- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-24
- Bylos Nr.
- 1A-678-300-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00972-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- K. M.
- Ieškovas
- V. U.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį (BK straipsnio redakcija galiojusi iki 2013-07-13) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį lankytis S. V. M. gimnazijoje.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir K. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 ir 9 punktais, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams bei paskirti įpareigojimai – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilankyti S. V. M. gimnazijos teritorijoje ir jos patalpose.
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai bei ieškovo V. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš K. M. T. U. atstovaujamam įstatyminio atstovo V. U. 1500,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista iš K. M. 124,34 Lt (vienas šimtas dvidešimt keturi litai ir 34 ct).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
K. M. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo mažametį, o būtent: jis 2012 m. spalio 1 d. apie 11.00 val., iš pykčio, kad šalia jo sodybos esančios S. V. M. gimnazijos moksleiviai pertraukos metu mėto obuolius į jo sodą, atsivijo gimnazijos moksleivį T. U., gimusį (duomenys neskelbtini), į S. V. M. gimnazijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), trečio aukšto tualetą, kur, abiem rankomis suėmęs T. U. už pažastų, pakėlė jį nuo žemės ir du kartus nugara trenkė nukentėjusįjį į sieną, po to, suėmęs už vaiko drabužių, ištempė jį iš tualeto į koridorių, kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, ne mažiau du kartus trenkė jį nugara į sieną, po to, nutempė nukentėjusįjį laiptais žemyn iki gimnazijos direktorės kabineto, taip mušdamas ir smurtaudamas, padarė T. U. krūtinės ląstos sumušimą.
Be to, jis nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2012 m. spalio 1 d. apie 11.00 val., viešoje vietoje – S. V. M. gimnazijos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pertraukos metu, kitų mokinių akivaizdoje, trečio aukšto tualeto patalpoje, atsivijęs T. U., gimusį (duomenys neskelbtini), dėl menkavertės priežasties, suėmė abiem rankomis jį už pažastų, pakėlė nuo žemės ir du kartus trenkė nugara nukentėjusįjį į sieną, po to, suėmęs mažametį už drabužių, ištempė jį iš tualeto į koridorių, kur, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, ne mažiau du kartus trenkė nugara nukentėjusįjį į sieną ir nutempė jį laiptais žemyn iki direktorės kabineto, taip padarydamas mažamečiui T. U. krūtinės ląstos sumušimą ir nežymiai jį sužalodamas, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, nes pertraukos metu įvykį matę moksleiviai pasijuto nesaugūs, šokiruoti ir išgąsdinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje; prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo V. U. civilinius ieškinius, taip pat Valstybinės ligonių kasos prie LR S AM civilinius ieškinius – atmesti.
Skunde nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d., padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir dėl to nepagrįstai pripažino kaltu, be to, netinkamai taikė BK specialiosios dalies normas – 140 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. Apelianto teigimu, išvadų dėl smurto T. U. atžvilgiu, neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių, padarymą lėmė tai, kad, teismas, nuosprendžiu patvirtindamas kaltinamajame akte prokurorės nurodytų jo tariamų veiksmų objektyviosios pusės apimtį, pasirėmė nepatikimais, tarpusavyje iš esmės prieštaraujančiais nukentėjusiojo T. U. ir liudytojų A. B., M. P., G. M., M. B., V. M., A. L., E. J., U. R., M. B., I. P. parodymais, neparemtais jokiais objektyviais duomenimis, esminius prieštaravimus juose paaiškindamas tuo, kad liudytojai yra mažamečiai, jų atmintis besiformuojanti, daugelis įvykių gali priversti vaikus pamiršti tam tikras vykusio įvykio detales, o vaikai dar ir nenori prisiminti įvykio. Tačiau, pasak nuteistojo, teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, reikalaujančias įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nutylėjo kai kuriuos bylos duomenis (o būtent liudytojų parodymus, kurie patvirtino jo parodymus, kad jis tyčia nukentėjusiojo į sieną netrankė) ir esminius prieštaravimus liudytojų ir nukentėjusiojo parodymuose vertino ne kaip abejones, kurios turėjo būti įvertintos jo naudai, tačiau nepagrįstai juos paaiškino galimu mažamečių liudytojų