Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2015-02-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1-133-369/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-02-26
Bylos Nr.
1-133-369/2015
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-00524-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Ovidijus Ramanauskas
Nukentėjusysis
J. I. D., T. D.
Kaltinamasis
V. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla N-133-369/15Proceso Nr. 1-12-1-00524-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.,1.2.4.8.3. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 26 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ovidijus Ramanauskas,sekretoriaujant Laimai Baniulytei, Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Masiulionytei,advokatams: Benediktui Paulauskui, Inai Navickienei,nukentėjusiesiems: J. I. D., T. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

V. D., a/k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), LR pilietis, rusas, aukštojo išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, gaunantis nedarbingumo pašalpą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 140 str. 2 d.

teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D., 2012-02-09 apie 18.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, sudavė ranka mažamečiui sūnui T. D., gim. (duomenys neskelbtini), vieną smūgį į nugarą ir jam sukėlė fizinį skausmą,

Apklaustas teisme kaltinamasis V. D. kaltės neprisipažino ir paaiškino, kad su žmona J. D. ir sūnumi T., gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Kaltinamasis teigė, kad nuo 2011 metų pablogėjo jo ir žmonos tarpusavio santykiai. Jie faktiškai nebendrauja, neveda bendro ūkio, gyvena atskiruose buto kambariuose. Šiuo metu Vilniaus apylinkės teisme vyksta civilinės bylos nagrinėjimas dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Kaltinamasis nepripažino, kad tarpusavio konflikto su sutuoktine J. D. metu įdrėskė jai ranka bei sudavė sūnui Tomui smūgį ranka į nugarą. Priešingai, kaltinamasis teigė, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, kuri suplėšė jam megztinį. Vengdamas tolesnio konflikto eskalavimo, jis išėjo iš namų pas atskirai gyvenanti sūnų (iš pirmos santuokos).

Apklausta teisme nukentėjusioji J. D. iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie neteisėtus ir nusikalstamus jos sutuoktinio V. D. veiksmus. Ji teigė, kad 2012-02-09 d. vakare jos sutuoktinis į namus sugrįžo neblaivus ir pradėjo kabinėtis, ieškodamas priežasčių konfliktui sukelti. Atėjęs į jos kambarį, kuriame tuo metu buvo ir jų sūnus T., kaltinamasis paėmė televizoriaus kanalų perjungimo pultelį, paslėpė kelnių kišenėje ir išėjo iš kambario. Tada ji su sūnumi išėjo iš kambario į buto koridorių ir prašė kaltinamojo grąžinti paimtą televizoriaus kanalų perjungimo pultą. Žodinio konflikto metu kaltinamasis sugriebė jos ranką ir stipriai suspaudė. Tuo metu ji pajuto fizinį skausmą. Tuo pačiu metu, visiems esant buto koridoriuje, V. D. trenkė ranką sūnui T. į nugarą. Po to kaltinamasis nuėjo į savo kambarį ir nusiramino. Praėjus maždaug valandai, V. D. vėl pradėjo triukšmauti, todėl ji iškvietė policijos pareigūnus.

Apklaustas teisme kaltinamojo sūnus nukentėjusysis T. D. paaiškino, kad 2012-02-09 jo tėtis, kaltinamasis V. D. į namus sugrįžo neblaivus ir ėmė triukšmauti. Tėvui paėmus televizoriaus kanalų perjungimo pultelius, jis su mama išėjo į koridorių ir prašė tėvą juos grąžinti. Tuo metu tėvas sudavė ranką jam per nugarą ir jis pajuto fizinį skausmą. Nukentėjusysis teisme tvirtino, kad konflikto metu tėvas pastūmė ir motiną, kad jis matė jos paraudusią ranką, tačiau tikslių įvykio aplinkybių detalizuoti negalėjo. Po konflikto tėtis nurimo, tačiau po kurio laiko vėl pradėjo triukšmauti, todėl mama ir iškvietė policijos pareigūnus.

Apklaustas teisme kaltinamojo sūnus, liudytojas D. D. paaiškino, kad nematė 2012-02-09 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), galima įvykusio konflikto, nes gyvena atskirai su mama (pirma kaltinamojo žmona). Kiek jam žinoma, santykiai tarp tėvo ir jo antros žmonos (nukentėjusiosios J. D.) yra pašliję, vyksta skyrybų procesas. Liudytojas teisme aiškino, kad, jo nuomone, konfliktų iniciatorė yra tėčio antroji žmona, kurį jį skriaudžia ir visokiais būdais terorizuoja. Kiek jis atsimena, po 2012-02-09 įvykusio konflikto, tėtis išėjo iš savo namų ir atėjo pas jį. Tėtis skundėsi, kad žmona (J. D.) vėl sukėlė konfliktą, jį apstumdė ir iškvietė policiją. Jis pastebėjo, kad tėčiui apdraskytas sprandas, kurį jis sutvarstė. Į medikus tėtis nesikreipė.

