Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Dėl to, kad Vilniaus PN neužtikrino privatumo skambinimo metu, pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

2.2. Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, be kita ko, pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų negu tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas bei kitos fundamentalios teisės ir laisvės, kurias įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija (toliau – ir Konvencija), būtų gerbiamos. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla, tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti, siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1988 m. gruodžio 9 d. principų kuriais siekiama apsaugoti, nesvarbu kokia forma suimtus ar kalinamus asmenis, sąvadu A/RES/43/173, nė vienas bet kokia forma sulaikytas ar kalinamas asmuo neturi būti kankinamas ar su juo žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ir baudžiama, jokios aplinkybės negali pateisinti kankinimų ar kitokio žiauraus ar žeminančio elgesio ir baudimo. Nuostata, kad niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų, be kita ko, Konvencijos 3 straipsnyje, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje.

2.3. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę; iš valstybės reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas yra pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėminio vietose laikomiems asmenims.

II

Nuteistųjų teisė kalbėti telefonu reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir PĮVTT), jų 124 punktas.Pareiškėjas, remiantis Telefoninių pokalbių apskaitos kortele, nuolatos naudojasi jam suteikiama teise paskambinti telefonu, vien nuo 2018 m. vasario 12 d. jis šia teise pasinaudojo net 28 kartus.Su atsiliepimu teismui pateikiamos I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų nuotraukos. Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Taksofonų korteles galima įsigyti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybe (AB „Telia Lietuva“).Pareigūnas, leidęs nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko telefono aparatu tą abonento telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui, prieš skambindamas telefonu, taip pat pareigūnas privalo patikrinti, ar nuteistasis nebando paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Iš pateikiamų nuotraukų matyti, kad šalia I gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolatos budi pareigūnas, atsakingas už nurodytą kontrolę. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. I gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.Pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas skunde nenurodo jokių Vilniaus PN administracijos pažeidimų jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad Vilniaus PN administracija savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidusi jo teises ar teisėtus interesus. Remiantis nurodytais argumentais ir pateikta dokumentine medžiaga, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios neturtinės žalos nepadarė.Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas nurodo, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 9 000 Eur, tačiau nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Nurodytos aplinkybės tik įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

Remiantis LVAT praktika, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (administracinė byla Nr. A17-1001/2007). Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN galimai neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

III

Vilniaus PN nepateikė teismui vaizdo įrašo, kuris būtų vienas iš 100 įrodymų dėl pažeisto privatumo, naudojantis taksofonu. Teismui pateikiamame Vilniaus PN atsakyme prašymą dėl vaizdo įrašo, kuris bus reikalingas kaip įrodymas teismui, Vilniaus PN, suvokdami savo atsakomybę dėl neteisėtų veiksmų ir nuolat pažeidžiamų pareiškėjo teisių į privatumą, atsisakė saugoti tą vaizdo įrašą, nurodęs, kad nebuvo nustatyti nuteistųjų ar darbuotojų kokie nors pažeidimai, kurie turėjo būti užfiksuoti tarnybiniuose pranešimuose.Pareiškėjo pateikiamoje nuotraukoje iš toliau matyti šalia esantys 2 nuteistieji, stovintys greta taksofonų. Nuotraukoje matomu „gardu“ naudojasi visi 2–7 būrių nuteistieji, kurie gali išeiti parūkyti ir pasiklausyti pokalbių taksofonu. Vilniaus PN pateiktoje nuotraukoje taip pat matyti, kad nuteistieji gali stovėti bet kur ir klausytis kitų nuteistųjų pokalbių (ir asmeninių) taksofonu. Pažymėtina, kad Vilniaus PN sąmoningai pateikė nuotrauką, kurioje matyti tik vienas nuteistasis.Pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 12 d. skambino 30 kartų, be kita ko, kiekvieną dieną psichologinei tarnybai (Jaunimo linija), taip pat 9 kartus artimiesiems. Skambučiai psichologinės tarnybos linija yra neribojami ir pareiškėjas ja gali skambinti kiekvieną dieną, taigi, kiekvieną kartą jo teisės į privatų pokalbį buvo pažeistos. Pokalbių galėjo klausytis ir pareigūnai, ir kiti nuteistieji.Pareiškėjas suprato, kad Vilniaus PN įrengti taksofonai pagal nustatytus reikalavimus, tačiau jų įrengimas neatitinka reikalavimų dėl nors minimalaus privatumo.Pareiškėjas skunde nurodė priežastinį ryšį tarp Vilniaus PN veiksmų ir patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas pokalbių telefonu metu, kai jo pokalbius girdėjo kiti asmenys, patyrė diskomfortą, nepatogumus, baimę, kad jo pokalbiai nebūtų panaudoti prieš jį patį, jis negalėjo su artimaisiais atvirai ir nuoširdžiai, negalėjo išsakyti užklupusių bėdų, o buvo priverstas rašyti laiškus, kad galėtų atskleisti tai, ko negalėjo išsakyti pokalbių telefonu metu.

IV

Teismo posėdyje pareiškėjas D. T. prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1.1. Remiantis pareiškėjo telefoninių pokalbių apskaitos kortele (b. l. 10-11), pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. sausio 1 d. naudojosi skambinimo paslauga 29 kartus, skambino, be kita ko, psichologinės pagalbos linija (beveik kiekvieną dieną), žmonai.

1.2. Vilniaus PN, atsakydami į pareiškėjo 2018 m. vasario 19 d. prašymą Nr. 29(2)-99 dėl 2018 m. vasario 15 d. vaizdo kameros prie KPP-3 įrašo, 2018 m. kovo 15 d. rašte Nr. 42-246 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (b. l. 23), be kita ko, nurodė: vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 3-91 „Dėl Vilniaus pataisos namų vaizdo stebėjimo sistemų bei priemonių įrašų saugojimo“ vaizdo stebėjimo sistemoje esantys vaizdo įrašai saugomi nustatytą terminą; atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo nustatyta nuteistųjų, darbuotojų ar kitų asmenų padarytų nusižengimų, kurie būtų užfiksuoti tarnybiniuose pranešimuose, nagrinėjamu atveju įstaigos administracija neįžvelgė poreikio saugoti 2018 m. vasario 15 d. vaizdo medžiagą ilgesnį, negu nustatyta minėtame įsakyme, terminą; vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 37 ir 40 straipsniais, įstaigoje įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų bei visi kiti vaizdo įrašai yra skirti tarnybiniam naudojimui, šie įrašai gali būti pateikti tik kompetentingoms institucijoms pagal jų prašymą.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 9 000 Eur už kalinimą Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas skundžiasi, kad jam nebuvo pakankamai privatumo skambinant telefonu iš Vilniaus PN. Ginčo šioje byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė skambinti telefonu, nėra. Iš esmės šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skambino iš atvirų taksofonų (žr. fotonuotraukas, b. l. 12-13), tačiau pareiškėjas teigia, kad tokie taksofonai negarantuoja pareiškėjo privatumo, nes aplinkui yra daug nuteistųjų, kurie galimai klausosi jo pokalbių (žr. fotonuotraukas, b. l. 22).

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Teismas pabrėžia, kad taksofonai yra standartiniai, teisės aktai nenumato specialių telefonų įrengimo. Todėl, nesant Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjui taip pat neįrodžius neturtinės žalos fakto, Lietuvos valstybei negali kilti viešoji civilinė atsakomybė. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Tokią praktiką analogiškose bylose formuoja administraciniai teismai (žr. įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2592-554/2017).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.