Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Kęstutis Dargužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarimo A. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovados prevencijos grupės tyrėjas Rolandas Bendorius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2013-08-09, apie 20 val. 45 min., A. Z., Kalvarijos sav., Pasiekų k., esančioje degalinės „Lukoil“ automobilių stovėjimo aikštelėje, savo automobilio „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje neturėdamas įsigijimą ar mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, penkiose plastikinėse talpose, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, tai yra automobilinius degalus - dyzeliną, kuris neatitinka Lietuvoje vartojamų automobilių degalų (dyzelino) Privalomųjų Kokybės rodiklių, patvirtintų LR energetikos, aplinkos ir susisiekimo ministrų 2010-12-22 įsakymu Nr. 1-348/D1- 1014/3-742 (Žin. 2010, Nr. 153-7849; 2011, Nr. 71-3430; 2012, Nr. 54-2698) bei LST EN 590 reikalavimų pagal ištirtus kokybės rodiklius: sieros kiekį ir RRME (biodyzelino priedą). Pas A. Z. rasta ir išimta 133 litrai dyzelino, kurio vertė 524,02 litų (4,03 MGL). Šiais savo veiksmais A. Z. pažeidė 2010-12-27 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. VA-117 „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 1 skirsnio 5 punkte, 2 skirsnio 12 punkte, 3 skirsnio 18, 20 punktuose numatytus reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² str. 2 d.

Marijampolės rajono apylinkės teismo skundžiama 2014-02-06 nutartimi A. Z. pagal ATPK 163² str. 2 d. skirta 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų) bauda su 133 litrų dyzelino, 5 plastikinių talpų, kuro siurblio ir racijos Midland konfiskavimu.

Nesutikdamas su šiuo teismo nutarimu A. Z. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei paliko neišspręstas abejones dėl tyrimui pateikto kuro kilmės. Nutarimas yra nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados dėl įvykio, pažeidimo sudėties, asmens kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų, nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. Z. visą laiką tikino, kad didžioji dalis, policijos pareigūnų paimto automobilinio kuro (dyzelino) buvo įsigytas degalinėje ir tik nedidelė dalis įsigyta iš Europos sąjungos (Lenkijos) atvykusio automobilio. Degalų įsigijimo kvitai visą laiką buvo automobilyje ir pareigūnai aptikrinimo metu tai matė, tačiau sąmoningai neėmė, dėl ko jis buvo priverstas juos pateikti atskirai, tyrimo eigoje. A. Z. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog tiek jis, tiek policijos pareigūnai paaiškino, jog 2013-08-09 įvykio vietoje buvo rasta ir paimta 5 vienetai vienodų 25 litrų talpos, mėlynos spalvos kanistrų su dyzelinu. 2013-08-12 dyzelino matavimo akte konstatuota, kad penkiose 25 litrų plastikinėse talpose yra 133 litrai dyzelino. Būtent toks kiekis dyzelino, tą pačią dieną perduotas saugojimui. Be to, kaip teismui paaiškino pareigūnai, įvyko vietoje iš kiekvienos talpos buvo nupilta po vieną litrą tyrimams ir šie atskiri vieno litro buteliai užanspauduoti. Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, kad įvykio vietoje nebuvo paimti mėginiai, kad jis pasirašė tik ant tuščių lapų bei aplinkybės, kad paimtuose penkiuose 25 litrų talpos kanistruose, aritmetiškai sudėjus perduotą saugoti kurą ir pateiktą tyrimui (133 + 5 litro) gauname neįtikėtinai didelį, net 138 litrų kiekį, kas reikštų, jog į vieną plastikinę 25 litrų talpą telpa 27, 6 litrai dyzelino, kelia pagrįstas abejonės dėl pagrindinių įrodymų, kuriais remiamasi šioje byloje patikimumo. Iškilusias abejones ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, patvirtina ne tik antstolio konstatuotos faktinės aplinkybės, kad į vieną plastikinę 25 litrų talpą, sklidinai, telpa 25, 65 litrai kuro. Kas leidžia teigti, kad maksimalus pas A. Z. rastas kuro kiekis galėjo siekti iki (25, 65 litro x 5 ) 128, 25 litro. Taigi, jeigu aritmetiškai palygintume gautus skaičius, kyla pagrįsta ir teismo taip ir neįvertinta aplinkybė, kodėl policijos pareigūnų rasto kuro kiekis beveik 10 litrų didesnis nei faktiškai telpa į rastus kanistrus. Apelianto nuomone, policijos pareigūnai nepaėmė kuro mėginių įvykio vietoje ir sulaikyto kuro saugumas iki jo matavimo nebuvo tinkamai užtikrintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariatas prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutarimą nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti.

