- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-22
- Bylos Nr.
- I-587-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02163-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas M. D. (toliau – ir M. D., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 2).
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. skunde nurodė, kad nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. bausmę atliko bendrabutyje Nr. 2, 1 lokaliniame sektoriuje, kurio patalpos buvo avarinės būklės, langai nesandarūs, rėmai kiauri, grindys išlūžusios, tinkas ištrupėjęs. Gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, netinkama temperatūra, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis. Sanitariniuose mazguose buvo per žemos sienelės, neužtikrinamas privatumas. Nuo 2018 m. gegužės 31 d. perkeltas į 5 lokalinį sektorių, kur pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose 3,6 kv. m minimali norma. Dušai buvo įrengti miegamosiose patalpose, todėl ten buvo drėgna. Nuteistieji visą laiką buvo laikomi užrakinti kamerų tipo patalpose ir iš jų išleidžiami tik 3 valandoms per parą. Per tą laiką reikia spėti pasivaikščioti, pasigaminti valgyti, susitvarkyti patalpas, nueiti į mokslus. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 10-15) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. atliko bausmę Alytaus PN 5 būrio 4 miegamajame, nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. – 12 būrio 1 miegamajame. Pareiškėjui esant Alytaus PN tekdavo 3,74 kv. m ploto ir daugiau. Alytaus PN užtikrina higienos normų reikalavimus atitinkančią temperatūrą bei apšvietimą. Patalpos vėdinamos per langus. Patalpas valosi patys kaliniai. Sanitariniai mazgai yra atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis. 2 bendrabutis yra neavarinis, o tik blogos būklės. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, nuo 2018 m. gegužės 31 d. buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę kasdien nuo 13.30 val. iki 16.30 val. išeiti pasivaikščioti. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, dalyje paliekamas nenagrinėtas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pastatas yra avarinės būklės, patalpų langai išpuvę, rėmai kiauri.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie blogą statinio būklę. Tačiau pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo laikotarpiu, tačiau pažymėjo, kad užtikrina, jog bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra šiltuoju metų laiku būtų 18 °C – 28 °C, šaltuoju metų laiku 18 °C – 22 °C. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai prastas.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai yra atskiri nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis. Tai patvirtina ir į bylą pateikta sanitarinio mazgo fotonuotrauka (b. l. 27). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.
Dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. buvo paskirtas į 12 būrį (5 lokalinis sektorius), 1 miegamąjį (gyvenamosios patalpos įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus), kurio plotas 34,75 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,86 kv. m (34,75/9) ploto (b. l. 11, 17, 19).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 1 miegamasis yra ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo, bet įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamosios patalpos buvo įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus (yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), teismas vertina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikytinas Taisyklių 11¹.2 punktas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad miegamuosiuose buvo įrengti dušai, dėl ko kaupėsi drėgmė.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad miegamuosiuose nėra įrengta dušo patalpų, nuteistieji išleidžiami maudytis iš miegamųjų į atskirą dušo patalpą, esančią būryje. Tačiau iš pateiktų į bylą 12 būrio 1 miegamojo patalpų fotonuotraukų matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengtas dušas (b. l. 45). Kita vertus, kaip jau buvo minėta Alytaus PN gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. visą laiką buvo užrakintas ir išeiti iš kameros galėjo tik 3 valandas per parą. Per tą laiką turėjo spėti pasidaryti valgyti, pasportuoti, išsiskalbti, pasivaikščioti.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administraciniame teisme Panevėžio rūmuose išnagrinėta administracinė byla Nr. I-588-739/2019 pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikant pareiškėją užrakintą 21 val. per parą ir išleidžiant tik 3 val. pasivaikščioti, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. Minėtoje byloje priimtu teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimu buvo pripažinta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose buvo pažeista, o reikalavimas dėl žalos atlyginimo pinigais buvo atmestas.
Pagal ABTĮ 105 straipsnio 4 punktą, teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes – buvo laikomas užrakintas 21 val. per parą ir išleidžiamas pasivaikščioti tik 3 val. ir iš to kylančią neturtinę žalą, pareiškėjo skundas dėl laikymo užrakintu 21 val. per parą ir išleidimo pasivaikščioti tik 3 val. bei iš to kylančios neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. paliekamas nenagrinėtas.
Nagrinėjamoje byloje skundo dalyje dėl laikymo užrakintu 21 val. per parą aktualūs yra laikotarpiai nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 13 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.
BVK 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 p.), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 p.). Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė (b. l. 12) nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas, turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti tris valandas dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val., kuomet galėjo laisvai judėti viso 5 lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlės, laisvalaikio kambarys, kiemas, sportas kieme, naudojimasis skalbykle ir t.t.), t. y. nuteistieji nuo 13.30 val. iki 16.30 val. turėjo ir pasivaikščioti gryname ore, ir pasinaudoti laisvalaikio kambariu, virtuvėle, skalbykle ir pan. Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkė, patvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 (b. l. 21-22) patvirtina, kad nuteistiesiems, esantiems 5 lokaliniame sektoriuje, nuo 9.30 val. iki 12.30 val. yra numatytas laikas pasivaikščiojimui, o nuo 12 val. iki 14 val., nuo 16 val. iki 17 val. bei nuo 22.05 val. iki 22.30 val. numatytas laisvas laikas kameroje. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu galiojusio Alytaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 1-106 (panaikintas Alytaus PN 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-294) 1.1.5 punkte nustatyta, kad 5 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos rakinamos nuo 17 val. iki 7 val. Atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73² punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje numatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla. Priešingai, pagal aukščiau paminėtą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintą 5 lokaliniame sektoriuje esančių nuteistųjų dienotvarkę, jų laisvalaikis numatytas kameroje.
BVK 103 straipsnis numato nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. BVK 73, 74 ir 75 straipsniai reglamentuoja pasivaikščiojimų gryname ore trukmę skirtingoms nuteistųjų grupėms. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei. BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.
Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos trys valandos būtent pasivaikščiojimui gryname ore, o naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbykle turėjo būti priskirtas veiklai, kuria užsiimama laisvalaikiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013), todėl, šiai institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013). Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pasinaudoti laisvalaikio kambariu, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan. jis turėjo galimybę tik laiku, skirtu pasivaikščioti. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (atsakovės atstovui nepaneigus aplinkybės, jog pareiškėjas dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimų laiku turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan.), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, į tai, kad nagrinėjamojoje byloje konstatuotas pažeidimas truko tik neilgą laiko tarpą ( tik 16 parų), teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiais nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 13 d. ir nuo 2018 m. rugsėjo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo užrakintu 21 val. per parą ir išleidimo pasivaikščioti tik 3 val., atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d. palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.