Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-23 · Administracinė byla Nr. A-438-1422-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-08-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-23
Bylos Nr.
A-438-1422-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01229-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos
Administracinė byla Nr. A438-1422/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01229-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija 26 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui R. A.,atsakovo atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir skunde teismo prašė:

1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 50 punkto 2 dalies normos atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai;

2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) ir įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją nagrinėti jo skundą iš naujo.

Skunde nurodė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau - ir Komisija) 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) nutarė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Pareiškėjas akcentavo, kad nesutinka su Komisijos sprendimu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog dėl to, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija dalyvauja įgyvendinant valstybės politiką teismo ekspertų veiklos srityse, tvarko Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, 2010 m. vasario 8 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, kuriuo prašė: 1) sustabdyti R. J., E. V. metodinių rekomendacijų „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą, išimti jas iš apyvartos ir nerekomenduoti jomis naudotis, 2) įvertinti R. J. ir E. V. veiksmus bei jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nes akivaizdu, jog šis metodinis laiškas formuoja teisėjų išankstinę nuomonę, kad dėl visų pažeidimų automatiškai yra kaltas vartotojas, siekia užkirsti kelia teismui nustatyti tikrąjį skaitiklio pažeidėją, yra akivaizdu, kad R. J., E. V. metodinio laiško „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ pavadinimas yra klaidinantis, siūlymai, išvados peržengia autorių kompetencijos ribas bei jį rekomenduoja „praktiniam naudojimui“ ir tokie „specialistai“ - atstovas ryšiams su visuomene, valytojų viršininkas ir kt. panašūs, ir pan. Be to, kaip teigė pareiškėjas, metodinės rekomendacijos neaiškiu būdu platinamos teismams. Pareiškėjo nuomone, neturi likti nepastebėta tai, kad R. J. ir E. V. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) direktorato posėdyje, kuriame buvo rekomenduota „praktiniam naudojimui“, apskritai nedalyvavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tarnautoja neišnagrinėjo ir apskritai nepriėmė sprendimo dėl to, ar ekspertai bei Lietuvos teismo ekspertizės centro direktoratas peržengė/neperžengė savo kompetencijos (teisių ir pareigų) ribas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė J. B. apskritai negalėjo duoti atsakymo į šį skundą, nes Teisinių institucijų departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, vykdo tik tokias funkcijas: organizuoja teismo ekspertų priesaikas bei organizuoja teisinių žinių egzaminą asmenims, siekiantiems tapti teismo ekspertais, sudaro ir tvarko Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Taip pat ministerijos tarnautojai neturėjo teisės nusiųsti skundą išnagrinėti LTEC, nes Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis draudžia persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus.

Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad teismo ekspertams kvalifikaciją suteikia, kas neteisingai nurodyta atsakyme, ne LTEC, o kvalifikacinė komisija. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. T. V. administracinių ginčų komisijos prašė panaikinti 2010 m. kovo 10 d. d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės J. B. atsakymą ir įpareigoti atsakovą nagrinėti jį iš naujo. Komisija bylos nutraukti neturėjo teisės. Šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, kad Komisijos nariai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir apskritai nesiekė visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Be to, Komisijos posėdžiui vadovavo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narė J. M., pavaduojanti komisijos pirmininką. Anot pareiškėjo, šiuo konkrečiu atveju nėra duomenų kokiu pagrindu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narė J. M. pavadavo Komisijos pirmininką. Komisijos narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. Todėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 50 punkto 2 dalimi nustatyta, kad kai nėra Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narių, juolab, kad nėra nustatyti atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui, pagal turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja nurodytai įstatymo straipsnio daliai. Anot pareiškėjo, Nuostatų prieštaravimą įstatymui pagal reguliavimo apimtį, rodo ir tai, kad Komisijos pirmininko tokiu būdu paskirtas vienas iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narių negali įgyti visų Komisijos pirmininko teisių ir pareigų, o Nuostatuose nėra nustatyta tokiu būdu paskirto Komisijos nario įgaliojimų apimtis, o Nuostatų 30 punkte yra numatytas ir Komisijos pirmininko pavaduotojas, Nuostatuose nepasakyta, ar nuolatinis, ar laikinai pavaduojantis pirmininką. Taigi, ar Komisijos pirmininko Nuostatuose nustatyta tvarka paskirtas vienas iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narių įgijo visas Komisijos pirmininko teises ir pareigas, nepasakyta.

Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas negali taikyti Vyriausybės nutarimo, kuris prieštarauja įstatymui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad Vyriausybės nutarimas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymui, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka įstatymą. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: 1) ar Komisijos pirmininkas gali laikinai paskirti jį pavaduoti vieną iš Komisijos narių; 2) jeigu gali, tai, ar toks paskyrimas gali būti be jokių sąlygų; 3) ar tokiu būdu paskirtas Komisijos narys įgauna visą Komisijos pirmininko kompetenciją; 4) kas ir kokiu būdu paskiria Komisijos pirmininko pavaduotoją (Nuostatų 30 punktas). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 90 straipsnis nustato, jog bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. ABTĮ įpareigoja, kad, jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams, apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties teismui atsakoma per vieną mėnesį, o jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos nuostatų prieštaravimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai. Pažymėjo, kad Komisijos darbo organizavimą reglamentuoja nuostatai, kurie be kita ko detalizuoja ir Komisijos pirmininko pavadavimo tvarką. Administracinių ginčų komisijų įstatymas nustato bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individuali administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką. Pareiškėjo pagrindinis motyvas, dėl ko Komisijos skundžiamas sprendimas neteisėtas yra tas, kad jis priimtas neteisėtos sudėties komisijos. Pareiškėjui neaišku kokiu pagrindu Komisijos posėdžiui vadovavo komisijos narė J. M., pavaduojanti Komisijos pirmininką. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nuostatų 50 punkte numatyta, kad Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja komisijos pirmininkas. Kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas. Kai nėra Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko, laikinai jį pavaduoja komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narių. Todėl Komisijos pirmininkas 2010 m. balandžio 16 d. pasirašė įsakymą Nr. 6P-4 „Dėl komisijos pirmininko pavadavimo“, kuriuo paskyrė Komisijos narę J. M. pavaduoti Komisijos pirmininką kasmetinių atostogų metu - nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. įskaitytinai. Taigi, teisinis pagrindas pavaduoti Komisijos pirmininką yra, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepagrįsto Komisijos narės J. M. vadovavimo Komisijos posėdžiui yra atmestini. Pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Komisijos nuostatų 50 punkto 2 dalies normos atitikimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, yra nepagrįstas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas sustabdo bylą, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teises aklas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas kelia klausimą dėl Komisijos nuostatų 50 punkto 2 dalies normos atitikimo Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai. Taigi šiuo atveju pareiškėjas turėjo teismo prašyti kreiptis ne į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o vadovaujantis ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnį su skundu į atitinkamą administracinių ginčų komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, kai šie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Komisija turi teisę tenkinti pareiškėjo reikalavimus tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, Teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. raštas Nr. (1.23.)-7R-2062 yra informacinio pobūdžio dėl pareiškėjo iškeltų problemų, tiesiogiai pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių. T. T. ministerija mano, kad Komisijos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta pagrįstai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą patenkino ir panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) bei perdavė pareiškėjo R. A. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo nagrinėti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai iš naujo.

