Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Č. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei nubaustas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Iš Ž. Č. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. L. priteista 6 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo Ž. Č. gynėjo advokato A. Cemnolonsko apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis Ž. Č. nužudė V. V. spirdamas jam į krūtinės dešinį šoną bei kitas kūno vietas. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas teigiant, kad nukentėjusysis mirė dėl nelaimingo atsitikimo, nuteistajam užgriuvus keliais ant nukentėjusiojo krūtinės ir taip padarius nukentėjusiojo mirtį sukėlusius sužalojimus, todėl teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamo įvykio dieną nuteistasis Ž. Č. buvo su nukentėjusiuoju V. V.. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad tą pačią dieną matė V. V. kartu su Ž. Č., kad pakankamai trumpą laiką prieš jo mirtį nukentėjusysis nebuvo sužalotas ir ant jo kūno nesimatė jokių sužalojimų žymių. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinis iš byloje nustatytų asmenų, mačiusių dar nesužalotą nukentėjusįjį jo mirties išvakarėse, buvo liudytoja I. K.. Pastaroji nurodė, kad 2020 m. vasario 7 d. vakare, apie 21 val., nukentėjusysis V. V. buvo pas ją atėjęs ir siūlė parduoti tarkavimo mašiną, tuo metu jis sužalotas nebuvo, buvo geros nuotaikos, liudytojos manymu, V. V. norėjo išgerti, todėl jam reikėjo pinigų. Minėta liudytoja taip pat teigė, kad nukentėjusysis mėgdavo išgerti ir buvo dažnai sumuštas, tačiau bijodama liudyti, ji teismui nenurodė, kas konkrečiai jį mušdavo (t. 6, b. l. 20).

6. V. V. sesuo nukentėjusioji L. L. teisme, be kita ko, teigė, kad jos brolis buvo ne kartą sumuštas; kad vieną kartą apie 2019 m. pavasarį, kai, pasak jos, eilinį kartą rado sumuštą brolį, telefonu kalbėjosi su I. K., kad pastaroji siūlė kažką daryti su broliu, nes kitaip jį užmuš. Tuomet I. K. sakė, kad ji turi vaikų, todėl neįvardins kas muša brolį, nes tai yra „(duomenys neskelbtini) siaubas“. Pasak nukentėjusiosios L. L., „(duomenys neskelbtini) siaubas“ yra broliai Č., be to, ji teisme prisiminė ir ankstesnį pokalbį su broliu telefonu, kai V. V. buvo išgėręs ir prašė iškviesti policiją, nes kitaip jį užmuš. Tąsyk pas brolį nuvyko jos vyras ir rado girtaujančią kompaniją, kurioje buvo ir broliai Č.. Kad broliai Č. mušdavo V. V. ji girdėjo ir iš policininkės, kuri buvo atvykusi pas brolį kviesdama liudyti dėl kito įvykio (t. 5, b. l. 140–141).

7. Liudytojas E. L. patvirtino jau minėtus nukentėjusiosios L. L. parodymus apie ankstesnį smurtavimą V. V. atžvilgiu ir atvejį, kai važiavo pas V. V. dėl grasinimo jį nužudyti. Liudytojas, be kita ko, teigė, jog tąkart nuvykęs pas V. V. rado brolius Č., kad Ž. Č. buvo labai agresyvus, kad tada broliai nurodė melagingą savo pavardę, kad tąsyk išvijo Č. ir kompaniją. Liudytojas taip pat teigė, kad daug kartų yra matęs V. V. sumuštą. Jie sprendė ką daryti dėl smurtavimo prieš V. V., klausė ir policijos, tačiau V. V. nerašė pareiškimo policijai. Liudytojas taip pat papasakojo apie atvejį, kai po kaimyno T. skambučio vėl rado tą pačią kompaniją pas V. V.; kad V. V. rado sumuštą, kad tąsyk gerai „papurtė“ kompaniją, klausė kodėl muša V. V., tačiau kompanija teisinosi neva ginantys V. V. (t. 5, b. l. 162–163).

