Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-138-881/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-06-06
Bylos Nr.: 2A-138-881/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-01816-2012-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
Ieškovas: V. J., G. D.
Atsakovas: Y. S.

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-138-881/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01816-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.; 63.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. J. ir G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2065-734/2013 pagal ieškovų V. J. ir G. D. ieškinį atsakovui Y. S. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta bei pasibaigusia ir hipotekos pripažinimo baigta bei atsakovo Y. S. priešieškinį ieškovams V. J. ir G. D. dėl pareiškimo įvykdžius prievolę pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. J. ir G. D. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti ieškovų prievolę pagal 2009 m. spalio 7 d. ieškovų ir atsakovo Y. S. pasirašytą paskolos sutartį tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia bei pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką baigta, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. spalio 7 d. su atsakovu pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovams 70 000 eurų. Paskolos sutartis buvo užtikrinta ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjas, atsižvelgdamas į atsakovo pareiškimą, kuriuo jis prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto ieškovų turto, 2010 m. birželio 30 d. nutartimi areštavo įkeistą turtą. Su šiais atsakovo veiksmais ieškovai nesutiko, nurodė, kad jie įvykdė visus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį ir grynais pinigais grąžino atsakovui visą jo reikalaujamą sumą, šias aplinkybes patvirtina atsakovo išduotas 2011 m. birželio 27 d. pareiškimas. Tačiau atsakovas atsisako kreiptis dėl hipotekos išregistravimo, siekia tolimesnio išieškojimo iš ieškovų turto, nurodo, jog ieškovai atsakovui skolos negrąžino. Ieškovas V. J. paskolą atsakovui grąžino 2011 m. birželio 27 d., atvykęs pas atsakovą į namus, tačiau atsakovas jo į butą neįsileido, paaiškino, kad nenori, kad jo žmona matytų pinigų perdavimą, atsiskaitymas vyko namo laiptinėje prie atsakovo buto, vakare apie 21 val., čia atsakovas pasirašė ieškovo paruoštą pareiškimą dėl paskolos grąžinimo.

Priešieškiniu atsakovas prašė 2011 m. birželio 27 d. jo vardu surašytą pareiškimą dėl prievolės įvykdymo pripažinti negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad ieškovai pagal sudarytą paskolos sutartį su juo neatsiskaitė, jokių pinigų iš ieškovų negavo, jokio pareiškimo dėl jų gavimo nėra pasirašęs, parašas 2011 m. birželio 27 d. pareiškime, kuriuo tvirtinama, kad ieškovai su atsakovu atsiskaitė, yra suklastotas – jis galimai labai tiksliai pakartotas arba suklastotas kitokiu būdu. Atsakovas nesutiko su ieškovų nurodytomis aplinkybėmis, jog jis 2011 m. birželio 27 d. pareiškimą dėl prievolės įvykdymo pasirašė savo buto laiptinėje, nes tokio fakto nebuvo, tuo metu atsakovo iš viso nebuvo namuose, jis buvo kavinėje su draugu ir tuo metu, kaip nurodo ieškovas, jis negalėjo pasirašyti jų nurodyto pareiškimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino – pripažino 2011 m. birželio 27 d. Y. S. vardu surašytą pareiškimą negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu nuo jo sudarymo momento.

Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, šalių, liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, jog ieškovai neįrodė ieškinio reikalavimų.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 5 dalimi, nagrinėjant šį ginčą, ieškovams kyla pareiga įrodyti, kad paskolos grąžinimo prievolę įvykdė, atsakovas neturi įrodinėti, kad šių pinigų negavo. Nors ieškovai pateikė į bylą pareiškimą, kuriame nurodyta, kad paskolos davėjas pripažįsta, kad prievolė yra įvykdyta, ir šį dokumentą ištyrę teismo rašysenos ekspertai konstatavo, kad šį pareiškimą pasirašė paskolos davėjas Y. S., teismas daro išvadą, jog šis pareiškimas nėra pakankamas įrodymas teigti, kad prievolė yra įvykdyta, jis prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms. Pirmiausia ieškovai yra nenuoseklūs savo parodymais bei veiksmais, kreipdamiesi į teismą bei kitas teisėsaugos institucijas dėl savo pažeistų teisių, t. y. ieškovai 2011 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo įrodinėjo, kad pasirašius aukščiau paminėtą paskolos sutartį, atsakovas faktiškai neperdavė paskolos sumos ir be pagrindo reikalauja priverstinio skolos išieškojimo, todėl prašė teismo pripažinti paskolos sutartį nesudarytą pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatas bei sustabdyti priverstinio išieškojimo iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto vykdymo procesą (prijungta civilinė byla 2-6041-600/2011), kai savo ankstesniame 2010 m. gegužės 20 d. pareiškime Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti, ar R. M. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų sudėčių, pats pripažįsta, jog iš Y. S. pasiskolino 70 000 eurų paskolą ir šią sumą perskolino pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį R. M. kurti bendrą verslą su V. J. Maskvos mieste, ir kad R. M. negrąžina nustatytu laiku paskolintų lėšų bei neįkūrė jokio verslo, t. y. apgavo V. J.. Civilinę bylą Nr. 2-6041-600/2011 ieškovai prašė nutraukti 2011 m. birželio 27 d. atsakovo pareiškimo pagrindu, t. y. paskolos davėjui pripažinus, kad paskolos gavėjai įvykdė prievolę. Šios nustatytos aplinkybės, rodo, kad ieškovai yra nenuoseklūs, tai įrodinėja, kad paskolos sutartis yra nesudaryta, nes paskolos davėjas neperdavė skolinamų pinigų, tai siekia įrodyti, kad jie paskolos grąžinimo prievolę yra įvykdę.

Šalies argumentai

Ieškovas V. J. teigia, kad 70 000 eurų paskolą jis grąžino atsakovui 2011 m. birželio 27 d. apie 21 val. susitikęs su atsakovu namo, kuriame gyvena atsakovas, laiptinėje, prie atsakovo buto. Susitikimo aplinkybes įrodinėja liudytojo J. N. parodymais, tačiau teismas pažymėjo, jog šis liudytojas nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, nes jo nematė, liudytojas laiptinės aikštelėje, kurioje, kaip nurodo ieškovas, vyko atsiskaitymas, nebuvo. Išvadą, kad vyko atsiskaitymas, liudytojas padarė iš nugirsto pokalbio. Šiuos ieškovo ir liudytojo parodymus paneigia atsakovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai – išrašas iš atsakovo asmens sąskaitos, UAB ,,Čili kaimas“ 2011 m. birželio 27 d. čekis, iš kurių matyti, kad 2011 m. birželio 27 d. po 21 val. mokėta iš atsakovo sąskaitos UAB „Čili kaimas“ ir parduotuvėje IKI Eglidana, aplinkybes, kad tą vakarą atsakovas buvo UAB „Čili kaimas“ patvirtino liudytojas A. B., kuris parodė, kad beveik iki 23 val. jie šioje kavinėje kartu su atsakovu gėrė alų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog jis turėjo paskolos dydžio lėšų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šią aplinkybę ieškovas įrodinėja liudytojo V. K. parodymais, kuris teismo posėdyje teigė, kad ieškovui paskolino 175 000 Lt eurais, t. y. 50 000 EUR, ieškovas šios paskolos įrodymui pateikė paprastojo vekselio kopiją, tačiau šis įrodymas nelaikytinas patikimu, nes paprastojo vekselio pasirašymo data yra ištaisyta, ištaisymas neaptartas, dėl šios priežasties negalima nustatyti, ar tikrai V. J. šiuos pinigus iš liudytojo skolinosi būtent tuo nurodytu laikotarpiu. Taip pat teismas pažymėjo, jog šios sumos neužtektų grąžinti 70 000 eurų paskolą bei už laiku negrąžintą paskolą susidariusių 12 600 eurų delspinigių, paskaičiuotų hipotekos teisėjo, taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, iš kur galėjo gauti likusią sumą paskolai grąžinti. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad dėl paskaičiuotų delspinigių tarp šalių būtų vykusios derybos, ir kad atsakovas būtų jų atsisakęs. CK 6.129 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. Ieškovai tokių įrodymų nepateikė. Priešingai, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis bei 2012 m. sausio 30 d. nutartis, sprendžiant atsakovo, kaip kreditoriaus, reikalavimus dėl priverstinio skolos išieškojimo, rodo atsakovo veiksmų nuoseklumą siekiant išieškoti paskolą bei delspinigius, susidariusius dėl paskolos gavėjų laiku neįvykdytų įsipareigojimų nustatytu terminu grąžinti paskolą.

Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovai, paskolos sutartį sudarę raštu bei pinigų perdavimo faktą įforminę notarine forma, paskolos grąžinimą užtikrinę hipoteka bei žinodami, kad jau buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto turto, nesiekė skolos grąžinimo fakto forminti analogiškai, per notarą, o savo paruoštame 2011 m. birželio 27 d. pareiškime dėl skolos grąžinimo nereikalauja hipotekos užbaigimo įvykdžius prievolę, nereikalauja iš atsakovo paskolos sutarties. Todėl ieškovų pateiktas 2011 m. birželio 27 d. pareiškimas dėl prievolės įvykdymo iš esmės prieštarauja CK 6.65 straipsnio 2 dalyje nuostatoms, nustatančioms, jog kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo skolininkui grąžinti skolos dokumentą.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė paskolos grąžinimo (CK 6.873 str. 5 d.), todėl laikomas pažeidusiu paskolos prievolę (CK 6.63 str.). Taigi teismas padarė išvadą, jog ieškovų pateikto 2011 m. birželio 27 d. pareiškimo dėl paskolos prievolės įvykdymo atsakovas, kaip kreditorius, nepasirašė, šis dokumentas prieštarauja CK 1.63 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatoms, nes juo neišreikšta atsakovo, kaip kreditoriaus, valia (CK 1.64 str.), todėl jis negali sukelti teisinių pasekmių, dėl ko teismą jį pripažino negaliojančiu, kaip prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.) nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai V. J. ir G. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti naujus įrodymus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 5 dalimi, ieškovams kyla pareiga įrodyti, kad paskolos grąžinimo prievolę įvykdė, atsakovas neturi įrodinėti, kad šių pinigų negavo. Teismas akivaizdžiai netinkamai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo pareigą ir tai lėmė aiškiai tendencingą įrodymų vertinimą bei nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą. Tiek civiliniame kodekse, tiek teismų praktikoje aiškiai pripažįstama prievolės įvykdymo patvirtinimo (pakvitavimo) teisinė reikšmė ir sukeliamos teisinės pasekmės: kreditoriui išdavus CK 6.65 straipsnio reikalavimus atitinkantį pakvitavimą, preziumuojama, kad prievolė įvykdyta tinkamai, todėl pareiga paneigti šią prezumpciją tenka pakvitavimą išdavusiam kreditoriui. Be to, atsakovas byloje buvo pareiškęs priešieškinį dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu ab initio, todėl net ir bendrosios taisyklės lemia, kad būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti savo priešieškinio reikalavimų pagrindą, o ne ieškovui juos paneiginėti (CPK 178 str.).

2. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai nesirėmė ieškovų turimu pakvitavimu bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. rugpjūčio 23 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1731 (2), kuris neginčijamai patvirtino pakvitavimo autentiškumą, taip pat ekspertizę atlikusios ekspertės parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Taip teismas pažeidė CPK 218 straipsnyje nustatytą imperatyvų reikalavimą, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime.