Apklaustas teisme nukentėjusiosios sūnus M. D. paaiškino, kad 2012-02-09 jis nebuvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nes gyvena atskirai nuo tėvų. J. D. yra jo mama, o T. D. jo brolis. Kaltinamasis V. D. nėra jo tikras tėvas, jis buvo pastarojo įvaikintas. Liudytojas teisme patvirtino, kad jam žinoma apie pašlijusius santykius tarp jo mamos ir įtėvio, kad pastarasis vartoja alkoholinius gėrimus, skriaudžia jo mamą bei brolį. T. jam pasakojo, kad 2012-02-09 patyrė fizinį smurtą ir nukentėjo nuo tėvo, kaltinamojo V. D.. Tačiau liudytojas pareiškė, kad jam nieko nežinoma apie tai, kad konflikto metu fiziškai būtų nukentėjusi ir jo mama J. D.. Apie tai jam niekas nieko nepasakojo.

Šalies argumentai

Teismui buvo pateikti rašytiniai duomenys, kad 2012-02-09 J. D. su pareiškimu kreipėsi į policija ir nurodė, kad 2012-02-09 d. apie 18.50 val. jos neblaivus sutuoktinis V. D. namuose apstumdė ją ir sūnų T., kuriam 13 metų ir sudavė sūnui kumščiu per nugarą. V. D. nenurimo, triukšmavo visą vakarą ir 22.30 val. ji iškvietė policiją. Tai išgirdęs V. D. išėjo iš namų (t.1 b.l. 9). Užfiksuota, kad 2012-02-09 d 22.41 val. J. D. skambino į policija ir nurodė, kad neblaivus sutuoktinis ją stumdo 13 metų vaiko akivaizdoje ir elgiasi agresyvia (t.1 b.l. 11).

Žemesnės instancijos teismas

Policijos pareigūno V. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad galimai nukentėjusiojo asmens nuo smurto artimoje aplinkoje asmens vardas ir pavardė yra T. D. (13 metų amžiaus), kuriam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes buvo pastumtas ir kuriam buvo suduotas smūgis į nugarą. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad V. D. pastūmė savo sūnų T. D., visą vakarą triukšmavo ir trukdė jam ruošti pamokas (t.1b.l. 14).

2012-02-10 apklausos metu J. D. pareiškė, kad 2012-02-09 d. namuose, apie 18.50 val. jos sutuoktinis V. D. stumdė ją ir sūnų T. bei sudavė sūnui kumščiu į nugarą (t.1 b.l. 16)

2012-02-15 apklausos metu J. D. pareiškė, kad 2012-02-09 d. apie 18.30 val. jai su sūnumi T. būnant namuose, sugrįžo neblaivus sutuoktinis. Siekdamas sukelti konfliktą V. D. pareiškė, kad T. paėmė jo televizoriau distancinio valdymo pultą, ir atėjęs į svetainę pagriebė nuo stalo ir po savo rūbais paslėpė televizijos programų valdymo pultelius. Jai pabandžius juos atimti, V. D. kelis kartus ją ir sūnų nuo savęs pastūmė (atsistūmė nuo savęs) ir tuo metu jai apdraskė kairę ranką. Į teismo medikus ji nesikreipė ir nežada to daryti. Jam išėjus iš kambario ji su sūnumi pasivijo V. D. koridoriuje ir liepė grąžinti paimtus pultus. Tuo metu V. D. tyčia sudavė sūnui T. smūgį į nugarą (t.1 b.l. 17-18). Sūnus jai sakė, kad patyrė skausmą, tačiau vizualiai kažkokių sužalojimų nebuvo matyti.

2013-12-03 apklausos metu J. D. patvirtino, kad 2012-02-09 d. apie 18.30 neblaivus jos sutuoktinis V. D. sugriebė jai už riešo ir įdrėskė ranką bei sudavė kumščiu sūnui T. per nugarą (t.1 b.l. 19-20).