A. Z. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, be kita ko grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t.y. ne išankstiniu įsitikinimu, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Z. neturėdamas įsigijimą ar mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, penkiose plastikinėse talpose, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, tai yra automobilinius degalus – dyzeliną. A. Z. kaltė, padarius ATPK 163² str. 2 d. numatytą pažeidimą, įrodyta teisme ištirtais įrodymais, o veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos Respublikos ATPK 163² str. 2 d. yra blanketinė teisės norma, pažeidimo esmę sudaro tam tikrų taisyklių pažeidimas. Taigi administracinio teisės pažeidimo protokole turi būti nurodomi atitinkami norminiai aktai, kurių pažeidimų administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltinamas. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. Z. pažeidė 2010-12-27 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. VA-117 „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ 1 skirsnio 5 punkte, 2 skirsnio 12 punkte, 3 skirsnio 18, 20 punktuose numatytus reikalavimus.

A. Z. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties nebuvimo, teigiama, kad didžioji dalis, policijos pareigūnų paimto automobilinio kuro (dyzelino) buvo įsigyta degalinėje ir tik nedidelė dalis įsigyta iš Europos Sąjungos (Lenkijos) atvykusio automobilio. Degalų įsigijimo kvitai visą laiką buvo automobilyje ir pareigūnai aptikrinimo metu tai matė, tačiau sąmoningai neėmė, dėl ko jis buvo priverstas juos pateikti atskirai, tyrimo eigoje.

Nors apeliantas A. Z. savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo neigė, tačiau byloje esantys pareigūnų P. J. ir A. Č. tarnybiniai pranešimai (b. l. 4-5, 5), jų paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 33 - 34), daiktų, dokumentų paėmimo protokolas (b. l. 7), užduotis dėl naftos produktų tyrimo (b. l.4), muitinės laboratorijos tyrimo protokolai (b. l. 12 – 6) dyzelinio kuro kiekio matavimo aktas (b. l. 17) patvirtino administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 1) nurodytą pažeidimo padarymo aplinkybę, jog 2013-08-09 A. Z., savo automobilio bagažinėje neturėdamas įsigijimą ar mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, penkiose plastikinėse talpose, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai laikė automobilinius degalus – dyzeliną.

Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog A. Z. padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 163² str. 2 d. A. Z. turėjo pareigą laikytis Taisyklių reikalavimų, o būtent 12 p., numato, kad Ūkio subjektai, ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, gabendami keliais, geležinkeliais ir vandens keliais naftos produktus, bioproduktus ir kitus degiuosius skystus produktus, o kilnojamosiose talpyklose perveždami daugiau kaip 40 litrų šių produktų (neįskaitant esančių transporto priemonės arba mechanizmo stacionariniuose degalų ir tepalų bakuose), kartu su kroviniu privalo turėti teisės aktų nustatyta tvarka įformintus šių produktų įsigijimo ir/ar gabenimo dokumentus (išskyrus šių Taisyklių 15 punkte nurodytus atvejus).

Taigi šių taisyklių nuostatos reikalauja asmenį turėti ir saugoti kuro įsigijimo dokumentus, tol kol kuras yra sunaudojamas. Šie dokumentai reikalingi tol, kol tose kuro talpyklose (kuro objektuose) saugomi dokumentuose nurodyti produktai, ir turi būti pateikti tikrinimo metu. A. Z. kartu su dyzeliniu kuru neturėjo jų įsigijimo dokumentų, todėl pagrįstai pripažintas pažeidusiu minėtų Taisyklių nuostatas. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai P. J. ir A. Č. patvirtino, kad iš karto po pažeidimo užfiksavimo A. Z. pripažino, kad visą dyzeliną įsigijo iš rusakalbio asmens, dyzelino įsigijimo dokumentų neturi, abejoti minėtų pareigūnų parodymais teismas neturi pagrindo. 2013-08-09 duotame paaiškinime (b. l. 6) A. Z. prisipažino įsigijęs 5 kanistrus po 25 litrus dyzelinio kuro iš nepažįstamo asmens ir patvirtinančių kuro įsigijimo dokumentų nurodė neturintis. Vėliau 2013-08-13 duotame paaiškinime (b. l. 8) A. Z. jau nurodė, kad iš nepažįstamo asmens įsigijo tik 25 litrus dyzelinio kuro, o likusiam kurui jis pateikė įsigijimo dokumentus. 2013-12-31 duotame paaiškinime (b. l. 22) A. Z. paaiškino, jog 2013-08-09 duodamas parodymus, nurodė, kad kuro įsigijimą patvirtinančių dokumentų neturi, nes tą akimirką pasimetė, o čekius pateikė vėliau. Tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme (b. l. 24), tiek apeliaciniame skunde, apeliantas jau tvirtino, jog pareigūnams nuo pat pradžių rodė čekius, bet jie neėmė specialiai, tačiau kaip matyti iš minėtų ankstesnių paaiškinimų A. Z. niekur nebuvo minėjęs, kad pareigūnams rodė ir siūlė čekius, ši versija atsirado tik jį apklausiant pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teisme A. Z. nurodė naują aplinkybę, jog išgirdęs per raciją, kad rusakalbis parduoda kurą, užsipildė laisvą 25 litrų talpą ir dar įpylė į kitas talpas po 3 litrus dyzelino, taip pat nurodė, kad pareigūnai kai jį sulaikė liepė pasirašyti ant tuščių lapelių ir neklausinėti, nes taip reikia, nors 2013-12-31 paaiškinime, pats patvirtino, kad davė parodymus pareigūnams, tačiau apie dokumentus nieko nepaminėjo, nes buvo pasimetęs. Tokie A. Z. parodymai prieštarauja vieni kitiems yra nenuoseklūs, keliamos versijos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl aukštesnysis teismas juos vertina kritiškai kaip pasirinktą gynybos taktiką siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Taisyklių 20 p., numato, kad Ūkininkai ir kiti fiziniai asmenys, laikydami eksploatuojamose kuro talpyklose (kuro objektuose) naftos produktus, bioproduktus ar kitus degiuosius skystus produktus, privalo turėti šių Taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus. Šie dokumentai reikalingi tol, kol tose kuro talpyklose (kuro objektuose) saugomi dokumentuose nurodyti produktai, ir turi būti pateikti tikrinimo metu. Nors pažeidėjas A. Z. antros apklausos metu ir pateikė kelis degalų įsigijimo čekius, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog vėlesnis kokių nors dokumentų pateikimas reikšmės veikos kvalifikavimui ir atsakomybės taikymui neturi. Pavojinga veika yra laikomas pats produktų laikymas be reikiamų dokumentų. Vėlesnis dyzelino įsigijimo dokumentų pateikimas neturi reikšmės teisiškai vertinant padarytą veiką.