8. Apie smurtavimą V. V. atžvilgiu ir įtarimus, jog nukentėjusįjį nužudė Ž. Č. teisme nurodė ir liudytojas R. S.. Jis teigė, kad V. V. su Ž. Č. dažnai gerdavo, pas V. V. pastoviai būdavo mėlynės, daug kartų yra matęs V. V. sumuštą. Jis (V. V.) nesakydavo, kas jį sumušdavo, teigė, kad nuo dviračio nukrito, bet akivaizdžiai matėsi, kad jis būdavo sumuštas. Ž. Č. pas V. V. būdavo su savo broliu, taip pat M. K.. Kartą su kaimynu yra bandę išprašyti minėtą kompaniją, kad tą kartą V. V. taip pat buvo sumuštas (t. 5, b. l. 163–164)

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie tarpusavyje iš esmės sutampantys jau minėtų asmenų parodymai apie smurtavimą V. V. atžvilgiu, nors ir tiesiogiai niekaip neatskleidžia nagrinėjamo įvykio aplinkybių, visgi yra svarbūs ir apibūdina nuteistojo bei nukentėjusiojo tarpusavio santykių pobūdį.

10. Nuteistasis Ž. Č. pripažino, kad nagrinėjamoje byloje tiriamo įvykio vakarą taip pat buvo su nukentėjusiuoju V. V.. Viso proceso metu jis skirtingai pasakojo apie to vakaro įvykius: pradžioje teigė, kad tik surado sužalotą V. V. eidamas ieškoti (duomenys neskelbtini) B. telefono (tokią įvykio versiją jis nurodė ne tik pareigūnams, bet ir įvykio rytą kaimynams bei byloje apklaustiems liudytojams, pvz., liudytojui V. A., jau minėtai liudytojai L. L.; apie tai prašė liudyti V. S.); vėliau pripažino ir konfliktą su V. V., ir jo pastūmimą, ir susinervinimą bei kelis suduotus smūgius koja; galiausiai nurodė, kad tik prilaikė neblaivų nukentėjusįjį, kuris laikydamasis už jo (Ž. Č.) griuvo ir ant savęs jį užsivertė. Toks nuteistojo duotų parodymų turinys ir kaita esminiais byloje svarbių aplinkybių aspektais neleidžia jų vertinti kaip patikimų. Būtent toks jų vertinimas yra itin detaliai atskleistas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Be to, apie nuteistojo siekį išvengti atsakomybės ir nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes liudija ir faktas, kad nuteistasis Ž. Č. prašė liudytojo V. S. pasakyti policijai, kad jis neva surado nukentėjusįjį, kai ėjo ieškoti (duomenys neskelbtini) B. telefono numerio. Apie tai liudytojas V. S. nurodė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 162–163).

11. Apeliaciniame skunde akcentuojami nuteistojo parodymai apie užgriuvimą ant nukentėjusiojo ir teiginiai, kad šias aplinkybes nuteistasis ne kartą nurodė nuosekliai, nuo pat pirmosios jo kaip įtariamojo apklausos, be to, apie tai rašė ir savo laiške mamai, nežinodamas, kad jo laiškų turinys yra kontroliuojamas. Gynybos teigimu, visa tai leidžia tikėti nuteistojo parodymais ir nukentėjusiojo sužalojimą vertinti kaip nelaimingą atsitikimą.

12. Teisėjų kolegija su tokia gynybos pozicija nesutinka, o nuteistojo ir jo gynėjo versiją atmeta, pirmiausia, remdamasi byloje surinktais objektyviais nukentėjusiojo V. V. kūno sužalojimų tyrimo duomenimis, rodančiais apie daugybinius jo sužalojimus, kurie visumoje niekaip negalėjo būti padaryti nuteistajam užgriūvant keliais ant jo krūtinės ir nestipriai pajudinant nukentėjusįjį koja, kad šis atsikeltų, kaip nurodoma apeliaciniame skunde.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė J. Ž. patvirtino savo anksčiau pateiktas specialisto išvadas ir nurodė, kad 2020 m. liepos 17 d. išvada (t. 3, b. l. 123–124) nepaneigia ir iš esmės nekeičia ankstesnės, t. y. 2020 m. vasario 20 d. išvados (t. 3, b. l. 113–115), kad V. V., be kitų kūno sužalojimų, buvo nustatyti devynių šonkaulių lūžiai. Mirtis įvyko dėl dešinės pusės V ir VI šonkaulių lūžių, šių šonkaulių lūžiai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu. Kitų septynių šonkaulių lūžiai (dešinės pusės VII, XI, XII šonkauliai bei kairės pusės V, VI, VIII, IX lūžiai) buvo padaryti mažiausiai dar keturiais trauminiais poveikiais ir šioje išvados dalyje niekas nesikeitė. Taigi galima konstatuoti, kad visi V. V. šonkaulių lūžiai buvo padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Nukentėjusiojo kūno tyrimo metu buvo nustatyti ir kiti jo sužalojimai, kurie buvo padaryti ne mažiau kaip aštuoniolika trauminių poveikių. Ekspertė paaiškino, kad tyrimo metu nebuvo galima tiksliai nustatyti kaip konkrečiai buvo padaryti visi sužalojimai ir šonkaulių lūžiai, tačiau atsakydama į klausimus pagal byloje keliamas versijas iš esmės paneigė mirtinų sužalojimų atsiradimo galimybę iškrentant iš karučio ir kaip mažai tikėtiną įvertino gynybos ir nuteistojo versiją apie nukentėjusiojo dešinės pusės penkto ir šešto šonkaulių sulaužymą keliais užkrentant nukentėjusiojo krūtinės.

