Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-30 · Administracinė byla Nr. I-3045-811/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
I-3045-811/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01904-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 1.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3045-811/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01904-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15.1.; 1.15.2.; 1.15.2.3.2.; 1.15.2.1.1.;1.15.2.2; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Paaiškino, kad jis nuo 2013-01-23 iki 2013-06-21 buvo laikomas Vilniaus PN įvairiose kamerose kartu su 2-3 asmenimis. Teigia, kad kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertiną kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą.

Teigia, kad kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Buvo kalinamas apytiksliai 10 kv. m kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti, pareiškėjo teigimu, 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą. Kamerų plotas sumažėdavo dėl jose esančių baldų ir kito inventoriaus. Dėl ankštų kalinimo sąlygų didžiąją dalį laiko teko gulėti arba sėdėti, neturėjo galimybės judėti, sportuoti. Naudotis tualetu buvo priverstas visų akivaizdoje, kas žemino jo orumą. Dėl patalpose neužtikrinto natūralaus apšvietimo nusilpo regėjimas. Rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais ir atvirkščiai. Dėl šių priežasčių tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.).

Teigia, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą, depresiją ir pan. Savo reikalavimus grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-10).

Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad V. M. kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto (visose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose), tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimai V. M. atžvilgiu nebuvo pažeisti. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Atkreipia dėmesį, kad ir pats pareiškėjas šio fakto savo skunde neneigia, jis nurodo, jog „asmenų laikoma tiek, kiek įrengta miegamų vietų“.

Šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma minimose kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose Vilniaus PN neturi galimybės, nes tokių duomenų nekaupia, tačiau baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Sanitarinis mazgas kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Pareiškėjas nepagrįstai ir melagingai teigia, kad jis, atlikdamas drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose turėjo „atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje“. Sanitarinis mazgas yra uždara patalpa.

Pažymi, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai, kuriose V. M. gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis. Minėtame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje.

Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, nėra nurodyti neturtinės žalos dydžio apskaičiavimai. Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas nepateikia skunde įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo psichinę sveikatą.

Teismo posėdyje proceso dalyviai nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad nuo 2013-01-23 iki 2013-06-21 Vilniaus PN jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, nes vienam asmeniui kamerose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto; kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, tualetu naudojosi visų akivaizdoje, dėl nepakankamo kameros apšvietimo nusilpo regėjimas, asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys kali su nerūkančiais.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.2 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kameros tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje nėra ginčo dėl Vilniaus PN atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpyje nuo 2013-01-23 iki 2013-06-21 teisingumo bei išsamumo (b. l. 7-10).

Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi, tačiau atsiliepime nurodė, kad drausmės grupės patalpoje Nr. 7D: kambario plotas - 10,01 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos; baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 1: kameros plotas - 11,40 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 11: kameros plotas - 12,62 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 10: kameros plotas - 12,47 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpoje Nr. 16: kameros plotas - 12,72 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos. Vilniaus PN taip pat nurodė, jog baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų bei ginčo dėl to byloje nėra. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto norma Vilniaus PN pareiškėjui buvo užtikrinta tinkamai, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu kamerų plotu, nėra nustatytas.

Pareiškėjo teigimu, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad Taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Papildomai akcentuotina, kad LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į šiuos LVAT išaiškinimus, V. M. argumentai dėl to, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, atmestini.

Pareiškėjas skundžiasi, kad tualetu turėjo naudotis visiems matant.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus PN nurodė, jog sanitarinis mazgas kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose yra uždara patalpa. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų ir kamerų tipo patalpų planai (b. l. 23, 25, 26), iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 7D, Nr. 1, Nr. 11, Nr. 10, Nr. 16, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo naudojantis tualetu.

Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl šalčio, drėgmės, oro trūkumo, apšvietimo, nusilpusio regėjimo, asmens ir daiktų patikros yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Priešingai, byloje pateiktoje Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2015-04-16 pažymoje Nr. 14-1635 (b. l. 24) nurodyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, higienos sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, gyvenamosiose patalpose, netinkamo inventoriaus, apšvietimo ar blogos ventiliacijos ginčo laikotarpiu nesikreipė.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Higienos normos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tik nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Higienos normos nuostatas bei teisę į sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., 2013-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde abstrakčiai teigia, kad Vilniaus PN nerūkantys asmenys buvo laikomi su rūkančiais ir atvirkščiai, dėl šių priežasčių kildavo konfliktai, tačiau neakcentuoja, kad ši situacija palietė jį asmeniškai, kad Vilniaus PN neatsižvelgė į jo prašymą būti patalpintam su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Byloje nėra duomenų apie tai, kaip pareiškėjas pageidavo būti laikomas, taip pat ir duomenų dėl tarp pareiškėjo ir kitų su juo kamerose laikytų asmenų kilusių konfliktų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl minėtų priežasčių galėjo patirti neturtinę žalą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Vilniaus PN administracijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų atvejų, kas yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, t. y. byloje nėra nustatytas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimo faktas. Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų kilti, būtini trys elementai ir nesant bent vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo V. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė