- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1226/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- DnB NORD bankas
- Trečiasis asmuo
- „Rumsta"
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3295-232/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD bankas ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui R. B. , tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „RUMSTA“, T. B. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo R. B. 600000 EUR (2071680 Lt ekvivalentu) negrąžinto kredito dalį, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007 m. gegužės 5 d. ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „RUMSTA“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-310 (toliau - kreditavimo sutartis), pagal kurią ieškovas iki 2009 m. gruodžio 31 d. suteikė trečiajam asmeniui UAB „RUMSTA“ 3607217,43 EUR kreditą (1 t., 3-12 l.). Kreditavimo sutarties sąlygas keitė 2008 m. liepos 21 d. susitarimu Nr. K-2400-2007-310/1 (1 t., 13-15 l.) ir 2008 m. spalio 28 d. susitarimu Nr. K-2400-2007-310/2 (1 t., 16-19 l.). Taip pat nurodė, jog skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas su atsakovu 2007 m. gegužės 5 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 116-07L, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo UAB „RUMSTA“ neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles ieškovui (1 t., 38-39 l.). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „RUMSTA“ iškėlė bankroto bylą (1 t., 42-44 l.). Teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną BUAB „RUMSTA“ prievolės bankui nebuvo tinkamai įvykdytos. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog reikalavimus reiškė ne BUAB „Rumsta“, o solidariam bendraskoliui - atsakovui, kuris laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti visu savo turtu už BUAB „RUMSTA“ prievolių įvykdymą. Be to, reikalavimus reiškė kitu pagrindu nei BUAB „RUMSTA“ bankroto byloje (1 t., 1-2, 107-109 l.).
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas pateikė BUAB „RUMSTA“ administratoriui kreditorinį reikalavimą 12072799,96 Lt sumai, kylantį iš kreditavimo sutarties, todėl negalėjo reikšti reikalavimų laiduotojui. Pažymėjo, jog atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį buvo visiškai neapibrėžta ir faktiškai neribota, todėl laidavimo sutarties sąlygos dėl atsakovo atsakomybės už BUAB „RUMSTA“ ateityje atsirasiančius skolininko įsipareigojimus prieštaravo bendriesiems sąžiningumo bei protingumo principams bei CK 6.78 straipsnio 1 daliai, todėl laikė minėtą sutartį niekine. Taip pat nurodė, jog ieškovas subjektinę teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų atsakovas, įgis tik po to, kai bankroto byloje liks visiškai ar iš dalies nepatenkintas ieškovo kreditorinis reikalavimas. (1 t., 90-94, 133-135 l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo ieškovui 600000 EUR skolą, 5 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, jog kreditavimo sutartimi trečiajam asmeniui BUAB „RUMSTA“ kreditas buvo suteiktas tiksline paskirtimi, t.y. žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įsigijimui ir mažaaukščių namų statybai minėtuose sklypuose finansuoti. Minėtas nekilnojamasis turtas atsakovo prievolių užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui. Taip pat nustatė, jog trečiojo asmens įkeistas turtas buvo parduotas už 8988000 Lt, ieškovui pervedė 8943000 Lt, iš kurių 8925680,11 Lt nukreipė įsiskolinimui pagal kreditavimo sutartį dengti, likusius 45000 Lt panaudojo administravimo išlaidoms dengti (1 t., 209-229 l.). Todėl skolos likutis sudarė 854764,24 EUR (2951329,97 Lt), nesumokėtas įsipareigojimo mokestis 85,07 EUR (293,73 Lt), nesumokėtos už kreditą palūkanos 44363,90 EUR (153179,67 Lt), nesumokėti delspinigiai 810,37 EUR (2798,03 Lt) – iš viso 900023,58 EUR (3107601,40 Lt). Teismas pažymėjo, jog ieškovas iš laiduotojo prašė priteisti tik dalį skolos, neprašė priteisti kitų mokėjimų. Nors ieškovas pareiškė kreditorinį reikalavimą trečiojo asmens bankroto byloje, tačiau turėjo teisę taip pat reikšti ieškinį laiduotojui. Šalys buvo susitariusios, kad laidavimas galios iki visiško trečiojo asmens prievolių pagal ginčo kreditavimo sutartį įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendimas yra priimtas nevisapusiškai ištyrus ir objektyviai įvertinus visų byloje nurodytų aplinkybių, esančių įrodymų. Teismo išvados padarytos netinkamai išaiškinus ir įvertinus faktines bylos aplinkybes. Laidavimo sutartis yra niekinė, nes yra nepakankamai apibrėžta bei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir principams. Teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus ir nevertino laidavimo sutarties atitikties imperatyvioms teisės aktų normoms. Teismas, vadovaudamasi CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, privalėjo savo iniciatyva pripažinti sandorį niekiniu, nes jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovas sudarydamas laidavimo sutartį nepatikrino apelianto finansinės būklės, nenustatė, ar apeliantas turės galimybes sumokėti 3607217,43 EUR sumą. Laidavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja CK 6.3 straipsnio 4 daliai – yra neįvykdoma.