3. Teismo argumentas, kad ieškovų pozicija buvo nenuosekli, ne tik neatitinka tikrovės, bet ir akivaizdžiai neturi jokios reikšmės teisingam šio konkretaus ginčo išsprendimui. Tas faktas, kad asmuo dėl įrodymo stokos ir nepakankamai stiprios pozicijos negali apginti savo teisių tam tikru teisinės gynybos būdu ir vėliau, siekiant taikaus ginčo išsprendimo, jam tenka įvykdyti anksčiau ginčytą prievolę, nesudaro pagrindo laikyti šį asmenį nesąžiningu ar vertinti kaip nepatikimus jo pateikiamus įrodymus. Teisiniu požiūriu ši skundžiamo sprendimo argumentacija dar ir pažeidžia civilinėje teisėje galiojančią bendrąją prievolės šalies sąžiningumo prezumpciją bei procesinį šalių lygiateisiškumo principą. Nors, ieškovų nuomone, jų procesiniai veiksmai ankstesnėse bylose akivaizdžiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teismui skundžiamą sprendimą motyvuojant tariamu ieškovų pozicijos nenuoseklumu, ieškovai paaiškina, kad šiuo atveju susiklostę faktiniai santykiai bei jų dalyvių tikrieji ketinimai ženkliai skyrėsi nuo jų teisinės išraiškos. Faktiškai paskola buvo suteikta kreditoriaus V. G. skolininkei R. M.. Būtent šis faktinių šalių tarpusavio santykių ir jų teisinės išraiškos nesutapimas paaiškina tariamą ieškovų pozicijos „nenuoseklumą“. Taigi skundžiamo sprendimo argumentai apie tariamą ieškovų procesinių veiksmų ir pozicijų nenuoseklumą yra ne tik visiškai nesusiję su šia byla, bet ir akivaizdžiai nepagrįsti – tariamu nenuoseklumu teismas pripažino visiškai skirtingos prigimties procesuose atliktus iš esmės skirtingus veiksmus, kuriais siekiama visiškai skirtingų teisinių pasekmių. Nors ieškovai iš tiesų įrodinėjo, kad paskola nesudaryta (pinigai neperduoti), o šioje byloje įrodinėja, kad prievolė įvykdyta, ši teisinė pozicija grindžiama visiškai kitais ir visiškai kitu metu įvykusiais juridiniais faktais – įvykdę savo piniginę prievolę ir gavę pakvitavimą ieškovai laikytis jokios kitos pozicijos objektyviai nebegali.

4. Teismas liudytojo J. N. parodymus vertino pernelyg formaliai, visiškai ignoruodamas jų kontekstą bei sisteminį ryšį su kitais byloje esančiais parodymais, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

5. Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, atsakovo pateikti įrodymai: išrašas iš atsakovo asmens sąskaitos, UAB „Čili kaimas“ čekis, taip pat liudytojo A. B. parodymai, nepaneigia atsiskaitymo su atsakovu fakto, kurį įrodo atsakovo pasirašytas pakvitavimas bei kiti byloje esantys įrodymai. Net jei atsakovas ir liudytojas A. B. iš tiesų gėrė alų iki vėlumos, tai anaiptol nepaneigia ieškovo atvykimo pas atsakovą į namus fakto bei atsiskaitymo laiptinėje prie atsakovo buto fakto, kadangi atsakovo kelionė iš UAB „Čili kaimas“ namo ar atvirkščiai užtrunka tik 8 minutes, todėl atsakovas, parnešęs IKI parduotuvėje įsigytus pirkinius namo, ten priėmęs atsiskaitymą iš ieškovo, galėjo jau po 8 min. vėl grįžti į UAB „Čili kaimą“ toliau gerti alaus.

6. Teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, jog jis turėjo paskolos dydžio lėšų sumą grąžinti paskolos davėjui, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neatitinka bylos medžiagos. Jokių datos taisymų ar pakeitimų vekselyje nėra: rašant vekselio datą ant V. K. turėtos vekselio formos ieškovas iš pradžių netyčia pradėjo rašyti vienetą, kuris iškart buvo pabaigtas rašyti kaip šešetas, kadangi vekselis buvo rašomas 2011 m. birželio 22 d. V. K. teismo posėdyje duodamas parodymus patvirtino, kad pinigai buvo skolinami ieškovui būtent tuo tikslu, kad ieškovas galėtų atsiskaityti su atsakovu ir panaikinti buto įkeitimą. Tačiau teismas šio liudytojo parodymų skundžiamame sprendime visiškai nevertino ir į juos neatsižvelgė, nors parodymai yra nuoseklūs ir sutampa su kitais bylos duomenimis. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, ieškovas, duodamas paaiškinimus teismui, nurodė ir likusios sumos gavimo šaltinius, tačiau kadangi proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo ginčijama ta aplinkybė, jog ieškovas disponavo pakankama lėšų suma atsiskaitymui su atsakovu, ieškovui nekilo būtinybė teikti rašytinius įrodymus. Be to, atsakovas savo siūlytame taikos sutarties projekte sutiko, kad ieškovas iš viso sumokėtų tik 56 700 eurų arba 64 095,65 eurų. Taigi, skundžiamo sprendimo išvada, kad anksčiau tarp šalių nevyko jokių derybų dėl delspinigių sumažinimo, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Galiausiai, ieškovams pateikus neginčijamą įrodymą apie pagrindinės prievolės įvykdymą – 70 000 eurų sumokėjimą, taikoma visiško ir tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija (CK 6.65 str. 5 d.).

