Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo arba pakeitimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. S5-34630 informavo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų buvo sustabdytas automobilis VW Passat, kurį būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas) vairavo ne tarnybos metu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Akmenė) prokuroro padėjėjas R. J.. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. P-915 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ buvo sudaryta komisija pareiškėjo galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – Komisija). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į gautus duomenis apie tai, kad dėl pareiškėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48238-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį, 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. P-927 sustabdė pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje. 2018 m. sausio 16 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. 17.9-780 (toliau – Pranešimas) pareiškėjas buvo informuotas, kad yra įtariamas galimai padaręs tarnybinį nusižengimą, nes yra gauta duomenų, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus ir tokiais savo veiksmais galimai diskreditavo Lietuvos Respublikos prokuratūros autoritetą. Pareiškėjas 2018 m. sausio 16 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodo, kad toks padarytas nusižengimas yra vienkartinis ir nėra susijęs su tarnyba, be to, prie tokio nusižengimo padarymo prisidėjo ir asmeninės (šeimyninės) aplinkybės.

Atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą, Komisija 2018 m. vasario 15 d. surašė išvadą Nr. 17.9-2315 „Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjo R. J. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada), kurioje konstatavo, kad teismas nuosprendžiu pripažino, kad R. J. vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau nei 1,5 promilės alkoholio ir jo veikla kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį. Taip pat nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, jog padarytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, todėl tokiu savo poelgiu pareiškėjas sumenkino Lietuvos Respublikos prokuratūros įvaizdį bei sumažino pasitikėjimą ja. Išvadoje, įvertinus pareiškėjo asmenybę bei tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, siūloma skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Skundžiamu Įsakymu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras sutiko su pareiškėjo veikos kvalifikavimu, tačiau siūlomai skirti tarnybinei nuobaudai nepritarė ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos – teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnis nustato, kad tarnybinėn atsakomybėn valstybės tarnautojai traukiami už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio nusižengimo definicija įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje. Pagal minėtą teisės normą tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Taigi valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (29 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos buvo paskirta už šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, nustatyto Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte, padarymą.

Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktų, susijusių su pareiškėjo R. J. atliktais veiksmais, t. y. kad jis ne tarnybos metu 2017 m. rugsėjo 18 d. apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį VW Passat, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas). Pareiškėjas, neginčydamas padaryto tarnybinio nusižengimo, tvirtina, kad paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos yra per griežta, o jo padaryta veika negali būti vertinama kaip tarnybinis nusižengimas, nes nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalis apibrėžia šiurkštaus tarnybinio nusižengimo sąvoką. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Šiurkščiu pažeidimu laikoma buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punktas). To paties straipsnio 6 dalies 10 punkte nurodyta, kad šiurkščiu pažeidimu taip pat laikomi kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams.

Skundžiamame Įsakyme atsakovė nurodo, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ 14 punktą bei įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje.

Teismas pažymi, kad Išvadoje, kuri yra neatsiejama skundžiamo Įsakymo dalis, tiek skundžiamame Įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas ne tarnybos metu vairavo automobilį, būdamas neblaivus (2,62 prom. girtumas), suvokdamas ir suprasdamas pavojingą šių savo veiksmų pobūdį ir tokiu būdu sukeldamas grėsmę saugiam eismui ir visuomenei. Taigi, skirdama pačią griežčiausią tarnybinę nuobaudą, atsakovė įvertino tai, kad Akmenės rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-1022/2017 konstatavo, jog R. J. pripažintas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos R. J. (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis). Sutiktina su atsakove, kad pareiškėjas ne tik padarė tarnybinį nusižengimą, bet tuo pačiu įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalyje, todėl savo veiksmais jis pažeidė ir valstybės tarnybos principus, tuo pačiu diskreditavo Lietuvos Respublikos prokuratūros vardą. Valstybės tarnautojo nepaisymas etikos ir moralės taisyklių yra neatsiejamas nuo kenkimo įstaigos, kurioje valstybės tarnautoja tarnauja, autoritetui bei pasitikėjimui ja. Todėl, nors šiuo tarnybiniu nusižengimu pareiškėjas materialių padarinių įstaigos veiklai nesukėlė, tačiau pažemindamas Lietuvos Respublikos prokuratūros vardą, sukėlė pasitikėjimą minėtos teisėsaugos institucijos, kurios viena svarbiausių iš funkcijų yra padėti užtikrinti teisėtumą ir vykdyti teismui teisingumą, griaunančias pasekmes.

Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimas padarytas ne tarnybos metu, nebuvo pašalinių asmenų, galėjusių betarpiškai stebėti pažeidimo padarymą, kas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios galėtų būti įvertintos kaip akivaizdžiai įžeidžiančios žmogaus orumą ar diskredituojančios valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos autoritetą. Teismas, vertindamas šį argumentą, akcentuoja, kad pareiškėjas – valstybės tarnautojas ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Pažymėtina, jog valstybės tarnautojo veiksmų vertinimui etikos požiūriu nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas. Remiantis anksčiau minėtais įrodymais, tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kasmetinių atostogų metu pareiškėjas neblaivus vairuodamas transporto priemonę, neabejotinai padarė tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 7 punkte. Pažymėtina, jog iš esmės ir pats pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčija.

Valstybės tarnautojams inter alia pavestos labai svarbios funkcijos. Akivaizdu, kad valstybė ir visuomenė turi teisėtų lūkesčių, kad valstybės tarnautojai sąžiningai atliks jiems pavestas funkcijas, nepiktnaudžiaus tarnyba, kad jų elgesys tarnyboje ir už jos ribų bus nepriekaištingas. Taigi anksčiau išvardytų teisės aktų reikalavimų kontekste bei vertinant visuomenės požiūriu ginčo situaciją, kai valstybės tarnautojas, nors ir savo kasmetinių atostogų metu, išgėręs pasirodo viešoje vietoje (o nagrinėjamu atveju – vairavo transporto priemonę) akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa valstybės tarnybos sistema ir ją kompromituoja. Valstybės tarnautojus jų statutas įpareigoja ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą valstybės tarnybos sistemą bei įpareigoja privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir valstybės tarnautojo reputacija. Nagrinėjamu atveju tokie pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš valstybės tarnautojų, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į valstybės tarnybą ir jos tarnautojus.

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo veiksmus, darytina išvada, kad atsakovė įrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir pagrįstai skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, kadangi kitu atveju tokį nusižengimą padariusiam valstybės tarnautojui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai išvengti atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad atsakovė įvertino tai, kad pareiškėjo pateikti argumentai apie jo paties ir sūnaus sveikatos būklę, taip pat sunkią šeimos turtinę padėtį, nėra laikomos lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis Valstybės tarnybos įstatymo 30¹ straipsnio prasme, ir teismas su tokiu vertinimu sutinka. Tas pats pasakytina ir apie kitus pareiškėjo teiginius, kad prokuroro padėjėju jis dirbo beveik 13 metų, per visą tarnybos laikotarpį jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo. Visos minėtos aplinkybės, skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo įvertintos tinkamai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, taip pat nėra pagrindo švelninti paskirtą tarnybinę nuobaudą.

Šiame kontekste paminėtina, kad šalys išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atmetus pirmąjį skundo reikalavimą, teismas netenkina ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovę grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas bei priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.