13.1. Atsakydama į teisėjų kolegijos ir proceso dalyvių klausimus apeliacinės instancijos teisme, ekspertė nepaneigė, kad žmogaus šonkauliai iš tiesų gali lūžti krentant iš tam tikro aukščio, taip pat ir krentant iš karučio, tačiau vertindama nagrinėjamo įvykio aplinkybes aiškiai pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti mažiausiai penki trauminiai poveikiai, o krentant iš karučio tiek trauminių poveikių nebūtų („iškritus iš karučio būtų tik vienas trauminis poveikis“). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokią versiją iš esmės paneigia ir liudytojo V. S. parodymai apie tai, kad vežamas karučiu nukentėjusysis nebuvo iš jo iškritęs. Liudytojas papasakojo, tik apie tai kaip nukentėjusysis buvo išslydęs iš karučio, tačiau iš esmės liko jame ir galbūt taip galėjo susižaloti galvą (ne šonkaulius) į karučio rankenas („V. buvo nuslydęs nuo karučio. Karučio apatinė dalis buvo ant žemės. V. galva buvo įsirėmusi į karučio viršutinę dalį, kojos buvo ant žemės <...>. Kai vežė iš karučio V. nebuvo iškritęs.“ (t. 1, b. l. 162–163); “Vežant V. nebuvo išgriuvęs. Kai atvežė, prie namų prieangio, jis bandė keltis iš tačkelės ir trenkėsi galva į tačkelės rankeną“ (t. 1, b. l. 153–154)).

13.2. Tiek skunde, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas siekė pabrėžti 2020 m. liepos 17 d. teismo medicinos specialisto išvadą ir iš esmės tik vieną, t. y. 6 punkte, suformuluotą išvadą apie iš esmės bet kokią nukentėjusiojo sužalojimo galimybę, kurioje nurodyta, kad „nustatytas dešinio šono sumušimas, pasireiškęs V-VI-to šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės plyšimais, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo kurių V. V. mirė, padaryta kietu buku daiktu (paviršiumi), galimai tiek užgriuvus ant V. V. krūtinės abiem keliais, tiek suduodant smūgius, tiek įkeliant į karutį, vežant karučiu, išgriuvus iš karučio ar panašiai.“ (t. 3, b. l. 123–124). Apeliacinės instancijos teisme minėtą išvadą pateikusios teismo medicinos ekspertės J. Ž. pateikti paaiškinimai apie tai, be jokių abejonių rodo, kad minėta specialistės išvada negali būti analizuojama nevertinant teismo medicinos specialisto išvadų visumos (ypač jų tiriamųjų dalių) bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto. Teisme medicinos ekspertė apeliacinės instancijos teisme detalizavo jau minėtą išvadą ir tuo pačiu iš esmės paneigė apeliacinio skundo argumentus apie galimą nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą nuteistajam keliais užgriūnant ant nukentėjusiojo krūtinės, nurodydama, kad: 1) žmogaus krūtinė turi amortizuojantį poveikį ir ant jos užgriuvus keliais, greičiau lūžtų priekyje esantys šonkauliai; tokiu atveju mažiau tikėtina, kad šonkauliai lūžtų labiau ties pažastimi; 2) labiau tikėtina, kad užgriūnant keliais ant nukentėjusiojo krūtinės galėjo būti sulaužyti šonkauliai vidurio raktikaulio linijoje; 3) jeigu kitas asmuo keliais būtų užgriuvęs ant nukentėjusiojo krūtinės, visi nustatyti šonkauliai negalėjo būti sulaužyti, nes visi lūžiai yra skirtingose linijose, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo atskiri smūgiai.

