Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės skundo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015-03-09 nutarimo palikti galioti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015-01-05 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas pateiktu skundu prašė panaikinti nepagrįstą ir nemotyvuotą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015-03-09 nutarimą palikti galioti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso skyriaus prokuroro 2015-01-05 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir iš naujo spręsti dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo išieškant valstybei (plačiąja prasme) padarytą žalą.

Nurodė, kad, atlikus finansinį (teisėtumo) auditą Generalinėje prokuratūroje, nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012-10-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-301-320-2012 buvo panaikintas kaip neteisėtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-04-02 įsakymas Nr. P-254 „Dėl R. K. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kuriuo vyriausiasis auditorius buvo atleistas iš pareigų, šiuo sprendimu R. K. priteisia iš Generalinės prokuratūros 27330,80 Lt darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, 16398,48 Lt išeitinė išmoka ir 13547,33 Lt darbdavio socialinių draudimo įmokų. Prokuratūra apmokėjo ir 1640,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015-03-09 nutarimo palikti galioti Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015-01-05 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas negali kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį, be to, nurodytas aukštesniojo prokuroro administracinės procedūros užbaigiamasis aktas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą (nors ir įvardintas „nutarimu“), nėra apskritai skundžiamas CPK tvarka, todėl vadovaujantis CPK 137 str. 2 d. 1 p., skundą atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teisme.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad tarp Valstybės kontrolės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų nėra ginčo dėl viešojo intereso buvimo ar nebuvimo. Prokurorų nutarimuose viešojo intereso buvimas neginčijamas, o netgi pripažįstamas. Nutarimuose konstatuota, kad konkrečiu atveju atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones ne todėl, kad ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose neegzistuoja viešojo intereso požymiai, o todėl, kad prokurorai atlikę faktinių ir teisinių aplinkybių tyrimą, nenustatė kaltės kaip sąlygos būtinos atsakomybei kilti. Valstybės kontrolė teismui ir skundė prokurorų nutarimus dėl nepakankamų įrodymų surinkimo kaltei pagrįsti. Teismas neteisingai įvertino, jog pareiškėjas ginčija prokurorų nutarimuose išdėstytą nuostatą dėl viešojo intereso buvimo ar nebuvimo. prokurorų nesikreipimą į teismą įvertinome spręsti dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo išieškant valstybei (plačiąja prasme) padarytą žalą. Taigi, teismas atsisakydamas priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės skundą netinkamai aiškino ir taikė teisės normas.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad teismas tinkamai taikė tiek CPK, tiek Prokuratūros įstatymų bei kitų teisės aktų normas, taip pat teismų praktiką susijusią su šiuo klausimu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog negalėjo būti priimtas jo skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015-03-09 nutarimo, todėl šioje byloje reikia išsiaiškinti ar teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Skundžiamojoje nutartyje buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi c.b. 3K-7-414/2014.

Pažymėtina, jog toje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo nagrinėjami kitokie klausimai nei šioje byloje – ten buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje panaikinimo. Todėl šioje byloje minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi galima remtis tik iš dalies – pasisakant bendro pobūdžio klausimais dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c.b. 3K-7-414/2014 nutartyje yra nurodyta, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. <...> Galiausiai tai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato nagrinėjantis bylą teismas. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. c.b. Nr. 3K-3-501/2012).

Taigi, kreipimasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo yra ne prokuroro teisė, o įstatymuose nustatyta pareiga. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas teigia, kad žala buvo padaryta valstybės finansams – neteisėtai atleidus Generalinės prokuratūros darbuotoją, jam buvo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinė išmoka ir kt. Todėl pagrindas kreipimuisi į teismą dėl viešojo intereso šiuo atveju yra – nes netinkamas biudžeto lėšų panaudojimas yra visos valstybės/visuomenės interesas. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės būtų nustatytas valstybei padarytos žalos dydis, atsakingi asmenys, išsiaiškintos kitos aplinkybės. Tačiau nesikreipus į teismą dėl viešojo intereso gynimo, žalos atlyginimo valstybei klausimas būtų paliktas neišnagrinėtas, todėl viešasis (valstybės) interesas taip liktų neapgintas. Taigi, siekiant teisinio aiškumo ir kad būtų apginti valstybės interesai tokio klausimo negalima palikti neišnagrinėto. Nors pirmosios instancijos teismas ir atsisakė skundą priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), tačiau jis neįvykdė šio straipsnio 3 d. įtvirtintos pareigos nurodyti instituciją į kurią pareiškėjas turėjo kreiptis, tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo skundas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybės kontrolės įstatymo (t.y. pagrindinio teisės akto, kuriuo savo veikloje vadovaujasi pareiškėjas) 18 str. 2 p. yra nurodyta, kad valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojai, priimdami sprendimus pagal audito ataskaitas, turi teisę įpareigoti audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka išieškoti valstybei, savivaldybei ar kitam juridiniam asmeniui padarytą žalą.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad šiuo atveju taip ir buvo padaryta: nors pareiškėjas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu apginti viešąjį interesą, bet iš esmės toks prašymas atitiko reikalavimą, kad įstaigos vadovas (šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras) inicijuotų valstybei padarytos žalos išieškojimą. Šiuo atveju nėra svarbus Valstybės kontrolės įstatymo 18 str. 2 p. nustatytos teisės įgyvenimo būdas ir forma, o svarbiausia yra prašymo esmė ir kad jis būtų įgyvendintas.

Pirmosios instancijos teismas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c.b. 3K-7-414/2014 nutartį nurodė, kad jeigu CPK nėra numatyta galimybė teismui skųsti prokurorų sprendimus nesikreipti dėl viešojo intereso gynimo, tai tokie prokurorų sprendimai ir negali būti skundžiami teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teismų praktikos interpretavimu nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad: Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Nurodytos nuostatos skirtos prokurorų veiksmams, reglamentuojamiems Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, apskųsti. Nors ir skirtos viešojo intereso gynimui, šios nuostatos taip pat turi bendrąjį pobūdį ir turėtų būti konkretizuotos atitinkamų teisės šakų normose. Jau minėta, kad CPK asmenims tokios skundimo teisės nenumatyta.

Taigi, tai, kad CPK tokia teisė nėra numatyta, dar nereiškia, jog CPK ar kiti teisės aktai draudžia tai daryti. CPK 3 str. 6 d. yra nurodyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija).

CPK 6 str. 7 d. yra nurodyta, kad teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Pažymėtina, kad BPK numato galimybę tam tikrus prokuroro veiksmus skųsti teismui. Šiuo atveju, nors klausimo tiesiogiai ir nereglamentuoja CPK, jį galima išspręsti remiantis analogija kitais teisės aktais bei bendraisiais teisės principais. Taigi, galiojantys įstatymai, teismų praktika bei teisės principai suteikia teisę Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, o Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, reaguodamas į tai, pagal Valstybės kontrolės įstatymo 18 str. 2 p. turi kreiptis dėl jo vadovaujamos institucijos padarytos žalos atlyginimo valstybei.

Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nepateikti įrodymai patvirtinantys A. D. įgaliojimus atstovauti pareiškėjo interesus teisme ir kiti dokumentai, tačiau šie dokumentai gali būti išreikalauti nustačius terminą trūkumams pašalinti, bet tai negali būti vienas iš pagrindų atsisakyti priimti skundą.

Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015-03-09 nutarimo, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 3 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės skundo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015-03-09 nutarimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.