7. Pakvitavimo tekstas neprieštarauja jokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir nepažeidžia jokių reikalavimų, keliamų pakvitavimui. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas nereikalavo grąžinti paskolos sutarties teksto, neturi jokios teisinės reikšmės.

8. Ekspertų išvada, kad negalima nustatyti, ar pirmiau išspausdintas patvirtinimo tekstas, o po to pasirašytas parašas, ar atvirkščiai, nelemia pakvitavimo nepatikimumo ir nemenkina jo įrodomosios vertės. Be to, ekspertizės akto motyvacijoje buvo nurodyta, kad tiriamas pakvitavimo tekstas iš esmės atitinka požymius, kuriais paprastai pasižymi pirmiau išspausdintas ir tik vėliau pasirašytas dokumentas. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu atsakovas aiškiai paneigė, kad būtų pasirašinėjęs tuščiuose popieriaus lapuose, taigi ieškovai neturėjo net teorinių galimybių turėti atsakovo parašą ant tuščio lapo, kurį panaudodami galėtų suklastoti pakvitavimą (kuo ieškovai yra kaltinami).

9. Pagal LAT išaiškinimus, pakvitavimas negali būti pripažįstamas negaliojančiu sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Y. S. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantai daug dėmesio skiria faktinėms aplinkybėms, kurios su ginču iš esmės nesusijusios ir dėl to teisme nebuvo nagrinėtos. Atsakovas visada laikėsi pozicijos, kad su ieškovais niekada nebuvo realių derybų ir šalys nesiderėjo, nors faktiškai visos iniciatyvos dėl to buvo tik iš atsakovo pusės. Tuo tarpu ieškovai bet kokius veiksmus ar iniciatyvas iš atsakovo naudoja tam, kad išgautų iš jo pusės sau naudingus įrodymus, kad galėtų vilkinti ginčo nagrinėjimą kuo ilgiau, apsunkinti ginčo sprendimą atsakovo naudai, traktuoja kaip atsakovo reikalavimų nepagrįstumo pripažinimą. Šios aplinkybės rodo ieškovų nesąžiningumą ir jos turi būti taikomos prieš juos (CK 6.163 str.). Ieškovai 2011 m. birželio 27 d. datai žinojo tiek atsakovo banko sąskaitą atsiskaitymams, tiek atsakovo poziciją, kad visos derybos turi būti vedamos išimtinai per jo advokatą. Faktas, kad byloje nebuvo atskleistas pakvitavimo padirbimo mechanizmas, nesumenkina pirmosios instancijos teismo sprendimo, o tik patvirtina ieškovų itin kruopštų pasirengimą neteisėtam pakvitavimo surašymui. Ieškovai kaip skolininkai turėjo pateikti prima facie įrodymus dėl prievolės įvykdymo kreditoriui (atsakovui), tuo tarpu jie atsiskaitymo faktą įrodinėjo 2011 m. birželio 27 d. pakvitavimu, t. y. pakvitavimą nepagrįstai laikė prima facie įrodymu. Teismas nustatė, kad šalys dėl taikos sąlygų nesiderėjo, jų advokatai tarpusavyje dėl nevisiško atsiskaitymo net nesitarė, o atsakovas ieškovų nurodomu laiku net nebuvo jų nurodomoje vietoje. Ekspertų išvada, kad pakvitavime yra atsakovo parašas, neturi esminės teisinės reikšmės, nes ir pats ieškovas pripažįsta, kad pakvitavimas nėra prima facie įrodymas. Kita vertus, faktas, kad ieškovų nurodytu laiku, nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu šalys nebuvo susitikusios ir išreiškusios valios, reiškia, kad pakvitavime nėra išreikšta tikroji atsakovo valia, ji neatitinka faktinių atsiskaitymo aplinkybių, ir pakvitavimas negali būti atsiskaitymo fakto įrodymas, o jo kaip dokumento egzistavimas nėra teisiškai priimtinas ir turi būti panaikintas teismo sprendimu (turi būti laikomas nesudarytu). Be to, ekspertai nenustatė (neturi kompetencijos nustatyti), kokiu būdu tas parašas atsirado minėtame dokumente, t. y. jie negali nustatyti, ar atsakovas sąmoningai pasirašė po pakvitavimo tekstu, ar naudojantis kokiomis nors techninėmis priemonėmis tas parašas buvo pritaikytas tekstui. Turi būti vertinami visi įrodymai, ką teismas ir padarė. Papildomai pabrėžtina, kad ieškovai savo galimybes grąžinti atsakovui skolą, taip pat galimybes grąžinti iš trečiųjų asmenų neva pasiskolintas lėšas, iš esmės grindžia pakvitavimais, asmenų turtine padėtimi apskritai, o ne konkrečiais pinigų judėjimais. Be to, ieškovai negalėjo paaiškinti savo elgesio, kodėl jie, naudodamiesi advokato pagalba ir neva atsiskaitę su atsakovu, nereikalavo iš atsakovo specialaus įstatymuose numatyto pakvitavimo, nesinaudojo galimybe mokėti į atsakovo banko sąskaitą ar atsiskaityti per notaro depozitinę sąskaitą, nereikalavo hipotekos lakšto grąžinimo su įrašu, hipotekos išregistravimo. Ieškovai nurodo 2011 m. birželio 27 d. grąžinę 70 000 eurų paskolos, nors netgi apeliaciniame skunde nurodo, kad, jų manymu, jie nebuvo tiek skolingi ir su tokia suma niekada nesutiko. Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo buvimo namuose 2011 m. birželio 27 d. vakare taip pat pagrįsti prielaidomis. Taigi teismas teisingai taikė CK 6.123 straipsnio 2 dalies normą, t. y. konstatavo, kad minėta prezumpcija negali būti taikoma (ji paneigiama), nes pakvitavimas nepatvirtintas prima facie įrodymais, o jo surašymo aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad jame nėra išreikšta atsakovo valia, dėl to jis pripažintinas negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantai prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, todėl apeliantų prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka teismas netenkina.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Šalių prašymus priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismas tenkina, nes sprendžia, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.): apeliantai naujais įrodymais ginčija skundžiamo teismo sprendimo argumentų pagrįstumą, o atsakovas nauju įrodymu (ištuokos liudijimu) atsikerta į vieną iš apeliacinio skundo argumentų.

