- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-19
- Bylos Nr.
- AS-1123-502/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00944-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD) Klaipėdos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2015 m. gegužės 13 d. privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT-2-10 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Klaipėdos RAAD direktoriaus 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (5)-LV4-834 (toliau – ir Sprendimas), ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti minėtų administracinių aktų galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi priėmė A. V. skundą, o jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas nurodė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjas iš esmės įpareigotas sutvarkyti atliekomis užterštą teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. Jam nurodyta perduoti atliekas atliekų tvarkytojams ir pateikti atliekų perdavimą patvirtinančius dokumentus. Klaipėdos RAAD 2015 m. birželio 3 d. sprendime Nr. (5)-LV4-834 nurodyta, jog pareiškėjas į savo žemės sklypą statybinį laužą atvežė 2012 metais, be to, šį faktą pareiškėjas paaiškino ir savo skunde teismui. Teismas, įvertinęs minėtą aplinkybę, padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo statybinio laužo niekur nenaudoja ilgą laiką, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad statybos laužas yra vertinga statybinė medžiaga ir ji gali būti ar bus naudojama statybose. Pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios žalos, teismo įsitikinimu, yra pagrįsti prielaidomis. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiami subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog Privalomojo nurodymo vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
III.
Pareiškėjas A. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir išspręsti klausimą iš esmės – imtis priemonių skundo reikalavimams užtikrinti.
Pareiškėjas paaiškina, kad nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo ir jam išvežus statybinį laužą atliekų tvarkytojui, bylos nagrinėjimas netektų prasmės. Tuo pačiu būtų užprogramuotas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas, nes teismas būtų įtakojamas aplinkybės, jog Privalomasis nurodymas jau įvykdytas, statybinis laužas yra išvežtas. Žala neabejotinai atsiras, nes išvežti apie 150 tonų statybinės medžiagos reikės samdyti darbo jėgą, pakrovėją, transporto priemonę, sumokėti atliekų tvarkytojui. Po to vėl pakartotinai reiks įsigyti šią statybinę medžiagą, ją atsigabenti. Jei būtų patenkintas skundas dėl Privalomojo nurodymo, pareiškėjas vėl turėtų pradėti teisinį procesą dėl reikalavimo atlyginti patirtą žalą. Faktą, kad statybinis laužas plačiai naudojamas statybose, žino visi. Tai patvirtina ir pareiškėjo pateikiama atestuoto specialisto inžinieriaus-statybininko išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo sklype esamoje statybvietėje sandėliuojamos antrinio panaudojimo statybinės medžiagos (betono, plytų ir čerpių gabalai) gali būti naudojamos nesudėtingų statinių statybai (pamatams, atraminėms sienelėms, aikštelėms ir t. t.) ir teršia aplinką bei gadina kraštovaizdį ne labiau negu kitos inertinės tų pačių matmenų krūvose bet kokioje statybvietėje sandėliuojamos statybinės medžiagos (smėlis, žvyras, skalda ir pan.). Statybinis laužas yra statybinė medžiaga, jis yra pareiškėjo nuosavybė, sandėliuojamas privačiame žemės sklype, kuriame vykdoma statyba. Statybinis laužas į statybvietę buvo atvežtas 2012 metais, iki šiol niekam netrukdė (statybvietė yra plyname lauke, dideliu atstumu aplink ją nėra jokių pastatų), jis aplinkai nekenksmingas. Kodėl dar iki teismo sprendimo priėmimo reikia jį skubiai išvežti, teismas nemotyvuoja. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad atsakovo (viešieji) interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos RAAD atsiliepime prieštarauja pareiškėjo atskirojo skundo tenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, taikyti ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).
Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).
Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).
Svarbu ir tai, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Kaip matyti, pareiškėjas A. V., prašydamas laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymas galiojimą, minėtos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja su Privalomojo nurodymo vykdymo ekonominiais padariniais, t. y. būsimais ginčo atliekų perdavimo atliekų tvarkytojams kaštais.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos faktinius duomenis, pirmiau nurodytus pareiškėjo paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl skundžiamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Kitaip tariant, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant skundžiamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar itin komplikuotas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 23 straipsnio 9 dalį, skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo, tačiau to paties įstatymo 22 straipsnis suteikia asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, teisę raštu kreiptis į įgaliotą viešojo administravimo subjektą dėl privalomojo nurodymo terminų pratęsimo. Taigi siekdamas išvengti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsnyje numatytų Privalomojo nurodymo nevykdymo padarinių, pareiškėjas turėjo teisę iki 2015 m. liepos 13 d. paduoti Klaipėdos RAAD Klaipėdos rajono agentūrai prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau prie 2015 m. liepos 22 d. atskirojo skundo duomenų, ar tokia galimybe pasinaudojo, nepridėjo.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti tikrą, bet ne tariamą, grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui. Aplinkybė, jog iki galimai jam palankaus teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo pareiškėjas, sutvarkydamas statybinėmis atliekomis užterštą teritoriją, patirs nepagrįstų išlaidų, nėra tokia, dėl kurios nebūtų įmanoma atkurti padėties, egzistavusios iki tokio sprendimo priėmimo, t. y. vėliau reikalauti atlyginti nuostolius, kildinamus iš neteisėto atsakovo įpareigojimo įgyvendinimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.).
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus konstatuotina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas teisingai taikė ABTĮ nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.