- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-14
- Bylos Nr.
- A-575-1630-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00427-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- S. S., atstovaujamos J. S., S. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S., atstovaujamos J. S., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3450, kuriuo pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 14 d. prašymas (registracijos Nr. ATP-11686) buvo grąžintas nenagrinėtas, ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai pagal minėtą jos prašymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad pateikė Klaipėdos VGTPT prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą paruošiant procesinius dokumentus ir atstovaujant administracinėje byloje dėl priskaičiuotos, tačiau neišmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos išreikalavimo. Taip pat paaiškino, jog dėl interesų konflikto prašė nušalinti Tarnybos direktorių R. V. nuo jos prašymo nagrinėjimo. Pabrėžė, kad prašymas buvo užpildytas pagal specialią formą, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, ir iki šiol analogiškai užpildyti prašymai buvo nagrinėjami, tačiau Tarnybos direktorius nenusišalino ir Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3450 pareiškėjos prašymą paliko nenagrinėtu. Atkreipė dėmesį, jog prašymo nagrinėjimo tvarka bei Tarnybos veiksmai griežtai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ), todėl Tarnyba privalėjo vadovautis šiuo įstatymu nagrinėdama pareiškėjos prašymą. Be to, nurodė, kad asmens teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisę ginti pažeistas teises ir interesus garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Tvirtino, kad minėtas Klaipėdos VGTPT raštas pažeidžia jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (b. l. 43–44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjos prašymas suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl procesinių dokumentų paruošimo ir atstovavimo administracinėje byloje dėl neišmokėtos nedarbo išmokos. Tačiau Tarnyba skundžiamu 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3450 informavo pareiškėją, kad jos prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi jame pareiškėja nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Paaiškino, kad Tarnyba kartu su skundžiamu aktu grąžino pareiškėjai jos prašymo originalą su pateiktais priedais. Taip pat pabrėžė, kad pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš valstybės registrų, kitų fizinių ir juridinių asmenų jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą asmens duomenys gali būti tvarkomi, kai įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Tačiau, remiantis ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalimi, duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, kad neturėdama pareiškėjos sutikimo tvarkyti jos asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl pagrįstai nenagrinėjo prašymo ir jį grąžino pareiškėjai. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjai privalo į prašyme suformuluotus klausimus atsakyti aiškiai; jeigu prašymo formoje yra nurodyti atsakymų variantai, remtis jais, o ne teikti savo atsakymo variantą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d sprendimu (b. l. 65–71) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Teismas nurodė, kad tiek Klaipėdos VGTPT, tiek pareiškėja buvo tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau nei Klaipėdos VGTPT atstovas, nei pareiškėja į teismo posėdį neatvyko. Kita vertus, Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jos atstovui. Tuo tarpu 2013 m. vasario 6 d. teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, motyvuojant tuo, jog jos atstovas J. S. gydosi ligoninėje, o ji 2013 m. vasario 6 d. taip pat susirgo ir gydėsi ligoninėse. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą pareiškėjos prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kadangi pareiškėja jo nepagrindė jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta atstovavimo sutartis tarp pareiškėjos S. S. ir J. S., todėl nėra teisinio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą dėl pastarojo ligos (ABTĮ 49–50 str.), o dėl savo ligos pareiškėja iki teismo posėdžio pradžios nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Taigi iš pareiškėjos 2013 m. vasario 6 d. teismui pateikto prašymo visiškai neaišku, iš kur pareiškėja žinojo, kad teismo posėdžio metu ji sirgs. Be to, pareiškėja savo prašyme nurodė, kad savęs byloje neatstovaus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 14 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo procesinių dokumentų paruošimui ir atstovavimui administracinėje byloje dėl neišmokėtos nedarbo išmokos priteisimo. Šiame prašyme, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), grafoje dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, nurodyti du atsakymo variantai – „sutinku“ arba „nesutinku“. Tuo tarpu pareiškėja, pildydama minėtą grafą, nurodė: „nesutinku“. Taigi, pareiškėjos įrašas leidžia daryti išvadą, kad ji nesutiko, jog jos asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Be to, pareiškėja dėl interesų konflikto prašė nušalinti Klaipėdos VGTPT direktorių nuo minėto prašymo nagrinėjimo. Tačiau Tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3450 nurodė, kad, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 25 straipsniu, nenusišalina nuo pareiškėjos S. S. prašymo nagrinėjimo, nes nėra nusišalinimo pagrindų, numatytų minėtame įstatyme. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad VAĮ 25 straipsnio, nustatančio viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką, 1 dalyje numatyta, jog pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu: 1) pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas yra asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, artimasis giminaitis (kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse), svainis ar sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę; 2) tarp pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai; 3) pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialaus viešojo administravimo subjekto vadovas. Įvertinęs nurodą teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad šiuo atveju Tarnybos direktoriui nebuvo teisinio pagrindo nusišalinti nuo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai nagrinėjimo, nes pareiškėjos nurodytos priežastys grindžiamos subjektyviu jos vertinimu, o ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, objektyvių priežasčių, dėl kurių Tarnybos direktorius turėjo nusišalinti nuo pareiškimo nagrinėjimo, nenustatė ir teismas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo palikimo nenagrinėtu pagrįstumo ir teisėtumo, teismas atkreipė dėmesį, kad ADTAĮ reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; be to, nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 str. 2 d.). Asmens duomenų tvarkymas yra laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka minėtame įstatyme įtvirtintas nuostatas. ADTAĮ 2 straipsnio, įtvirtinančio pagrindines šio įstatymo sąvokas, 1 dalyje pateikta asmens duomenų definicija, pagal kurią asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Minėto straipsnio 4 dalis apibrėžia duomenų tvarkymo sąvoką, pagal kurią duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. Tuo tarpu ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Atitinkamai ypatingi asmens duomenys apibrėžiami kaip duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą (ADTAĮ 2 str. 8 d.). Akcentavo, kad ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas: 1) duomenų subjektas duoda sutikimą; 2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad šiuo atveju reikia įvertinti, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, jog Klaipėdos VGTPT negali tvarkyti pareiškėjos S. S. asmens duomenų ir atlikti imperatyvią pareigą patikrinti, ar pareiškėja turi teisę į antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį Tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti Tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Teismas pažymėjo, kad realizuodama minėtą teisę ir aiškindamasi nurodytas aplinkybes, Tarnyba, vadovaudamasi nurodytomis VGTPĮ ir ADTAĮ nuostatomis, gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį. Be to, nurodė, jog VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 2 ir 4 p.). Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama VGTPĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. VGTPĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas tarnybų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal įstatymą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant šio įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos tipinės prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos grafa, numatanti, jog asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalimi, kaip duomenų subjektas yra supažindinamas su jo teise pasirinkti sutinka ar nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Taigi šioje grafoje nurodytas valios pareiškimas atitinka ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja S. S., pildydama prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį savo nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „nesutinku“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad duomenų subjektui (šiuo atveju pareiškėjai) nesutikus dėl asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jos asmens duomenis ir atlikti veiksmus, numatytus VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje, renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjos prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Pabrėžė, kad pareiškėjos kartu su prašymu pateikta Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Tuo tarpu VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atmetimo gali būti teisingas tik tuo atveju, kai visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjami visi faktiniai duomenys, kurie daro įtaką tokio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju išlieka piktnaudžiavimo įstatymų leidėjo suteikta teise (teise gauti antrinę teisinę pagalbą) tikimybė, o tai nesuderinama su antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtimi. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju Klaipėdos VGTPT, nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas, o aptartas teisinis reglamentavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjai minėtame prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjos prašymą nenagrinėtą.
Teismas taip pat akcentavo, kad konstatavus, jog Klaipėdos VGTPT skundžiamu raštu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai pagal jos 2012 m. rugsėjo 14 d. pateiktą prašymą, nes faktinė ir teisinė padėtis teismo sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.
Vertindamas pareiškėjos prašymą priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Taigi įstatymų leidėjas numato galimybę proceso šaliai atlyginti turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jos naudai, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas netenkintas, todėl jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
III.
Pareiškėja S. S., atstovaujama J. S., pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.
Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, visapusiškai neištyrė bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Teigia, jog teismas pažeidė pareiškėjos teisę į gynybą ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nurodo, jog pati pareiškėja neturi kompetencijos vesti bylas teismuose, o jos teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra nuolat pažeidžiama suinteresuotos Tarnybos. Paaiškina, kad savo teisę kreiptis į teismą pareiškėja gali įgyvendinti tik per įgaliotą atstovą – J. S., kuris nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 18 d. sirgo, o 2013 m. vasario 21 d. buvo suimtas. Pareiškėja taip pat pateikė papildomus dokumentus – pavedimo sutarties ir išrašų iš medicininių dokumentų kopijas (b. l. 75–79).
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–84) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą nepakeistą.
Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi teismas visapusiškai ir išsamiai pasisakė dėl pareiškėjos skundo reikalavimų bei motyvų, o pareiškėja nepateikia jokių argumentų dėl šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teigia, kad subjektyvi pareiškėjos nuomonė ir nesutikimas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nepaneigia teismo padarytų išvadų. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ nuostatos nenumato, jog administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Be to, nurodo, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3450, kuriuo pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 14 d. prašymas (registracijos Nr. ATP-11686), nustačius, jog ji nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, buvo grąžintas pareiškėjai nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vertinant minėto Klaipėdos VGTPT sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja VGTPĮ 18 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Atitinkamai VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas numato, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, be kita ko, turi būti nurodyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai. Tuo tarpu, remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalimi, tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.
Šios bylos kontekste taip pat aktualus ir taikytinas ADTAĮ, kurio 2 straipsnyje pateikiamos nagrinėjamam ginčui aktualios sąvokos: asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (ADTAĮ 2 str. 1 d.); duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (ADTAĮ 2 str. 4 d.); sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią (ADTAĮ 2 str. 12 d.). Be to, ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą (ADTAĮ 5 str. 1 d. 1 p.); įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys (ADTAĮ 5 str. 1 d. 5 p.); reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p.). Pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą, draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas duoda sutikimą. Nagrinėjamu atveju aktuali ir šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Duomenų subjektas rašytinį pranešimą apie nesutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo pateikia duomenų valdytojui asmeniškai, paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis. Jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus.
Taigi, nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog tarnyba, gavusi fizinio asmens prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti, ar jis atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Tam tarnybai reikia ADTAĮ prasme tvarkyti asmens duomenis. Tačiau, nors VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalies ir ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatos numato galimybę tarnybai sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimui reikalingą informaciją gauti iš valstybės registrų, fizinių ar juridinių asmenų, ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalis teisinės pagalbos prašančiam asmeniui suteikia teisę išreikšti savo nesutikimą dėl tokio jo asmens duomenų tvarkymo. Prašančiam suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui aiškiai išreiškus savo nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, tarnyba negali priimti sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo, nes neturi ir negali įvertinti šio klausimo išsprendimui reikalingų duomenų, negali įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-833/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pabrėžtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo minėta teise nesutikti, jog jos asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, ką ji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė pildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą ir grafoje dėl sutikimo, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, nurodydama „nesutinku“ (b. l. 45−49), taip atimdama galimybę Tarnybai vertinti jos pateiktą prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, vykdyti imperatyvią pareigą įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą. Atitinkamai Tarnyba šiuo atveju neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagrįstai paliko jį nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjai prašyme nurodžius, jog ji nesutinka, kad jos duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 14 d. prašymą, nes, kaip minėta, tokiu nesutikimu pareiškėja užkirto kelią Tarnybai priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.
Pasisakydama dėl aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netenkino pareiškėjos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant pareiškėjai bei jos atstovui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Tuo tarpu iš byloje esančių teismo šaukimų administracinėje byloje grąžinamųjų dalių (b. l. 60–61) matyti, kad nagrinėjamos bylos proceso dalyviai buvo asmeniškai ir pasirašytinai informuoti apie pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 13 d. posėdžio laiką ir vietą, t. y. apie teismo posėdį jiems buvo tinkamai pranešta. Tačiau į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, todėl Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 63) nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nors pareiškėja 2013 m. vasario 6 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, argumentuodama tuo, jog jos atstovas J. S. gydosi ligoninėje, o ji 2013 m. vasario 6 d. taip pat susirgo ir gydėsi ligoninėse, pažymėtina, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, todėl teismas objektyviai negalėjo jų įvertinti ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atmetė šį pareiškėjos prašymą.
Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos S. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Pareiškėjos S. S., atstovaujamos J. S., apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.