Dėl apeliantų rašytinių paaiškinimų

Civilinio proceso įstatymas nenumato teisės atsikirsti į atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl dėl Vilniaus apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 19 d. gautų apeliantų rašytinių paaiškinimų teisėjų kolegija nepasisako.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo pagal paskolos sutartį.

Faktą, kad yra atsiskaitę pagal paskolos sutartį, apeliantai (skolininkai) grindė atsakovo (kreditoriaus) pakvitavimu apie visišką prievolių pagal 2009 m. spalio 7 d. paskolos sutartį įvykdymą (1 t., b. l. 17).

CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (CK 6.123 str. 2 d.). Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 str. 1 d., 6.65 str. 1 d.). Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010).

Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas (tvirtindamas, kad pakvitavimas turi būti paremtas prima facie įrodymais), įrodinėjimo pareiga nagrinėjamu atveju tenka ne apeliantams (ieškovams pareiga įrodyti, kad prievolė įvykdyta), bet atsakovui (pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta). Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas prievolės neįvykdymo fakto neįrodė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pakvitavime esančio atsakovo parašo autentiškumui nustatyti byloje buvo paskirta teismo rašysenos ekspertizė. Atlikę ekspertizę teismo ekspertai davė išvadą, kad 2011 m. birželio 27 d. pakvitavimą pasirašė atsakovas (1 t., b. l. 140), teismo posėdyje apklausta viena iš ekspertizę atlikusių eksperčių patvirtino, kad išvada yra kategoriška (1 t., b. l. 218). Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovas neigė pasirašinėjęs ant tuščių popieriaus lapų, taip pat neįrodinėjo jokio kito pakvitavimo suklastojimo būdo, todėl ta aplinkybė, kad ekspertams nepavyko nustatyti, ar pirmiau buvo išspausdintas pakvitavimo tekstas, o po to padėtas parašas, ar atvirkščiai, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant pakvitavimo patikimumą.