Išnagrinėjęs ginčo teisinių santykių reglamentavimą teismas pripažino, kad tiek viešojo administravimo subjekto atsakymas į prašymą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), tiek administracinės procedūros baigiamieji aktai – sprendimai, kuriais atsakoma į asmenų skundus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis) ar pranešimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis), gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negali būti vertinami kaip informacinio pobūdžio raštai, nesukuriantys asmenims teisių ir pareigų: asmuo pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas turi teisę, kad jo rašytiniai kreipimaisi – prašymai, skundai, pranešimai – būtų išnagrinėti šio įstatymo nustatyta tvarka ir priimtas atitinkamas sprendimas, pateiktas atsakymas, o manydamas, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atsakymas yra nepagrįstas ar neteisėtas, savo pasirinkimu turi teisę jį apskųsti administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka, todėl administracinis ginčas, kurio dalykas – viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo tenkinamas ar atsisakoma tenkinti asmens kreipimąsi, administracinė procedūra nutraukiama – gali būti nagrinėjamas tiek administracinių ginčų komisijoje, tiek administraciniame teisme, kur savo ruožtu tiriamas tiek tokių sprendimų, tame tarpe – nutraukti administracinę procedūrą, teisėtumas, tiek pagrįstumas bei priimtu sprendimu dėl ginčo pasisakoma iš esmės. Teismas pažymėjo, kad byla tiek administracinių ginčų komisijoje, tiek administraciniame teisme gali būti nutraukta tik tokiu atveju, jei asmuo skundžia viešojo administravimo subjekto aktus (veiksmus, sprendimus), kurių apskundimo teisės aktai nenumato ir tikrai neįtakoja asmens teisių ir pareigų, o administracinės procedūros vykdymo ar prašymo nagrinėjimo atveju – neužkerta galimybės tolimesnei administracinės procedūros eigai, išskyrus atvejį, kai asmuo kreipiasi dėl vilkinimo atlikti veiksmus.

Teismas kartu akcentavo, jog pareiškėjas R. A. į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreipėsi raštu, kuris buvo įvardintas skundu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jame nebuvo nurodyta, kad yra ir kaip yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, bei nebuvo prašoma juos apginti, šis rašytinis kreipimasis iš esmės atitinka pranešimo turinio reikalavimus, be to, skundo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė, kad R. A. rašytinis kreipimasis buvo vertinamas ir nagrinėjamas kaip skundas.

Teismas pažymėjo, kad tiek atsakymą į prašymą, tiek administracinės procedūros baigiamąjį aktą – sprendimą, kuriuo pasisakoma dėl skundo ar pranešimo, asmuo turi teisę apskųsti teisės aktuose numatyta tvarka, o ginčas, kurio dalykas – viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, turi būti nagrinėjamas administracinių ginčų komisijoje ir dėl jo pasisakoma iš esmės, t. y. priimamas sprendimas skundą tenkinti pilnai ar iš dalies, jį atmesti, bylos nagrinėjimas tokiu atveju negali būti nutraukiamas. Teismo nuomone, kadangi pareiškėjas pateiktu skundu siekia, kad jo ir atsakovo ginčas išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų iš esmės nagrinėjamas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas yra naikintinas ir pareiškėjo skundas perduotinas nagrinėti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai iš naujo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog šios bylos atveju taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, numatanti teisines pasekmes, kai į administracinius teismus kreipiamasi dėl skundžiamo akto ar veiksmo, kuris pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia (administracinės bylos Nr. AS-750/2009, AS-789/2009, AS-290/2010). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK) skundė raštą, neturintį individualaus administracinio akto požymių, VAGK 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) teisėtai pripažino, jog tokio skundo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, o pareiškėjo skundo nagrinėjimas privalo būti nutrauktas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas taip pat prašo:

1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies normų atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui nustatymo, taip pat išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas, nes nei įstatymu, nei Nuostatais nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio Komisijos pirmininką, nei paskyrimo tvarka, nei atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui, nei jo kompetencija;

2) objektyviam, visapusiškam, greitam bylos išnagrinėjimui ir išsprendimui teismo prašau pareikalauti, kad teismo posėdžiui pateiktų:

2.1) Vyriausioji administracinių ginčų komisija:

2.1.1) visą medžiagą kurios pagrindu Vyriausioji administracinių ginčų komisija priėmė 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-71(2010/04-4R-89);

2.1.2) duomenis, nurodančius kokiu pagrindu Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narė J. M. pavadavo Komisijos pirmininką;

2.1.3) duomenis apie Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 30 punkte numatytą Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko pavaduotoją: nuolatinis ar laikinai pavaduojantis pirmininką jo paskyrimo tvarka, atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui, jo kompetencija, - ar paskirtas?

