- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2-670-464/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- G. Ž.
- Atsakovas
- M. K.
- Trečiasis asmuo
- Zenonas V
- Kategorijos
- 3.3.1.5Apeliacinio skundo terminai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. Ž. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-240-267/2015 pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei M. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Zenonas V. Ž., D. Č., R. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei M. K., kurį patikslinusi (t. 1, b. l. 53-58, 120-128) prašė: 1) pripažinti 2010-01-19 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08-01 negaliojančia; 2) taikyti restituciją ir grąžinti paimtus gyvulius ieškovei, o nesant galimybės tą padaryti, atlyginti nesumokėtą gyvulių vertę pinigais, t. y. 238 000 Lt; 3) priteisti iš atsakovės turtinę žalą, atsiradusią dėl nuostolių, patirtų dėl neteisėto sandorio sudarymo, įvertintą 2 321 807,80 Lt; 4) priteisti iš atsakovės neturtinę žalą, vertinamą 1 000 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2015-03-02 sprendimu ieškinį atmetė (t. 4, b. l. 149-158).
Šalies argumentai
Ieškovė G. Ž. 2015-04-03 pateikė apeliacinį skundą bei prašė atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (t. 5, b. l. 1-12).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2015-04-08 nutartimi atleido ieškovę nuo 10 513 Eur žyminio mokesčio mokėjimo bei nustatė terminą iki 2015-04-23 sumokėti 2 000 Eur dydžio žyminį mokestį (t. 5, b. l. 14-15).
Šalies argumentai
Ieškovė 2005-04-24 pateiktame prašyme nurodė, kad 2 000 Eur dydžio žyminio mokesčio dalies sumokėti negali, prašė priimti papildomus dokumentus ir atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2015-04-24 nutartyje konstatavo, jog ieškovė nepašalino Šiaulių apygardos teismo 2015-04-08 nutartimi nustatytų trūkumų, todėl laikė ieškovės apeliacinį skundą nepaduotu ir jį grąžino (t. 5, b. l. 30-31).
Ieškovė šią nutartį skundė atskiruoju skundu (t. 5, b. l. 33-36), kurio Lietuvos apeliacinis teismas 2015-09-03 nutartimi netenkino ir paliko Šiaulių apygardos teismo 2015-04-24 nutartį nepakeistą (t. 5, b. l. 46-48).
Šalies argumentai
Ieškovė 2016-01-07 pakartotinai pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015-03-02 sprendimo bei prašė atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki sprendimo priėmimo (t. 5, b. l. 56-68).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2016-01-11 nutartimi (t. 5, b. l. 82-83) ieškovės G. Ž. apeliacinį skundą atsisakė priimti ir grąžino jį ieškovei. Teismas nustatė, kad ieškovė pakartotinį apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015-03-02 sprendimo pateikė praėjus daugiau nei 10 mėnesių po sprendimo priėmimo, praleisto termino atnaujinti neprašė, nenurodė termino praleidimo priežasčių, o iš civilinėje byloje esančių duomenų matyti, kad apie priimtą procesinį sprendimą jai buvo žinoma. Teismas akcentavo, kad prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė G. Ž. atskirajame skunde (procesiniame dokumente klaidingai nurodžiusi jo pavadinimą, t. y. apeliacinis skundas) (t. 5, b.l. 86-99) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016-01-11 nutartį, atstatyti senaties terminą ir priimti apeliacinį skundą. Skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmasis apeliacinis skundas buvo pateiktas nepraleidus terminų, buvo prašoma atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės pateiktus dokumentus apie neįgalumą, sunkią finansinę padėtį, vykstantį iškeldinimo procesą.
2. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-09-03 priėmė nutartį, kurią ieškovė gavo tik rugsėjo mėnesio viduryje ir, nepraleisdama terminų, pasiskolinusi lėšas, pakartotinai 2015 m. gruodžio mėnesį išsiuntė apeliacinį skundą. Teismas nevertino aplinkybės, kad apeliacinis skundas buvo paduotas laiku, o ginčas vyko tik dėl žyminio mokesčio mokėjimo.
3. Teismas nepripažino nurodytų aplinkybių svarbiomis terminui atnaujinti, neįvertino teismų praktikos, susijusios su terminų pabaiga ir jų praleidimo teisiniais padariniais, neužtikrino Konstitucijoje įtvirtintos teisminės gynybos garantijos įgyvendinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Atskirajame skunde keliamas atsisakymo priimti apeliacinį skundą teisėtumo klausimas, praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Vertinant, ar apeliacinį skundą atsisakyta priimti pagrįstai, aplinkybės, susijusios su Šiaulių apygardos teismo 2015-03-02 sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nėra teisiškai aktualios, nes apeliacinis procesas dėl 2015-03-02 sprendimo nėra prasidėjęs, todėl apeliacinės instancijos teismas tokių skundo argumentų nevertina ir šiuo aspektu nepasisako.
Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Akivaizdu, kad bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, o apeliacijos teisė turi būti įgyvendinta per įstatymo nustatytą terminą, t. y. ji ribojama laike. CPK įtvirtinti apskundimo terminai yra ne tik proceso koncentruotumo principo išraiška, bet ir reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims kuo operatyviau įgyvendinti jų teises (šiuo atveju – teisę į apeliaciją). Kita vertus, įstatyme nustatytam terminui pasibaigus, asmens procesinė teisė apskųsti jam nepalankų teismo sprendimą ar nutartį apeliaciniu arba atskiruoju skundu savaime neišnyksta. Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį praleistas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei nėra suėjęs naikinamasis 3 mėnesių terminas (CPK 307 str. 3 d.).
Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2016-01-07 pateiktame apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 56-68) prašymas dėl termino atnaujinimo nebuvo suformuluotas. Be to, ir apeliacinio skundo tekste nebuvo nurodytos aplinkybės, kurios galėtų sudaryti pagrindą termino atnaujinimui. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog apeliantė prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo nereiškė. Apeliantės skundo teiginiai apie netinkamą teisės normų, reglamentuojančių terminų atnaujinimą, taikymą yra deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Apeliantės akcentuojama aplinkybė dėl pirmojo apeliacinio skundo pateikimo laiku taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, jog Šiaulių apygardos teismui 2015-04-08 nutartimi (t. 5, b. l. 14-15) atleidus apeliantę nuo 10 513 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo, kartu buvo nustatytas terminas iki 2015-04-23 žyminio mokesčio daliai sumokėti. Nutartyje buvo nurodytos ir pasekmės, atsirasiančios nesumokėjus žyminio mokesčio dalies, t. y. skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei. Buvo išaiškinta ir galimybė šią nutartį skųsti atskiruoju skundu. Tačiau apeliantė šia galimybe nepasinaudojo, termino sumokėti jai nustatyto dydžio žyminiam mokesčiui pratęsti beprašė ir šio mokesčio laiku nesumokėjo. Tokioje situacijoje Šiaulių apygardos teismas 2015-04-24 nutartimi (t. 5, b. l. 30-31) apeliacinį skundą priimti atsisakė ir grąžino jį apeliantei, atsižvelgdamas į CPK 316 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą . Akivaizdu, jog įvertinus šios procesinės teisės normos turinį, apeliantės teiginys dėl tinkamos teisės į apeliaciją realizavimo negali būti pripažintas pagrįstu. Be to, nurodytos Šiaulių apygardos teismo 2015-04-24 nutarties pagrįstumą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas, 2015-09-03 nutartimi pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas apeliacinio skundo priėmimo klausimą išsprendė teisingai (t. 5, b. l. 46-48). Tokie atskirojo skundo teiginiai, jog teismas nevertino duomenų, pagrindžiančių sudėtingą apeliantės finansinę padėtį, taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, kadangi klausimas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2015-04-08 nutartimi, o pirmosios instancijos teismo atlikto apeliantės nurodytų aplinkybių vertinimo tinkamumas patvirtintas jau minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-03 nutartimi.
Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad apeliantė pirmiau nereiškė prašymo dėl žyminio mokesčio mokėjimo jai atidėjimo. Tik tada, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2015-09-03 nutartyje nurodė, kad prašymas dėl žyminio mokesčio atidėjimo nebuvo reiškiamas, apeliantė, 2016-01-07 pakartotinai pateikusi apeliacinį skundą, jame suformulavo ir atitinkamą prašymą atidėti jai žyminio mokesčio sumokėjimą. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad apeliacinis skundas dėl 2015-03-02 teismo sprendimo iš naujo buvo paduotas tik praėjus daugiau nei 10 mėnesių po šio sprendimo priėmimo, nei spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimo, nei, juo labiau, nagrinėti prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo pirmosios instancijos teismas jau neturėjo teisinio pagrindo, suėjus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytam naikinamajam 3 mėnesių terminui. Pasibaigus naikinamajam terminui, išnyksta asmens procesinė teisė ar pareiga, todėl šis terminas negali būti atnaujinamas. Dėl to šiam terminui praėjus, praleistas sprendimo (nutarties) apskundimo terminas nebegali būti atnaujintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-30 nutartis c. b. Nr. 2-1630/2014).
Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, tinkamai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė proceso įstatymo normas bei priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.