Įvertinus apeliantų pateiktus paaiškinimus apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, apeliantų pozicija ginant savo pažeistas teises neatrodo tokia nenuosekli, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Kaip paaiškino apeliantai, teismo nurodytas nenuoseklumas šiuo atveju kyla iš faktinių šalių tarpusavio santykių ir jų teisinės išraiškos neatitikimo: apeliantai teigia, kad faktiškai paskola buvo suteikta kreditoriaus V. G. skolininkei R. M., tačiau dėl įrodymų stokos ir nepakankamai stiprios pozicijos jie atsisakė savo reikalavimo pripažinti, kad paskolos sutartis tarp jų ir atsakovo nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės apie faktinius paskolos davėjus ir gavėjus nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nurodytų apeliantų paaiškinimų pagrįstumo teismas netiria, tačiau vertindamas apeliantų pozicijos (ne) nuoseklumą teismas sprendžia, kad jie yra pakankami, kad būtų konstatuota, jog esminių prieštaravimų, ir juo labiau tokių, kurie paneigtų CK 6.123 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, apeliantų veiksmuose nenustatyta (neįrodyta).

Atsakovo pateikti įrodymai: banko pažyma ir UAB „Čili kaimas“ kvitas, taip pat neįrodo, kad pakvitavime nurodytas atsiskaitymo faktas neįvyko. Bylą nagrinėjant teisme apeliantas parodė, kad atsiskaitymas su atsakovu vyko pastarojo namo laiptinėje, apeliantui pas atsakovą atvykus 2011 m. birželio 27 d. apie 21 val. 20 min. Iš AB „Swedbank“ banko pažymos matyti, kad 2011 m. birželio 27 d. atsakovo banko kortele 21 val. 14 min. buvo atsiskaityta UAB „Čili kaimas“ (taigi UAB „Čili kaimas“ kvito duomenyse pažymėtas laikas (22 val. 42 min.) nėra atsiskaitymo kavinėje laikas), o 21 val. 24 min. IKI parduotuvėje. Atsižvelgiant į tai, kad šie objektai nuo apelianto namo yra vos už 8 min. kelio (ginčo dėl to nėra), o apeliantas tikslaus atvykimo pas atsakovą laiko nefiksavo, nėra pagrindo teigti, jog 2011 m. birželio 27 d. po 21 val. atsakovas objektyviai negalėjo priimti iš apelianto prievolės įvykdymą. Liudytojo A. B. parodymai to taip pat nepaneigia, nes, pirma, parodymai duoti apie ~ 1,5 metų senumo įvykius, todėl jų vertė dalyje dėl tikslaus alaus gėrimo kavinėje laiko yra menka, antra, byloje taip pat yra liudytojo J. N. parodymai apie įvykusį apelianto ir atsakovo susitikimą namo laiptinėje (1 t., b. l. 115). Tuo tarpu atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos aplinkybės apie atsakovo civilinį statusą 2011 m. birželio 27 d. teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.

Iš apeliantų pateiktų įrodymų: V. K. naudai išrašyto vekselio (1 t., b. l. 64) ir jų sūnaus F. D. sąskaitos išrašo (2 t., b. l. 72), matyti, kad apeliantai galėjo disponuoti pakvitavime nurodyta 70 000 eurų suma, taigi jų finansinės galimybės įvykdyti prievolę pagal paskolos sutartį nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta (kaip minėta, pagal šioje byloje galiojantį įrodinėjimo pareigos paskirstymą, ne apeliantai turėjo įrodyti, kad turėjo pakankamai piniginių lėšų paskolai grąžinti, bet atsakovas turėjo įrodyti, kad jie tokių galimybių neturėjo). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas neturėjo pagrindo abejoti apeliantų pateiktu vekseliu dėl jame nurodytos vekselio surašymo datos, nes teismo posėdyje apklaustas vekselio gavėjas V. K. nepaliudijo, kad pateiktoje vekselio kopijoje nurodyta vekselio data neatitinka tikrovės, o darant prielaidą, kad vekselio data galėjo būti pakeista su šio liudytojo žinia, kaip teisingai nurodo apeliantai, jiems būtų nesudėtinga surašyti naują vekselį be jokių ištaisymų.