14. Vien tik minėti teismo medicinos duomenys ir specialistės išvadą pateikusios ekspertės paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme apie galimybę padaryti mirtį sukėlusius sužalojimus apelianto nurodomu būdu, taip pat jos nurodytos aplinkybės apie ne mažiau kaip penkiais skirtingais trauminiais poveikiais padarytus ir skirtingose linijose išsidėsčiusius lūžius, leidžia atmesti gynybos keliamą sužalojimų versiją ir padaryti išvadas apie daugybinius, ne mažiau kaip penkis, smūgius į skirtingas nukentėjusiojo krūtinės vietas, juolab, kad tokias išvadas patvirtina ir paties nuteistojo duoti parodymai ankstesnėje proceso stadijoje jį apklausiant įtariamuoju.

15. Antai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir paaiškindamas faktines bylos aplinkybes teismui sprendžiant jo suėmimo klausimą, nuteistasis iš esmės pripažino spardęs nukentėjusįjį dėl to, jog buvo susinervinęs ir nesutiko tik dėl tuo metu inkriminuojamo smūgių skaičiaus.

15.1. 2020 m. liepos 8 d. apklausos metu jis nurodė, kad supranta jam pareikštą įtarimą ir pripažįsta kaltę visiškai (tuo metu Ž. Č. jau buvo pareikštas įtarimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl ne mažiau kaip 23 smūgiais padarytų sužalojimų nukentėjusiajam ir jo nužudymo), taip pat teigė, kad konflikto dėl alaus su nukentėjusiuoju metu, jis nukentėjusįjį pastūmė, abu griuvo, dėl to susinervino ir atsikėlęs kelis kartus spyrė nukentėjusiajam („Griūdamas susimušiau ranką į žemę, todėl susinervinau ir atsikėlęs spyriau V. į kažkurį šoną, man atrodo į dešinės pusės šlaunį, man atrodo du kartus, jis man pasirodė, kad prarado sąmonę. Buvo tamsu, nesimatė, tačiau sprendžiau iš to, kad jis nekalbėjo“ (t. 4, b. l. 155–158)). Šias aplinkybes įtariamasis nurodė dalyvaujant gynėjui, jo apklausa užfiksuota ir vaizdo įraše, iš jo matyti, kad apklausa vyko ilgiau nei pusantros valandos, be jokio spaudimo, įtariamasis pasakojo laisvai, turėjo pakankamai laiko atsakymams į tyrėjos pateiktus klausimus (t. 4, b. l. 160).

15.2. 2020 m. liepos 9 d., t. y. kitą dieną po jau minėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę, buvo sprendžiamas įtariamojo suėmimo klausimas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose, kur įtariamasis dar kartą paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir taip pat papasakojo apie kilusį konfliktą dėl alaus, apsižodžiavimą, nukritimą ir smūgius koja po to („konfliktas įvyko dėl alaus: susižodžiavome ir dribome <...>. Nudribus aš jam du ar tris kartus spyriau į dešinę koją <...>. Susiginčijome dėl to alaus ir susimušėme. Įtarimą skaičiau, bet aš tikrai jo tiek kartų nemušiau, buvo gal 2–3 smūgiai ir jis prarado sąmonę. <...> Kaltę savo prisipažįstu iš dalies, nes tiek smūgių nebuvo. Kiti smūgiai galėjo atsirasti, kai jis išdribo kieme“ (t. 5, b. l. 12)).