Taip pat atmestinas ir apelianto skundo argumentas, jog paimtuose penkiuose 25 litrų talpos kanistruose, aritmetiškai sudėjus perduotą saugoti kurą ir pateiktą tyrimui (133 + 5 litro) susidaro neįtikėtinai didelis 138 litrų kiekis, kas reikštų, jog į vieną plastikinę 25 litrų talpą telpa 27, 6 litrai dyzelino, o tai, kelia pagrįstas abejones dėl pagrindinių įrodymų, kuriais remiamasi šioje byloje patikimumo. Apeliantas savo skunde tvirtina, jog jam kelia abejonių, kaip galima 27, 6 litro kuro sutalpinti į 25 litrų talpą, tačiau pats teismo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė, jog degalinėje įsigytą 100,19 litrų kurą, sutalpino į keturias talpas po 25 litrus, po to iš rusakalbio asmens įsigijęs dyzelinio kuro užpildė penktą 25 litrų talpą ir dar papildomai į keturias, jau užpildytas talpas, įpylė po 3 litrus kuro. Tokios apelianto nurodytos aplinkybės prieštarauja viena kitai, jam nesuprantama kaip 138 litrai telpa į 5 talpas po 25 litrus, tačiau pats patvirtino, jog pirko 137 litrus (100,19 + 37) ir jie buvo supilstyti į 5 talpas po 25 litrus. Neaišku, kokias talpas naudojant buvo atliktas eksperimentas ir kaip antstolis konstatavo faktines aplinkybes, kad į vieną plastikinę 25 litrų talpą sklidinai telpa tik 25, 65 litrai kuro. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos išsakytai pozicijai, jog šiuo atveju net ir įvertinus faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytą kitų talpų maksimalų užpildymo tūrį bei dyzelino vertę, veiksmai kvalifikuoti teisingai, kadangi 125 litrų dyzelino vertė yra 492,5 Lt arba 3,78 MGL, tai yra, ženkliai viršija veiksmų kvalifikavimui reikšmingą 2 MGL ribą. Apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl kuro kiekio netikslumo vertinimas bylos aplinkybių nagrinėjimui reikšmės neturi.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad apelianto A. Z. paaiškinimas, kad kurą įsigytą iš Rusijos piliečio jis sumaišė su degalinėje įsigytu kuru prieštarauja Muitinės laboratorijos 2013-09-30 tyrimo protokolais nustatytoms aplinkybėms (b. l. 12 -16), o būtent, kad visuose paimtuose mėginiuose rastas iš esmės toks pats sieros kiekis t.y. 9663 mg/kg (% masės), 9871 mg/kg (% masės), 9784 mg/kg (% masės), 9793 mg/kg (% masės), 9716 mg/kg (% masės).

Muitinės laboratorijos tyrimo protokoluose užfiksuota, kad tyrimui pateiktų mėginių užklijavimai nėra pažeisti, todėl nėra pagrindo teigti, kad dyzelino mėginiai pristatyti pažeidžiant tvarką.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog A. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 163² str. 2 d., apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, nubaustojo asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas paskirdamas nuobaudą. Taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.