2. Teismas neatsižvelgė į laidavimo sutarties akcesoriškumo principą. Laidavimo sutartimi buvo užtikrinta šiuo metu išregistruotos BUAB „RUMSTA“ prievolė ieškovui. Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl BUAB „RUMSTA“ kaip juridinio asmens pabaigos įsiteisėjo 2012 m. kovo 23 d. ir 2012 m. balandžio 4 d. BUAB „RUMSTA“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tuo tarpu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2012 m. balandžio 24 d., t.y. trečiojo asmens BUAB „RUMSTA“ ir ieškovo prievolei, užtikrintai laidavimo sutartimi, esant pasibaigusiai.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus.
Dėl tesimo pareigos laidavimo sutartį pripažinti niekine ex officio
Nagrinėjamu atveju ieškovas ir BUAB „RUMSTA“ 2007 m. gegužės 5 d. sudarė kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią ieškovas iki 2009 m. gruodžio 31 d. suteikė BUAB „RUMSTA“ 3607217,43 EUR kreditą (1 t., 3-12 l.). Skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas su apeliantu 2007 m. gegužės 5 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią apeliantas įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo BUAB „RUMSTA“ neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles ieškovui (1 t., 38-39 l.). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartimi BUAB „RUMSTA“ iškėlė bankroto bylą (1 t., 42-44 l.). Ieškovas pateikė atsakovui ieškinį dėl 600000 EUR skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį ir priteisė iš apelianto 600000 EUR skolą, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, jog teismas, vadovaudamasi CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, privalėjo savo iniciatyva pripažinti laidavimo sutartį niekine, nes ji prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms.
Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o atsakovas atsiliepime suformuluoja savo atsikirtimus, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba priešieškiniu ginčija tam tikras byloje nustatinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš apelianto skolą, kilusią laidavimo sutarties pagrindu. Tuo tarpu, apeliantas pirmosios instancijos teismui priešieškinio ar reikalavimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė.
Kaip minėta, nors apeliantas pirmosios instancijos teisme laidavimo sutarties neginčijo, tačiau apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas, vadovaudamasi CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, privalėjo savo iniciatyva pripažinti laidavimo sutartį niekine. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK1.78 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių laidavimo sutartis galėtų būti pripažintina niekine. Apeliantas pirmosios instancijos teisme laidavimo sutarties neginčijo, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, nėra paremti pagrįstais įrodymais. Be to, nepagrįstas apelianto argumentas, jog laidavimo sutartis prieštarauja CK 6.3 straipsnio 4 daliai, nes ieškovas, prieš sudarydamas laidavimo sutartį su apeliantu, neįvertino apelianto finansinės padėties. Teisėjų kolegija pažymi, jog laidavimo sutarties galiojimas nėra susijęs su apelianto finansinėmis galimybėmis įvykdyti minėtą sutartį ieškovui, todėl nėra jokio pagrino laidavimo sutartį laikyti neįvykdoma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, objektyviai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai ir teisėtai ex officio nevertino laidavimo sutarties atitikties imperatyvioms teisės aktų normoms.
Teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laidavimo sutarties akcesoriškumo principą, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas trečiojo asmens BUAB „RUMSTA“ ir ieškovo prievolei, užtikrintai laidavimo sutartimi, esant pasibaigusiai, taip pat laiko nepagrįstais. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „RUMSTA“ iškėlė bankroto bylą, o 2012 m. vasario 21 d. teismas sprendimu pripažino likviduojamos dėl bankroto BUAB „RUMSTA“ pabaigą. VĮ Registrų centras duomenimis, BUAB „RUMSTA“ išregistruota iš juridinių asmenų registro. Tuo tarpu, ieškinys teisme apeliantui buvo pareikštas 2009 m. kovo 25 d. (1 t., 1-2 l.), ginčijamas sprendimas priimtas 2012 m. balandžio 24 d. Vadinasi, ieškinio pareiškimo apeliantui metu skolininkas BUAB „RUMSTA“ nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t.y. jo prievolė ieškovui dar nebuvo pasibaigusi. Pažymėtina, jog tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skolininko BUAB „RUMSTA“ ir ieškovo prievolė, užtikrintai laidavimo sutartimi, nebuvo pasibaigusi ir ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį apeliantui tam, kad pastarasis įvykdytų nepasibaigusią skolininko BUAB „RUMSTA“ prievolę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikė 2012 m. spalio 17 d. pavedimą, patvirtinantį 1573 Lt sumą, sumokėtą už advokato paslaugas (2 t., 26 l.). Atsižvelgiant į tai, jog apelianto apeliacinis skundas netenkintinas bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš apelianto ieškovui priteistina 1573 Lt išlaidų už advokato pagalbą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jam naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. B. ieškovui AB DnB NORD bankas 1573 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.