2012-02-14 apklaustas nukentėjusysis T. D. patvirtino, kad 2012-02-09 į namus tėtis V. D. sugrįžo neblaivus ir susibarė su mama. Tėtis apkaltino, kad jis ir mama paėmė jo televizoriaus distancinį pultą, todėl atėjęs į svetainę paėmė jų televizijos įrangos distancinius pultus ir nešėsi į savo kambarį. Jis su mama neleido tėvui išeiti ir buvo sugriebę jį už rankų. Jam apsisukus, pajuto smūgį į nugarą. Kas sudavė, jis nematė, tačiau įsitikinęs kad taip pasielgė tėvas, nes išgirdo kaip mama pasakė „ką tu padarei, užgavai vaiką“. Tuo metu, kai pajuto smūgį, tėtis ir mama buvo jam už nugaros, šalia vienas kito. Tuo pačiu metu jis išgirdo, kaip pulteliai nukrito ant grindų. Po kurio laiko tėvas vėl įsiaudrino, todėl mama iškvietė policiją (b.l. 21-22).

2013-11-13 įvykusios akistatos su tėvu metu nukentėjusysis T. D. pareiškė, kad 2012-02-09 jo tėvas panaudojo jo atžvilgiu smurtą, sudavė vieną smūgį, tačiau jis neprisimena, kur pataikė. Jis nenugriuvo, tačiau pajuto fizinį skausmą. O tėvas garsiai pasakė, taip tau ir reikia. Smūgis buvo suduotas tada, kai jis paėmęs vieną televizijos distancinį pultą jau nusisuko nuo tėvo ir ėjo link savo kambario (b.l. 41-42). Akistatos metu T. D. nurodė, kad jis neatsimena, kad tėvas būtų panaudojęs smurtą mamos J. D. atžvilgiu.

Teismo iniciatyva mažamečiam nukentėjusiajam T. D. paskyrus teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, buvo gauta išvada, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių, protinio išsivystymo lygį bei jam būdingus psichologinius ypatumus, pastarasis galėjo ir gali teisingai suprasti faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir gali apie tai duoti parodymus. Atsižvelgus į laiką, kuris yra praėjęs nuo byloje nagrinėjamų įvykių, taip pat konfliktines situacijos tarp tiriamojo motinos ir kaltinamojo trukmę, bei pobūdį (T. D. yra lojalus motinai, ją visapusiškai palaiko, todėl natūralu, jog motinos reakcijos į tėvą taip pat turi reikšmingos įtakos tam, kaip jis vertina kiekvieno iš tėvų elgesį), rekomenduojama remtis pirminiais T. D. parodymais (2012-02-14) ir jo daugiau nebeapklausinėti (ekspertizės aktas Nr. 103MS-173/2014, t. 2, b. l. 27).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad V. D. nusikalstami veiksmai, mažamečiui sūnui T. D. tyčia suduodant smūgį į nugarą, sudaro LR BK 140 str. 2 d. sudėtį (LR BK 2003-07-04 įstatymo Nr. IX- 1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-13), nes konstatuoto įvykio metu (2012-02-09), nukentėjusysis T. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo sulaukęs 13 metų amžiaus, o būtent tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje mažamečiu yra laikomas asmuo – tiek vyras, tiek moteris, kuriam veikos darymo metu nebuvo suėję 14 metų, o tyčiniai kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis V. D. nepripažino savo kaltės, teigdamas, kad sūnaus nemušė. Jis aiškino, kad J. D. tyčia išprovokavo konfliktą, kurio metu nukentėjo jis pats, o ne J. D. ir jų sūnus T.. Išgirdęs, kad sutuoktinė iškvietė policijos pareigūnus, nenorėdamas, kad būtų sulaikytas ir išgabentas į policijos komisariatą, pasišalino iš buto. Kaltinamasis teigė, kad sutuoktinės veiksmai kviečiant policijos pareigūnus, jos bei sūnaus T. parodymai, kad jis vartoja alkoholį bei smurtauja, yra susiję su J. D. keliamais turtinio pobūdžio reikalavimais Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo.

Priimdamas V. D. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d., teismas vadovaujasi nuosekliais nukentėjusiojo T. D. parodymais, kad tėvas jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Šiuos parodymus jis patvirtino ir akistatos metu su kaltinamuoju V. D.. Nukentėjusiojo T. D. parodymus apie fizinio smurto panaudojimą patvirtino ir jo motina J. D.. Teisme apklaustas T. D. brolis, M. D. patvirtino, kad brolis jam papasakojo, kad tėtis prieš jį smurtavo. Atlikus T. D. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, ekspertai patvirtino, kad nukentėjusysis T. D. galėjo ir gali teisingai suprasti faktines bylai reikšmingas aplinkybes bei apie tai duoti parodymus. Ekspertai rekomendavo teismui vadovautis pirminiais 2012-02-14 parodymais, kuriuose T. D. patvirtino, kad tėvas jo atžvilgiu panaudojo smurtą ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad T. D. patyrė fizinį smurtą patvirtina ir policijos pareigūno V. G. tarnybinis pranešimas. Pagal gautą telefoninį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje buvo nuvykta į įvykio vietą, butą esantį (duomenys neskelbtini). Policijos pareigūnas V. G., rašydamas tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo užfiksavo, kad smurtas buvo panaudotas prieš 13 metų T. D., nurodė, į kurią kūno dalį (nugarą) buvo jam suduota, bei tai, kad smurtavęs asmuo iš buto pasišalino.