2.2.) Lietuvos teismo ekspertizės centras:

2.2.1) R. J., E. V. metodinių rekomendacijų „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas" visą medžiagą.

Atsiliepimas

Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, taip pat nurodo, jog priimdamas naują sprendimą, apeliacinės instancijos teismas privalės pasisakyti dėl to, kas išdėstyta skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010-04-19 d. sprendimo Nr. 3R-71(2010/04-4R-89) panaikinimo", priimti sprendimą dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 3R-71(2010/04-4R-89), kuriuo buvo nuspręsta bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Šį sprendimą grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. atsakymas pareiškėjui į jo 2010 m. vasario 8 d. skundą, yra informacinio pobūdžio, šiuo atsakymu pareiškėjui nebuvo suskurtos, pakeistos ar panaikintos subjektinės teisės. Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad šios komisijos nagrinėjimo dalyku gali būti tik administraciniai aktai, kurie daro įtaką asmens subjektinėms teisėms.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 8 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, prašydamas sustabdyti R. J. ir E. V. metodinio laiško „Elektros skaitiklių trasologinis tyrimas“ platinimą teismams bei įvertinti R. J. ir E. V. veiksmus ir jų galimybę būti įrašytiems į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2010 m. kovo 10 d. raštu nr. (1.23)7R-2062 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir Teisingumo ministerijos nuostatais, Teisingumo ministerija nėra įgaliota spręsti klausimų dėl atitinkamų ekspertinių tyrimų metodikų ar metodinių rekomendacijų rengimo ir platinimo bei spręsti teismo ekspertų kvalifikacijos klausimų, ko pasėkoje pareiškėjo skundą persiuntė išnagrinėti LTEC.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymu, 2010 m. balandžio 6 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010-03-10 atsakymą Nr. (1-23)7R-2062 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo.

Paminėtos faktinės bylos aplinkybės apsprendžia ir šios bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas, o būtent, bylos nagrinėjimo dalyką dotuoju atveju sudaro nustatymas teisiškai reikšmingo fakto – ar Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagrįstai ir teisingai nutraukė bylą, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 10 d. rašto nr. (1.23)7R-2062.

Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai yra priskirta nagrinėti iš esmės dvejopo pobūdžio ginčus: 1. dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo; 2. ir šių subjektų atliktų veiksmų teisėtumo, įskaitant atsisakymą ir vilkinimą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teisine prasme šios dvi sąvokos - valstybinio administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai aktai ir šių subjektų veiksmai, nėra ta pačios. Paprastai valstybinio administravimo subjektų priimtais individualiais administraciniais aktais yra sukuriamos, panaikinamos ar pakeičiamos subjektinės teisės konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 d.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės normų atliktu vertinimu bei aiškinimu, nustatant, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reguliavimo dalyku yra ir asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų (toliau vadinama – valstybės tarnautojas), piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją, į kuriuos viešojo administravimo subjektas gali atsakyti laisvos formos raštu, o asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka Administracinių ginčų komisijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14-16 d.; 14 .; 20; 21 str.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, viešojo administravimo subjektų atsakymai į asmenų kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu ir pan., priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas patenka į Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetenciją.

Iš pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. skundo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai turinio matyti, kad pareiškėjo inicijuota viešojo administravimo procedūra, priskirtina aptartajai ginčų kategorijai, o ne ginčų dėl individualių administracinių aktų teisėtumo kategorijai, nes šia procedūra pareiškėjas nesiekė sau sukurti, pakeisti ar panaikinti subjektines teises.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija netinkamai išaiškinusi bei pritaikiusi aptartas materialinės teisės normas nepagrįstai nutraukė bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo skundą. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką turėjo sudaryti konstatavimas juridinio fakto – ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo jam adresuotą skundą, jį persiųsdamas kitai institucijai.

Netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi dėl teisės normos kuri turi būti taikoma konkrečioje byloje, t. y., ši teisės norma turi būti skirta byloje kilusiam ginčui reglamentuoti. Nagrinėjamu atveju, ginčo dalykui išspręsti teismui pakako konstatuoti, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas