Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Gintaro Kryževičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. prašymą (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad Inspekcijos pareigūnė 2024 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į jį informuodama, jog baigiasi nurodymo įvykdymo terminas ir jeigu iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. numatyto atlikti patikrinimo nurodymo pratęsimo terminas nebus pratęstas ilgesniam laikui, Inspekcija turės nurodymą perduoti antstoliui vykdyti priverstinai. Pasak pareiškėjo, kadangi projektas jau paruoštas, ištaisius trūkumus, prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą pakartotinai pateiktas 2024 m. rugpjūčio 21 d. Nr. SRA-01-240821-04466, o IS „Infostatyba“ jo būsena yra „Užregistruotas“.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo vertino, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai galėtų turėti reikšmės vertinant Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pagrįstumą, jeigu prašymas būtų buvęs pateiktas teismui nepasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, tačiau minėti argumentai nėra reikšmingi nesant galimybės atnaujinti ir pratęsti pasibaigusį Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

II.

15. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis tiek į Inspekciją, tiek į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

16. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui Privalomojo nurodymo turinyje buvo išaiškinta šio Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo tvarka ir tai, jog terminas gali būti pratęstas tik kreipiantis su prašymu iki Privalomojo nurodymo vykdymo termino pabaigos, taigi pareiškėjas aiškiai ir suprantamai buvo apie tai informuotas, todėl objektyviai turėjo visas galimybes prašymą teismui dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo paduoti laiku, nepažeidžiant įstatymo normų ir nepraleidžiant įstatyme nustatytų terminų, tačiau to nepadarė. Teismas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys, kai jam buvo išaiškinta kreipimosi dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo tvarka, yra neatsakingas ir pažeidžiantis įstatymų normas.

III.

21. Pareiškėjo nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Privalomojo nurodymo vykdymo terminas buvo pratęstas iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. todėl darytina išvada, jog pareiškėjas nurodė teismui klaidingą bei tikrovės neatitinkančią informaciją. Pasak pareiškėjo, jis 2024 m. rugpjūčio 20 d. 11.21 val. elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini) gavo pranešimą iš Inspekcijos pareigūnės su informacija, jog baigiasi nurodymo įvykdymo terminas ir jeigu iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. numatyto atlikti patikrinimo nurodymo pratęsimo terminas nebus pratęstas ilgesniam laikui, Inspekcija turės nurodymą perduoti antstoliui vykdyti priverstinai. Pareiškėjas nurodo, kad jis, kaip fizinis asmuo, teisėtai tikėjosi, jog pareigūnės suteikta informacija yra patikima ir teisinga, todėl tik gavęs elektroninį laišką, ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą per IS „Infostatyba“ bei kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos suteikimo prašant teismo pratęsti Privalomojo nurodymo terminą, kuris, pareiškėjo nuomone, ir pagal valstybės institucijos (pareigūnės) pateiktą naujausią informaciją, turėjo baigtis 2024 m. rugpjūčio 30 d. Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis tokia informacija, negali būti laikomas atsakingu už termino praleidimą, nes jis veikė remdamasis oficialiais duomenimis, pateiktais Inspekcijos pareigūnės. Taigi, kadangi elektroniniame laiške, Privalomojo nurodymo pratęsimo terminas baigėsi 2024 m. rugpjūčio 30 d., tai reiškia, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 27 d. pateikdamas prašymą teismui, dar nebuvo praleidęs numatyto termino, o teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą pratęsti terminą, neatsižvelgė į tai, jog jis yra fizinis asmuo, kuris teisėtai tikėjosi, kad Inspekcijos pareigūnės nurodyta data yra tiksli, ir prašymui dėl termino pratęsimo jis turi laiko iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. Todėl, net jeigu būtų laikoma, kad terminas iš tikrųjų buvo praleistas, toks formalus teismo situacijos vertinimas, t. y. nežymus (vos keliomis dienomis) termino praleidimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip formalus ir paviršutiniškas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo prijungti prie bylos 2024 m. gegužės 16 d. kvietimą, kadangi šio naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinio proceso metu, įvertinus apeliacinio skundo argumentus.

27. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialiosios teisės normas ir nepažeidžiant proceso teisės normų, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo, be to, teismas visapusiškai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal vidinį teismo įsitikinimą įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei nepažeidė proceso teisės normų.

30. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde esanti elektroninio laiško kopija bei su tuo susijusios aplinkybės, neturėtų būti vertinami, nes tai nebuvo pateikta pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde nėra pagrindžiamas šio naujo įrodymo pateikimo pagrįstumas. Tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręs vertinti apeliaciniame skunde pridėtą naują įrodymą – elektroninį laišką, Inspekcija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui tą pačią dieną buvo išsiųstas ne tik 2024 m. gegužės 16 d. sprendimas, kuriuo Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., bet ir 2024 m. gegužės 16 d. kvietimas Nr. 2D-10436. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjui pateiktų dokumentų (Privalomojo nurodymo, 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo, 2024 m. gegužės 16 d. kvietimo) turinį bei ankstesnį pareiškėjo elgesį, teikiant prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo, akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, jog jam surašyto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. bei žinoti teisės aktais nustatytą Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo procedūrą. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, su tuo susiję priešingi pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, jis savaip interpretuoja elektroninio laiško turinį, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu buvo pratęstas iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., o ne iki 2024 m. rugpjūčio 30 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumas ir pagrįstumas.

34. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pasibaigus nustatytam terminui jį įvykdyti, atmetė pareiškėjo prašymą, nes, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nėra galimybės jį pratęsti arba atnaujinti.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nepraleido termino pateikti prašymą, o jeigu ir praleido tai buvo padaryta dėl Inspekcijos pareigūnės klaidingai nurodytų duomenų, todėl teismas skundžiamu sprendimu visiškai nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nurodė klaidinančią informaciją ir atmetė prašymą kaip nepagrįstą.

36. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

37. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024).

38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, netenkina pareiškėjo prašymo priimti ir tirti naują, apeliaciniame skunde pridėtą įrodymą (t. y. Inspekcijos pareigūnės pareiškėjui siųsto 2024 m. rugpjūčio 20 d. elektroninio laiško ekrano nuotrauką), ir Inspekcijos prašymo priimti ir tirti naują, prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtą įrodymą (t. y. Inspekcijos 2024 m. gegužės 16 d. kvietimą adresuotą pareiškėjui), nes pareiškėjas ir Inspekcija nenurodė svarbių priežasčių, kurios jiems sutrukdė pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui, taip pat teismas nenustatė priežasčių, pagrindžiančių būtinybę pridėti tokius įrodymus, todėl šie įrodymai nėra pridedami prie bylos ir nėra vertinami.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

40. Pažymėtina, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, jog savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

42. Taigi, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, jį pratęsti nebėra galimybės, o Priežiūros įstatymas taip pat nenustato, kad toks terminas galėtų būti atnaujinamas.

43. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio 23 d. buvo surašytas Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2024 m. gegužės 23 d. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijos Departamentas 2024 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. Inspekcijos Departamento 2024 m. gegužės 16 d. sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas elektroninio pašto adresu. Pareiškėjas su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į teismą kreipėsi 2024 m. rugpjūčio 27 d. t. y. jau pasibaigus jo įvykdymo terminui.

44. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

45. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (žr. šios nutarties 41 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi tuomet, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pasibaigusio termino teismas nebegali pratęsti. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog terminas praleistas nežymiai, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų (t. y. paruošė statybos projektą, taisė Inspekcijos nustatytus trūkumus, teikė prašymą pratęsti terminą dėl Privalomojo nurodymo, 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pakartotinai per IS „Infostatyba“, bet minėtoje informacinėje sistemoje prašymo būsena (prašymo pratęsti terminą dėl Privalomojo nurodymo vykdymo pateikimo dieną 2024 m. rugpjūčio 27 d.) buvo „Užregistruotas“, o dokumentus į sistemą pateikė 2024 m. rugpjūčio 21 d.), todėl negali būti laikomas atsakingu už tai, jog procesas užtruko, nes dokumentų ir prašymų pateikimo sistemoje peržiūra ir vertinimas nėra tiesiogiai kontroliuojami pareiškėjo ir kt., taip pat, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo individualumo principu, kuris reikalauja nagrinėti kiekvieną atvejį atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, jog nevertinti pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių ir atmesti prašymą kaip nepagrįstą, neproporcinga, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl jau pasibaigusio Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nes, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenustato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės.

46. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam skirtame elektroniniame laiške Inspekcijos pareigūnė buvo nurodžiusi, jog Privalomojo nurodymo pratęsimo terminas baigėsi 2024 m. rugpjūčio 30 d., teisėjų kolegija, pažymi, kad Privalomajame nurodyme aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo tvarka, be to, Inspekcijos 2024 m. gegužės 16 d. sprendime dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo yra aiškiai nurodyta, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęsiamas iki 2024 m. rugpjūčio 23 d., o minėtas Inspekcijos sprendimas išsiųstas pareiškėjo elektroninio pašto adresu, kurį, kaip pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, jis 2024 m. gegužės 16 d. ir gavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmetami.

47. Konstatavus, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

49. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dėl to prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.