V. D. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012-02-09 apie 18.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu stumdydamas nukentėjusiąją sutuoktinę J. D. sugriebė jai už kairės rankos riešo, stipriai suspaudė ir traukdamas jos ranką įdrėskė J. D. kairės plaštakos viršutinę dalį. Šiais veiksmais sukėlė J. D. fizinį skausmą ir padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką (LR BK 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-13).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad šioje dalyje V. D. pateiktas kaltinimas nepasitvirtino. Pirmiausia pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme nepripažino, kad tyčia sužalojo (įdrėskė) sutuoktinės J. D. ranką ir sukėlė jai fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys, kad apie jos atžvilgiu fizinio smurto panaudojimą J. D. neužsiminė ir į butą (pagal gautą telefoninį pranešimą) atvykusiam policijos pareigūnui V. G.. Ši aplinkybė nekonstatuota 2012-02-09 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nukentėjusysis T. D. nieko neminėjo, kad tuo metu (2012-02-09), kai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tėtis prieš jį panaudojo fizinį smurtą, smurtas buvo panaudotas ir jo motinos atžvilgiu. Apklaustas teisme J. D. sūnus M. D. taip pat patvirtino, kad jam nieko nežinoma, kad bute įvykusio konflikto metu nukentėjo ir jo mama – J. D.. 2012-02-09 d. pateiktame pareiškime policijai, bei 2012-02-10 d. apklausoje J. D. neminėjo, kad kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą ir jos atžvilgiu. Tik 2012-02-15 d. apklausoje J. D. pareiškė, kad sutuoktinis, kaltinamasis V. D. kelis kartus ir ją pastūmė bei apdraskė kairę ranką, tačiau į medikus ji nesikreipė ir nežada to daryti. Byloje esančiame 2012-02-15 asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint J. I. D. kairę ranką, jokių sužalojimų, įdrėskimų nematyti (nenustatyta). Įvertinus šias aplinkybes, manytina, kad V. D., vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 p. turi būti išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. (fizinis smurtas Jūratės I. D. atžvilgiu).

Skirdamas V. D. bausmę, teismas atsižvelgia į LR BK 54 str. nuostatas, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes.

V. D. įvykdė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, iš dalies darbingas. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad V. D. konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu bei dabar jis gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, bei dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdžiuose. Priverstinis medicininio pobūdžio priemonių taikymas jam nereikalingas. Akto aprašomojoje dalyje paminėta, kad V. D. konstatuoti somatiniai susirgimai: išeminė širdies liga, pirminė arterinė hipertenzija, širdies ritmo sutrikimas (prieširdžių virpėjimas), širdies funkcijos nepakankamumas, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, cukraligė, jam nustatytas 45% darbingumo lygis, tačiau medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad V. D. būtų gydytas psichiatrų priežiūroje ar stacionare, jam nebuvo diagnozuotas joks psichikos susirgimas. Šiuo metu, klinikoje išreikštų somatinių susirgimų fone, vyrauja tik organiniam (epileptoidiniam) tipui būdingi asmenybės emocijų bei pažintinės veiklos pokyčiai, nesiekiantys išreikštos silpnaprotystės lygio. Teismas nenustatė V. D. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismo nuomone V. D. baustinas LR BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme, tačiau jo atžvilgiu taikytinos LR BK 75 str. nuostatos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR BPK 297-305 str., 307-308 str. 1 d. teismas:

nusprendė:

V. D. a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 2 d. (LR BK 2003-07-04 įstatymo Nr. IX- 1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-13) ir nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taikyti V. D. LR BK 75 str. ir 1 (vieneriems) metams atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią V. D. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Įpareigoti V. D. per jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Paskirti V. D. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti šešių mėnesių laikotarpyje, šio termino pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (LR BK 72² str.).

V. D., vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 2 p., išteisinti pagal LR BK 140 str. 1 d. (LR BK 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi iki 2013-07-13), tyčinis fizinio skausmo sukėlimas J. I. D., nes neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką.

Iš V. D., priteisti nukentėjusiojo T. D. įstatyminei atstovei Jūratei I. D. 115,85 Eur (400 Lt) jos turėtų proceso išlaidų.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo V. D. palikti jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas