Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 21R2-120 (AG2-83/14-2020) bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-NT-674-6051 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarnyba 2020 m. birželio 30 d. Ginčų komisijai pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal atsakovės 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31 )TPD-5-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. e2-466-386/2015 paliko nepakeistą. 2020 m. gegužės 15 Tarnybos Klaipėdos skyriuje gauta antstolio A. S. pateikta informacija, kad valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vykdymas iš pareiškėjo tęsiamas (likusi neišieškota skolos suma sudaro 1 131,79 Eur). 2020 m. gegužės 29 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 416 straipsnio 3 dalyje (2020 m. gegužės 20 d. administracinio nusižengimo protokolas ROIK: 19100593011). 2020 m. birželio 3 d. gautas pareiškėjo pranešimas, kuriuo pareiškėjas atsakė į 2020 m. gegužės 26 d. Tarnybos Klaipėdos skyriaus raštą Nr. (8.3)TPS-9230, rašytą dėl 2020 m. gegužės 21 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gauto kito pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. (8.3)KLTP- 646). Šiame pranešime pareiškėjas nurodė, kad padengti įsiskolinimą neturi galimybės ir padengęs skolą informuos atsakovę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos skolininkų informacinės sistemos 2020 m. birželio 5 d. duomenimis, pareiškėjas nebuvo apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnybos Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, skundžiamu sprendimu nusprendė atsisakyti suteikti pareiškėjui į antrinę teisinę pagalbą. Atsiliepime atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenumato išimčių, kurios suteiktų pagrindą atleisti pareiškėją nuo prievolės apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, tačiau atsakovė, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 10 punktu, turi teisę išimtinais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 3-5, 11, 15 punktuose numatytų pagrindų. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas tokio prašymo atsakovei nėra teikęs.

Ginčų komisijoje 2020 m. birželio 25 d. priimtas nagrinėti pareiškėjo J. S. patikslintas skundas atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuriuo prašoma panaikinti Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-674-6051.

Ginčų komisija 2020 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 21R2-120(AG2-83/14-2020) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija minėtu sprendimu nurodė, kad pareiškėjas sprendimo priėmimo metu, t. y. 2020 m. birželio 5 d., nebuvo apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą pagal teiktą prašymą, būtų atsakovei teikęs motyvuotą prašymą kartu su pagrindžiančiais įrodymais dėl jo individualios situacijos vertinimo, kaip tai numatyta VGTPĮ 11 straipsnio 11 dalyje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Ginčų komisija skundą išnagrinėjo formaliai, neatskleidė ginčo esmės bei mano, kad Komisija turėjo nusišalinti nuo skundo nagrinėjimo.

Teismas sutinka su Ginčų komisijos padaryta išvada, jog pareiškėjo nepasitikėjimas sietinas su skola valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei Tarnybos Klaipėdos skyriaus nepalankiais sprendimais dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau vien nepalankaus sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad viešojo administravimo subjektas buvo šališkas asmens atžvilgiu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Skundžiamas Tarnybos sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 18 straipsnio 2,4 dalimis. Sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas iki sprendimo priėmimo dienos nėra sumokėjęs anksčiau nurodytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taip pat nepateikėjo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų bei dokumentų, įrodančių jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Byloje pateiktame antstolio A. S. 2020 m. gegužės 13 d. pranešime (b. l. 36) nurodyta, kad pareiškėjo likusi neišieškota skola pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 yra 1131,79 Eur.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą ir nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, jog jeigu Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, priėmė sprendimą neteikti asmeniui antrinės teisinės pagalbos, tačiau neatsižvelgė į jokias kitas aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018).

Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi.

Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.

Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad: kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją; individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui; šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Tvarkos aprašo 4 punktas nustato, kad Tarnyba individualią pareiškėjo situaciją papildomai vertina gavusi jo rašytinį prašymą ir atsižvelgdama į pateiktus prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Prašymas ir jį pagrindžiantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai, paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra galimybė identifikuoti pareiškėją.

Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu asmuo iki numatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo Tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Nagrinėdama skundą Ginčų komisija nustatė, kad pareiškėjo individuali situacija nebuvo vertinama, nes jis nesikreipė į Tarnybą su motyvuotu prašymu įvertinti individualią situaciją.

Ginčų komisija, įvertinusi nurodytas įstatymų nuostatas bei Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. birželio 5 d. sprendimo turinį, padarė išvadą, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl netenkino pareiškėjo reikalavimo jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir IAGNTĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato ikiteisminio skundų (prašymų) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką, Komisijos ir jos teritorinių padalinių sudarymo tvarką ir kompetenciją. IAGNTĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundus (prašymus) dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje ikiteismine tvarka nagrinėja Komisija ir jos teritoriniai padaliniai: Kauno apygardos skyrius, Klaipėdos apygardos skyrius, Panevėžio apygardos skyrius ir Šiaulių apygardos skyrius.

IAGNTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija yra nepriklausoma ikiteisminė institucija, juridinis asmuo, biudžetinė įstaiga. IAGNTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta Komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencija. IAGNTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Komisija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jos veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. IAGNTĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisijos teritoriniai padaliniai nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jų veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. IAGNTĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija ir jos teritoriniai padaliniai nesprendžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnyje, 20 straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokestinių ginčų (1 punktas); administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią tvarką (2 punktas). Komisijos ar jos teritorinio padalinio narys, nepažeisdamas šiame ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų, turi įgaliojimus nagrinėti visas bylas, priskirtas Komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencijai (IAGNTĮ 5 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-62-3036/2011 ir kt.).

Nustatytos faktinės aplinkybės, aptartas teisinis reguliavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatų taikymo sudaro pagrindą išvadai, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. birželio 5 d. sprendimu pagrįstai atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje.

Teismas pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turi įsiskolinimą Tarnybai (Lietuvos valstybei) už jam anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo mokėtina suma už jam anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą yra pripažinta teismo sprendimu ir ši suma nesudaro ginčo dalyko nagrinėjamoje byloje. Įvertinus anksčiau aptartas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, matyti, jog atsakovė sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas yra pakankamas ir savarankiškas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4913-502/2019).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. birželio 5 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, skundžiamuose sprendimuose nurodyti teisiniai bei faktiniai jų priėmimo pagrindai, sprendimų apskundimo tvarka. Skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidžiant VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo termino. Teismas, iš esmės sutikdamas su Ginčų komisijos atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde teismui nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų Ginčų komisijos ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinusi Ginčų komisija. Ištyrus bylos rašytinius įrodymus, nenustatyta ginčijamų sprendimų neteisėtumo pagrindų (ABTĮ 91 straipsnis), todėl nėra pagrindo naikinti Tarnybos ir Ginčų komisijos sprendimus. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo J. S. skundą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.