- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- A-575-1783-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Pareiškėjas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. (V. M.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4), kurį tikslino (b. l. 34-36, 58) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Lietuvos valstybė), jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. - 3144,74 Lt. Paaiškino, kad dirba Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Penktojo policijos komisariato viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl atsakovų sprendimai, priimti vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymo nuostatomis, pareiškėjo manymu, pripažintini neteisėtais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) neturi savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso), todėl pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 13-14, 48-50) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus ir nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 72-73,76-78) pažymėjo, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pabrėžė, kad pagal CK nuostatas, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl teigė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.
Atsakovas Lietuvos valstybė, kurią atstovavo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 80-81). Nurodė, kad pareiškėjo skunduose nurodytas laikotarpis, už kurį prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, yra ilgesnis nei trys metai. Pažymėjo, kad Lietuvos valstybė gali būti atsakovu tik esant santykiams dėl neteisėtų veiksmų, o šiuo atveju priedai buvo skiriami pagal įstatymus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3144,74 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui V. M. darbo užmokesčio dalis buvo neišmokama nuo 2006 metų kovo mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio, t. y. per laikotarpį, neviršijantį 3 metų (DK 298 str.), todėl patenkino pareiškėjo prašymą priteisti 3 144,74 Lt iš Institucijos. Teismas įvertino, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Institucija, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pagal CK 6.271 straipsnį, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, tačiau byloje nenustatyta, kad Institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neprašė įpareigoti skirti asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, be to, toks klausimas yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92-94), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju yra negalima, prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje, jo vertinimu, panašiose nagrinėjamam ginčui bylose buvo pripažinta, kad tinkamas atsakovas yra Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-790/2009, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-1037/2009 ir 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009). Taip pat atkreipia dėmesį, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturės pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, o tokių išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas dengs iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarys dar didesnis lėšų trūkumas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl atsakovo sunkios finansinės padėties.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. M. atsiliepimu (b. l. 103-104) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. įvykdyti sprendimą laikantis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir įstatymuose nustatytų normų. Pažymi, kad apelianto argumentas dėl tikslingo biudžeto lėšų panaudojimo nesusijęs su ginču dėl darbo užmokesčio nemokėjimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo (b. l. 99-101) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus bei papildomai nurodo, kad abu atsakovai, t. y. Institucija ir Lietuvos valstybė lygiomis dalimis turėjo sumokėti pareiškėjui priteistą sumą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas teismui nepateikė informacijos apie jo darbo pobūdį, pareigas, darbo bei poilsio režimą, todėl negalima teisiškai įvertinti susidariusios situacijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui V. M. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.
Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 52-55), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.