užmaršumu, nenoru prisiminti įvykius. Mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad prieštaravimai liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose bei tų pačių asmenų parodymų raidos baudžiamojo proceso mano atžvilgiu metu atsiradę skirtumai yra esminiai, nors po įvykio nukentėjusysis ir liudytojai buvo apklausiami keletą kartų per vos ilgesnį, nei vienerių metų laikotarpį, tad teigia, kad teismo teiginiai, kad visa tai gali būti paaiškinama besiformuojančios mažamečių (kurie įvykio metu buvo jau apie 12 m. amžiaus) atminties ypatumais, yra tik niekuo nepagrįsti samprotavimai. Nurodo, kad jis yra nuteistas dėl keturių nukentėjusiojo T. U. trenkimų į sieną (dviejų – tualete, dviejų – koridoriuje) ir nukentėjusiojo nutempimo iš gimnazijos tualeto iki gimnazijos direktorės kabineto, tačiau, nuteistojo įsitikinimu, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra labai prieštaringi: nukentėjusysis T. U. parodė, kad gimnazijos tualete jis jį suėmęs už pažastų ir pakėlęs, du kartus trenkė į sieną, po ko, paėmęs už megztinio, nutempė prie direktorės kabineto. Nukentėjusysis T. U. nepatvirtino, kad jis jį būtų trankęs į sieną dar kur kitur, išskyrus tualetą; liudytojas A. B. 2014-01-08 posėdžio metu parodė, kad jis negali pasakyti, ar jis trenkė du kartus paėmęs T. U. už megztinio į sieną tualete, ar jis atsitrenkė į ją dėl supurtymo. Jis taip pat patvirtino, kad matė, kaip jis iš tualeto nuvedė T. U. iki pat laiptų ir nuvesdamas T. U. jo netrankė. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas A. B. 2013-06-21 teismo posėdžio metu davė kitokius parodymus dėl tariamai matyto jo smurto T. U. atžvilgiu tualete - tvirtino, kad T. U. jis pastūmė į palangę ar radiatorių. Taigi teigia, kad teismas neturėjo pagrindo remtis iš esmės besikeičiančiais ir iš esmės prieštaringais liudytojo A. B. parodymais. Liudytojas I. P. 2014-02-19 parodė, kad kai jis atėjo į tualetą, kur nubėgo nukentėjusysis, kas vyko tualete, nebuvo galimybės matyti, nes tualeto durys buvo uždarytos, o kai durys atsidarė, jis paėmęs už pakarpos išvedė T. U. ir jį nuvedė laiptais žemyn. 2013-05-21 posėdžio metu I. P. tvirtino, kad jis kelis kartus trenkė tualete T. U. į sieną paėmęs jį už pečių. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas I. P. parodė, kad jis matė, kaip tualete jis priėjęs prie T. U. trenkė rankos kumščiu (ko nepatvirtino daugiau nei vienas asmuo) jam į krūtinę, paskui suėmė už krūtinės ir ištempė iš tualeto. Taigi nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo remtis kas kart vis besikeičiančiais iš esmės prieštaringais liudytojo I. P. parodymais. Liudytoja U. R. 2014-02-19 parodė, kad ji nematė, kas vyko tualete, matė, kaip jis išsivedė T. U. iš tualeto, tačiau nieko konkrečiau neprisimena. 2013-05-21 apklausta teisme liudytoja U. R. parodė, kad ji nematė, kas vyko tualete, o po to matė, kad išsivedus iš tualeto, T. U. tempiamas atsitrenkė į sieną. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė liudytoja U. R. parodė, kad ji pamatė, kaip į trečio aukšto tualeto vidų įėjo vyriškis, kuris po kiek laiko iš tualeto išsivedė T. U., jį suėmęs už krūtinės ir jį nusivedė laiptais žemyn. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nenurodė jokių trankymo į sieną aplinkybių. Taigi teigia, kad teismas neturėjo pagrindo remtis besikeičiančiais iš esmės prieštaringais ir liudytojos U. R. parodymais. Liudytoja E. J. 2014-02-19 parodė, kad ji neprisimena įvykių, nenurodė jokių jo smurtinių veiksmų. Teismui perskaičius jos ikiteisminio tyrimo duotus parodymus, liudytoja parodė, kad vedamas (ne tualete) už pakarpos T. U. atsitrenkė nugara į sieną, galimai jis norėjęs tik supurtyti T. U., o šis pats atsitrenkęs į sieną. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė liudytoja E. J. parodė, kad tualete paėmęs T. U. už rūbų jis jį supurtė, pastūmė jį į sieną, į kurią T. atsitrenkė, ir pasakė jam, kad dabar jis gaus, po ko už rūbų jį ištempė iš tualeto ir nepaleisdamas jį toliau tempė link laiptų, po to – laiptais žemyn (taigi nurodo, jog liudytoja E. J. apklausta teisme tvirtino prisimenanti kitas aplinkybes – nukentėjusiojo atsitrenkimą į sieną koridoriuje, nors ikiteisminio tyrimo metu ji parodė tik apie trenkimą į sieną tualete, kas nuteistajam verčia abejoti jos nuoseklumu). Liudytoja V. M. 2014-02-19 parodė, kad tualete jis T. U. nutvėręs trenkė nugara į sieną, nors to gerai neprisimena, po ko vėl stvėrė jį ir išsitempęs iš tualeto nusivedė laiptais žemyn, vesdamas stumtelėjo jį į priekį, šis vos nenukrito žemyn. Ji taip pat parodė, kad net neprisimena, ar jis purtė T. U., tačiau patvirtino, kad T. U. galėjo ir pats netyčia atsitrenkti į sieną. