju, ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas, t.y. šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki priverstinio išieškojimo pradėjimo iš hipoteka įkeisto turto, gali žymiai pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu, t.y. vykdant paskolos, kurią ieškovai siekia teismine tvarka pripažinti grąžinta, priverstinį išieškojimą, ieškovams priklausantis nekilnojamasis daiktas – butas, esantis Nemenčinės pl. 8-4, Vilniuje, gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o tai labai apsunkintų būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymą.
A. Y. S. pateikė atskirąjį skundą (b.l.32-34), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, jog ieškovai ieškinyje nurodė, kad jie atsiskaitė su kreditoriumi (atsakovu), mokėdami pinigų sumą grynais, ir tai jų manymu, patvirtina prie ieškinio pridėta 2011-06-27 rašto, kurį surašė, jų teigimu, atsakovas, kopija. Pažymėtina, kad tuo metu Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-6041-200/2011 tarp tų pačių šalių dėl tos pačios prievolės, joje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės - neleista nukreipti išieškojimą į tą patį hipoteka įkeistą turtą. Ji pradėta ieškovų iniciatyva: ieškovai teigė, kad jokios paskolos nėra gavę, neturi pareigos vykdyti prievolės dėl jos grąžinimo. Dėl paskolos fakto ieškovai buvo inicijavę ikiteisminį tyrimą, kuris nutrauktas. Ieškovai pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir jį teismas tenkino rašytinio proceso tvarka. Po to ieškovai vėl pradėjo inicijuoti naujus procesus dėl hipotekos panaikinimo – pateikė šį ieškinį. Prie ieškinio ieškovai prideda tik dalį susijusių dokumentų, naudingų išimtinai jiems, t.y. nepateikia Y. S. 2011-08-10 atsakymo, kuriuo jis nepatvirtina atsiskaitymo fakto ir paneigia prievolės įvykdymo aplinkybes, be to nepateikia 2011- 06-27 rašto apie atsiskaitymą originalo. Ieškovų advokatas net nurodė, jog tokio originalo nėra matęs. Nesant įrodymų apie ieškovų atsiskaitymą su Y. S., nėra prielaidų ieškinį tenkinti ir jį vertinti kaip pakankamą pagrindą taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad ieškovai turi teisę pateikti prašymą laikinąsias apsaugos priemones ir bylos nagrinėjimo metu, pateikę atitinkamus įrodymus (CPK 147 str.). Turto pardavimas iš varžytynių ar kitokiu būdu reikalauja laiko (CPK 694, 700-706, 714-716, 719, 722 str.) ir tas terminas yra pakankamas ieškovams įrodymus pateikti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas ieškinio padavimo metu, nepažeidžia ieškovų teisių. Mano, kad ieškovai nesąžiningai naudodamiesi procesinėmis teisėmis, inicijuojant vis naujus procesus ir galimai klastojant dokumentus, vilkina kreditoriaus galimybes patenkinti jo reikalavimą iš įkeisto turto. Teismo argumentas, kad ieškovų teisės bus apgintos tik neleidus vykdyti vykdymo proceso dėl hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo, neatitinka ekonomiškumo principo. Ieškovų teisės jau buvo užtikrintos, jie turėjo galimybę galutinai išspręsti ginčą. Vykdymo procesas nereiškia, kad nebus galima grąžinti šalių į pirmesnę padėtį. CPK 602 str. numato galimybę panaikinti turto pardavimo vykdymo procese sandorius ir taikyti restituciją. Pagal CK 4.96 str. restitucija negalima tik tuo atveju, jei turto įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti apie aplinkybes, kurios sudarė pagrindą panaikinti tuos sandorius. Ieškovų teises turi užtikrinti ginčo paviešinimas galimam turto įgijėjui vykdymo procese - tiek per viešus registrus, tiek per informaciją vykdymo byloje, be to CPK 137 str. 6 d. nustatyta tvarka, t.y. teismas, priėmęs ieškinį dėl daiktinių teisių, apie bylos faktą turi informuoti NTR tvarkytoją. Pažymi, kad hipoteka (CK 4.170, 4.254 str.), yra daiktinė teisė ir ginčai dėl jos laikytini turtiniais, jiems taikomas ir atitinkamas žyminis mokestis - daug didesnis negu ieškovai sumokėjo (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 9 p.). Esant ieškinio trūkumams, jis negali būti priimamas ir negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 137 str. 3 d.).
