Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės ir Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės,

dalyvaujant privačiai kaltintojai, nukentėjusiajai, civilinei ieškovei J. P., jos atstovui advokatui E. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo M. M. ir nukentėjusiosios J. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui M. M. vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kurioje atmestas jo prašymas dėl proceso išlaidų išieškojimo iš J. P., ir jam iš J. P. priteisti 435 eurus proceso išlaidų.

Apeliantės nuomone, M. M. be raštiško UAB „Dormeda“ vadovės leidimo, paskleisdamas informaciją apie UAB „Dormeda“ įkainius ir mokėtiną sumą, pažeidė apskaitos sutvarkymo bei ataskaitų paruošimo 2011 m. liepos 12 d. sutarties Nr. A/11-02 4 punktą.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. M. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 2 d., yra nusikaltimas asmens garbei ir orumui, todėl neturtinė žala privalo būti atlyginta visais atvejais. Apeliantės teigimu, kaltinant ją sunkaus nusikaltimo padarymu, buvo padaryta didelė žala jos kaip verslininkės, ilgametės VU Ekonomikos fakulteto dėstytojos ir buhalterinių paslaugų teikimo specialistės reputacijai, garbei bei orumui, pakirtas pasitikėjimas ja ir jos vadovaujamos įmonės teikiamų paslaugų patikimumu, dėl ko ji neabejotinai prarado ir toliau praranda potencialius klientus. Nurodo, jog M. M. tyčiniai veiksmai bei melagingi teiginiai, sukėlė jai gilius neigiamus išgyvenimus ir didžiulį stresą dėl karjeros ir ateities, dėl ko sušlubavo jos sveikata, ji neteko 60 procentų darbingumo. Apeliantės manymu, šie įrodymai patvirtina, kad dėl M. M. padaryto nusikaltimo sukelto streso ji patyrė neturtinės žalos, kurią įvertina 10 000 eurų ir prašo ją priteisti iš kaltinamojo M. M..

Teismo posėdyje privati kaltintoja, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė ir jos gynėjas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, privačios kaltintojos, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Privati kaltintoja, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. kovo 31 d. nuosprendį, M. M. pripažinti kaltu, padarius BK 154 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Taip pat prašo visiškai tenkinti civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, įpareigoti M. M. pašalinti šmeižiantį atsiliepimą iš visuomenės informavimo priemonės. Išteisintasis skundžia tik nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Dėl privačios kaltintojos, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tačiau saviraiškos laisvė turi, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais (pvz., aptariami vykstantys teisminiai procesai), turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.). Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-3-479/2012). Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Šios teisės įgyvendinimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, pažeidžiant jo garbę ir orumą. Žmogaus garbė ir orumas ginami civilinės, administracinės ir baudžiamosios teisės priemonėmis.

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą, kaip paskutinė ir griežčiausia atsakomybės forma pagal BK 154 straipsnį, gali būti taikoma tik tada, jei paskleisdamas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, asmuo suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši informaciją žemina žmogaus garbę, ir to norėjo, t. y. šią veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, taip pat svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, todėl jai netaikomas tiesos kriterijus. Pagal teismų praktiką dėl pareikštos nuomonės, nors ir pažeidžiančios asmens garbę ir orumą, atsakomybė už šmeižimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nekyla (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-206-303/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę ar ne ir pan.) sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tarp J. P. ir M. M. susiklostė konfliktiški santykiai; o aplinkybę, kad tarp UAB „Euro Saide“ ir UAB „Dormeda“ buvo nesutarimų dėl atsiskaitymų, dokumentų negrąžinimo, patvirtina bylos medžiaga.

Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo M. M. teiginius „aferistė, sukčiaujanti, nesilaiko žodžio“ sieju su jos nesąžiningumu, kuris pasireiškė 2013 m. birželio 3 d. kreditinės PVM sąskaitos – faktūros DOR A Nr.0201301 išrašymu bei buhalterinės apskaitos dokumentų negrąžinimu. Apeliantės teigimu, 2013 m. birželio 3 d. kreditinė PVM sąskaita – faktūra DOR A Nr.0201301 M. M. pirmą kartą buvo pateikta apmokėti tik su 2013 m. liepos 29 d. pakartotine pretenzija, t.y. jau po M. M. 2013 m. liepos 15 d. šmeižiančio atsiliepimo parašymo, todėl teismas nepagrįstai šią sąskaitą vertino kaip sudarančią pagrindą M. M. susidaryti subjektyvią nuomonę apie J. P. elgesį, kaip nesąžiningą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė yra teisi, teigdama, kad 2013 m. birželio 3 d. kreditinė PVM sąskaita – faktūra DOR A Nr.0201301 M. M. pirmą kartą buvo pateikta jau po M. M. 2013 m. liepos 15 d. atsiliepimo parašymo (I t., b.l.85-86). Tačiau, šiuo atveju vertintina aplinkybių visuma, iš kurios, kaip minėta, matyti, kad tarp J. P. ir M. M. susiklostė konfliktiški santykiai gerokai anksčiau, nei M. M. parašė 2013 m. liepos 15 d. atsiliepimą – jau 2015-05-02 M. M., nutraukdamas sutartį su UAB „Dormeda“, pareiškė pretenzijas dėl nesavalaikio buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo; be to nei J. P., nei M. M. neneigė buvus tarp jų ir žodinio pokalbio dėl UAB „Dormeda“ teikiamų paslaugų bendrovei „Euro Saide“. Tai, kad vėliau Vilniaus apygardos teismas pripažino kreditinę 2013 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą – faktūrą DOR A Nr.0201301 5 500 Lt (be PVM), pateiktą apmokėti M. M. kaip nesąžiningą veiksmą, vėlgi tik patvirtina tarp J. P. ir M. M. buvus nesutarimų dėl atsiskaitymų. Atmestinas apeliantės argumentas, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog 2013 m. birželio 3 d. kreditinės PVM sąskaitos – faktūros išrašymas buvo nesąžiningas, nes dėl minėto dokumento jau pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime (Vilniaus apygardos teismo 2014-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2290-392/2014).

Apeliantė taip pat teigia, kad ginčas dėl buhalterinės apskaitos dokumentų grąžinimo su M. M. kilo taip pat po šmeižiančios informacijos apie ją paskelbimo. Tačiau, pažymėtina, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šią aplinkybę, kaip iliustruojančią tarp J. P. ir M. M. susiklosčiusius konfliktiškus santykius, be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-2290-392/2014 matyti, jog UAB „Dormeda“ buvo įpareigota per 20 kalendorinių dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui UAB „Euro Saide“ ieškovo įmonės buhalterinius dokumentus, t.y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad UAB „Dormeda“ nepagrįstai vadovavosi sulaikymo teise, nepagrįstai negrąžino UAB „Euro Saide“ buhalterinių dokumentų. Teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, kad M. M. raštu pareikalavo grąžinti UAB „Euro Saide“ dokumentus tik 2013-07-17 (I t., b.l. 83-84), UAB „Dormeda“ turėjo pareigą juos grąžinti nuo sutarties nutraukimo momento, t.y. nuo 2013-06-02, tačiau, kaip matyti iš aptartų aplinkybių, negrąžino be pagrindo, ir taip pagilino konfliktą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad byloje esantys objektyvūs bylos duomenys aiškiai patvirtina, jog M. M. veikoje buvo visi būtini BK 154 str. 2 d. nusikaltimo požymiai. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nagrinėjamu atveju M. M. frazėse vartojami žodžiai „sukčiaujanti, aferistė, nesilaiko žodžio“ negali būti vertinami atskiriant juos nuo viso straipsnio konteksto vien tik pagal teisinius kriterijus. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. M. frazėse pavartoti žodžiai vertintini kaip išteisintojo nuomonė apie įmonės vadovės, jo supratimu, neteisėtą elgesį jo, kaip kliento atžvilgiu, t. y. šie žodžiai nėra siejami su sukčiavimu, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje. Nustatytos byloje aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją (tarp J. P. ir M. M. buvo kilęs konfliktas dėl UAB „Dormeda“ paslaugų kokybės, pateiktų PVM sąskaitų- faktūrų pagrįstumo, UAB „Euro Saide“ buhalterinės apskaitos dokumentų grąžinimo, nutraukus sutartį) išteisintojo vertinamasis samprotavimas (nuomonė) apie J. P., kaip bendrovės direktorę, parašytas 2013-07-15 interneto tinklalapyje http://www.skundailt.com buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu, kuris leido M. M. susidaryti nuomonę apie J. P. kaip UAB „Dormeda“ direktorę. Tai, kad vėliau ginčai dėl keturių UAB „Dormeda“ išrašytų PVM sąskaitų- faktūrų bendrovei „Euro Saide“ ir dokumentų grąžinimo buvo nagrinėti teisme, ir teismui nustačius, kad ne visos UAB „Dormeda“ išrašytos PVM sąskaitos –faktūros yra pagrįstos bei UAB „Dormeda“ įpareigota grąžinti UAB „Euro Saide“ buhalterinius dokumentus, tik patvirtina iš tiesų buvus dalį nepagrįstų reikalavimų M. M., kaip UAB „Euro Saide“ vadovui, faktą. Dėl šių aplinkybių frazės „sukčiaujanti, aferistė, nesilaiko žodžio“ tėra M. M. vertinamasis samprotavimas apie J. P., jos vadovaujamos įmonės atliekamų paslaugų kokybę, kainų nustatymo ir nuolaidų taikymo klientams įmonėje praktiką.