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė liudytoja V. M. parodė, kad tualete jis priėjo prie T., suėmė jį už rūbų, pakėlė nuo žemės ir trenkė į sieną, paskui suėmė T. už apykaklės ir išsivedė iš tualeto, vedė laiptais žemyn jam iš už nugaros suėmęs už apykaklės (taigi nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja net neužsiminė apie nukentėjusiojo stumdymą koridoriuje bei skirtingai nurodė smurto tualete aplinkybes). Liudytojas G. P. 2014-02-19 parodė, kad jis matė, kaip nuteistasis tualete sugriebė už drabužių T. U. ir išsivedė jį iš tualeto ir nuvedė jį laiptais žemyn. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas G. P. parodė, kad tualete jis paėmė už rūbų T. U. ir jį papurtė, po to laikydamas už rūbų stūmė jį į tualeto sieną, tada ištempė iš tualeto ir nusitempė link laiptų, kur prie laiptų vėl stūmė T. į sieną ir, laikydamas jį už rūbų bei prispaudęs prie sienos, nutempė laiptais žemyn. Taigi teigia, kad vertinant ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus šio liudytojo parodymus, yra nepaaiškinama, kaip šis liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu matęs net dviejose vietose jį stumiant į sieną, teisme iki parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagarsinimo, negalėjo prisiminti jokių smurtinių veiksmų T. U. atžvilgiu, jei tokie įžūlūs ir šokiruojantys aplinkinius veiksmai būtų buvę. Liudytojas M. B. 2014-02-19 parodė, kad jis matė, kaip nuteistasis vedė laiptais T. U. laikydamas jį už kairės rankos, vesdamas nestipriai papurtė, šis susvirduliavęs peršoko per kokius tris laiptus ir atsitrenkė į sieną. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas M. B. parodė, kad lipdamas iš apačios laiptais jis matė, kad iš viršaus laiptais leidosi jo klasiokas T., kurį nuteistasis laikė suėmęs jam už megztinio iš nugaros pusės nuteistasis, po ko jis T. U. stūmė į sieną, kur jis atsitrenkė į sieną ir norėjo nugriūti ant žemės, o jis jį vėl pakėlė ir nulipo į apačią. Taigi nurodo, kad šis liudytojas parodė, kad nukentėjusysis buvo pastumtas vedamas laiptais, po ko net nušoko kelis laiptelius į apačią, ko nenurodė nei nukentėjusysis, nei bet kuris kitas liudytojas, kas apeliantui taip pat verčia abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu. Liudytojas M. B. 2014-02-19 parodė, kad jis matė, kaip jis iš paskos nukentėjusiajam atėjo į tualetą, kur suėmė T. U. už apykaklės ir nuvedė laiptais žemyn. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. B. nurodė, kad jis tualete priėjęs prie T. U., jį išsivedė lauk, ir išsivedęs prie laiptų, jį pastūmė (taigi nurodo, kad šis liudytojas taip pat nepatvirtino kai kurių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jis tualete būtų trenkęs į sieną nukentėjusįjį). Apklaustas teisme 2013-05-21 šis liudytojas taip pat patvirtino, kad tualete T. U. jis nieko nedarė. Po to, kai teismas perskaitė T. U. parodymus, duotus anksčiau, liudytojas T. B. pradėjo nurodyti naujas aplinkybes – apie tai, kad jo vedamas koridoriumi T. U. atsisuko į jį pasižiūrėti, ir jis tada stūmė T. U. ranka į krūtinę, o šis trenkėsi nugara į sieną, tačiau į jo gynėjo klausimus, ar jis nefantazuoja ir ar iš tikrųjų atsimena buvus pastūmimą, atsakė, kad nelabai atsimena, bei parodė, kad jis T. U. stūmė, norėdamas, kad šis eitų į priekį, tačiau šis atsitrenkė į sieną (taigi nurodo, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina, kad jis, kaip tvirtinama nuosprendyje, tyčia būtų trenkęs nukentėjusįjį į sieną, be to, iš jų visiškai nesuprantama, kaip jis galėjo stumti asmenį, kad šis eitų pirmyn, o šis nugara atsitrenkė į sieną). Liudytojas M. P. 2014-02-25 parodė, kad jis atėjo į tualetą, iš kur nusivedė T. U. pas direktorę. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu ir anksčiau teismui duotus parodymus, liudytojas M. P. parodė, kad jis tualete paėmė T. U. už drabužių apykaklės iš nugaros pusės ir du kartus jį trenkė į sieną, į kurią nukentėjusysis trenkėsi kairiu petimi. Nuteistojo įsitikinimu, teismas neatsižvelgė ne tik į tai, kad nukentėjusysis iki ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymo negalėjo nurodyti jokių smurtinių veiksmų T. U. atžvilgiu, tačiau netgi į tai, kad liudytojas M. P., po parodymų perskaitymo pradėjęs tvirtinti, kad jis tualete trenkė į sieną T. U., parodė netgi visai ne tą sieną (nukentėjusiojo parodymų patikrinimo foto Nr.5), į kurią teigia buvęs trankomas nukentėjusysis, kas, apelianto vertinimu, turėjo sudaryti realų pagrindą abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu. Liudytoja A. L. 2014-02-25 parodė, kad ji įvykio neprisimena ir netgi po to, kai buvo perskaityti jos anksčiau duoti parodymai, įvykių negalėjo prisiminti. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė liudytoja A. L. parodė, kad jis iš tualeto už rankos ištempė jos klasioką T. U., pastūmė jį koridoriuje į sieną labai stipriai du kartus, ir suėmęs jį už apykaklės nusivedė laiptais žemyn. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ši liudytoja tvirtino neprisimenanti įvykių, kai teismo apklausta dar 2013-05-21 tvirtino, kad jis specialiai pastūmė T. U. ir šis atsitrenkė į sieną. Mano, kad teismas nepagrįstai iš šios liudytojos parodymų darė išvadą, kad jis stūmė į sieną nukentėjusįjį tyčia, kadangi ši liudytoja į jo gynėjo klausimą dėl to, iš ko ji sprendžia, kad stumta buvo specialiai, atsakyti negalėjo, nes tvirtino neprisimenanti įvykių. Liudytoja R. K. teismo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip jis tualete trenkė į sieną T. U. du kartus, po ko trenkė dar jį vesdamas. Tačiau, pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ta pati liudytoja parodė, kad jam išėjus iš tualeto, iš jo išėjo M. P. ir T. U. ir apie jokį smurtą tualete net neužsiminė. Taigi teigia, kad teismui turėjo kilti abejonių dėl šios liudytojos parodymų patikimumo. Liudytojas G. M. 2014-02-25 parodė, kad jis matė, kaip jis iš tualeto laikydamas ties apykakle už nugaros išsivedė T. U., tempė jį, o jis galimai netyčia atsitrenkė į sieną. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu ir anksčiau teismui duotus parodymus, liudytojas G. M., nors juos ir patvirtino, tačiau taip pat parodė, kad T. U. į sieną galėjo trenktis netyčia. Taigi mano, kad teismas, remdamasis šio liudytojo parodymais, negalėjo daryti išvados apie tai, kad nukentėjusysis pastumtas buvo tyčia. Apibendrindamas tai kas paminėta, apeliantas mano, kad teismas minėtus prieštaravimus nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų parodymuose turėjo vertinti kaip požymį to, jog nukentėjusysis ir liudytojai, siekdami gimnazijos administracijos atžvilgiu reabilituoti netinkamai besielgusį (obuolius į jo kiemą mėčiusį) nukentėjusįjį T. U. ir tuo pat metu keršyti jam už pranešimą gimnazijos administracijai apie netinkamą nukentėjusiojo elgesį, susitarė tvirtinti, kad jis pats elgėsi netinkamai, smurtavo – du kartus trenkė nukentėjusįjį į sieną. Nuteistojo nuomone, tai, kad liudytojai ir nukentėjusysis skirtingai apklausų metu nurodė vietas (tualetą ir koridorių), kur tariamai nukentėjęs buvo trankomas į sieną, būdą, kuriuo pasireiškė trankymai, reiškia, jog nebuvo iki galo ir aiškiai susitarta, kurioje vietoje, pagal minėtus mažamečius, jis turėjo atlikti smurtinius veiksmus. Teigia, kad pagal bylos duomenis, vaikams (tarp jų ir nukentėjusiajam), apmėčiusiems jo kiemą obuoliais, ne anksčiau kaip po vienos pamokos po incidento, teko aiškintis gimnazijos administracijai (rašyti pasiaiškinimus), tad nuteistajam akivaizdu, kad jie turėjo galimybę su liudytojais, kurie beveik visi yra bendraklasiai ir buvo apklausti daug vėliau, susitarti dėl jį kompromituojančios pozicijos pateikimo. Teigia, kad aplinkybę, kad iš karto po to, kai nukentėjusįjį iš tualeto jis pristatė mokyklos atstovei, o šis nenurodė jokių jo smurtinių veiksmų, patvirtina liudytojos S. V. parodymai, duoti teismui. Ši liudytoja parodė, kad T. U. sakė, jog jį tempė už krūtinės, kalbama buvo apie tempimą, apie jokį kitą smurtą kalbama nebuvo. Kitų liudytojų (G. G., D. B., R. G.) ir nukentėjusiojo įstatyminio atstovo V. U. parodymai, kuriuos nuosprendyje taip pat nurodė teismas, yra išvestiniai parodymai iš kitų asmenų pasakojimų arba neapibūdinantys smurtinių veiksmų, dėl kurių jis nuteistas. Nurodo ir tai, kad teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – krūtinės ląstos sumušimas. Pažymi, kad jis yra pripažintas kaltu padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą. LR Sveikatos apsaugos ministro, LR Teisingumo ministro ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/Al-86 patvirtintų „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių“ 5 p. numatyta, kad Sveikatos sutrikdymas - tai žmogaus sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant jo kūno audinių (organų) vientisumą ar sutrikdant jų funkcijas, o Sužalojimas - tai žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu. Tų pačių taisyklių 9 p. numato, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Taigi nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, turėjo konstatuoti, jog buvo padarytas sužalojimas arba susargdinimas pažeidžiant nukentėjusio asmens kūno audinių (organų) vientisumą ar sutrikdant jų funkcijas, be to, dar ir sutrikdęs sveikatą ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba dėl kurio nukentėjusysis būtų praradęs 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo. Teigia, kad T. U. atveju teismo medicinos specialisto išvadoje nėra konstatuotas joks nukentėjusiojo kūno audinių ar organų vientisumo pažeidimas ar jų funkcijų sutrikdymas, juolab dar ir sutrikdęs sveikatą ar atėmęs dalį darbingumo. Pažymi, kad specialisto išvados Nr. G 109/12(13) 4 p. išdėstyta lakoniška išvada, kad sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, neatitinka minėtų taisyklių (kuriose nurodyti sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininiai kriterijai ir kuriomis privalo vadovautis teismo medicinos specialistas, pateikdamas specialisto išvadą) reikalavimų, kadangi specialisto išvadoje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo kūno audinių ar organų vientisumo pažeidimą ar jų funkcijų sutrikdymą, be to, teisme apklaustas teismo medicinos specialistas taip pat nenurodė buvus tokias pasekmes. Pažymi ir tai, kad minėta išvada buvo duota netgi nesant jokių objektyvių duomenų apie kokį nors krūtinės ląstos sužalojimą (sumušimą), o duota vien tik pagal tai, jog nukentėjusysis, apžiūrėtas po įvykio kitą dieną, nusiskundė skausmingumu kairėje krūtinės ląstos pusėje (ką patvirtino ir teisme apklaustas teismo medicinos specialistas). Taigi teigia, kad specialisto išvada buvo duota vien tik remiantis nukentėjusiojo nusiskundimu, o ne kokiais nors objektyviais duomenimis, be to, atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis T. U. dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2012-10-24 parodė, kad jis po įvykio grįžęs iš mokyklos jokio skausmo net nejautė, tik 2012-10-02 (t. y. kitą dieną) jam skaudėjo nugarą. Pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo nusiskundimai dėl skausmo varijuoja – medicininėje dokumentacijoje, kuri buvo pateikta minėtą išvadą surašiusiam specialistui, įrašyta, jog nukentėjusysis nurodo skausmingumą kairėje krūtinės ląstos pusėje, ties šonkauliu lanku. Apklausų metu nukentėjusysis nurodė skausmingumą nugaroje. Apklaustas teismo posėdyje teismo medicinos specialistas parodė, kad šonkaulių lankas traktuojamas yra labiau iš priekinės kūno pusės <>, šonkaulių lankas yra ties ta vieta, kur baigiasi šonkauliai. Taigi nurodo, kad tokia nukentėjusiojo nurodyta skausmingos vietos įvairovė rodo, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus nurodydamas skaudamą vietą, kas nuteistajam leidžia abejoti jo parodymais apie tai, kad iš viso jis jautė kažkokį skausmą krūtinės ląstoje. Be to, mano ir tai, kad negalima atmesti, jog kitą dieną po įvykio nukentėjusysis galėjo jausti skausmą dėl to, jog dieną prieš tai, esant jau vėlyvam rudeniui ir apsirengęs nepakankamai šiltai (megztuku) jis mėtė obuolius, t. y. aktyviai judėjo, ko pasėkoje galėjo kilti susirgimas, pasireiškiantis skausmu nugaroje. Taigi teigia, kad teismas nepagrįstai, net nenustatęs BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymio - sveikatos sutrikdymo, pripažino jį kaltu. Dėl BK 284 str. 1 d. taikymo nurodo, kad nenustačius, jog jis atliko nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus – nukentėjusiojo stumdymo į sieną, mano, jog kiti jo veiksmai – nukentėjusiojo sulaikymas sugriebiant jį už drabužių ir besipriešinant nuvedimas (nuosprendyje įvardijamas nutempimu) pas gimnazijos administraciją negali būti laikomi įžūliais ir tuo pačiu – nusikalstamais veiksmais, kadangi tokiu elgesiu nebuvo sukeltas joks pavojus nukentėjusiojo sveikatai, jie truko trumpą laiką (iš tualeto atvedus nukentėjusįjį prie gimnazijos direktorės durų jį tuoj pat ir paleido), nepasireiškė tyčiniu nukentėjusiojo žeminimu, cinizmu, buvo išprovokuoti paties nukentėjusiojo nederamo elgesio – obuolių mėtymo į jo kiemą, jais nebuvo sutrikdyta mokyklos veika, nesutriko net pamokos moksleivių, tapusių šioje byloje liudytojais ir nukentėjusiuoju. Todėl mano, kad jo elgesys ir motyvas (į kurį atsižvelgti taip pat reikalauja minėtoji teismų praktika), kurio vedinas jis nuvedė besipriešinantį nukentėjusįjį mokyklos administracijai, rodo, kad jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, t. y. jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios trikdyti viešąją tvarką ir rimtį. Dėl to nuteistajam akivaizdu, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nepatikimais, prieštaringais