Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-23 · Administracinė byla Nr. I-4098-1047/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-23
Bylos Nr.
I-4098-1047/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02260-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Beata Martišienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4098-1047/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02260-2019-5 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41; 55.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 23 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. S. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–15), kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) Teisės skyriaus 2019 m. birželio 10 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-3516 „Dėl 2019 m. gegužės 13 d. prašymo“ (toliau – ir 2019 m. birželio 10 d. Raštas); 2) įpareigoti tarnybą įvykdyti pareiškėjo reikalavimus, nurodytus 2019 m. gegužės 13 d. prašyme; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškina, kad 2019 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas Tarnybos parengti sprendimą dėl pripažinimo teisiškai niekiniu Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 (toliau – ir 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas) ir atsakyti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Minėtu Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. Sprendimu Tarnyba pareiškėjui paskyrė teikti antrinę teisinę pagalbą advokatę G. R., kuri neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Ginčo atveju Tarnyba, anot pareiškėjo, neatliko jai priskirtų funkcijų, o tik formaliai atsakė ginčijamu raštu, ignoravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, nenurodė savo faktiško neveikimo akto apskundimo tvarkos. Pareiškėjas nesutinka su 2019 m. birželio 10 d. Raštu, nes Tarnyba pagal VAĮ turi teisę imtis veiksmų, siekdama pašalinti pažeidimus. Be to, 2019 m. birželio 10 d. Rašte nėra atsakyta į visus pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašyme išdėstytus reikalavimus.

Nurodė, kad Tarnybos veiksmai pareiškėjui sukėlė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinio sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau nei nustatyta įstatymuose. Pareiškėjas rašė daugiau kaip 200 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugybės dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo pas vertėją, kuris neturi patento, negalėjo išduoti kasos dokumento, todėl pareiškėjas negali šių išlaidų patvirtinti teisme. Mažiausiais paskaičiavimais turtinė žala siekia 50 Eur, neturtinė žala – 100 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 61–63).

Paaiškina, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 13 d. pateikė Tarnybai laisvos formos prašymą, į kurį Tarnyba atsakė skundžiamu 2019 m. birželio 10 d. Raštu. Tarnybos kompetencija nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, VAĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Ji apima sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, neteikimo, nutraukimo, paskirto advokato pakeitimo ir pan. priėmimą. Funkcijos – pripažinti Tarnybos sprendimą niekiniu – Tarnybai nėra priskirta. Pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo, taigi su juo sutiko.

Dėl advokatės sutarties su Tarnyba, kurioje numatytas teisinės pagalbos teikimas administracinėse bylose, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo skundo, jog advokatė G. R. neturėjo teisės teikti antrinės teisinės pagalbos civilinėse bylose taip pat yra pasisakęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendime administracinėje byloje 1-7305-07/2007. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas advokatų specializacijos nenumato, todėl bet kuris advokatas turi teisę be apribojimų teikti ginamajam teisinę pagalbą tiek civilinėje, tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje byloje ir advokatė G. R. galėjo teikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06. Tokią advokatų teisę patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1278/2008, konstatuodamas, kad bet kuris advokatas turi teisę be apribojimų teikti teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose.

Šalies argumentai

Dėl advokatės G. R. privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis su skundu į teismą, prašydamas pripažinti faktą, kad advokatė G. R. negalėjo teikti teisinių paslaugų Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m. iki 2007 m., nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-3957-561/2017 pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 pareiškėjo skundą atmetė. LVAT minėtoje nutartyje nurodė, jog pareiškėjo skundus dėl tų pačių argumentų, susijusių su neva neteisėtu antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimu, advokatės G. R. neteisėtų veiksmų ir kitų, jau yra nagrinėję administraciniai bei bendrosios kompetencijos teismai, kurie tokius pareiškėjo skundus atmetė. Pareiškėjas, reikšdamas analogiškus skundus ir inicijuodamas naujas bylas dėl tų pačių klausimų, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą nurodė, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju nėra Tarnybos neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus prašymus ir argumentus. Papildomai paaiškino, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra formalus, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jame nėra iš esmės pasisakoma dėl pareiškėjų keliamų reikalavimų. Tarnyba turi teisė pripažinti savo klaidas, panaikinti savo sprendimus. Dėl patirtos žalos paaiškino, kad ją patyrė, nėra advokatas, todėl visko detaliai nežino, bet akivaizdu, kad turėjo kopijavimo išlaidų, spausdinimo, vertimo. Čekių neturi. Žalą kildina iš neteisėto 2019 m. birželio 10 d. Rašto. Tokie neteisėti Tarnybos veiksmai atėmė asmeninį laiką, sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą. Teigia, kad Tarnyba visiškai nesuprato pareiškėjo skundo.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka, su atsiliepimu pateiktas prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant (b. l. 63).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2019 m. birželio 10 d. Rašto, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 pareiškėjui nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir tam paskirta advokatė G. R. (b. l. 22).

VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal VVGTPT sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 22).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 12 d. buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovams VVGTPT ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VVGTPT, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei G. R. dėl VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. S-53-(A(G)-34) panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas minėtame sprendime, įvertinęs pareiškėjo ir advokatės G. R. paaiškinimus, jo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, taip pat pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir prašymų turinį, atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį, padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06 pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad VVGTPT teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas sprendime konstatavo, kad VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos Teisės skyrių su 2019 m. gegužės 13 d. prašymu (b. l. 66–74, teksto rusų kalba vertimas atliktas 2019 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu).

Tarnyba, atsakydama į minėtą prašymą, ginčijamu 2019 m. birželio 10 d. raštu pareiškėjui nurodė, kad Tarnybai nėra suteikta teisė pripažinti savo priimtą sprendimą niekiniu, todėl Tarnyba atsisako tenkinti pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą (b. l. 20).

Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba neteisėtai atsisakė panaikinti savo 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą, neatsakė į visus pareiškėjo reikalavimus ir nenurodė apskundimo tvarkos.

1. Dėl Tarnybos teisės panaikinti savo sprendimus

Pagal Viešojo administravimo įsta­tymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo admi­nistravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir adminis­tracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (šiais aspektais žr. LVAT 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014; 2014 m. ge­gužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą adminis­tracinėje byloje Nr. A602-2104/2012).

LVAT yra ne kartą išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad administracinių aktų priėmi­mo pagrindai yra įtvirtinti įstatyme, toks teisinis reguliavimas, kuris leistų pakeisti (pa­naikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, taip pat turėtų turėti įstatyminį pagrindą. Nesant tokio įstatyme įtvirtinto pagrindo pakeisti (panaikinti) teises suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, bet įtvirtinus tokią galimybę poįstatymi­niu teisės aktu, iš esmės būtų sukurta nauja bendro pobūdžio teisės norma ir tokiu būdu iš esmės pakeistas įstatymo lygmens visuminis teisinis reguliavimas (LVAT 2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 40–48). Taigi teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), sutei­kimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo, ir toks įgaliojimas negali būti įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte (LVAT 2012 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 40–48).

Nagrinėjamoje byloje teismas pritaria Tarnybos pozicijai, kad teisės aktai Tarnybai teisės pačiai panaikinti savo sprendimus nenustato. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo neskundė teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis ir LVAT išaiškinimais, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė panaikinti savo 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą.

2. Dėl atsakymo į visus 2019 m. gegužės 13 d. prašymo reikalavimus

Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba atsakė ne į visus jo reikalavimus, išdėstytus 2019 m. gegužės 13 d. prašyme.

Pažymėtina, kad į bylą pateiktas pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymas yra surašytas lietuvių ir rusų kalba.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia ABTĮ 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010).

Kadangi į bylą nebuvo pateiktas vertimas, teismas 2019 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu vertėja Ingrida Kisieliūtė išvertė pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą.

Teismas, susipažinęs su 2019 m. gegužės 13 d. prašymo turiniu ir 2019 m. birželio 10 d. Raštu, pareiškėjo argumentus dėl neatsakymo į visus reikalavimus, atmeta kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams. Pareiškėjas prašyme suformulavo du reikalavimus – panaikinti Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą ir atsakyti jam teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Tarnyba 2019 m. birželio 10 d. Raštu įgyvendino abu pareiškėjo reikalavimus: pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, jį motyvavo ir argumentavo.

3. Dėl apskundimo tvarkos nenurodymo

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamame 2019 m. birželio 10 d. Rašte nėra nurodyta apskundimo tvarka. Teismas susipažinęs su 2019 m. birželio 10 d. Rašto turiniu sutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas nustatė procedūrinį pažeidimą, tačiau pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju administraciniam teismui būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų ir, nustačius tam tikrus šių reikalavimų pažeidimus, vertinti juos pagal ABTĮ 91 straipsnyje nustatytus kriterijus, t. y. išsiaiškinti, ar nustatyti procedūriniai pažeidimai gali būti laikomi esminiais šio įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Nagrinėjamoje byloje apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė tinkamai ginti savo teises teisme, pareiškiant skundą (ką pareiškėjas ir padarė), todėl teismas konstatuoja procedūrinį pažeidimą, kuris nėra esminis ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą 2019 m. birželio 10 d. Raštą.

4. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad skundžiamas Tarnybos 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių savo turtinės ar neturtinės žalos įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus. Taip pat teismas nenustatė ir priežastinio ryšio, nes pareiškėjo paaiškinimai yra painūs – neaišku, ar pareiškėjas savo turtinę ir neturtinę žalą kildiną iš 2019 m. birželio 10 d. Rašto (kaip teismo posėdyje nurodė pareiškėjas) ar iš kitų savo ir atsakovo santykių (kaip nurodoma skunde – daug metų bylinėjasi, Tarnyba, kaip teigia pareiškėjas, nuolat pažeidžia jo teises). Taigi, nesant būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir įrodytos turtinės ir / ar neturtinės žalos), nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kai nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Beata Martišienė