Ieškovai V. J. ir G. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.44-48) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti ir materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, vertinamos kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškovai su ieškiniu pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimą, nurodė aplinkybes ir argumentus, kuriuos įvertinęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas teigia, kad ieškovų pateiktas rašytinis įrodymas –2011-06-27 raštas– yra suklastotas. Tačiau, kol atsakovas nepateikė šio dokumento suklastojimo įrodymų, nėra pagrindo šio 2011 m. birželio 27 d. Y. S. pareiškimo nepripažinti įrodymu. Be to, CPK 114 str. nustato, kad dalyvaujantis asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas. Todėl ieškovai, ieškinį grįsdami atsakovo rašytinio patvirtinimo apie skolos įvykdymą kopija, nepažeidė šių CPK reikalavimų, o teismui pareikalavus pateikti šio rašytinio įrodymo originalą, jį pateiks. Atsakovas neįrodė, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suteikė ieškovams nepagrįsto pranašumo ir varžo atsakovo teises daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Atsakovas nurodo, kad šio ginčo atveju hipotekos procedūros pasibaigs nebūtinai varžytynėmis ir kad net ir realizavus varžytynėse ieškovų butą, ieškovai galės nuginčyti buto pardavimo aktą ir reikalauti restitucijos. Tačiau šios priemonės sąlygotų didelius ieškovų nuostolius ir šios priemonės neužtikrintų galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovas jau kreipėsi į antstolius, prašydamas pradėti priverstinio išieškojimo procedūras, todėl butas artimiausiu metu būtų parduodamas varžytynėse. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovai būtų priversti bylinėtis su atsakovu, kaip nepagrįstai praturtėjusiu ir reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Pardavus butą tretiesiems asmenims, reikėtų ginčyti buto pardavimo iš varžytynių aktą, tai didintų ieškovų bylinėjimosi išlaidas, be to, restitucijos taikymas sąžiningų trečiųjų asmenų atžvilgiu būtų negalimas, dėl ko ieškovai nebegalėtų susigrąžinti nuosavybėn buto. Mano, jog atsakovui kreipusis į antstolius dėl buto priverstinio išieškojimo, siekiant nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita, yra didelė grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymi, kad paties atsakovo advokato prie atskirojo skundo pridedami dokumentai įrodo, jog ieškovus atstovaujančios advokatų kontoros atstovė aiškiai nurodė, kad minėto pareiškimo originalas yra pas ieškovą V. J., o šio pareiškimo pasirašymo aplinkybes galėtų paaiškinti pats advokato R. Č. klientas Y. S.. Toks atsakymas į advokato R. Č. klausimus nesudaro jokio pagrindo teigti, kad ieškovų advokatas nėra matęs pareiškimo originalo ir kad negali paaiškinti pareiškimo pasirašymo aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Apelianto atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, kad nesant įrodymų apie ieškovų atsiskaitymą su atsakovu Y. S., nėra prielaidų ieškinį tenkinti ir jį vertinti kaip pakankamą pagrindą taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones; pagal CK 4.96 str. restitucija negalima tuo atveju, jei turto įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti apie aplinkybes, kurios sudarė pagrindą panaikinti tuos sandorius, todėl ieškovų teises pakankamai užtikrins ne laikinosios apsaugos priemonės, bet ginčo paviešinimas galimam turto įgijėjui vykdymo procese - tiek per viešus registrus, tiek per informaciją vykdymo byloje, tiek CPK 137 str. 6 d. nustatyta tvarka.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).
Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Taigi, įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas.
Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, nors apeliantas teigia, kad ieškovų pateiktas 2011-06-27 raštas, patvirtinantis atsiskaitymą ieškovų (skolininkų) atsiskaitymą su juo, suklastotas, tačiau nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Apelianto pateiktas šalių advokatų susirašinėjimas elektroninio ryšio priemonėmis taip pat neleidžia daryti pagrįstos prielaidos, kad ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jiems palankus teismo sprendimas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje pareikštą reikalavimą – prievolę pripažinti įvykdyta ir pasibaigusia bei hipoteką pripažinti baigta – pagrįstai sprendė, jog leidus vykdyti priverstinį išieškojimą iš ieškovams priklausančio ir atsakovui įkeisto turto, ieškinio tenkinimo atveju, ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas, t.y. šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki priverstinio išieškojimo pradėjimo iš hipoteka įkeisto turto, gali žymiai pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu, t.y. vykdant paskolos, kurią ieškovai siekia teismine tvarka pripažinti grąžinta, priverstinį išieškojimą, ieškovams priklausantis nekilnojamasis daiktas – butas, esantis Nemenčinės pl. 8-4, Vilniuje, gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o tai labai apsunkintų būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymą. Todėl laikytina, kad teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Dėl minėtų priežasčių atmetamas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovų teises pakankamai užtikrins ne laikinosios apsaugos priemonės, bet ginčo paviešinimas galimam turto įgijėjui vykdymo procese tiek per viešus registrus, tiek per informaciją vykdymo byloje, tiek CPK 137 str. 6 d. nustatyta tvarka.
Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4841-734/2012 palikti nepakeistą.