2011 m. birželio 27 d. pakvitavimu atsakovas patvirtino, kad apeliantai įvykdė visus savo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį ir jokių pretenzijų apeliantams atsakovas neturi, todėl remiantis CK 6.65 straipsnio 5 dalimi, šiuo atveju galioja visiško ir tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija ir, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantai neturi pareigos įrodinėti, kad atsakovas atsisakė savo reikalavimo dėl delspinigių sumokėjimo.

Kiti pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad apeliantai nesiekė grąžinti paskolos per notarą, pakvitavime nereikalavo baigti hipoteką, grąžinti paskolos sutartį, yra teisiškai nereikšmingi CK 6.123 straipsnio 2 dalies prezumpcijos taikymui, nes CK 6.65 straipsnis tokių reikalavimų pakvitavimui nenustato. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.65 straipsnio 2 dalimi, nes pastaroji yra taikoma tik tuo atveju, jeigu prievolei patvirtinti skolininkas kreditoriui yra išdavęs skolos dokumentą (pavyzdžiui, paskolos raštelį), tuo tarpu nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad toks dokumentas atsakovui buvo išduotas. Dviem egzemplioriais sudaryta paskolos sutartis nėra skolos dokumentas CK 6.65 straipsnio 2 dalies prasme, nes dėl to, kad ją turi abi sutarties šalys, jos turėjimas, sprendžiant prievolių įvykdymo klausimą, objektyviai negali turėti jokios įrodomosios reikšmės. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, įvykdydami prievolę apeliantai neturėjo reikalauti, kad atsakovas atiduotų jiems savo paskolos sutarties egzempliorių.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantų argumentu, kad tenkindamas apelianto priešieškinį, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią pakvitavimas apskritai negali būti ginčijamas (taigi ir pripažįstamas negaliojančiu) sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010).

Kiti šalių nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir tenkindamas priešieškinį, netinkamai taikė prievolių įvykdymą reglamentuojančias teisės normas, nesivadovavo šiuo klausimu suformuota teismų praktika, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kadangi atsakovas apeliacinės instancijos teismui taip pat nenurodė jokių argumentų, paneigiančių CK 6.123 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, apeliantams iš atsakovo priteisiama 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (1 t., b. l. 8), 570,06 Lt ekspertizės išlaidų (1 t., b. l. 131; 2 t., b. l. 33) ir 144 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2 t., b. l. 52).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai pirmosios instancijos teisme patyrė 11 173,30 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 157-158, 160-161, 188). Vadovaudamasi teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintomis rekomendacijomis ir teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusiais minimalios mėnesinės algos dydžiais bei atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų sudėtingumą, teisėjų kolegija priteisia apeliantams iš atsakovo 2 400 Lt už ieškinį (rekomendacijų 8.2. p.), 100 Lt už prašymą skirti ekspertizę (8.15 p.), 1 500 Lt už atsiliepimą į priešieškinį (8.2 p.), 400 Lt už atsiliepimą į atskirąjį skundą (8.15 p.) ir 1 792,50 Lt už atstovavimą teismo posėdžiuose (((0,15 x 800 Lt) x 3 val.) + ((0,15 x 850 Lt) x 3 val.) + ((0,15 x 1 000 Lt) x 7 val.)) (rekomendacijų 8.18 p., 9 p.), iš viso – 6 192,50 Lt.

Įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų dydį, apeliantai nepateikė, todėl dėl šių išlaidų priteisimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 98 str. 1 d.).

Remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš atsakovo priteisiama 17,31 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, atsakovo priešieškinį atmesti.

Pripažinti ieškovų V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) prievolę pagal 2009 m. spalio 7 d. ieškovų ir atsakovo Y. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) pasirašytą paskolos sutartį tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia bei pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), hipoteką ((duomenys neskelbtini) baigta.

Priteisti apeliantams V. J. ir G. D. iš atsakovo Y. S. 7 006,56 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo Y. S. 17,31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai Henrichas JaglinskisJadvyga MardosevičVilija Mikuckienė