duomenimis ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai taikė baudžiamojo kodekso normas, todėl nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu, o turi būti panaikintas jį išteisinant, jam nepadarius abiejų nusikaltimų. Taip pat nurodo, kad nenustačius, kad jis atliko nusikalstamus veiksmus, dėl kurių yra nuteistas ir nenustačius, kad buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, jis negali būti atsakingas ir už neturinę žalą, kurios atlyginimo reikalauja nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė, taip pat nėra pagrindo į privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą iš jo priteisti 124,34 Lt už nukentėjusiajam teiktas gydymo paslaugas. Todėl teigia, kad jį išteisinus, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo V. U., taip pat Valstybinės ligonių kasos prie LR SAM civiliniai ieškiniai – atmestini.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo K. M. apeliacinį skundą nukentėjusiojo įstatyminis atstovas V. U. prašo K. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis K. M. apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ką lėmė rėmimasis nepatikimais, tarpusavyje iš esmės prieštaraujančiais nukentėjusiojo T. U. ir liudytojų A. B., M. P., G. M., M. B., V. M., A. L., E. J., U. R., M. B., I. P. parodymais, neparemtais jokiais objektyviais duomenimis. Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistasis tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad K. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje. Daryti kitokias išvadas apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. neginčija, kad jis 2012 m. spalio 1 d. apie 11.00 val., atėjo į viešą vietą – S. V. M. gimnaziją, ir jos patalpose, pertraukos metu, kitų mokinių akivaizdoje, trečio aukšto tualeto patalpoje, atsivijęs T. U., gimusį (duomenys neskelbtini), suėmęs jį už drabužių ištempė iš tualeto į koridorių ir nutempė jį laiptais žemyn iki direktorės kabineto. Apeliantas skundu ginčija tai, kad jis mažamečio nukentėjusiojo T. U. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą – suėmė abiem rankomis jį už pažastų, pakėlė nuo žemės ir du kartus trenkė nugara į sieną, po to, koridoriuje, ne mažiau du kartus trenkė nugara nukentėjusįjį į sieną, dėl ko mažamečiui nukentėjusiajam T. U. buvo padarytas krūtinės ląstos sumušimas ir nežymiai sutrikdyta sveikata.
Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad sprendžiant K. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. K. M. kaltė, visoje jam pareikštų kaltinimų apimtyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje išsamiai ir tiksliai išdėstė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nurodė nusikalstamų veikų padarymo laiką, vietą ir būdą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Be to, ir pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Šiuo nagrinėjamu atveju tai, kad K. M. įvykdė visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, patvirtina: apylinkės teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo T. U. parodymai, kai jis parodė, kad įėjęs į tualetą vyriškis (K. M.) paėmė jį, kilstelėjo nuo žemės ir trenkė į sieną. Tada tas vyriškis jį tempė už drabužių pas direktorę. Kaltinamasis į sieną jį trenkė du kartus, tačiau negali tiksliai prisiminti, kurioje vietoje. Kai jį trenkė į sieną jam skaudėjo nugaros viršų. Tuo metu jis buvo išsigandęs. Po pamokų grįžęs į namus viską papasakojo tėčiui, kreipėsi pas medikus, vėliau į policiją. Nurodė, jog dėl dažnų apklausų tiksliai nepamena įvykio aplinkybių, todėl patvirtino pirmą kartą teismo posėdžio metu duotus parodymus, kai buvo parodęs, kad tualete kaltinamasis jį trenkė į sieną du kartus (2 t., 16-18 b. l.); nukentėjusiojo įstatyminio atstovo V. U. parodymai (2 t., 18-19 b. l.), kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad po įvykio jam sūnus papasakojo, kad jį tualete trenkė į sieną; mažamečio liudytojo A. B. parodymai (2 t., 19-20 b. l.), kai jis parodė, kad K. M. atsivijęs juos į mokyklos trečio aukšto tualetą, papurtė T. (U.) ir jį sutrenkė du kartus į sieną, jis į sieną atsitrenkė nugara, o vėliau nusitempė pas direktorių, jis tuo metu jautėsi labai išsigandęs; liudytojo I. P. parodymai, kai jis parodė (2 t., 40 b. l.), kad matė kaip K. M. iš tualeto suėmęs už pakarpos išvedė T. U., tai jį išgąsdino ir jam pasidarė nejauku; liudytojos U. R. parodymai, kai ji apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad matė kaip K. M. iš tualeto išsivedė T. U.. K. M. buvo piktas. Matydama kaip K. M. išsivedė T. U. jautėsi blogai, bijojo. Kadangi visko tiksliai nebeprisimena, patvirtino savo pagarsintus ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu (2 t., 40 b. l.); liudytojos E. J. parodymai, kai ji paaiškino, kad matė kaip K. M. įėjo į trečio aukšto berniukų tualetą, jis atrodė supykęs. Kadangi visko tiksliai nebeprisimena, patvirtino savo pagarsintus ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir papildomai parodė, kad vesdamas T. U. K. M. jį pastūmė ir T. (U.) nugara atsitrenkė į sieną, o kai vedė laiptais T. (U.) jį laikė už pakarpos (2 t., 41 b. l.); liudytojos V. M. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji parodė, kad matė kaip įbėgęs į tualetą K. M. stvėrė T. U. ir lig trenkė į sieną. T. trenkėsi į sieną nugara, ir jį vėl stvėrė K. M. ir išsitempęs iš tualeto laiptais nusivedė žemyn. Ji tai matydama išsigando. Pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, papildomai parodė, kad kai K. M. vedė laiptais T. (U.) tai irgi trenkė nugara į sieną (2 t., 41-42 b. l.); liudytojo G. P. parodymai, kai jis parodė matęs, kaip K. M. atbėgo į trečią aukštą, surado T. (U.) berniukų tualete ir išsivedė. K. M. atrodė įsiutęs (2 t., 42-43 b. l.); liudytojo M. B. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis patvirtino savo pagarsintus ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai prisiminė geriau, ir parodė, kad matė kaip K. M. vesdamas laiptais T. (U.) jį papurtė, ir T. atsitrenkė į sieną (2 t., 43 b. l.); liudytojo M. B. parodymai, kai jis parodė, kad matė kaip K. M. T. (U.) išsivedė, ir nors T. spyriojosi, bet K. M. jį laikė tvirtai. Kadangi visko tiksliai nebeprisimena, patvirtino savo pagarsintus ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir papildomai parodė, kad į sieną K. M. T. (U.) pastūmė iš priekio ir jis stuktelėjo nugarą. Pastūmė prie matematikos kabineto, paskui leidžiantis laiptais (2 t., 44 b. l.); liudytojo M. P. parodymai, kai jis teismo posėdžio metu nurodė nelabai atsimenantis įvykio, tačiau nurodė anksčiau geriau atsiminęs, ir patvirtino jo pagarsintus 2013 m, teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kai jis buvo nurodęs, kad K. M. paėmė T. (U.) už drabužių apykaklės ir du kartus trenkė į sieną. Viskas vyko tualete prie sienos, trenkė du kartus, tikrai matė, kad buvo trenkta (2 t., 52-53 b. l.); liudytojos A. L. parodymai, kai ji teismo posėdžio metu parodė, kad šis įvykis jai buvo nemalonus, todėl nenori jo prisiminti, tačiau pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtino (2 t., 53-54 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė liudytoja A. L. parodė, kad vyras iš tualeto už rankos ištempė jos klasioką T. U.. Vyriškis T. (U.) pastūmė koridoriuje į sieną, stūmė du kartus, ir suėmęs jį už apykaklės nusivedė laiptais žemyn. Ji buvo labai išsigandusi, nes T. (U.) stūmė labai stipriai (1 t., 49-50 b. l.); liudytojo G. M. parodymai, kai jis parodė, kad iš tualeto K. M. išsivedė T. (U.), jis jį buvo paėmęs už apykaklės iš nugaros pusės, iš tualeto T. ištraukė jėga, vėliau T. tempė ir gal netyčia atsitrenkė į sieną. Pagarsinus ankstesnius jo parodymus, juos patvirtino (2 t., 54 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad vyriškiui nuėjus į tualetą, paskui tas vyras T. U. už rūbų ištempė iš tualeto ir nusitempė link laiptų, o kai priėjo prie laiptų, vyras T.stūmė į sieną, į kurią jis atsitrenkė ir, laikydamas jį už rūbų bei prispaudęs prie sienos, nutempė laiptais žemyn (1 t., 55-56 b. l.); ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsinti liudytojos S. V. parodymai, kai ji parodė, kad jai pasikvietus T. U. į savo kabinetą ir paprašius, kad jis paaiškintų, kas nutiko, jis paaiškino, kad vyriškis juos atsivijo iki pat mokyklos ir trečiame mokyklos aukšte, tualete, mušė jį (1 t., 36, 37-38 b. l.); apylinkės teismo posėdžio metu duoti eksperto E. Daujoto parodymai, kai jis parodė, kad specialisto išvada buvo pateikta pagal medicininius dokumentus ir apžiūrą. Patvirtino, jog sužalojimas padarytas 2012-10-01 ir sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., 65-66 b. l.); specialisto išvada Nr. G 190/12(13), iš kurios turinio matyti, kad T. U. buvo nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas padarytas vieno kontakto su kietu buku daiktu metu. Nukentėjusysis 2012-10-02, 19.00 val., buvo apžiūrėtas Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, apžiūros metu nustatyta, kad yra skausmingumas kairėje krūtinės ląstos pusėje, ties šonkaulių lanku. Diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas (1 t., 18 b. l.).
Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, jo mažamečio nukentėjusiojo T. U. atžvilgiu naudoti smurtiniai veiksmai – T. U. suėmimas abiem rankomis už pažastų, jo pakėlimas nuo žemės ir du kartus trenkimas nugara į sieną tualete, bei jo trenkimas du kartus į sieną koridoriuje, kas nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą – įrodyti.
Remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis K. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir K. M. išteisinti, kaip to prašo nuteistasis, nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas skunde daug dėmesio skiria nepilnamečių liudytojų duotų parodymų analizei ir jų nesutapimui, teigdamas, kad jie yra prieštaringi, todėl nepatikimi ir jais remtis grindžiant jo kaltę negalima. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, su tokiu nuteistojo nepilnamečių liudytojų duotų parodymų vertinimu nesutinka. Atsakant į tokius nuteistojo teiginius, pirmiausia pažymima tai, kad mažamečių liudytojų, kurių parodymus apeliantas kritikuoja, parodymai, esminėse detalėse sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, yra logiški ir atitinkantys kitų liudytojų – nukentėjusiojo įstatyminio atstovo V. U. parodymus (2 t., 18-19 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pagarsintus liudytojos S. V. parodymus (1 t., 36, 37-38 b. l.); eksperto E. Daujoto parodymus (2 t., 65-66 b. l.), bei specialisto išvadą Nr. G 190/12(13) (1 t., 18 b. l.). Taigi visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą. Antra, mažamečiai liudytojai, kurių parodymus apeliantas ginčija, šiuo metu yra 12-13 metų amžiaus, taigi nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų metu – 2012 m. spalio 1 d., jie atitinkamai buvo 10-11 metų amžiaus. Todėl sutiktina su apylinkės teismo vertinimu, kad mažamečių vaikų atmintis yra besiformuojanti, o mažamečiai vaikai buvo apklausti, kai kurie, net tris kartus, laikotarpis tarp apklausų ganėtinai ilgas, be to, daug įvykių gali priversti vaikus pamiršti tam tikras vykusio įvykio detales. Aplinkybę, kad aptariami mažamečiai liudytojai galėjo nesąmoningai pamiršti tam tikras įvykusio įvykio aplinkybes, ar jas skirtingų stadijų metu aiškinti skirtingai, patvirtina ir tai, kad apylinkės teismo teisiamojo posėdžių metu vaikai parodė ir tai, kad nenori prisiminti įvykusio įvykio, kuris jiems yra nemalonus, tačiau esmę, jog matė, kaip K. M. trenkė T. U. nugara į sieną, patvirtino visi nurodyti vaikai. Todėl teismas neturi jokio pagrindo nesiremti šiais liudytojų parodymais, ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo K. M. teiginiais. Dėl to apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo ginčijamais nepilnamečių liudytojų parodymais, nes juos atitinka kitų liudytojų paaiškinimai, bei rašytinė bylos medžiaga, o ir jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad visi jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi visiems jiems be jokios priežasties apkaltinti K. M. tariamai nesamų veiksmų padarymu, tai, kaip minėta, be jų parodymų patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad visos esminės nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas nepagrįstai, net nenustatęs BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymio - sveikatos sutrikdymo, pripažino jį kaltu, nes specialisto išvados Nr. G 109/12(13) 4 p. išdėstyta lakoniška išvada, kad sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, neatitinka taisyklių (kuriose nurodyti sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininiai kriterijai ir kuriomis privalo vadovautis teismo medicinos specialistas, pateikdamas specialisto išvadą) reikalavimų. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 190/12(13) turinio matyti, kad T. U. buvo nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, o tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas padarytas vieno kontakto su kietu buku daiktu metu. Nukentėjusysis 2012-10-02, 19.00 val., buvo apžiūrėtas Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, apžiūros metu nustatyta, kad yra skausmingumas kairėje krūtinės ląstos pusėje, ties šonkaulių lanku. Diagnozuotas krūtinės ląstos sumušimas (1 t., 18 b. l.). Taigi, nors objektyvių sužalojimų požymių specialistui apžiūrint T. U. nenustatyta, tačiau iš duotų paaiškinimų ir medicininių dokumentų specialistui pakako duomenų pateikti išvadą, jog nukentėjusiajam T. U. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Tai, kad specialisto išvada buvo pateikta pagal medicininius dokumentus ir apžiūrą, apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas E. Daujotas, ir papildomai parodė, kad medicininiai dokumentai neprieštarauja apžiūros metu nustatytoms aplinkybėms. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo netikėti specialisto išvada Nr. G 109/12(13) ir ja nustatytu T. U. sveikatos sutrikdymo laipsniu.
Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo K. M. veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, ir atmesti iš nuteistojo priteistus civilinius ieškinius, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo K. M. apeliacinis skundas – atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.