Teisėjų kolegija sutinka su privačios kaltintojos apeliacinio skundo argumentu, jog M. M. paskelbtos žinios žemina jos garbę ir orumą, tačiau šiuo konkrečiu atveju M. M. neperžengė tų teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų, kurias peržengus būtų taikytina baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, jog ne kiekvienas priešingas teisei elgesys yra vertinamas kaip nusikalstama veika. Kasacinėje praktikoje, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), nuolat akcentuojama, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Taigi apeliantė, manydama, kad jos subjetinės teisės yra pažeistos, gali jas ginti kitais įstatymų nustatytais būdais (pavyzdžiui, civiline teisena).

Tai, kad M. M. be raštiško UAB „Dormeda“ vadovės leidimo, paskleisdamas informaciją apie UAB „Dormeda“ įkainius ir mokėtiną sumą, galimai pažeidė apskaitos sutvarkymo bei ataskaitų paruošimo 2011 m. liepos 12 d. sutarties Nr. A/11-02 4 punktą, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija nepasisako.

Apeliantė teigia, kad M. M. parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklūs, nes jis davė neteisingus parodymus apie teistumą, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia šioje nutartyje jau konstatuotos išvados, kad frazės „sukčiaujanti, aferistė, nesilaiko žodžio“ tėra M. M. vertinamasis samprotavimas, nuomonė apie J. P., kaip įmonės vadovę.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas dėl to, kodėl M. M. parašytos frazės vertintinos kaip nuomonė, kodėl veika nelaikytina tyčine ir kodėl būtent taip vertina byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir nusprendžia M. M. išteisinti, todėl teisėjų kolegija atmeta privačios kaltintojos apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta M. M. tiesioginė tyčia (suvokimas) skleisti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. P., o paskleistos frazės tėra M. M. vertinamasis samprotavimas, nuomonė. Kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją, yra būtinas BK 154 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. M. dėl kaltinimų padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl privačios kaltintojos apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išteisintojo apeliacinio skundo

Išteisintasis skundžia tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prašo ir jam iš J. P. priteisti 435 eurus proceso išlaidų. Apelianto teigimu, tai, kad J. P. yra sumažintas nedarbingumas, nereiškia, kad jos turtinė padėtis yra bloga, be to J. P. yra UAB „Dormeda“ direktorė ir akcininkė.

BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-338/2014). Pažymėtina, jog privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat nuo bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaišto laiko teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinio, teismo posėdžių skaičiaus, parengtų procesinių dokumentų apimties, o taip pat ir turtinės padėties.

Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog BPK 105 str. 6 d. numatyta teismo teisė, bet ne pareiga priteisti visas proceso išlaidas ar jų dalį iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymėtina ir tai, jog byloje nenustatyta, kad privati kaltintoja būtų piktnaudžiavusi procesu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodomų išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, dydį, į M. M. turtinę padėtį (dirbantis), į J. P. sveikatos būklę – darbinga 40 procentų ( I t., b. l. 193), nuo 2015-04-27 iki 2016-02-12 nedirbo (I t., b.l. 187-192), vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai nutarė išteisintojo M. M. prašymo dėl turėtų proceso išlaidų atlyginimo netenkinti.

Atsižvelgtina taip pat į tai, kad M. M. nors ir nepadarydamas veiksmų, kurie būtų vertintini kaip nusikalstami, tačiau pateikdamas vertinimus, kad J. P. yra sukčiaujanti aferistė paskleidė asmens garbę ir orumą žeminančius išvadas, kurias J. P. šiuo konkrečiu atveju vertino kaip nusikalstamus. Tačiau teismui nustačius, kad nebuvo padarytas nusikaltimas, negali būti laikoma, kad nebuvo paskleista asmenį žeminanti informacija ir tokia veika yra teisėta ir pateisinama.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nors tiek privati kaltintoja, tiek išteisintasis prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau atmetus tiek privačios kaltintojos, tiek išteisintojo apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme apeliantams nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios J. P. bei išteisintojo M. M. apeliacinius skundus atmesti.