15.3. 2020 m. liepos 13 d., atliekant įtariamojo parodymų patikrinimą vietoje, Ž. Č. taip pat nurodė apie jo ir nukentėjusiojo konfliktą, tiesa jau ne dėl alaus, o dėl cigarečių, taip pat nurodė apie tai, kad jis pastūmė nukentėjusįjį, po ko jie abu nukrito, nuteistajam užkrentant ant nukentėjusiojo, bei papasakojo apie po to sekusius kelis smūgius koja („<...> jis prašė V. cigaretės, įvyko žodinis konfliktas. Jis parodė, kad rankomis V. stūmė į krūtinę ir šis griūdamas ant nugaros, pagriebęs jį už drabužių nusitempė paskui save ir jis užgriuvo ant V. krūtinės, į kurią atsirėmė abiem keliais, susitrenkė ranką ir bei atsistojęs spyrė kelis kartus V. į dešinę šlaunį“ (t. 4, b. l. 170–180)).

16. Iš esmės panašiai įvykio aplinkybes, beje nurodant ir apie smūgius koja, ne tik apie nugriuvimą, nuteistasis nurodė ir apeliaciniame skunde minimuose laiškuose savo mamai. Viename iš laiškų minimi du smūgiai įvardijami kaip silpni, tačiau nuteistasis kalbėjo apie smūgius, o ne apie stumtelėjimus, kaip nurodė teisme, be to, tokiais žodžiais nuteistasis norėjo nuraminti savo mamą ir tą taip pat nurodė („pasakiau, kad 2 kartus įspyriau, bet ir tai tie smūgiai buvo silpni išvis.... Ai čia tiktai nesinervuok“ (t. 3, b. l. 106)).

17. Tokių nuteistojo parodymų ir paaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad iki konflikto su Ž. Č. jokių akivaizdžių sužalojimų nukentėjusysis neturėjo (Žr. šio sprendimo 5 pastraipą), ir, priešingai nei teigė Ž. Č., liudytojas V. S. iš esmės paneigė nukentėjusiojo krūtinės srities sužalojimus, jam išslystant iš karučio (Žr. šio sprendimo 13.1 pastraipą). Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiajam padarytų šonkaulių sužalojimo aplinkybes, pagrįstai pasisakė ir apie nuteistojo parodymų prieštaringumą gynybos keliamai versijai, nes pagal nuteistojo parodymus ir jo nurodytą nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėtį, mažai tikėtina, jog jis, būdamas žemesnis už nukentėjusįjį, galėjo keliais pasiekti nukentėjusiojo krūtinę. Nepaisant net ir mažos tikimybės vertinant tokias aplinkybes vien pagal nuteistojo poziciją, tokią įvykių versiją iš esmės paneigia jau aptarti teismo medicinos ekspertės J. Ž. paaiškinimai apie tai, kad skirtingose linijose išsidėstę šonkaulių lūžiai buvo padaryti mažiausiai penkiais skirtingais trauminiais poveikiais, kurie, pasak jos, galėjo būti padaryti spardant, nes sužalojimai padaryti kietais ribotą paviršių turinčiais daiktais.

18. Visų šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, juos įvertino tinkamai ir motyvuotai bei pagrįstai pripažino įrodytomis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y., kad Ž. Č. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, spirdamas V. V. į krūtinės dešinį šoną bei kitas kūno vietas, padarė jam krūtinės dešinio šono sumušimą, pasireiškusį dešiniųjų V ir VI šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės plyšimais, kas komplikavosi ūminiu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, dėl ko nukentėjusysis mirė. Nurodydamas šias aplinkybes teismas visiškai pagrįstai neįvardijo tikslaus ir kaltinime nurodyto net 23 smūgių skaičiaus, taip pat nenurodė dalies kaltinime nurodytų sužalojimų, nes vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, dalį sužalojimų, nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, griūdamas, bandydamas keltis, ropodamas ir pan. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas visas iškilusias abejones vertino tinkamai, o esmines nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nustatė ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai.

19. Nuteistojo Ž. Č. gynėjas apeliaciniame skunde nepateikė atskirų argumentų dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu išspręstų kitų klausimų, taip pat ir nuteistajam paskirtos bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, ypač atsižvelgdamas į nuteistojo padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumą (nustatytą nusikaltimą padarė praėjus kiek daugiau nei savaitei po to, kai baigė atlikti arešto bausmę, yra teistas šešis kartus, taip pat ir už smurtinį nusikaltimą), lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvimą ir vieną sunkinančią aplinkybę, konstatuoja, kad nuteistajam paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės vidurkį, yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. Č. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą atmesti.